en
NUOLANKI PADĖKA ŠVIESIAUSIAM PONUI P. JONUI KAROLIUI KATKEVIČIUI, VILNIAUS VAIVADAI, LDK KARIUOMENĖS VADUI, LIVONIJOS GUBERNATORIUI, ŠKLOVO, MYŠO, BYCHOVO GRAFUI, DORPATO, VELIUONOS SENIŪNUI IR T.T., IR T.T., IR T.T., KRAŽIŲ APOLONO SUKURTA IR KRAŽIŲ JĖZAUS DRAUGIJOS KATKEVIČIAUS KOLEGIJOS SAVO DOSNIAUSIAM STATYTOJUI IŠSAKYTA VILNIUJE, JĖZAUS DRAUGIJOS AKADEMIJOS SPAUSTUVĖJE, MDCXIX VIEŠPATIES METAIS Kai užklojo laukus purpurinė pavasario skraistė, Gracija tąkart meili Apolono Kražius aplankė. Taria ji Febui (tasai pavargęs šičia sėdėjo Slėny žemai ir skambiąja lyra prasčiokišką mišką Džiugino: "Ar niekada Katkevičiaus Marso narsybės, Niekad kovų, kuriose jis grūmėsi, neapgiedosi? Ar apdainuoti geriau nebūtas pilis Pandiono Ir Enkelado kovas arba pramanytus gigantus, Nuožmų Hilėją arba Tifoėjo žeberklą trišakį? Nedėkingasis! Nejau Licėjaus jau dengiamą stogą, Negi dovanas tas, kurias ranka tau dosninga Suteikė, jau pamiršai?" Taip taria, ant Euro užšoka, Nepramintais debesų takais paskubom iškeliauja. Febas nustėro ūmai, jo pirštai švilpynę paleido (Tyliai ant žemės jinai, išslydus iš rankų, nukrito). Sublizga akys gyvai, o skruostus švelnius jam užplūsta Tai raudonis, tai vėl baltumas sniego. Liepsnoja Veidas drovumo ugnim netikėta. Dvejoja ir svarsto, Kaip Katkevičių jis deramai pašlovint galėtų, Kaip atsilyginti jam už nuopelnus statant Licėjų. Grifas tuomet oloje, po urvo skliautais gaubtaisiais, Ten, kur įkūrė gamta kalne dvejopą buveinę (Kalnas tam tiko), savoms gentims susirinkti įsakęs Sueigon, soste dailiam atsilošęs, būrių keturkojų Ir sparnuočių bylas kaip teisėjas vienintelis sprendė, O aplinkui minia ant suolų įsitaisiusi buvo. Vienos priešais kitas paskirtos garbingosios vietos: Čia du senatai, ir rūmų dviejų dvariškiai susėdo. Štai margaplunksnių gausios palydos apsuptas tupi Paukščių valdovas čionai, kuriam apykaklė plunksnų Šiaušias ant kaklo, rusva galva vainiku padabinta. Priešais minią, ragais pasipuošusią, ir kilminguosius Iš kalnų, iš kraštų tolimiausių sušauktus brolius Susodina eilėm Marmarikos krašto valdovas. Gentys atskirtos čionai: greitiesiems leista, kaip dera Būti prieky, toliau keturkojai nerangūs užėmę Antrąją eilę. Brangaus metalo raižytame soste Grifas nutūpęs patsai ant užtiesto purpuro, stipriai Virš judriosios minios iškilęs, kardu mosuoja. Jis išklauso tuomet ginčus įvairiausius sparnuočių, Skundus žvėrių. Už laukuos svetimuos pasigautą laimikį, Už pagrobtus vaikus, už nuniokotą gimtą buveinę, Nusiaubtą girią ir už ištuštėjusio lizdo tylumą Teisia. Kaltina čia piktai tarškėdamos šarkos Ir liežuviais šmaikščiais nedelsdamos priekaištus beria. Imasi gint papūga iškalbingais žodžiais kaltuosius. Krinta nuo kardo tasai, ką nuosprendžiu pasmerkė viešpats. Krinta vilkas vagis nuo kardo ir ruonis plėšikas, Kerta kardas paukščius prasikaltusius. Metas jau buvo Sueigą baigt, ir visa minia išsiskirstyt iš teismo Jau pageidavo, kuomet pasirodė Febas dailusis, Žengė į būrį. Klusniu plektru pradėdamas giesmę, Žvėris jis laukinius pasveikino stygom švelniosiom. Šiauštis nustojo kuodai, ir karčiai grėsmingi ant sprando Sugulė. Grifas tada jam linkteli, kardą nuleidęs, Jei ką ketina sakyt, papasakot viską be baimės Liepia, o paukščių sparnams tylos laikytis įsako. Lyros paleidęs stygas, Apolonas šitaip prabyla: "O didysis žvėrių karaliau ir paukščių valdove! Karolio tu šlovė neblėstanti: atvaizdu tavo Herbas garsios giminės ir antspaudas spindi šlovingas. Ir ant šalmo puikaus smailės tau leista linguoti, Ir ant skydo žėrėt arba iš didingos aukštybės Karvedžio šalmo apžvelgt minias, kurios sveikina judu, Ir po karo, kada menkesnis šalmas odinis Viešpatį puošia, išlikt ant galvos. Jei tik dėkingumo Nepamiršai, ir šlovė amžina Katkevičiaus jeigu Dar neapleido širdies, tai imkis globoti šį didį Užmojį, paslaugą man padaryk - pasirūpink kaip dera. Rodos, žinai, kokius jis pastatė Aonijos sesėms Rūmus ten, kur tyri šaltiniai į taurią Kražantės Tėkmę liejas, o ši sruvendama aukso trimitais Gaudžia kimiai ir pati mano lyros melodijų mokos; Sraunūs jos vandenai mokytumo žiedus palaisto. Nebranginu aš labiau nei Klaro bangų, nei šaltinio Tyro Kastalijos, nei Helikono srovės ir Pegaso Kranto. Bet atsidėkot už šitokią geradarystę Dera neįprastom dovanom ir puikiais pagyrimais. Aš jau seniai ketinu pastatyt nemirtingai jo šlovei Aukštą paminklą ir taip įamžinti jo atminimą, Bet man skurdas šykštus sulaiko ranką, o kapšas, Nuo variokų menkų neapsunkęs, liečiamas rauda. Tau sarmatų šalies, šaltų Grigo Ratų ir Šiaurės Lobiai priklauso. Tad leisk iškilti didingam paminklui, Kurs valdovo šlovės būtų vertas, papuošk prabangiai jį, Leiski viršūnėms jo trims pasiekti patį Olimpą. Medžiagą liepki sunešt greitiesiems žvėrims ir sparnuočiams Paklusniems, nes pakaks, jei atneš kiekvienas iš savo Krašto, ką vandenai ar žemės gelmės pagimdo. Tavo paukščiai iš čia į punų giraites nuskrieja Ir švelniausiais šilkais minkštai lizdus išsikloja. Tigrai Kaukazo savuos urvuose įsikūrė tarp melsvo Persų marmuro, o po dangaus sudrėkusio skliautais Ant auksinių smilčių leopardai prieglobstį rado. Žėrinčiuos vandenuos vienaragis, kitur nematytas, Plaukioja ir karčius apsitaško auksu skystuoju. Nuo armėnų kalnų tau lūšys krištolą neša. Klodų metalo, giliai paslėptų, tau hiperborėjų Grifai ieško, lenktais nagais jie akmenis brangius Iškasa ir pačias gelmes atsivėrusios žemės Plėšia bei magnetus iš dirvos kietos lupinėja. Ir kiek kartų mūšius su pigmėjais pabaigusios gervės Grįžta Tesalijon ir, sparnais trankydamos Notą, Supa Pangėjus skurdžius ratu, trimituoja triumfą, Tiek sykių grobis puikus tau tenka: netrūksta brangiųjų Ten akmenų, nuplėštų nuo priešo viršugalvio perlų Nei pagrobtų vėrinių Palamedo paukščiams ant kaklo. Nei Junonos didžios, nei Minervos mokytos paukščiui Duoklę negėda mokėt, nei kolchų paukštis atnešti Turtų netingi, taip pat Heliadžių ašarų gulbės Nepaniekins ir rinks prie žaliojo Pado pakrančių Lašantį gintarą (juo ten kvapnios žaizdos rasoja), Ir puikius vainikus nusiims palenkusios galvas. Feniksas pats, iš šalies tamsiaveidžių indų atklydęs, Ką jis Gange savam, ką jis Hidaspe sužvejojo, Neša, skiria jis tau ir dalį Asirijos lobių. Kam dar priminti, kokias papūga tau dovanas duoda, Kalbantis džiaugsmas miškų, žaliai pasipuošus valdovė Noto ir Austro, kuriai atsiveria krantas Antarkties Vandenyne; lobius jai ano ašigalio speigas Dar ispanų laivų nenuskurdintoj žemėje sergsti. Nagi, minią paleisk, išsklaidyk virš pasaulio platybių, Kad iš daugybės šalių puikiausios dovanos plauktų; Tepadabins jos puikius paminklus, besistiebiančius aukštin. Trys piramidės išaugs - paminklai pergalių puošnūs - Čia, kur Šaltinis žavus skalauja bangom krištolinėm Žemę ir šniokščia šnekus per saulės įkaitintą žolę. Čia iškils prakilnus Katkevičius iš svetimšalio Marmuro ir padabins paminklą amžiną švedų Pražūties vaizdai ir mūšiai su barbarais žiaurūs. Raitas ant žirgo smarkaus, skydu tartum žaibas sutviskęs, Tarp pavojų krauju pažymėtą kelią sau skinsis, O kalavijas sunkus išguldys visą virtinę švedų. Ypač aš prabangiai dramblio kaulu ir auksu išpuošiu Kautynes su maskvėnais ir jau užvaldyto Smolensko Bokštus sugriautus, o tarp karių pavaizduosiu jį patį: Kaip maskvėnų krauju apsitaškęs pergalę švenčia. Jeigu stebuklui tokiam bekylančiam paramą teiksi, Didis valdove, manau, neatrodysi tu nedėkingas Savo globėjui, o aš po to neprikaišiosiu niekad, Paukščiai ir žvėrys, kad jūs pamiršote, kaip aš giedojau Trakų žemėje. Juk jūs mokyto plektro kadaise Teiktą paguodą, skambios kitaros melodiją menat. Kai saldžiabalsėm giesmėm brūzgynus Patarų glosčiau, Sekė likų laukais man iš paskos Achelojas Ir Eurotas rūstus, akarnietis, pirmąjį ledą Nusimetęs, atgal pasukęs Permesas, Likormas, Grįžtantis vėl į versmes. Ežerai ir užutekiai snaudė Ir, nurimus audroms, bangelės ošti paliovė. Sklandė paukščiai aplink visokie, nešiojami Eurų, Miško medžiai kitus ant šakų sutūpusius nešės Ir galvijų banda skubėjo su diendaržiu savo. Metas ateis, kada prie puikaus Kražantės upelio, Perbraukęs per skambias stygas plektru, aš sušauksiu Jus su jūsų grifu, laukiniai žvėrys ir paukščiai, Ir savomis giesmėmis aukštai į padanges iškelsiu Karolį ir nuožmias kovas lyra jums priminsiu. Šokt pagal mano giesmes tada ąžuolai ims nudžiugę Ir galvijai skubės, uždaryti savo tvarteliuos. Pievos pačios tada atgabens nustebusius elnius, O iš paskos greitas stirneles atsineš ir ganyklos. Gulbę lizdas patsai atplukdys, pati karvelidė Atgabens balandžius, bėgs jautis, arklą ištraukęs. Tuosyk viršukalnės ir niūriausios olos ištarti Karolio vardą išmoks, aidės iš kranto į krantą Šitas vardas - miškai jį kartos ir pratinsis tarti. Karolį uolos minės ir garsins Karolio vardą Slėniai, Karolį šauks upeliai; šlovins jo narsą Uolos ir įlomos girs jo tvirtybę, upės - dosnumą. Mokytos Mūzos tuomet ir Paladė su jom - dešimtoji - Prie Šaltinio versmės, aplinkui žalią Rimantą Vaikščios, kaišys gėlėmis nematytom, kvapniaisiais čiobreliais Raižytas kolonas ir girliandom puošniom apipins jas. Prie piramidžių pačių sustos rinktinis jaunimas Ir stebėsis būriais karių, išraižytaisiais vary, Ir mūšius, rodos, perkeltus čia, regės, ir iškaltus Žirgus rodys, ir girs karo vadą iš aukso gryniausio, Ir viens per kitą giedos, palydėdami giesmę plojimais. Puikūs didžiūnai, jūs šiam paminklui paskirkite dalį Savo turtų, triūsu prisidėkit prie jojo statybos. Paukščių valdove, kuriam vienam patikėta valdyti Kuo didžiausius turtus ir lobius visus, kiek jų žemėj Slypi, saugoti bei naudoti, ką požemiai slepia, Siųski padangių pulkus, tepapuošia man vario paminklą Tuo, ką iberų krantan paauksuotan banga išridena, Kuo žėri Alpių kalnai ir ką dovanoja skaidrieji Vandenys, ką švelnus Favonijaus dvelksmas išugdo Ar Borėjas, Rytų smėlynuos ką Euras pagimdo." Tarė. Paragina tas paukščius raibuosius ir žvėris. Šiems gabenti lobius iš šiaurės krašto įsako, Serų miškus jis liepia niokot ir kaimus masilų. Kardu kelią tretiems į Alpes, sukaustytas ledo, Rodo tiesiai. Kitiems aplankyti Libijos šalį Pataria arba pasukt į šoną ir perkirst Meroję. Siunčia jis dar kitus prie Pigmaliono pakrančių, Auroros namus ir Nifatės kraštus nesvetingus Ir tenai, kur skliautan kelia Akrokeraunijos galvą. Ledos miestą kiti - Amiklus - plačiai išsisklaidę Plėšia, arabų krantus ir olas Atlanto kalnyne. O apsilankius kitiems, nuskursta Temesės uolynai, Tasas, Dodonė, variu prabylanti, ir Orchomenės Krantas, ir metalu nuo seno žvangantys Baktrai. Jau septintoji diena prikėlė Titaną iš guolio Rytmetinių bangų. Tikėdamas tuo, kas žadėta, Febas žingsniais greitais į viršūnę Medžiokalnio kopia. Veriasi slėnūs laukai ir krantas žaliosios Kražantės, Per ūksmingas daubas smagiai sruvenančios bangos Ir kuo žaliausia lanka, aplinkui meldais apaugus. Ima dairytis po to į debesis, žvalgos po visą Erdvę be paliovos - ir štai jau dangų bekraštį Paukščių užstojo būriai ir aukštas skliautas aptemo Nuo skrajūnų sparnų, plasnojančių vienas prie kito. Lenkia vakarį vieni ir, vangiai dvelksnojant vėjeliui, Kelią pametę pulkai po žydrąjį dangų šėlioja. Kyla ligi debesų kiti ir, jais apsigaubę, Tuoj dangaus vandenuos panyra, didžiuojas ir džiaugias Plukdomi Notų drėgnų. Pats grifas skinasi kelią Už visus juos aukščiau, ir sklendžia su vėjais klajūnais Kūnas dvejopas, sparnai išskleisti gi debesis šluoja. Akys svaido žaibus, ir įkvepia baimę jo lenktas Snapas, virpčioja trys liežuviai, vešlūs, išdrikę Karčiai plaikstosi jam ant sprando, šiaušiasi kuodas Ant galvos iškeltos, galingais sparnais per padangę Ramią irias, kita dalimi savo kūno jis - liūtas: Gąsdina Eurus nagais ir uodega pančioja vėjus. Žiba ir priešaky ne menkesnis pavojus: jis kardu Žeidžia Zefirus baugščius, ir žaizdų tik dar padaugėja. Lydi jį paukščių būriai nesuskaitomi. Paskui valdovą Jo sparnuoti kariai paklusniai ir darniai plasnoja. Viešpačiui kelio pastot nedrįsta iš tūkstančių paukščių Niekas: šventiesiems sparnams nepaliestą dangų užleidžia Ir tik seka taku paskui purpurą dėvintį vadą, Gieda himnus džiugius ir giesme nuolankiai valdovą Linksmą šlovina: kaip greitaisiais sparnais atskubėjęs Puola į tarpą karių staiga, kaip rikiuotę išsklaido, Kaip jis kalaviju paauksuotu žvangina ar kaip Žėri ant skydo jisai karo vadui, arba ant auksinių Vėliavų skleidžia sparnus, ant šarvų kaip spindi garbingai, Kaip jis ištikimai žaibuoja globėjui ant šalmo. O kai išvysta galop tolumoj šventyklas ir Kražantės Krantą bei mūrus (kadais čia buvo seno Rėkučio Rūmai nuošalūs) ir sroves, kurios viduriu upės Šniokščia, džiugiai krykšdami tuojau pasveikina Kražius. Paukščiams iš tolumos atsiliepia aidžiosios olos. "Kražiai!" - atsako tuojau jiems akmenys, "Kražiai!" - brūzgynai, Upės: "Kražiai!" Linksmų balsų skardenama gaudžia Paukščių gimtinė - giria - ir aidas tankmę užgauna. Štai jau būrio svečių pasitikti ir Apolonas Atskuba, lydi gi jį Aonidžių jaunimo pulkelis. O karalius žvėrių ir sparnuočių valdovas tuo tarpu Surinktas iš visų kraštų brangenybes išdėsto Ir pasaulio plataus turtus į krūvas kuo didžiausias Krauna. Šičia gelsvai dovanotas metalas žioruoja, Tviska sidabras tenai, ten - vario suverstas kalnas, Skaistvaris niūkso antai, iš rūdos ugnimi neišgautas. O be to, dar visaip žiburiuojančių marmuro luitų Jis dovanoja, uolų, atneštų iš dvijūrio Korinto, Ir margų akmenų, ir uolienų, dėmėm margaspalvėm Švytinčių, kur gėlėmis akmeninėm pražysta darželis Ir apgavikas akmuo nematytais žolynais dabinas O tarp tikrų jo vagų žaliuoja tariamos pievos. Ir brangių akmenų, paslaptingai žibančių, gausiai Krauna, lašus nuo šakų seserų Hesperidžių, Tetidės Ašaras, dar ir Rytų kraštų krušos visą krūvą Prideda, krinta sausu lietumi ir žarstomas jaspis. Stebisi turtais tokiais Charitės, ir Apolonas Stebis, prie lobių krūvų jisai palinksta nudžiugęs. Žvelgia į juos linksmai, akimis tuoj permeta viską, Glosto šventuosius turtus: auksinę dovaną miela Ir dramblio kaulą arba brangų perlą pirštais paliesti. Kviečia Istoriją tuoj ir į ją prabyla maloniai: "Dukra, kuriai žygius patikėta saugot senovės Ir narsiuosius vadus, ir karus, kur grūmės kadaise Vyrai! Tai, ką tamsa apgaubia stingdantis laikas Ir ant ko užmaršties užslinko tirštosios miglos, Tu pasiilgusiam to pasauliui atveri: lygiai Taip senųjų žygius, kaip jaunimo pirmąjį žingsnį. Tokią paslaugą man, Parnaso mergele, suteiki, Taip pagelbėk: tegu iš kieto vario didžiuliai Kyla paminklai, kurie sergės manojo Karolio šlovę Ir atminimą kovų. Antai visos žaliavos guli Statiniui, vertos išties, kad šitiek darbo įdėtum. Štai Pieridžių būrys pasirengęs atskuba. Paskui Marmuras žengs, negaišuos, jei aš saldžiabalsėmis trakų Stygom paraginsiu kilt paminklą. Akmenys patys Guls, giesmės palenkti, pavidalais dar neregėtais Leisis skaptuojami, o minkšta uoliena įgaus tuoj Veido bruožus žmonių ir veik jų būdą. Tik uoliai Imkis darbo, paklusk negirdėtam prašymui, ryžkis! Tebai kilo lėčiau, Amfioną grojant išgirdę, Ir manųjų stygų sušaukti kadaise Priamo Mūrai, kai patys kalnai per laukus, kitarai pakvietus, Slinko, kai žengė pirmyn prie Idos savosios prigludęs Dindimas ir ištisi miškai į Pergamą kopė." Šitaip taręs, kairėn palenkia baltąjį kaklą, Pakelia lyrą, kita ranka laikydamas plektrą, Virpančių stygų garsų pripildo vaiskųjį orą Ir Zefirus šnarėt paskatina. Stygos, kaip liepta, Ima gausti, o joms dramblio kaulas, užgautas reikliųjų Pirštų, pritaria. Tuoj miškai atsiliepia į viską. Net kalnai lig žvaigždžių džiaugsmu netvėrę pašoka, Didūs, grėsmingi kalnai. Jau giesmės klonius skardena, Aidi giraitės giesmėm, o Febas sugrįžęs apgieda Vado kovas, o taip pat ir pelnytus po mūšių triumfus. Džiūgaujantys pulkai ir Grifas - jųjų valdovas Tuo metu ant kalvų laukuose ir žaliuojančioj pievoj Leido šokti (smagu pažiūrėti!), o paukščiai tuo tarpu Sklandė ratus sukdami ir nardė po giedrąjį dangų. Džiugina darbas toksai ir Istoriją. Sekančius paskui Akmenis veda pati, pati į pamatus kloja Marmurą klusnų, aukštyn paminklams padeda kilti. Padeda ir palyda valdovei: Šlovė ir Didybė Stovi šalia, o aplink susibūrusios Pareigos, Kovos. Pergalė šičia - dažna viešnia su sparnais purpuriniais - Stovi, taip pat ir tauria šviesa sužibę Triumfai. Ragina, pataria jie visi iš sykio. Pamoko Marso Drąsa, Pagyra, dabinanti smilkinius laurais. Šitokį darbą regėt negana Istorijai: miela Savo palankią ranką pridėt. Per klaidžiąsias platybes Sklinda be paliovos bildesys nuo statinio didžio. Žemėn Aidas garsus, atsimušęs į dangų, sugrįžta. Laukti neteko ilgai: vos, gaubtuoju skliautu nusileidus, Baltą vežimą Diena į jūros pusę pasuko, Tuoj paminklas didus pakilo į dangų auksinį. Vos akimis ir menu patikėtum! Žiūri apstulbęs Vakaras ir Valandų prabėgusių dvylika stebis, Žvelgdamos į kolonas, po viena gimusias saule. Štai skambiąsias stygas viena per kitą užgauna Klaro seserys ir vingiuoja melodiją, kaip tik Geba lyra, o kitos žalius vainikus iš žolynų Pina ir suskintais kukliais salierais, ligustrais Kaišo purpurines uolas, lelijomis puošia. Ima kalbint Šlovė palankioji nudžiugusį Febą. Taria: "Matai tris didingas uolas, pasiekusias dangų? Žygdarbiai spindi čionai Katkevičiaus iš netašyto Marmuro ir kruvini karai iš metalo, kurs irgi Ne prastesnis. Jei tu panūdai vaizdus šio paminklo Perprasti, tai atidžiai paklausyk, trumpai apsakysiu. Štai piramidė pirma, kurios aštuonios pakopos Kyla iki debesų, vaizduoja Karolį - vaiką. Ar nematai, kaip jisai, dar kūdikis, šliaužia prie kardo? Šalmą didžiulį ranka kaip liečia ir plunksnas, kur svyra Nuo viršugalvio? Kaip, rodos, veltui stengias pakelti Jis dešiniąja gležna dešimtsluoksnį skritulį skydo Net įsirežęs ir kaip, neįstengęs pakelti, palieka Jį nusiminęs? Tačiau strėles jam duotas bučiuoja. Febai, tik pažiūrėk, ir dar labiau tu nustebsi - Jis didžiuliuos šarvuos išsitiesęs guli, o miegą Patiki skydui sunkiam ir savo gležną kūnelį Vargina, lopšį jisai tarp iečių sau susiranda. Čia jis vėl po nuožmių kautynių tėvą grėsmingą Glaudžia pirmas glėby, reikalauja žėrinčios juostos Ir užsispyręs lankų, atimtų iš priešo, maldauja. Tėvas to trokštantį pats virš vario žėrinčio kelia, Giria, kai džiaugiasi tas gelsvai žiburiuojančia ietim Ir kai glosto karčius, kai varinį blizgina skydą, Pats jo džiaugsmui kuodu, nuplėštu nuo šalmo, mosuoja. Štai įžengia jisai į mūsų kalno šventovę Ir, jau tapęs savu, Aonidžių giraitę aplanko. Protas, Febo menams imlus ir linkęs prie Marso, Renkas Kastalijos sau lobius: mūšius prie Laurento Ir Hanibalo klastas, ir ginklus japigų valdovo, Ir auzonų vadus vis iš naujo širdy atgaivina. Kyla aukštyn į žvaigždes grakštus paminklas - antroji Piramidė, kuri atskleidžia bebaimės jaunystės Pradžią ir dėl pirmų trofėjų atmintiną kovą. Nes, kai jaunystės gležnos gelsvi ženklai pasirodė Jam ant skruostų ir kai barzdos ankstyvas šešėlis Veidą aptemdė, širdies neįstengė glėbi tinginystė Prabanga prisiviliot - užvaldyta visa karo dievo Buvo kilnioji dvasia. Matai, kaip ietį paėmęs Džiūgauja! Koks išdidus ant trakų žirgo užsėda Su naujaisiais šarvais! Kaip greitai žiedą apvalų Perveria ietis taikli taikiny, pastatytam varžyboms. Čia ir jaunystės kovas pamatysi, ir pirmas šlovingas Marso pamokas, čia jaunų dienų karo žygiai Švyti. Karolis čia - artilerijos vadas: pabūklais Svaido žaibus, krauju apsitaškęs. Šarvai jo žvynuoti Žėri auksu. Ugnim nušviečia skydas kautynių Lauką ir atkišta jo ietis žybsi grėsmingai. Tik pažiūrėk - vien Marso ugnim širdis užsidegus. Pirmas prakaitas jį užvaldžiusį dievą išduoda. Įniršis skruostus krauju nudažė, saulėje varis Blyksi ir ugnimi pražūtinga kardas liepsnoja. Štai jis vėl kovos sumaišty įsismaginęs švaistos, Jau paraudo šarvai ir auksas krauju apšlakstytas, Bet garsus karvedys (jį žygiai šlovingi apsupę) Priešų nei jų strėlių nepastebi: šičia kapoja Galvas šalmuotas veržlus ir įšėlęs, ten - puola bailiuosius, Ima nelaisvėn, toliau - gatve per vidurį priešų Veržiasi, kalaviju iškloja sprunkančią minią, Kol, įveikęs pulkus, privertęs Mykolą bėgti, Jis sustoja, ginklus sudėjęs, ir žvelgia į dangų. Bėgantį Karolį ir gotų žūtį atskleidžia trečioji Piramidė. Ir ją Katkevičiaus - kario paveikslas Puošia: puola jisai į patį vidurį priešų, Griaudėja ginklais šiurpiais ir pro apnuogintus kardus, Žirgus, ietis, šalmus bei per vaitojančių krūvą, Per lavonais nuklotus laukus, per leisgyvių kraują Veržias it žaibas. Glotni jo ietis priešų daugybę Pervėrė, kraujo lietus purpurinis jo kardą vėsina. Pirmas pasprukęs bailiai, būrius į pakrantę sušaukia Karolis, jūrą greitu laivu ima skrosti pabūgęs. Pakelia gėda bures, o baimė sustiprina vėją. Čia į Balto Akmens žudynes ir audrą kautynių, Kliokiančiu gotų krauju plačiai pasruvusias pievas Revelio tu pažiūrėk ir į Kokenhauzeno Marsą. Šias tvirtoves, kurias čia matai akmeny pavaizduotas, Ir Hvonų laukus nesvetimus kraštui gimtajam Tik Katkevičius ir jo pergalės puikios grąžino. Marsas maskvėnų aukštai, pačiame viršuje piramidės Žėri, žiba tenai Smolensko įveiktos sienos Ir tvirtovės, ir jų sugriauti, sutrupinti bokštai, Pergalė spindi puiki prieš maskvėnus, kovoj iškapotus." Tarė. Prabyla tada Kintietis dieviškais žodžiais: "Teko laiminga dalia pagaliau manajam Licėjui Šiandien, nes šalimais stovėti ir saugot jam leista Karo žygius įstabius ir vado šlovę nemarią. Drėgnojo Koro miglų nesibijo šitas paminklas Nei lietingų žiemų, nei žaibų, iš padangių aukštybės Svaidomų, nei būrių, paleistų iš tesalų nelaisvės, Netgi laiko tėkmės - stovės, kol sukas žvaigždynai." VESTUVIŲ EISENA, KURIĄ ŠVIESIAUSIAM KUNIGAIKŠČIUI ALBERTUI VLADISLOVUI RADVILAI, OLYKOS IR NESVYŽIAUS VALDYTOJUI, ŠVENTOSIOS ROMOS IMPERIJOS KUNIGAIKSČIUI, ŠYDLOVECO IR MYRO GRAFUI, TRAKŲ KAŠTELIONUI, ŠEREŠEVO IR T.T., IR T.T. SENIŪNUI, JUNGTUVES ŠVENČIANČIAM SU ŠVIESIAUSIĄJA PANELE ONA ZENAVIČIŪTE, POLOCKO KAŠTELIONO DUKRA IR T.T., VILNIAUS JĖZAUS DRAUGIJOS AKADEMIJOS IR UNIVERSITETO STUDENTAI SURENGĖ MDCXXVIII VIEŠPATIES METAIS VESTUVINE IDILIJA ŠVIESIAUSIAM KUNIGAIKŠČIUI Te apsnūdus lyra ilgiau nesidžiaugia ramybe, Garsui išblėsus. Tegu virpėti paliovusios stygos Citros skambios nenutils. Iškilmingai pirštais teglosto Dramblio kaulą giesmė ir stygas besiilsinčias plektras Teparagins pritart neregėtoms Vilniaus linksmybėms. Grįžta jau iš laukų Ruduo su žemės našiosios Derlium ir į miestus lietuvių įžengia, ir teikia Džiaugsmą bei dovanas jiems. Didžiasparnis Jupiterio paukštis Pakelia jį, vadeles apraizgytas gebenėm įtempęs. Kur tik padange giedra per nuolat slenkantį skliautą Rieda vežimas tasai, nuo neatmiešto vyno apsvaigus, Gaudžia žemė (girdėt iš toli) ir nustebusias nimfas Kviečia taurę pakelt iš krantų išsiliejęs Iakchas. Motina Vilija, kur prie pakrantės, žolėm apraizgytos, Ilsis, viršum bangų mėlynplaukę galvą iškėlė Ir suvadino melsvus savo valdinius. Motinai šaukiant, Tuoj žaliaakių būrys subėga. Vieni iš jų švelniai Ošia dainas, o kiti į gaudžiančius akmenis daužo Vandenis savo skaidrius, ir vėjai jų ūžesį neša. Suka smagiai verpetus treti, į sūkurį veržlų Dūžtančias traukia bangas ir džiaugsmingai šoka ratelį. Ak, ne veltui! Kieno gi širdies nepaglostytų tyliai Džiaugsmas, kas gi minčių neramių ir slogių nenuvytų, Kai iš visų kraštų neregėtos Linksmybės suplūsta, Kai puikioji Šlovė nuo rūmų prie rūmų per miestą Skuba, kai teikias viešėt čionai ir Pareigos aukštos, Ir Lietuvos pareigūnų, garsių vardais ir senoliais, Kuo gausiausia minia Jogailos buveinę pripildo. Mūzos, iš kur tas būrys, po miestą pasklidęs, iš kur gi Ta gausybė taurių didžiavyrių, mūrus svetingus Glostančių žvilgsniais kilniais? Ar čia toks sambūris vyrų, Kaip debesy Elidės smilčių, kai skelbia trimitas Ten žaidynes ir pradėti kovas, kaip achajai įpratę, Ragina? Jiems sąnarių nesukaustė dar kraujas aptingęs, O krūtinėj kilnioj tvirtybė ir jėgos keroja. Skatina vyrus narsa, pažįstanti savo didybę. Buriasi jie ir vardan šlovės didingos pavojų Ryžtas patirti. Tačiau atkakli kova nepaliko Pėdsakų čia dar karštų baltajam smėly įspaudus, Palmės šakelės Šlovė būsimosioms lenktims neiškėlė, O keturkinkių veržlių nė vienas stulpas netyko. Bet lenktynėms kitoms Radvilų Himenėjas pastatė Gaires, rengias dabar kitokią eiseną vesti Ir prie tikslo atskriet, kitokiems aidint plojimams. Skriekite, lygūs abu, skubėkit į tikslą žadėtą Sutartinai ir šlovingiems darbams atsidėkite uoliai. Lėkit plačiuoju keliu, per vilnijantį lauką lenktynių, Kur Himenėjas pašauks, kur judu bendras troškimas Neša, ir tieskit rankas į taip trokštamą palmės šakelę. Lemia jums sėkmę dievai, jums ploja žiūrovai - herojai Iš svetur, - ir sėkmingus žygius jų šūksniai palydi. O iš kraštų tolimų suplūsta ir džiūgauja narsūs Karo vadai ir krauju bei purpuru garsūs didikai. Skriekite, jaunavedžiai laimingi, žvelgia tėvynės Akys į jus, širdis jus laimina, lydi plojimai. Šičia plyti dirva, pranašesnė už dulkes Elidės, Kūnu nuvargusiu čia šlovingesnis prakaitas srūva Ir kilnojas smarkiau krūtinė, alsuojanti sunkiai. Čia negėda karštai atsidust iš krūtinės, kuri vos Kvapą atgauna arba išdžiovinti smegenis kaulų, Nuovargio įveiktas, ir užlieti skruostus dailiuosius Įgimtu purpuru. O laimingos širdys, iš tikro Vargstat laimingoj kovoj! Tačiau koks Pindaras imtųs Šias žaidynes apdainuot, pasikliovęs plektru Aonidžių, Dramblio kaulo citra? Kas, reginį šį apgiedojęs, Iš užmaršties išvaduos ir per amžius, per žilo pasaulio Metų virtines, jį vis garsins ir šlovins pelnytai? Nes ką šventojoj giesmėj ši Kadmo gulbė apgieda, Kai ji sklendžia dangum su vėjais, tų atminimo Iš amžinybės ištrint nepajėgs jau diena nedėkinga: Liks gyvi, o šlovė ant sparnų, nepailstančių niekad, Garsų vardą jų neš. Ak, kokį pamatą giesmei Būtų ji radusi čia, kai stojo vienas prieš kitą Radvila ir garsaus Zenavičių kraujo mergelė. O kunigaikšti, kokia giesme šis paukštis Ismeno, Žemę paniekinęs ir dangaus aukštybėn pakilęs, Būtų apsakęs tavus žygius, jų didybę ir garsą, Praeitį šios prakilnios giminės ir šlovę, tvirtesnę Už eikliuosius metus. Kaip Aušrinė žiba - šviesiausia Iš žvaigždžių, - pulkelius žvaigždžių auksaspalvių pralenkus, Purpuru rožių spalvos nudažius spindulius savo, Ji liepsnoja ryškia ugnimi ir šviečia iš tolo; Mažos žvaigždutės viena po kitos iš kelio jai traukias, O kupini pagarbos žvaigždynai liepsnas prigesina, Žybčioja ji ir dosnia šviesa užlieja padanges. Veidu jos purpuriniu nuščiuvęs stebis Olimpas. Taip Radvilų padermė, prilygstanti skliauto dievybėms, Spindulius žeria savus sarmatų padangėj' ir skleidžia Šviesą narsios giminės bekraštėj pasaulio platybėj. Čia nuleidžia Šlovė sužavėtą žvilgsnį ir ima Rūpestingai matuot Radviloms lemties dovanotus Nuopelnus žygių svarius, pareigų garbingumą ir svarbą. Štai giminė, kuria susvyravusi rėmės tėvynė Ir pakilo, ir dar gražesnė į metą jaunystės Įžengė. Čia Lietuva, nusimetus niūriąsias senatvės Sutemas, įžiebė vėl begęstančią šviesą, stipresnė Už nelaimes piktas ir juodojo Orko pavydą. Kaip Titanas, kuris važnyčioja padange vežimą, Grįžtantį nuolat, kai tik žirgų sparnuotųjų širdis Mato ugnim įprasta nustojus liepsnot ir atšalus, Pasuka tuoj prie versmių Kastalijos ar į malonią Olą Doridės žalsvos, į pažįstamus vandenis neria Ir nauja ugnimi pasiilgusiai žemei nušvinta. Taip nekart Lietuva, kada nusiminusi žvelgė Kupinu baimės žvilgsniu į sutemas juodas, į savo Pražūtį, prie Radvilų tuoj kraujo versmių ji skubėjo, O kai tik į bangas pasinerdavo, nors ir juodžiausias Kiltų audros debesis, o skitų Eurai jį neštų Ir padangių skliautus sukruvinęs būtų mėnulis, Gąsdinąs trakų siausmu, nors brautųs iš barbarų krašto Ir pražūties šiurpu grasintų įniršis priešų, Marso pavojus nuožmus pasitikdavo šypsančiu veidu, Galvą iškėlęs aukščiau, ir baimė netemdė jos žvilgsnio. Kilo iš šios giminės lietuvių Alkidai, tėvynei Galios netekus. Tik jie neišskyrė lanku Simplegadžių (Tai pavojai, kuriuos pagimdė dainių vaizduotė) Nei ranka beginkle žiedais besirangančio kūno, Šnypščiančios baisiai galvos nesugniaužė ir nepaklojo Hidros, šimtu mirčių ginkluotos, į snaudžiančius pelkės Vandenis, nesiuntė jos į pažįstamą šalį šešėlių. Bet Radvilų narsa kitokių piktžaizdžių randa: Erebo juodus paukščius, kuriuos augina ir klastą Įkvepia jiems nelemta Erinija, styro atšiauriai Kraupūs snapai, o gyslom liepsna - ne kraujas - sruvena. Suktas jų protas klastas vis rezga ir pražūtį rengia Didžiajai Lenkijai, jei Radvilų lemtingas narsumas Jiems nepastotų kelių, dešiniąja jei neišnaikintų Negandų, jeigu toli už tėvynės ribų neatremtų Kėslų gėdingų. Kiekkart iš šiaurės kilo maskvėnų Nuožmios audros. Laukus, miestus ir žemdirbio būstą Jos ketino nusiaubt ir palikti tuščią gimtinę, Jeigu budrus Radvilų Erelis prieš negandas tokias, Savo gyvybės brangios negailėdamas, būtų nekilęs Su ginklu giminės gausybės priešų atremti. Jūs, paslankiuoju dangun praskriejantys Šimtmečiai, Metai, Bėgantys be paliovos, - juk Amžius tam jus išugdo, Kad blankus praeities atspindys išliktų, ir blaško Jus tai aukštyn, tai žemyn, lyg rangytųsi slibino kūnas, - Žvilgsniais budriais, akimis, kurių snaudulys neužmerkia, Šen pažvelkit, meldžiu: darbų, kuriuos šimtmečiai matė Nuveiktus vyrų šaunių praeity, ir to, ką išvysit Jūs būsimąsias kartas bevykdant, ateinantys amžiai; Žygių tokių Radvilų giminė jau gausybę įvykdė. Decijų šios giminės Roma sau linkėtų ir trokštų. Kurcijus, kilęs iš čia, bedugnėn bauginančion būtų Puolęs drąsiau, su savim nusinešdamas mirtiną grėsmę, Slinkusią link prislėgtos Italijos; šitokio kraujo Fabijų būrį turėt saugiau būtų buvę romėnams, Jeigu (taip lėmė lemtis) šio Olimpo pelnius nebūtų Lenkija, jeigu šlove nepranoktų ji Romulo miesto. Kas aprėptų protu tiek vyrų kilnių ir garbingų Iš daugybės dvarų, kuriems Paladės vainikas Puošia galvas šviesias, kuriems neišsenkančią srovę Iškalbos davė pati prigimtis ir išmintį gilią Rasti sprendimą, kada besišauktų nusilpus tėvynė Jų užtarimo. O kiek tų, kuriems iš dangaus nusileido Atlygis už iš tėvų paveldėtą dorą - auksinis Laurų vainikas, kuriems šventas purpuras apgaubė plaukus, Kiek dar vyrų narsios giminės ir jaunuolių, kur mūšy Ne paskutiniai, šalmais gaubtuosius smilkinius dengia. Bet nuo ryškių spindulių dabar jau raibsta man akys: Žėri tarytum liepsna gryniausiu purpuru Tiro Stoto dailaus jaunuolis kažkoks, o ant šalmo jam - plunksnos. Tai - pažiba Radvilų, šeimos šios pergalių ženklas. Jam iš paskos gausus būrys Pareigų garbingiausių Seka, o Marso šaukliai jo šlovę skelbia kaip dera. Saugo aukso šarvai apglėbę jo narsią krūtinę, Mūšio didingais vaizdais sumaniai iškaltais padabinti. Kardas apnuogintas jo Šuiskio kraujo ištroškęs liepsnoja - Štai koks jisai karys, ir koks panašus jis į tėvą! Kai dešiniąja stipria jie tūkstančius priešų išblaško, Kai suktus modokus, livonus, gelonus iškapoja Ir pasprunkančius greit iš mūšio skitus, sužavėta Įkarščio tokio, Šlovė įrašo į amžiną knygą Jų garbingus vardus ir patiki amžiams žiliesiems. Betgi kam aš miniu, giedodamas šitokią šlovę, Prigimtį, lygią dievams, menkoj širdy kam svarstau vis? Žemė jai per maža, jos pasaulis nuo krašto lig krašto Nesutalpina. Kuri šalis Radvilų negirdėjus? O dabar Lietuva jau žiebia vestuvių žibintą Ir laimingos dalios lėmėjai žvaigždynai jau mirksi Tiems, iš kurių užgims vaikaičiai, protėviams lygūs. O kadangi rankas sujungė santuokos saitais Ir atiteko dukra Zenavičiaus Radvilai šiandien, Kiek jėgų pasisems iš dviejų giminių palikuonys! Kiek dabar sykių uždegs tai didžio tėvo narsumas Sūnus siekti garbės, tai garsus jų motinos vardas. Nes jos Marso šlovė ne menkesnė: garsėja nuo seno Ši giminė šaunumu. Senate nėra jai pritrūkę Niekad puikių pažibų nei didingam antspaudui herbų. Rasdavo šičia narsių vadų karo žygiai, senatas - Sau pareigūnų, šlovė - vaivadiją valdančių vyrų. Bet jau pakanka, nes pats Olimpas šią dieną paskyrė Tau, Radvilų šviesuly, Lietuva jums vestuvių žibintą Žiebia ir džiaugias Aušra, kuri valdas Palemono Nubarstys kada nors žvaigždėmis palikuonių ryškiosiom. Taigi dabar, kai palankūs dievai į judviejų porą Žvelgia ir sutartinai palinksta meilūs žvaigždynai, Saugokit santuoką šią, kad jūsų verti palikuonys Puoštų ją ir kad vis kiti iš jų garsintų amžiais Vardą šlovingą tėvų ir senolių, kad Marso stovykloj Įsakinėtų ir leist įstatymus taikai gebėtų. Kad suteiktų klusnus jiems purpuras protėvių valdžią. Kad širdim išdidžiom ir galybe garsėtų tarp lenkų Liūtai šie Radvilų, kad skleistų tavąją šlovę Per laikus nemaršius jų žygiai, kur tu bebūtum. Tegu liejas laisvai šaunus Radvilų iškalbumas, Kad paliepimais minias, kalbomis - senatą palenktų. O ir tu, iš visų lietuvaičių gražiausia mergele, Žvaigžde Zenavičių, sutuoktiniui tokiam atitekus, Rūpinkis tuo, kad tavi vaikaičiai per amžius garsėtų; Taip, kaip veido drovaus Kintietė pakilusi plaukia Tarp nakties žiburių ir smagiai nusiteikus apžvelgia Skaistų būrį žvaigždžių tamsiuosiuos skliautuos Olimpo, Taip ir tu Radvilų žvaigždėmis nubarstyki padanges Ir savo būrio gausaus spinduliais tėvynę užlieki, Te prieš tėvynės vargus užsimoja baudžiančiu kardu Jūsų Persėjas, aukščiau kalaviją tekels Orionas, Kilęs iš šios giminės. Tatai pranašauja žvaigždynai.< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2026 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
