en
II, 2. PUBLIJUI MEMIJUI Trumpą žmogaus gyvenimą reikia pratęsti gerais darbais Sniegas, kurs antai laukuose boluoja, Saulė kai pakils virš kalnų aukštųjų, Vėl ištirps, o tau, kai ateis senatvės Laikas ledinis, Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas, Ir nebeišnyks ši danga jau niekad. Vasaros, rudens ir pavasarinės Pralekia dienos. Tau tiktai išliks amžinai tas šaltis Ir plaukai žili. Nepadės balzamas, Nepaslėps šarmos nė gėlių vainikai, Galvą apjuosę. Ką tik vienąsyk mums jaunystė davė, Tą išplėš atgal nelaba senatvė. Publijau, gali du kartus pratęsti Nuopelnais amžių. Tas, kurio mirties gailestavo žmonės, Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas Šlovę po savęs. Visa kita metai Nuneša godūs. II, 3. SAVAJAI LYRAI Skambioji lyra, bukmedžio dukterie, Kabok ant aukšto topolio, kol danguj Auksinė saulė meiliai juokias, O tarp šakų išdykauja vėjas. Lai lengvas Euras, skrisdamas pro tave, Stygas užgauna, aš tuo metu šalia, Ramiai ant kriaušio išsitiesęs, Kranto žaliojoj vejoj užsnūsiu. Deja, žiūrėki, debesys jau juodi Užtraukė dangų, tuoj pliaupti ims lietus. Skubėkim! Greit nuo mūs pabėga Džiaugsmas, akimirką vos tetrukęs. II, 5. Atsisako žemiškos būties Apleidžiu būtį žemišką. Neškite Mane sparnuotą, vėjai ir debesys! Kokie žemi kalnai nutolę! Aukštas dangus man po kojom kloja Tautas, valstybes. Štai spinduliuojančios Šventyklos, štai ir rūmai karalių jau Nutolo ir žemai palikę Miestai mažyčiais taškeliais virto. Gentis klajokles, kur bekeliautų jos, Regiu. Kaip baisiai nepastovi lemtis! Kaip viskas keičiasi bematant - Čia atsiranda, čia vėl pražūva! Čionai į dangų stiebias pradėtas tik Statyti miestas, šičia senoviniai Namai ir bokštai griūva, ten gi Pilį sugriuvusią plėnys dengia. Rami padangė šičia, bet veržiasi Karingos tautos mūšin; gyvena ten Taikoj, tačiau laukus niokoja Potvyniai, ligos negailestingos. Čia, rodos, žemės nebematyti - vien Tik spindi ginklai. Stovi rikiuotės dar, Lemtis nesudavė dar smūgio, Įniršis delsia ir nesiryžta Į mūšį pulti. Štai jau regiu kitur, Kaip Marsas priešus suvedė, jų gretas Sumaišė ką tik ir pasėjo Mirtį, ir kūnai karių plačiausius Laukus nuklojo. Iš Mareotos štai Ramiai sau prekės plaukia per vandenis; Daugybėj prieplaukų ir uostų - Pilna žmonių, dirbinių gausybė. Ne vieną dingstį Marsas suranda ir Visokių ginklų. Štai svetimautojos Meilus šypsnys įžiebia karą, Ir dėl Helenos šalis liepsnoja. Anas dėl žodžių kaunas, tasai - dėl šuns Beverčio grobio. Gimdo blogybės mat Blogybes, šios - piktadarybėms Įkvepia: blogis nelygu blogiui. Antai vagoja vandenis rytuose Gausus laivynas. Jūros platybėmis Nusirita pabūklų gausmas, Žybčioja liepnos. Sukrūpsi uolos, Sukeltos bangos ritasi į šalis Ir krantą plaka. Liaukitės, barbarai, Neskubinkit mirties nei durklu, Nei ugnimi nei laivus daužykit! Nejau bekraštė žemė mažai progų Suteikia mirčiai? Štai (net žiūrėt graudu!) Išklibinta maištų valstybė Yra, silpnėja, galop sugriūva, O josios žmones krisdamos nuolaužos Palaidoja, ir lieka griuvėsiai vien. Ant jų gal užrašys keleivis: "Ilsis valstybė čionai, piliečiai Ir jų valdovas." Kam gi minėti dar, Kaip plačios upės kartais patvinsta ir Miestus užlieja, kaip šventykloj Ima vanduo netikėtai šniokšti; Ir štai valdovų rūmai ir lūšnos tarp Bangų pranyksta. Dar tolumoj regiu Prekes, po jūrą išblaškytas, Turtas visoks ant bangų dar supas. Pasaulis uoliai triūsia naikindamas Tai tą, tai kitką. Kruviną reginį Su mūšiais, su vaidais, griuvėsiais Libitina mums kas dieną rodo, Kol tik užtraukia vakaras uždangą, Žvaigždėm nusėtą. Ko gi dar laukiu aš, Dangaus skrajūnas, ko lig šiolei Žemišką būtį stebiu, jei metas Keliaut į saulės nutviekstus rūmus man? Sparnuotą dainių neškite, debesys, Tenai, kur saulės ir mėnulio Kelias nutįsta per žydrą dangų. Ar man tik rodos? Ar iš tiesų mane Apglėbę neša vėjai? Nejau tikrai Vėl tolsta miestai ir didžiulės Šalys visai iš akių išnyksta, Ir vis mažėja žemė; jos rutulį - Taškelį menką - darosi vis sunkiau Man įžiūrėti? Štai ta Dievo Jūra bekraštė! Antai sala, ta, Kurioj neranda prieplaukos sau mirtis! O marios, jokio kranto neturinčios, Sarbievijų priimkit noriai Į vandenų amžinųjų glėbį! II, 6. Katonas politikas O, jei imtų mažėt turtai naudojami, Jų norėčiau turėt aš daug daugiau. Deja! Aukso geismas net sau užgina imti tai, Iš kitų ką pasigrobė. Aš kitokius lobius vertinu: juos dvasia Teikia ir išmintis žarsto lengva ranka, Jie, be to, nuolatos sugeba augt, didėt, Nebijodami pasibaigt. Tas valdovas, kuris liks visada ramus, Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka, Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, Jei atims, nesumažins jo. Mėgsta juoktis lemtis iš apgaulių vilčių, Kartais grašių smulkių liaudžiai pažerdama Ir stebėdama, kaip pešas minia dėl jų, - Šaipos iš pastangų tuščių. Man vis viena, kokie lobiai gulės šalia, Lai juos grobsto kvailiai; aš nelaikau vertu Trokšti turtų šitų, net jeigu juos lemtis Man tiesiog į rankas įdės. Jei likimas atneš valdžią pelnytą man Ir vainikais šlovės mano namus apjuos, Aš priimčiau valdžios ženklus, jei jų draugėj Neįžengtų pavydas tuoj. Aš naudosiuos geriau tąja garbe, kurią Man dorybė ilgam davė kaip užstatą. Bet jei lieptų dievai perduot kitam skeptrus, Su džiaugsmu atiduočiau juos. Baigęs liaudžiai vaidint linksmą komediją, Ar vilkėčiau toga balta ar purpuro Rūbais. Lieptas palikt sceną, aš juos mielai Nusivilksiu kaip svetimus. Dar tik vakar minios stebimas ir visur Su džiaugsmu ir mielai josios sutinkamas, Ryt stebėsiu jau pats, būdamas žiūrovu, Pjesę scenoj vaidinamą. II, 7. PUBLIJUI MEMIJUI Gal žmonių našta daug lengvesnė būtų, Jeigu kilt ir krist to paties pakaktų Laiko, bet staiga dideli dalykai Virsta griuvėsiais. Niekas amžinai neturėjo laimės, Miestų ir žmonių neramus likimas. Valanda viena karalystes griauna, Augusias amžius. Per toli, deja, laiko ribą skyrė, Kas valdoms sugriaut reiks dienos pasakė: Mirksnio tereikės, kad tautas nušluotų Smūgis lemtingas. Publijau, dievams įkyrėt nereikia, Skųstis jiems dėl to, kad namuos kaimynų Girdis per dažnai gedulingos giesmės, Mirčiai atėjus. Valanda, kuri davė tau gyvybę, Davė tau sykiu galimybę mirti. Tik darbais žmogus atminty išlieka, Amžius gyvena. II, 8. ASTERIJUI Dažnai likimas apdumia mums akis Tuščiais dalykais. Klystam, Asterijau! Draugų šešėliai mus apgauna, Žodžiai klastingi patinka kartais. Kvaili mes esam, manom, kad jie tikri. Bet vos tik burtas kitas iškris lemties, Bičiuliai džiaugsis ir kitokiais Žodžiais kalbės, nusigręžus laimei. Apgaulūs būna kartais žmonių darbai, Jie mums patinka, bet tik retai kada Tiek gaunam, kiek žadėta buvo: Atpildas pažadui neprilygsta. II, 10. Dorai ilsėdamasis, skelbia karą savo amžiaus ydoms Savim laimingas, nieko daugiau turėt Netrokštu. Kitką lai pasiims lemtis, Ir vargšai žmonės tegu turi; Ką po pasaulį šlovė paskleidžia, Ką lig žvaigždynų iškelia, aš visai Žinot nenoriu. Elgias išminčiai taip: Apie save sakytų liaupsių Retkarčiais jie iš kitų išgirsta. Saugus jaučiuosi vien kambary savam, Tačiau kad kalbos, nepagrįsti šmeižtai Nekiltų, jog po savo stogu Ką nors gėdinga slepiu ar saugau, - Einu aš drąsiai saulėn ir viešumon, Tačiau Minervai priesaikos nedaviau Lydėti ją kariniuos žygiuos: Aš - nekenksmingas karys beginklis - Dvasia karinga ryžtuosi tiesą gint, Šio amžiaus ydas rauti be gailesčio: Klastas, tingumą, bedievystę Aš eilėmis savo rūsčiai bausiu. Nors nepanoro skirti manęs dievai Rūsčiu karalium nepaslankių tautų, Kad jas pažadinčiau iš miego, - Lėmė dievai Poetu man tapti. II, 11. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI Kai Jonas Karolis Katkevičius, ruošdamasis žygiuoti prieš Bizantijos imperatorių Osmaną, jai pastatė bažnyčią Minioms laimingoms sekant tave, nukreipk, O Karaliene viso pasaulio, čia Žingsnius žvaigždėtus; už Zefirus Skrieki greičiau debesų karietom, Nuženk iš savo būstų šventųjų: čia, Šalia altorių, tau pašvęstų, visa Žemaitija suklupo, smilksta Tau, užtarėja, nuolankūs dūmai. Maldas, Mergele, šaukiančių išklausyk: Nors tau - žvaigždynuos žibantys rūmai, nors Ir Romos, ir Loreto būstus Puošia dalmatų spindįs metalas. Nors Enipėjo šalto gyventojas Nešykšti niekad tau dovanų puikių, O, spindinčia didingais bokštais, Stebis tavim heniochų gentys. Ir tie, kam saulė matosi nuožulniai, Žemyn kai rieda, - žmonės Amerikos, Ir kas rytų kraštuos sugrįžtant Tarsi iš lopšio kasdien išvysta. Ar matot? Mielas veidas švenčiausios gal Mane klaidina? Regisi, kad girdžiu: Vežimai per dangaus platybes Dunda, juos lydi šventi plojimai, Ir veržias smarkiai pro debesų minias, Pro rūsčius dūmus šviesūs giedros būriai, Ugnim ir auksu jie pražysta Ir strėlėmis spindulių smailiosiom: Šviesos tirščiausios ritasi debesis, Užkliudžius ratams, rūksta ugnies takai, Ir veriasi plyšys ilgiausias Tarp debesų ir audrų karingų; Iškrikę gretos barstosi į visas Puses, o žvaigždės juokiasi įkandin, Dangus skaistusis nusišypso, Saulei nubloškus miglas niekingas. Ar girdit? Kokios girdisi giesmės man Ir skambios lyros, pralekiant debesims! Valio, triumfe! - triskart griaudė Audros ir triskart - žaibai ugniniai. Valio, triumfe! Suskamba triskart ir Atsako aidas, triskart Žemaitija Atsako, skamba slėniai, kalvos Ir neramieji miškai suošia. Tėvynės mūsų žemę apsaugos ji, Dangaus valdovė. Eikite ir naujas Aukas, naujas maldas paskirkit Savo švenčiausios globėjos garbei. II, 13. JULIJUI ROZAI Kviečia jį giedoti šventą poeziją Palaimintajai Mergelei Motinai naktinio budėjimo metu Ko nebylūs sargyboj vis Stumiam laiką lėtai? Roza, nuplėški nuo Staktos lyrą, arčiau atnešk. Mūsų rankos stygas teišmėgins skambias: Buksą pirštais bandyk prikelt, Fleitoms tylinčioms vėl gyvastį sugrąžink. Nei auksinių žvaigždžių-sargų, Auksu žėrinčių ir sergstinčių iš dangaus Smarkų bėgsmą pasaulio, nei Jų ratelių smagių neapgiedosim mes; Apgiedok Karalienę tu, Kaip ant rankų nuogų krenta lengvi plaukai, Išdraikyti Zefirų, kaip Sklaidos garbanos ir liejasi jų lietus. Dar giedok, kaip gražiai blauzdas Plauna Kintija, kaip susegtas žiburiais Švyti apdaras nuostabus, Stotą gaubia toga, saulės meilios austa. Lai dūdelė žavėsis tol, Kol Mergelei skirta garbinanti giesmė Saulę permaldaus ir jinai Tuoj nuo Indų drėgnų gręšis ir grįš atgal. II, 14. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI Jai pašvęsto laivo išvykimo į Indiją proga Jūros ir audrų tu šventa valdove, Nuo uolų gini per vandens platybes Skubančius laivus ir iš marių dugno Skęstančius trauki; Jei sutramdai tu vandenyno rūstį, Į švelnius sapnus nuraminta jūra Grimzta ir tyli ant pakrantės smėlio Gulasi drėgno; Te laimingas bus kelyje tavasis Laivas, kurs džiugiai ant bangų sūpuojas, Irklus gėlėmis apsikaišęs, moja Lapų vainikais. Kai nuplauks jisai ligi serų žemių, Kai Rytų šalis aplankys toliausias, Tavo vardą skelbs, kad visam pasauly Jis suskambėtų. II, 15. NAREVUI Kurio pakrantėje, vaikas būdamas, poetas pirmąją lyrinę dainelę sukūrė Tarp lelijų baltų žiedų, Tarp žibuoklių melsvų, rožių svaiginančių Jau užmigo ana diena, Kai savąja lyra pirmąkart grojau aš. Dar tik vaikas tada buvau Ir laimingas laksčiau Narevo krantuose. Dienos tos ligi šiolei man Šviečia saule skaisčia, ir auksines stygas Lyros lietus melodija Ne baisingus karus primena, ne žiauraus Marso šėlsmą, tačiau žavius Kaimo malonumus: pievas žalias, laukus, Ryto rasą rausvuos žieduos Ar gležnas žibutes, ar nuotakius krantus Tingiai plaukiančios Vilijos, Ar dvelkimą pirmų vėjų pavasario. Tavo, Nareve, vandenis, Kai dar vaikas buvau, apdainavau ir čia, Žalio ąžuolo žievėje, Šiuos išraižiau žodžius lyros aštriu plektru: "Upę šią, Febo mylimą, Pieridžių dažnai skambančią dainose, Lai barbitas pamėgs skambus, Lai mergaitės džiugiai šoks ratelius prie jos." Kol bus matomi žodžiai tie, Išpjauti žalioje ąžuolo žievėje, Juos berniukai tegu mokės Ir mergaitės tegu juos patylom kartos. O kasmet, kai šią dieną švęs Ir prie upės krantų rankios skaidrius lašus Gelsvo gintaro ar sakų, Čia jaunimo būriai ant abiejų krantų Lai dainas pakaitom dainuos Ir manuosius žodžius savo dainon įpins. II 16. Nieko nereikia kvailai bijoti nei norėti Mane, kalbėti daug neįpratusį, Lotynų Mūzos privertė joms tarnaut. Dabar garsaus Orfėjo ainį Laurais Sarmatijos jūs papuoškit Ir pranašingo lyros skambėjimo Klausykit. Norams nepataikaut minios, Per daug netrokšt ir nebijoti - Taip šio pasaulio galingiems vyrams Aš drąsiai skelbiu. Kai nedorus geismus Valdyt išmoksi ir pažabosi juos, - Įveiksi baimę ir galėsi Perplaukt pavydo gėdingo jūras. Smūgius likimo būna lengviau pakelt, Kada iš anksto juos numatai sutikt. Audras ir tykančius pavojus Stenkis nuspėt ir atremti drąsiai. Tada nei jūra, griūvanti iš viršaus, Nei griausmas, dangų skaldantis, ir žaibai Tavęs įveikt nebus pajėgūs - Tvirtas sutiksi pasaulio žūtį. Ir sunerimęs karo nesibijok, Tebesant taikai. Kas ateities kančias Jau šiandien kenčia išsigandęs - Dvigubas vargšas, nes dar prieš mūšį Pralaimi priešui. Bet ir per daug drąsos Nereikia rodyt. Kartais garsiais šauksmais Gali nelaimę prisišaukti, Tad įžūliais nesisvaidyk žodžiais. Pro kuklią širdį, net nepalietęs jos, Praeis likimas, bet, jei pašauksi jį, Jei jam prikiši, kad pabėga, Kautis nebandęs, - žinok, sugrįš jis Ir ligi žemės sienas sugriaus, kurias Apėjęs buvo. Tik išminties tada Ir valios ginklai gal išgelbės, Strėlės pramušt nepajėgs gudrumo. Ir kai likimas ims įžūliai grasint, Kai garsią kilmę tavo bandys paneigt Arba narsa ims abejoti, - Pyktį užgniaužk ir šmeižtus gėdingus Kerštingais žodžiais nesitikėk atremt. Geriausias ginklas prieš įžūlias šnekas Yra sutikti jas juokaujant Ir kilnumu nugalėti pyktį. Tegu kiekvienas stengias pažint save Ir kaip teisėjas kaltint ar girt širdy. Žmonių sprendimai man nesvarbūs Ir nebaugina pavydo strėlės. Supratęs šitai, baimės nejausi tu. Tačiau mieliau mums savo aistroms vergaut, Vaikytis svetimo, o savo Ir nebrangint, ir vertės nepaisyt. Šis aukso pilnas, bet neturįs savęs, Jo laivas dūžta prie kiekvienos salos. O tas, gyvent gerai panoręs, Turtą sava mirtimi įgijo. Anas, kol vyksta net į Iberiją, Daug pamatyti trokšdamas ir pažint, - Savęs pažinti nebemoka, Tremtiniu ir klajokliu jis tampa. O šis aptingęs ilsis dienų dienas Tarsi lavonas. Niekur iš jo naudos. Kare, taikoj, - mirties kai laukia, Leidžia tuščiai jis gražiausią metą. Anas į rūmus veržias, tačiau šlykščių Savųjų ydų vengia atsikratyt Ir, kuo sunki bausmė vergystės, Net sužinoti nenori, vargšas. Nors širdį gelia jam nuo baisių bėdų, Vaidina linksmą ir netikru juoku Paslėpti bando savo gėlą Ir linksmumu patiklius apgauti. Užtemdo džiaugsmą debesys rūpesčių, Nors plaukia minios sveikinančių svečių, Draugai, klientai ir praeiviai Plūsta banga po bangos į rūmus. Nors visas miestas saugotų jo namus, Save praradęs, tuštumą jaus visad, Neduos ramybės kito turtai, Santaupos jaudins kitų piliečių. Trokštąs valdyti visa, kas tik yra, Kitų draugystės niekad nepasiges. Jis sau priskirs tik tai, kas gera. Aš gi džiaugiuos, kad neturtas mano Nuo aukso geismo saugo tvirtai mane. Daugiau pamyniau nei įsigyt bandžiau Ir tuo esu karaliams lygus, Tuo pasiremdamas aš valdysiu. Visi mes galim viską paniekinti, Tačiau turėti visko negalim nieks. Kuris sava valdžia didžiuojas, Nepagalvoja, matyt, kad mirti Ir jam bus lemta. Skiriasi tik gyvi, Numirę - lygūs. Vieną aukšta vieta, Kitus - triumfai išgarsino, Bet pelenais virs visi vienodai. Tik urna (mūsų palaikus ji priglaus) - Visų dalykų matas. Tad meskite Šalin likimo sunkią naštą, Slegiantį aukso grasaus sunkumą. Jei neapkrautas mirsiu, bet pats savim Išliksiu, tuokart amžinus sau turtus Sukroviau, nieko nepanoręs, Ir nepabūgęs radau ramybę. II, 18. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI Amžių giesmė Kvinto Horacijaus Flako parodija BERNIUKŲ CHORAS Jūs, mergelės, giesmėj šaukit švelniais balsais Karalienę, kuri skrieja dangum rausvais Ratais, kryptį nurodo Ji karietoms lakių žvaigždžių. Maloningąją vis šaukit kitarų ir Lyrų skambesiu, kurs aidi, Pierijų Plektrui orą užgavus, Liejas iš paliestų stygų. MERGAIČIŲ CHORAS Jūs, jaunuoliai, giesme Marso švilpynės ir Būgnų dundesiu ją šaukite, lai kartos Nimfos vardą trimitas, Kurs įpratęs prabilt kovoj. BENDRAS CHORAS Aklą baimę, vadų varginančius pykčius Nuo tėvynės nuvys mūsų vargingos, vys Ligi medų ir getų, Skundais jūsų sujaudinta. II, 19. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo Mano mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 9) Tarsi stirna baikšti, tu nuo manęs sprunki, Kai audringu gausmu Afrikas baido ją, Kai užgriūna staiga šnabždesiu neramiu Ją Etezijų sūkurys. Ar pirmoji šalna virpina jau lapus Ir išgąsdina, ar purto uolas strėlėm Pats valdovas dievų, aidi Keraunijos: Krūpsi, lekia tolyn bėglė. Aš ieškoti tavęs niekad neliausiu, vis Šauksiu be paliovos: Kristau, sugrįžk atgal, Kai pabėgsi, staigaus gūsio pagautas, vėl Šauksiu: Kristau, sugrįžk atgal. Ar Libano žaliais šlaitais žingsniuoji tu, Ar Jeruzalės gal dirvom derlingom, ar Per Betulos puikias pievas, ar per bergždžius Kaparnaumo laukus skubi, Jau paliauk neramiai klaidžiojęs. Juk žinai, Kad pabėgt negali niekur: išduos tave Budrios ugnys dangaus, aukso ragais spindįs Šaltas mėnuo tave išduos. Pasigedę tavęs, rauda tušti krantai, Vėjas dūsauja vis, dvelkiant Favonams, ir Žvaigždės, sargės nakties, kelią nušviečia man Lig tavęs žiburiais gyvais. II, 21. JĖZUITUI ANDRIUI RUDAMINAI Kai jis iš Romos iškeliavo į Portugaliją, ketindamas plaukti į Indiją Tai, pasikliovęs tūžtančiu Afriku, Žadi įveikti marmurines bangas Smarkaus Nerėjo ir Eolo Urvo išdykėlių - vėjų pokštus? Nejaugi jūros šėlsmas smarkus tavęs Neįbaugino nei vandenai, kuriuos Turėsi perplaukt, nei padūkę Eurai-žirgai, kuriuos teks balnoti? Bet tu nepaisai nuolat grūmojančių Eolų, taipgi jūros rūsčios bangų, Akių nenusuki į šalį, O pasitikti eini pavojų Su šypsena, lyg rengtumeis perbristi Tu Anieno vėsiąją tėkmę ir Užsukt į Tuskulą per šventę Ar kur prie Tiburo pasivaikščiot. Nuo tokio žvilgsnio liaujasi šėlusios Audringos bangos. Aš jau regiu - antai Prie kranto švelniai prisiglaudę Vandenys sugulė ir užmigo. Ir pats Nerėjas snausdamas jau ramiai Alsuoja. Lynus, kaustančius prie krantų, Greičiau nukirsk ir leisk varyti Burę išpūtusiems vėjams laivą. Didi valdovė žemės ir vandenų Nuplaus pavojų seklumas, tykančias Tavęs, ir tavojo likimo Laivui atsiųs palankiausią vėją. II, 22. Galingojo ir nenugalimojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus Zigmanto III pašlovinimas Kaip Rodopėje aš ūmai Atsidūriau? Nejau viesulu skrieju pro Krištolinę Fasidę aš Ir dakus įžūlius, ir nesibijančius Mirti kolchus, veržlius skitus? Štai pro Tyrą lekiu, ledo sukaustytą, Štai Karpatų žili kalnai, Štai vaizdingi laukai palei Druenciją - Plauna bangos Hipanio juos, Juos skalauja šalti Vistulos vandenys. Kas mane nuskraidintų ten, Kur Moravos krantai, Vilija kur skaidri, Kur per girią ūksmingąją Teka upė srauni, rieda lyg ašara? Kaliope, juk tu sklandai Tarp žvaigždžių danguje, tu debesų keliais Skrieji - neški mane tenai, Kur patvinęs krauju getišku Bosporas Kunkuliuoja, ridendamas Link Nimfėjo bangas, barbarų Taurijos Krantą plaka be atvangos. Saldžiabalsėm giesmėm šauksiu uolas čionai, Graikų fleitos melodija Kviesiu akmenis, kad aukuras ant uolos Pats iškiltų. Dundės kalnai, Kai nuo jų pas mane leistis ims marmuras Ir ilgiausiomis voromis Slinks Pare iškirsti luitai akmens čionai. Leisis Mūzų aptašomi, Leisis jie kalami, saugos, o Zigmantai, Tavo vardą, tavus žygius. Aš iškalsiu tave, trakišką Kintiją Puolantį nelauktai, ragus Laužantį jai, getus sprunkančius, abiejų Mūšių didvyrius ir vaizdus, Ir Nerėją, baltų pančių sukaustytą. Ir rinktinių mergelių čia Visas pulkas ateis rytą ir vakarą Ir žibuoklėmis vis barstys Žemę, laurais dabins aukuro marmurą, Auksaspalvėm lelijomis. Aplankysiu ir aš slėnį kas vakarą Ir kas rytą po tris kartus. Puošiu verbenomis žalią velėną aš Ir šventų aukurų ugny Deginsiu čia kvapnius smilkalus, ir plaušais Apipinsiu vainiką sau. Triskart tarsiu: "Valio!" Trakijos krantas man Tris kartus atsilieps: "Valio!" Vėl giedosiu, kaip tu konkanus įveikei. Vėl plojimai aidės, džiugiai Vėl trimitai sugaus, būgnai vėl sudundės. II, 25. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo Apdėkite mane gėlėmis, apkraukite mane vaisiais, nes aš sergu meile. Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros, nekelkite, nežadinkite mylimosios, kol ji pati neprabus. Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, peršokdamas per kalvas. Mano Mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 5-9) Supkit rožių žiedais mane, Apdėliokit mane puokštėm žibuoklių ir Krokų, ir svarainius gelsvus Berkit, draugės, skaisčias meskite lelijas: Per tą laiką, kuriuo regiu Dievą, siela liepsnoj dega, šventoj ugny. Jus, Jeruzalės dukterys, Miesto dangiško; jus, galatietes, vardan Stirnų, elnių jaunų, kurie Braido šlaitais kalnų, aš nepaliausiu melst, Izaoko sena gentie, Jūs Libano šlaitais mokate eikliai lėkt, Siekiat žalią Karmelį jūs, Nimfos, šlovę suteikt galit garsiems kalnams; Lai užmigusi tarp žiedų Dar ilgiau pamiegos; nei plojimu delnų, Nei trepsėjimu kojų tol Nesudrumskit jautraus sapno ramybės, kol Sužadėtinė nuo akių Lengvo sapno pati nenusibrauks delnais, Kolei miego saldaus nutraukt Auksu žėrinti pas ją neatlėks Aušra. Žengia, štai, kauburiais stačiais Ir gražios, ir garsios motinos vaikas; štai Žengia tėvo gražaus sūnus: Virš miškingų kalnų perėjų, virš galvos Ilgaplaukio Libano; štai, Per viršūnių visų smaigalius šoka ir, Aukštus girių namus skubiais Šuoliais perlėkęs, vis skrieja, palikęs juos, Tarsi stirna greitoji, kai, Pastebėjus staiga slėny žemai liūtus, Skuba per tarpeklius stačius Lyg su paukščio sparnais, kvapą užgniaužusi. II, 26. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI Kai Lenkiją kamavo badas, karas ir sausra O Marija, o Karaliene auksu Žėrinčio dangaus, debesų karietom, Sniego vežimu aplankyk Hipanį, Mezijos slėnius. Lai lydės tave Kūdikėlis, auksu Spindintis, būriai lėks sparnais auksuotais Įkandin, Taika, Sveikata, Gausybė, Ragą atvėrus. II, 27. KLAUDIJUI RUFUI Karalių antkapiai ir kapai atstoja mokyklą Demokrito šmaikšti kalba Nei Kekropo menes supantys portikai, Nei tribūnose aidintys Ginčai mokyti man džiaugsmo neatneša, Nei triukšminga minia, kuri Giria visa, ką jai dėsto Panėcijus, Nei pamokymai švogždžiančio Pitagoro manes nežavi. Memfyje Piramidės mane daugiau Moko ar užspausta antkapio ašara Ir kviritų kapavietės, Išbarstytos visur po įvairius kraštus, Ir lengvi pelenai, kuriais Vėjas žaidžia, laužų buvusių liekanos Ar valstybių kadais didžių Nūn griuvėsių krūva liūdesį kelia man, Rufai, savo gilia tyla. Man gera mokykla - pamestas pajūry Ir po atviru dangumi Likęs kūnas garsaus vado Pompėjaus; jis Sako man daug daugiau negu Iškalbingi didžiai žodžiai Panėcijaus. Kai mąstau apie mirtį jo, Nesigviešiu turėt valdžią karališką Ir netrokštu prie knygų džiūt Per naktis, išminties siekdamas pasisemt Ar Sokrato mintis suprast. Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus, Pažymėtus garsia šlove, Ir sutrypti vardus cezarių įžymių. II, 28. GANDUI Apie tai, kad jis privalo skelbti Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo šlovę Ei, dievaiti, kurs valdai pasaulį margą, Treptelk koja, liulančias miglas sujudink, Te sukrus ir tau paklusnūs skaidriasparniai Akvilonai. Važnyčioki Grįžulo Ratus šaltuosius, Virš tamsiųjų debesų tu greitai lėki - Jau tauraus trimito garsas Eurus iš miegų prikėlė. Tau plojimai, šitas ženklas palankumo, Pagyrimai - tavo puikūs palydovai - Seka klusniai iš paskos tau ir visi ratelį eina. Tau ant Tiberio krantų septynios kalvos Šokinėdamos ratelin susieina, Tau gausus būrys bakchančių šoka saulėtoj laukymėj. Tu ledinių Grigo Ratų didžią šlovę Skelbki medams, geltonplaukiams agatirsams, Kilikiečiams, nasamonams, nešiniems strėlinėm, skelbki. O valdove, tavo didį vardą Hermo Dosnūs vandenys rašys auksinėm smiltim. Užrašys ir Tagas dugno auksu tau šlovingą giesmę.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2026 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
