en
3. VIENUOLIŠKO POILSIO PAŠLOVINIMAS Palinodija pagal Horacijaus 2 epodę "Beatus ille qui procul negotiis" Kai žavingą Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijos vilą Nemenčinėje per rugpjūčio atostogas aplankė Tasai, o Flakai, laimingiau gyvens, kuris Toli nuo rūpesčių naštos, Palikęs protėvių laukus ir taip visų Išvengęs barnių ir vaidų; Nei saulei plieskiant nedreba dėl derliaus jis, Nei šalčiams atslenkant žiemos, Nuo ginčų bėga, kurijos godžios slenksčius Iš tolo lenkia nedorus. Ar verkia tolimų žvaigždžių, kurias lig šiol Vis gožė rūpesčiai menki, Ar sielos klystančios iškrikusias bandas Buveinėn renka nuošalion, Pasvėręs tuos turtus, kuriuos tiktai gryna Galėtų sąžinė suteikt. Kai artinas naktis, ir vakaras, danguj Parimęs, uždega deglus, Kaip džiaugias amžinu mirgėjimu žvaigždžių, Už žemę didesnių, jisai; Pro ašaras gausias jam prieangiai spindį Šviesiųjų matosi namų Ir ilgo amžiaus ainis melsis jiems; sykiu Tau, Kristau, ir, Mergele, tau. Vis ritas šviesuliai auksiniais ratais, vis Stovėti lieka tremtinys, Ir nepaliauna plaut jo skruostų ašaros, Sapnus nuvaikančios sunkius. Vos ima galvą kelti Febas, Gange ją Nuprausęs, Indo bangose, Tuojau gilybėj sielos nuolankia malda Rūstybę švelnina dangaus. Ar, skaisčiai saulei švytint danguje giedram, Balandžio švenčių dienomis Akis įpratusias dangaus šviesas stebėt Į žemės tolius nukreipia. Apžvelgia lygumas, ir scenoje toje Vis stebis spindinčiu Dievu. Štai, - sako, - kiekviena žolė be paliovos Vis stiebias į žvaigždes aukštyn Ir verkia, nuo aukštybių atskirta, šventom Raudom drėkindama dirvas; Rausvais delnais dangun mėgina rožės šliaužt, Ligustrai tiesiasi balti Ir kužda kažin ką žvaigždynams lelija, Išlenkus lūputes blyškias, Ir siunčia vakarais atodūsius lengvus, Rasoja ašarom rytais. Ar tik mane vienužį slegianti našta Prie žemės spaudžia nuolatos? Taip kalba ąžuolams, žaliuojantiems aplink, Pasišneka su šaltiniu, Upeliais, - ir pažint iš kūrinių gražių Kūrėją Dievą bando jis. O sielos rūpesčius sunkius visad padės Palengvint užmiesčio vila, Gal Nemenčinės, o gal Lukiškių namai, Bezdonių gal drėgna giria; Rugpjūčio karštą dieną kaimiškus stalus Lai dengia vaišėm paprastom, Vos slenkstį peržengus, ar prie namų, gaiviam Pavėsy topolio tingaus, Kur laukia savo svečio maistas malonus Ir druskinė, visad pilna, Ir šviežias sūris, tyro gėrimo taurė, Ąsotis, kviečiantis ragaut, Ir žemuoges ankstyvas, tankmėse rinktas, Su duona valgyti skanu. Nebūtų gardūs man patiekalai retų Žuvų, Lukrino austrių, daug Skanesnis man purplys, karvelis ar greta Upelio vaikštanti žąsis, Ar mokytos gerklės privengianti pupa, Skani mišrainė įvairių Daržovių, kepamas keptuvėj blynas, kurs Kilmingam stalui nepritiks. Paskui giraitėj, tarp ūksmingų ąžuolų Ar prie upelio malonu Pavakarėj nuo Notų slėptis atšiaurių Paunksmėj ąžuolo stipraus, Keliaut krantais tamsiais ar valtyje lengvoj Paplaukiot vandeny ramiam Ir, jauką vandenin užmetus, traukt žuvis, Ant siūlo virpančias linksmai. Mūkimas jaučių sklinda girios pakraščiais, Virš upių šešėlingų, iš Lizdų dagiliai čiauška nenustodami, Tarp gervuogių - lakštingalos. Piemuo po krūmus išsibarsčiusias ožkas Skambiąja šaukia dūdele, Iš šeimininko lauko į namus grįžtąs Pjovėjas pritaria giesme, Vežimai sunkūs sudejuoja, nupjautom Vagom krypuoją į svirnus. Ir mes, smagus būrys bičiulių, tylomis Nesėdim, susirinkę čia: Netrunka laikas, kai ne nuobodžiom šnekom Jį stumiam, o juokais guviais, Ir, byrant sąmojui gausiam, bet nekaltam, Greit baigiasi skaisti diena. Jei pamatytų tai lupikas Alfijus, Norėjęs tapti kaimiečiu, Nebenorėtų per Idas gautų sumų Per Kalendas vėl išmainyt. 4. Apie kūdikėlį Jėzų Mergelės Motinos glėbyje Mylėkim. Negi Alpių ar Masilijos Uolas nešiojamės savy? Mylėkim. Štai, iš glėbio Motinos žemyn Palinkęs, švelniai moja mums; Gelonų širdis kietas gali sugraudint Meilusis Kūdikio šypsnys. Kaip švyti veidas jo, kaip skruostai spindi, kaip Dvi žvaigždės žiba kaktoje, Lyg sniegas - kaklas jo, tyriausioji Aušra Nudažė plaukus auksine Spalva, o kas prilygs jo rankoms baltumu - Kai tiesia, linkdamas artyn! Kaip trokšta prisiglaust svetingame glėby, Kaip prašo: apkabink mane! Mylėkim: jei dabar negalime mylėt, Numirti galim nelauktai. 5. Autorius puola po kojom Kristui, mirštančiam ant kryžiaus Nors ginklais man grasins žiaurioji geležis, Laukinį siaubą kels kardai, Nuo tavo kryžiaus nieks atplėšti negalės, O Jėzau, verkiančio karčiai. Lai grius tarp mūsų žemė ir dangus sykiu, Lai siautės jūroje audra, Žaibais debesyse trankysis, triskart skros Erdves liepsnojanti liūtis, Gulėsiu, prie naštos prikaltas, mirt turįs, Nors niekad nenešiau savos, Ir mylinčias rankas tvirtai pririšęs prie Tavųjų pėdų ir vinių. Tu, Jėzau, žvilgsnį giedrą - juk gali - atgręžk Į klūpantį po kojom tau; Pas Tėvą grįžęs, dvasios amžinos dvelksmu Palietęs, atgaivink mane. 6. Amžių giesmė Dieviškajai Išminčiai 1625 jubiliejiniais metais Kai popiežius Urbonas VIII, Vyriausiasis Ganytojas, atidarė auksinius vartus Padėka Pauliui Frigerijui Romiečiui, viešai kalbėsiančiam apie filosofiją Žemių ir vandens tu šventa valdove, Sako, kad blausioj debesų buveinėj Gyveni, puošniais pažaboji žąslais Plotus žvaigždynų, Amžinom liepsnom žiburiuoji Tėvo, Giedrojo dangaus dukterie tyroji, Sielos slėpinių atspindy, šviesybių Žibančių vaike, Dvasiai lygi tu, pagimdytai Dievo, Tu Tiesos šviesa be dėmės menkiausios, Išminties dukra, dosnioje krūtinėj Degantis karštis, O, švenčiausias tu šio pasaulio groži! O, puikios gamtos tobulasis veide! Tėviškos minties pavyzdy, šaltini Saulės skaisčiosios. Tėviška kalba tau iš lūpų liejas, Jo pasiuntinė tu esi vertoji, Motina kilni padorumo švento, Indas dorybių, Jau gulėjai tu lopšyje, pirmoji Gimusi - puikiam danguje dar žvaigždės Neklajojo, dar negirdėjo niekas Jūros dejonių; Vakaro žvaigždė dar Mėnulio greito Nekvietė dangun nei šviesiausio Febo, Nei kalnai aukštyn, nei šlaitais ūksmingas Nekopė medis; Žemė ir vandens sklidina Tetidė Jungės, dar valdų neišskyrę savo, Dar aplink upes neaidėjo tuščios Uolos pakrančių; Pagimdyta tu vienui vieno Tėvo, Turinti užgimt tik iš vieno Tėvo, Amžina šviesa, ir Tiesos, tik sykį Kalbančios, turtas; Keturias mazgais surištais sujungi Stichijas lengvai ir gamtos didingos Malšini kovas, keturių nutildyt Rietenas moki. Savo veidą tu dalini pasauly Visame naujai kuriamiems paveikslams, Molyje prastam įrašyti moki Atvaizdą Dievo. Kai šventa ugnim apvyniojo Tėvas Garbanas žvaigždžių ir švelniosios saulės, Kai mėnulio jis padabino plaukus Auksu kilniuoju, Kūriniams visiems dovanojai vertę, Kūrei taisykles: tau priklauso dėsniai Reiškinių, dermė ir tvarka, ir menas - Tavo sukurtas. Gimstantį danguj pažabojai Febą Ir žvaigždes klaidžias suturėjai juosta, Žemei gimstant, ją debesų miglotų Apgaubei skraistėm. Įsakei išaugt tu bekraštei žemei, Derliais dideliais, gyvuliais turtingai, Įsakei laukams tarp kalnų ir klonių Driektis plačiausiai. Įsakei išaugt: tuoj iškėlė galvą, Skendusią gelmėj vandenyno, slūgo Vandenys, aukštyn kilo kalvos, pievos Stojos jų tarpe. Juokės tau linksmai sužaliavę žolės, Džiaugėsi, aukštai susiradę būstus, Tu siekei lakių debesų kolonom Statųjį skliautą, Sako, kad skridai virš Nerėjo plotų Apleistų greita, lenkdama vežimą Afriko veržlaus, ir ratus Favono Aplenkei greitai; Grįžtančiai atgal tau riedėjo ratai Išlenkti, bangom pats nuskriejo laivas, Nuriedėjo greit per laukus vežimas, Ketvertui traukiant. Moki į erdves prasiskverbt aukščiausias, Moki ir spynas atrakinti žemės, Nugalėt chaosą, ribų pasaulio Siekti slapčiausių. Mėnuo įstabus nebetenka žado, Kai sveika žengi tarp ugnies verpetų, Tarp liepsnų, audrų, Prometėjo karšto Degančiom žemėm. Klauso nesunkių tavo vadžių vėjas, Klauso ir ugnis, ir paklūsta rimbui Jūra, be klastos pažabota žemė Pavadžio klauso. Ir pavasaris, ir ruduo, ir žiemos, Vasaros, diena su naktim ir lengvos Valandos ratu tau aplinkui rieda, Mėnesiai, amžiai. Grįžulo šviesiais važinėji ratais, Prieš tave bangų nebešiaušia marios, Liaujas rūstaut ir atkaklusis Euras, Austras bebaimis, Kauro atgrasus ir Zefiro brolis, Šėlstančiom liūtim kai įtūžęs veržias Ar, nustūmęs ant seklumos smėlėtos, Puola Borėją. Žvelgia į tave, kai pakyla Febas, Kaspinas jo, kurs palaidom banguoja Juostom, girdi, kaip į Iberų jūrą Krenta vežimas; Jis žvaigždes šydu nepaliauja dengti, Grįžulo pilies pašiauštuosius bokštus Aukštus stebi ir nesvetingą žiemą Lydintį šerkšną. Deriniesi prie mirtingųjų būdo, Būriuose žmonių pasirodai aiškiai Ir džiaugies, linksmiems kviesdama žaidimams Barbarų minią; Ir, rimtiems žmonėms susirinkus, mėgsti Virš galvų, laisvai skriedama, pleventi, Eit per kaimus, eit per žmonių daugybę, Knibždančius miestus; Naudą papročiams teikt, padėt Teisybės Priesakus tikrus įgyvendint moki, Išmintį žvaigždėms dalini ir protą Tėviškam dangui. Tu lyg kedras, kurs ūksmėje Libano Ošia, ar tamsus prie upelio linksmo Kiparisas, ar sužaliavęs Kadų Toliuose miškas; Kaip Rytų sode karaliauja rožė Ar kasmet derli Idumėjos palmė (Bėgančios prošal ją gaivina bangos, Vandeniu lieja); Neprilygsta tau vasarinės gėlės, Neprilygsta tau rudeniniai vaisiai, Neprilygsta tau aromatas medų Medžio žaizdoto; Neprilygsta tau ir kvapniosios miros Ašaros, rasa, išlieta balzamo, Cinamonas, jo nesklaidyti lakštai, Kvepiančios žievės. Vynuogės ūglius tu pranoksti uogom, Terebintą gi tu lenki šešėliais, Vasara drauge ir ruduo kai savo Iškelia grožį. Skeptrų apsupta tu, puikių trabėjų, Turtų didelių; tau sidabras srūva Nuolankus, būriais susirinkę garbės Klega ir ūžia. Prieš tave žemai karalystės puola, Peržengi žymius ir menkus vienodai, Pakyli aukštai virš grėslių karalių, Rūmų tironų, Po savim matai neturtingus žmones, Elgetų pečius, afrikietis linksmas, Mauras po tavim, ir skydus savuosius Kloja sarmatai. Kinijos kraštų, neseniai dar niekam Negirdėtų, štai, nusilenkia vadas Ir arabas, ir atšiaurus japonas Tavo altoriams. Lai savu sistru tau derlingas Nilas Pritaria, tegu skamba Arimaspas, Liko ir skaidraus Enipėjo žmonės Sudeda auką. Žiotim septyniom tavo garbei Istras Liejasi gausus, ir platusis Tibras Driekiasi, srovėm begalinėm šniokščia, Duoklę gabena. Tu, kuri tautų apleistų gailiesi, Kažkada - aiman! - išvaryta barnių Negarbingų, - ak - sugrąžinki taiką Žemei niekingai: Vykstam nuolankiai prie tavęs: štai renkas Europa visa jau į tavo miestą, Lacijuj vartus pagarbiai bučiuojam, Žemėn parklupę. Žudynes baisias sustabdyk, Šventoji; Netolies karai nesiliauja, amžius Draskomas kovų, geležim žiauriąja Daužomas žvanga. Ak, nebausk daugiau už kaltybes mūsų, Pažiūrėk meili į valdovę Romą, Sniego vežimu, debesų karietom Ją aplankyki. 7. VESTUVINĖS RADVILŲ ERELIO IŠKILMĖS Ditirambas Vilniaus vyskupui Kilki, Mūza, ir vestuvių Šurmuliui giesme pritarki. Tu derlingo Vilniaus žemėj Skinki žiedus, rauk žolynus (Tūkstančius giesmių tu moki), Galvą pasipuošk žiedais ir rasomis apsišlakstyk. Tik nejunki šiandien žodžių Tu Horacijaus eilutėn, Tik nejunki. Tu švelnesnio Klaudiano plektro imkis; Neminėk ginklų ir mūšių - Negirdėto ditirambo leiski Vilniui paklausyt. Radvilų tu herbo ženklą, Tą Jupiterio skrajūną, Kurs per dangų, tarp žvaigždynų, Tūkstančiais kelių ir vingių Iriasi sparnus išskleidęs, Giesmėmis, lyra skambiąja iš padangių pasišauk. Are, Griausmavaldžio paukšti, Tu, žaibanešy mielasis, Tu, taikus liepsnų valdove, Pasiskubinki apleisti Debesų ir vėtrų kalvę, Šakeles skink ir susuki lizdą herbui Radvilų. Skink gėles, kurios pražydo Sutuoktinio Albos pievoj, Laužk šakas, kurias išugdė Chrono vandenys gimtinėj, Tas, kur iš Vilnelės gėrė Arba Viliją girdėjo švelniai šnarant šalimais. Jau gėlių kvapus vėjelis Neša, iš padangės krinta Jau lelijos ir akantai. Kaip lietus, kaip tirštos miglos Šie pavasario žaismingo Lietūs šlaksto lauką, miestą, šlaksto rūmus, šventyklas. Tai padebesių klajūnas, Įstabusis aras barsto Iš dangaus žolynų sniegą. Jis visai ne skaudžią krušą Žeria, o ligustrų lietų Ir rožes raudonas svaido - ne paraudusius žaibus. Barsto jis žolynus, tarp jų Vėjo gūsiai žaidžia, šėlsta; Jų lig šiolei nepakando Pragaištingi šalčio dantys, Tik vakario šiltas kvapas Juos sušildė, tik Eolas, jo atodūsiai drėgni. Įtūži, šalin! Pranykit, Kruvinos karų rikiuotės, Te pavasariu vestuvių Lapkritis pražysta Floros Karalijoje žaliojoj, Kur jaunikis, kur jaunoji žengs per baltas lelijas. Te nepiktas Euras šiaušia Arimus audringos jūros, Te, vėjeliui palytėjus Vandenis sraunius, kvatoklės Bangos plakasi į krantą, Te Etezijai išdykę švilpauja virš vandenų. Tarki tuos žodžius, kuriuos mes, Kuklūs dainiai, pranašavom, Laimę lemiančius žodžius tu Tarki, vyskupe didysis, Lietuvos vainiko perle, Lietuvos senato žvaigžde, pažiba Valavičių! Tegu amžiais plauks ši upė, Ši srovė iš gryno aukso, Šitas iškalbingų žodžių Srautas te gaivins senatą, Te gerovę ir ramybę Žadantys klusniems kviritams žodžiai šie ilgai skambės. JONUŠUI SKUMINUI TIŠKEVIČIUI Trakų vaivadai, Jurbarko, Novovolės, Braslavo ir t.t. seniūnui KETURIOS MERGELĖS MOTINOS MYLIOS arba Vieša iškilminga procesija į dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčią 9. PIRMOJI MYLIA, ARBA PANERIAI Einam? Ar tikrai, pasibaigus žiemai, Šypsos pakelėm žaluma balandžio, Klonių daubose ir laukuos žolynai Švyti džiaugsmingai? Einam. Jau lengvi pasičiupo vėjai Vėliavų klostes, Dieviškiausiai skirtas, Audeklo šilkų pasigrobt neleidžia Įtemptos virvės. Po margais šilkais nenutyla niekaip Eisena ilga. Ji tave, Mergele, Jūrų žvaigždę ir virš bangų audringų Švyturį ryškų, Motiną, tave, ji apgieda, amžiams Likusią skaisčia ir vartus aukštybių Galinčią atvert. Tau sparnuotas vaikas Aukšto Olimpo, Modamas sparnais pagarbiai aplinkui, Neša taiką. O, geresnioji Ieva, Grįžusi pas mus, tau teliks už taiką Žemė skolinga. Tu sunkias tautos grandines sutraukai, Dieną grąžini, stumdama šešėlius, Nuvaikai bėdas nuo dorų, liūdniesiems Parvedi laimę. Sužinosim mes, kad galingo Dievo Motina esi, - nes atstumt negali Viešpats tų, kurie, tau tarpininkaujant, Prašymus siunčia. Ramini visus, išgirsti maldaujant, Taikai mus, kaltes apvalai, Mergele, Sielas nuo bausmės išvaduoji, leidi Kreiptis į dangų. Leiski mums dorai nugyvent, be gėdos, Leiski mums gražiai, be nelaimės mirti, Leisk Sūnaus, kurį pagimdei, švenčiausią Veidą regėti. Mes, minia, kuri tau ritmingai giedam Pakaitom giesmes, Panerių rasotais Slėniais vis tolyn brisdami, keliausim Žydinčiom pievom. 10. ANTROJI MYLIA, ARBA VOKĖ Vėl, Mergele, tau nusidriekia tolin Eisena ilga link teatro žalio Scenos - ją lanku apkabina kalvos, Kilpa apraizgo. Tuoj išgirs kalnai, pušimis apžėlę, Motinos vardus garbingiausius, triskart Vilijos krantuos nuaidės Marijai Aidas skambusis. Kalvos tuoj išgirs, tuoj pasiųs ūksmingos Keteros tolyn, suvirpėję pušys Atsilieps aplink ir parklupęs maldai Tuopos šešėlis. Bet pirmiausia mes, melsdami Aukščiausią Trigubu balsu, maloningą Kristaus Širdį ir ausis, mūs gailingiems skundams Atviras, šaukiam. Vėl paskui tave tris kartus, šventoji, Šauks šventa giesmė: ją grąžins giraičių Šnabždesys, tolyn neš Marijos vardą Silpstantis aidas. Motin Dievo, Jo išrinkta, mergelių Tu Mergele: juk išsirinko tavo Motinystę tas, prie kurio alsuoji Oru aukštybių. Motina tyra nuostabiausios meilės, Motina vilties, tau gaivaus Edeno Lygumos žiedai, gyvybingo medžio Atžalos stiebias. Tu Tiesos namai, tau dangus tik vienai Su džiaugsmu skląsčius auksinius atšauti Pasiryžęs, tau nemirtingos kalvos Atdūsius siunčia. O šalie, kuri nevarai kaltųjų, Ištremtų kadais! O Siono groži! Viešpaties namus tu valdai, slaptosios Sandoros skrynia! Tai semies skaistaus, neklastingo grožio Krištolo šviesaus, gaiviniesi veidą, Tarp liūdnų spyglių sužimbi, lyg mielas Veidas lelijos; Tai ganykloj tu pranašingoj jokiu Nelieti lašu Gedeono vilnos, Nors aplink laukai mirkdami kankinas, Dangui prakiurus; Tai neleidi, kad liepsnoje pražūtų Gervuogė graži, nors aplink liepsnoja Viskas, ir žaidi tarp ugnių džiaugsmingų Lapais, šakelėm. Spindi prieš tave ten, Mergele, Jesės Ainio sostas, tau visą auksą kloja, Kyla tau iš čia į erdves aukštybių Bokštas balčiausias. Stengias Į tave būt panašūs medūs, Srūvantys koriais, ir žavingi sodžiai, - Sodų sienos juos ir ledinės versmės Laiko apjuosę. Nebylius lapus tau lengvai siūbuoja Euras, kai drėgmė vandenėlio tyro, Į slaptas erdves prasiskverbus, tyliai Kužda giraitėj. Teka tau srovė, plaukdama maloniai Slėniais, per plačias nuvingiuoja pievas, Žibuokles juoku, kurs ilgai netyla, Užkrečia vėjas. Tiek, Mergele, tau iš dangaus gėrybių Liejasi dosnaus, tokiu tau ant žemės Srūva upeliu dėkingumas, niekad Liautis nenori. Siųstas iš dangaus tolimam prekeiviui Gabeni javus laiveliu šventuoju, Malonia šviesa mums šypsais iš ryto, Dieną atvedus; Kaip Aušros žvaigždė, kildama iš jūros Ryto vežimu, pavadžiais banguoja Rožiniais, žydram vandeny išdykę Klaidžioja liepsnos Ar kaip sidabru ištisai sumirga Febo spinduliuos, kaip į jūrą žengia Febas, kaip, dienos apsitaisęs auksu, Kyla iš jūros, - Šitaip, kol giedram danguje vis skrieja Nebylių žvaigždžių kareivijos, ryškiai Pro liepsnų angas spinduliuoja šviesūs Dangiški rūmai. Kokį vardą tau mes, šventa Mergele, Dar suteiksim? Tu už Olimpą didį Daug smarkiau žibi, Visagalio Dievo Soste, - giedosim. Kiek laiminga tu, būdama gerąja Motina, giesmių giriama, užtarki Mus prieš tą, kurį glėbyje nešioji, - Dangišką Sūnų. Kūdikis sveikus mus laikys, tau meldžiant, Jei nuo prigimtos jis tave vadavo Nuodėmės pirmos, po žvaigžde ramiąja Lėmė užgimti; Jei sparnuotas tau pranašavo vaikas, Kad dangaus marti privalėsi būti, Vienai iš visų tau pagimdžius liko Žiedas skaistybės; Jei nepavaldi tu mirties šaltosios Dėsniams, jei, žvaigždžių siekdama triumfu Atsiliepi juo laimingųjų chorams, Šokiams džiaugsmingiems. Tas, kuris lengvai bėginėja pievom Debesų aukštų ir žvaigždžių žiedynais, Žaidžia tarp šviesos spindulių, ryškiausių Tarpe lelijų, Avinėlis - lai atities ir mūsų Nugaras, kalčių prislėgtąsias, žmones Į maldas palenks, pažadės ramybę Žemei vargingai. Triskart tarę taip, laukuose sustoti Vėliavoms šventoms pasakysim - šventos Vėliavos sustos, o paskui - šaltosios Vandenys Vokės. Vėliavas pagriebs lengvas dvelksmas vėjo, Mes - kukliems pietums pasiruošim. Stalą Ant žalios vejos dengdami, užtiesiam Staltiese lino. Traukiamas kuklus iš pintinės valgis, Druskmė, pilna lig kraštų, ir buko Indas šalimais - nekensmingo Bakcho Įrankis dažnas. Bėgdama prošal, šaltomis vėsina Srovėmis taures pastatytas Vokė, O aplinkui jas sidabru senuoju Žolės sumirga. Puošia ir stalus, ir taures vainikai Supintų žolių, užpilta aliejum Trūkžolė švelni man nuo saulės karščio Leis atsigauti. 11. TREČIOJI MYLIA, ARBA GAIDŽIO KAIMAS Laikas šaukia kilt kuo greičiau nuo stalo. Kilkim: jau žemyn pasilenkęs rieda Vakaras kaitriu dangumi ir ragint Padeda: kilkit. Kylam. Vėl laukais tau, Mergele, plaikstos Vėliavos, gražiais apsiuvais vėjelis Žaidžia, ir grakštus pasičiumpa Austras Atvaizdus šilko. Vėl balsais, kurių nenutildė menkas Valgis, mes, minia atsidavus, giedam: Motin, būk sveika, tu gimdei, penėjai Viešpatį mūsų. Vilijai vandens daug skolinga Vokė Akmenuota, tau, o didžioji Motin, Pagyrimų daug ir giesmių skolingos Vokės pakrantės. Getų kaimai, ant gretimų kalvelių (Tarsi dvynės jos) susodinti gausiai - Tai paminklas tau, o Švenčiausia, mūšy Gauto triumfo. Kaip, kokiu balsu apsakyt lietuvių Garsų grobį: kaip suimti gelonai Ėjo - puošmena grobio ir kilniausio Pykčio trofėjus? Triskart kardą, tau vadovaujant, traukė Vytautas, narsus kovoje, kai Rytus Nugalėjo jis, kai ragus puikybės Jūrai aplaužė. Kaip Europą jis po šešėliu skydo Paslėpė, kada uraganas lėkė Azijos baisios ir iš viso Istro Tvino galingai! Stojosi tiesus prieš rytinę audrą, Tarsi Kalpė, kai pasiduot nenori Jūrai ir liūtims karingiausioms, laikės Nenugalėtas. Į visas puses jis plačiuoju kardu Kerta taką ir kelia baimę, mūšy Nuostabiam gražus, šlovėje pelnytoj Įniršiu dega. Dega panašiai Orionas žiemą Tarpe debesų, kai, ištraukęs kardą Iš makščių, liepsnom lyg žvaigždėm žaibuoja, Auksu suspindęs. Šaltą Volgą ir klastingųjų besų Perėjęs laukus, prie altorių Pelos Nukeliavęs, jis išdidžios Fasidės Vandenį gėrė. Barbarų lankus tau šventovėj klojo, Skitų juostas tau palei kojas tiesė, Skydų stirtos tau ugnyje švenčiausioj Degė, Mergele. Tauro rūmai ir sugriautieji bokštai Sarbako stipraus dar užmiršt negali, Kaip, baisiu triukšmu stovyklas užpuolęs, Gąsdino trakus. Kai tirštu strėlių lietumi, ant priešų Krentančiu, dahus, gelonus išvarė, Tu pati, audrų apsupta rikiuotėm, Saugoma griausmo, Rodeisi ryški danguje audringam, Vežimu ugnies lėkdama, raudonu Debesiu, žaibus iš aukštybių savo Trigubus svaidei. Euksino kairys sudrebėjo krantas, Uolos su triukšmu sujudėjo, žiauriai Šviesai tris kartus atidengus tamsią Jūrą meotų. Baimės genama, Tanaidė bėgo Ištakų ieškot, sudrebėjus krantui, Stojo, apimta neregėto siaubo, Blyško Fasidė. Matė priešai, o nuostabi Mergele, Tavo meilę mums, ir Lietuvio ainiai Vilijos krantuos tau dėkingi neša Dovanas savo. Taip Vladislovas nuo toliausios Okos Lai tau neš ginklus, prieš svanus laimėjęs, Įžadus naujus prie naujų altorių Lai jis išpildys. Daugel sykių jau, nuo kaitros išsekę, Svajones giesme pakaitom kartojam, Kol giraitė mus į pavėsį savo Priima meiliai. Pasigirdo man? ar, lengvučiam vėjui Liečiant lapelius, skardžiabalsiai alksniai Atsiliepia ir patylom čiurlena Vingrūs upeliai? Tau, Mergele, pats uždainuoja alksnis Ir banga judri tavo garbei šoka, Klausos ir ilgai atkartoja miškas Tavąjį vardą. 12. KETVIRTOJI MYLIA, ARBA TRAKAI Paskutinis jau mums beliko darbas: Eit aukštais miškais, ežerų pakrantėm Klaidžioti šviesiom, kalnelius įveikti, Giedant iš lėto. Čia Saliamono himenėjas (skaisčios Lūpos kažkada jį šventoms vestuvėms Skyrė) tau skambės, žadins jis giraitėj Alksnį nebylų. Miegantį saldžiai tau ant rankų Dievą Tik viena bučiuot tegali, Mergele, Žadinti liepsnas širdyje, švenčiausią Glostyti žiedą. Tu viena tiesi jam saldžiąsias krūtis, Kvepiančias puikiau nei Falerno medūs, Kai alsuoja jis iš gelmių krūtinės Dievišką kvapą. Tau šimtai brangių kvepalų feakų Ir Kilikijos virš galvos plasnoja, Kosto malonus aromatas sklinda, Liejas balzamas. Džiugina tave vienas tyras kvapas, Dvelkiantis saldžiom Kūdikėlio lūpom, - Tai Sūnaus švelnus vis sruvena vardas Tyru aliejum. Nors karaliaus tau paslaptingos menės, Bakcho dovanų prisipildę, vėrės, Tu tiesi krūtis, puikesnes už slaptą Vyną karaliaus. Nors karaliaus tau suruoštieji valgiai Dvelkė nuostabiais aromatais nardo, Trokštamus kvapus tau tik vienas skleidžia Nardas karaliaus. Nors renki žalioj Palestinos pievoj Miros žiedus, tau tarp krūtų tik vienas Mazgas, kuriame įvyniota mira, Parištas būna. Nors patinka tau šakeles saldžiąsias Kipro medžio kirst, pumpurais apkrautas, Iš visų šakų tik viena Mergelei Šypsosi meiliai. Saulės spinduliams karštą dieną plieskiant, Šen bei ten pušis vainiku plačiuoju Moja ir lapus pasilenkęs tiesia Ąžuolas žalias; Džiugina tave kaitroje nuo vieno Medžio žalumos bekrentąs šešėlis, Jo šakų dygliai kažkada - o, varge! - Sūnų kankino. Nebaigėm giedot; štai išnyra Trakų Bokštai ir kalva, mylima Mergelės, Miesto vidury pasirodo aukštas Bokštas bažnyčios. Šauksime: Sveika! - nuolankiai parpuolę, Keturis kartus melsdami Mergelę, Keturis kartus sujudės altoriai: Atsakas josios. Jau, mergaitės, ir jūs, berniukai, juoskit Pamaldžiu vašku Dieviškiausios veidą, Ginčas malonus skelbs Mergelės garbę Ir Kūdikėlio. MERGAITĖS Ant kitų galvų neilgai vainikai Žydi: niekados nenuvys Karmelio Gėlės, kuriomis dabinies, Mergele, - Žalios per amžius. BERNIUKAI Galvas auksu, kurs greit nublukti gali, Puošiasi kiti; tau šviesa vienoda, Jėzau, ant galvos nepaliauja žybčiot Įgimtas auksas. MERGAITĖS Kas regėjo, kaip ant balčiausio kaklo Plaikstosi plaukai palaidi, Mergele, Matė, kaip rausva nusidažo bronza Rūbas karaliaus. BERNIUKAI Kas regėjo, kaip ant pečių, už sniegą Baltesnių, plaukai tau pabyra, Jėzau, Matė virš kalvų Idumėjos kylant Palmes aukštąsias. MERGAITĖS Kaip, danguj ramiai besišypsant giedrai, Vandenys tyri Hezebono mirga, - Šitaip mirksi tu akimis, kai juokias Kūdikis tavo. BERNIUKAI Kaip, sparnus baltam sudrėkinę piene, Krištolo bangas balandėlės stebi, Taip žvalgaisi tu į akis tyrąsias Motinos, Jėzau. MERGAITĖS Ką galėsim mes su Mergelės skruostais Lygint, jos veidais? Tik granato vaisių, Žibantį visais trupinėliais savo, Galim palygint. BERNIUKAI Ką galėsim mes su mažyčio skruostais Lygint, jo veidais? Tik laukus galėsim, Tuos, kuriuos gėlėm išdabina visos Horos ir saulė. MERGAITĖS Atikos gaivių nesisklaido sulčių Kvapas dar ilgai, kai, Mergele, srūva Puikūs medūs, tau besijuokiant švelniai, Bešnekant švelniai. BERNIUKAI Sakom, Jėzau, kad savo baltas lūpas Veria lelija, kai paskleidžia puikų Kvapą mira, tau besijuokiant meiliai, Bešnekant meiliai. MERGAITĖS Kaip pilis, strėlių pridengta ir skydų Tūkstančiais, visa žiburiuoja saulėj, Žiburiuoja taip, Kūdikėliui priešais, Motinos kaklas. BERNIUKAI Kaip Terapnuos ar Himete gegužis Kvepia, kaip vanduo Palestinoj dvelkia, Kvepia kaklas taip Kūdikėlio, kaklą Motinos liečia. MERGAITĖS Mergiškais delnais tau, Mergele, kokios Sultys srūva? Juos sudrėkina sultys, Kokios laša į išdžiovintą žolę, Mirai pravirkus. BERNIUKAI Kūdikėli, koks hiacintas ryškiai Žiba tau delnuos? Hiacintas žiba Toks, koksai skeptrus padabina, puošia Brangią karūną. MERGAITĖS Kretos keterom ar nuo Kipro žalio Lesbo šakomis kiek gėrybių srūva, - Šitokia gausa iš krūtų, Mergele, Liejas tavųjų. BERNIUKAI O, kokie kvapai virš žolelių Hiblos Dvelkia ar viršum kilikiečių sodžių - Tarp tavų krūtų toks saldusis kvapas Kyla, o Jėzau. MERGAITĖS Rūbui palaidai krist neleidžia diržas, Lyg gelsvi javai jis Mergelę juosia, O skaistybė jį ir lelijos supa Pylimu baltu. BERNIUKAI Slystantį žemyn sugrąžina tavo Rūbą diržas, kurs - paslėptų safyrų Baltas sargas, jis ugnimi tyliąja Juosia krūtinę. MERGAITĖS Sandalu lengvu apvyniojus pėdas, Menėmis žvaigždžių kai Mergelė žengia, Rodos, kad dangaus kariauna žygiuoja, Griaudžiant triumfui. BERNIUKAI Kai, blauzdas puošniais apvyniojęs raiščiais, Galva iškelta Kūdikėlis stojos, Rodosi, kad dvi aptaisytos auksu Stojo kolonos. 16. Jonui Karoliui Katkevičiui, Vilniaus vaivadai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadui kovoje prieš turkus, geriausiojo ir galingiausiojo Dievo ir Palaimintosios Mergelės Marijos pagalbą žada Tu, kurs likimą silpstančios Lenkijos Lemi, rikiuoji įvykius ir stebi Patenkintas, kaip karas šalį Alina ir įsišėlęs Marsas Piliečiams žūtį rengdamas siautėja, Tavęs tėvynė, skęstanti kraujyje, Vardan bažnyčių, to šventųjų Prieglobsčio, be paliovos maldauja, Bet tu vis viena negrąžini taikos Piliečiams, karo dulkėmis apneštiems. O nusikaltėlių baudėjau, O teisingumo gynėjau, ko tu Karų tvirčiausiais skląsčiais neužsklendi Ir į belangę tamsią neuždarai Sukaustęs baimės? Neregėtą Bausmę kaltiesiems tu siųski! Kam gi Duris atvėręs pražūtį mums siunti? Dėl to ir priešai žvangina geležį, Dėl to švaistydamiesi ginklais Trakų pulkai it griaustiniai dunda. "Apgink, Mergele, meldžiančios Lenkijos Didi globėja, mus nuo užgriuvusių Nelaimių. Tu juk Griausmavaldžio Baudžiančią liepsną dažnai sutramdai Ir iš ugninės rankos esi nekart Negailestingą žaibą ištraukusi Ir jon įdėjusi šakelę Palmės ir pergalės ženklą - laurus." Tave į naują rūmą taip Karolis Įžengti kviečia. Nūn, kai išgirdome, Kaip otomanų kariauna lyg Potvynio vandenys jau atūžia, Kai išsitraukęs durklą, jo ašmenis Nuožmus gelonas įrėmė Lenkijai Parpuolusiai gerklėn, sarmatų Karo stovyklą globok, Mergele. Kai į garbingą mūšį narsuolis stos, Prieš vario ietį atlapa krūtine Kai eis ir kai neprisidengęs Kaklo paleistas strėles sutiks jis, Suteik stiprybės karžygiui, o karių Gretoms, nuo priešų smūgių retėjančioms, - Jėgų, kad, palankaus lėmimo Lydimas, Karolis įsiveržtų Žaibu į priešų, tų kraugerių, gretas, Kai jį tėvynės meilė veržli nusvies Tenai, kur griaudintys perkūnais Priešų pulkai, ten, kur išgaląstas Strėles įniršęs konkanas laido vis. Mergele, tavo skydas tegu pridengs Grumtynėse šį karo vadą, Te jį apsaugos dangaus malonė.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
