en
III, 1. KARDINOLUI PRANCIŠKUI BARBERINI Popiežiaus Urbono VIII sūnėnui Šalin, prasčiokai! Nei švilpyne menka Nemiela groti, nei pamėgtom minios Stygom, nei vėl paliesti pirštais Kuklią pailsusios lyros stygą. Tave, Pranciškau, žvaigžde šlovingoji Iš Vatikano, garsinsiu. Gulintį Lopšy, pilnam baltų ligustrų, Febas tave ir Garbė šafrano Lietum apšlakstė. Kai tu gimei, tuojau, Nusišypsoję tarsi ne kūdikiui, Narsa ir raustantis Drovumas Guolį lelijomis tau išklojo. Linksmai čiauškėjai tu nepaliaudamas, Ir rodės - pačios Mūzos išmokiusios Tave bus sąmojum pirmuoju Kalbą papuošti ir krykšti meiliai. Tada, atrodo, leidos ant kūdikio Gležnų lelijų švelniosios snaigės ir Žibuoklių, rožių smarkūs lietūs Iš debesų pasipylė tąsyk. Ir, rodos, ėmė upėmis plaukti tuoj Stipriausias vynas, dardanų kaimais ir Laukais medus tekėjo, miestą Vagos upelių dosnių išraižė. Pavasarinės dovanos Tiberį Užplūdo. Džiaugsmo kupinas, kilimus Žalius ant kranto jų paklojo, O Anienas, bangų ošimui Žodžius jo lydint, meiliai Enotrėjos Šaltiniams tarė: "Bėkit per lygumas, Čiurlenančiom srovėm tekėkit Ir išdykaukit, vėjeliui švelniai Kvatoklę bangą plakant į gėlėmis Nusėtą krantą. Ydų nedrumsčiamas Valdovas tyro būdo gimė. Šitas Etrurijos nuostabiosios Upelis teka doro gyvenimo Vaga ir plūsta išmintimi gilia. Dorybių derlių ir lotynų Žemės pasėlius vešlius išgelbės Ir aukso amžių jis atplukdys, ir duos To amžiaus upėms pradžią. Kaip kažkada, Jupiterio vaikystėj, lauką Ir besiilsinčią dirvą Bakcho Ir balto javo derlium apdovanos, Nors ir nelankė arklas jų. Krantą ir Miškus nustebusius užlies jo Lobių Hesperijos pilnos upės." III, 2. PALAIMINTAJAI MAGDALIETEI Apraudančiai Kristaus mirtį Magdaliete, kuomet blyškias Kristaus garbanas, kai svyrančias jo rankas Tu regi, širdyje liepsna Dega, drasko tave meilės didžios ugnis. Tu kitokia jau, nei buvai, Jau gyvybės nedaug kūne apmirusiam Ir baltumo švelnioj kaktoj, Jau nežaidžia veiduos gyvas raudonis, jau Dingsta jų įprasta spalva, Bet nudažo mirtis marmuro skruostus, ir Gyvasties netvirta gija Dar alsuoja vos vos paskutiniu kvapu. Jei galėtum išgirst mane, Neraudotum liūdnai be paliovos: kuomet Brėkš trečiosios dienos aušra, Džiaugsmo grįžtančio vėl dovanas neš; kuri Saulės dvigubai ilgis, tą Laime dviguba gaubs saulė trečioj dienoj. III, 3. KARDINOLUI PRANCIŠKUI BARBERINI Apie tai, jog valdovus labiausiai puošia santūrumas Laimi tas, kas džiaugsme ir bėdoje lemčiai nusilenkė Ir Jupiteriui. Jis skeptro negniauš virpančiom rankom ir Nieko godžiai netrokš, bet pasidžiaugs turimu; ne drebės, O ramiausiai valdys. Ir nuosaiki tavo tebus valdžia. Pritarimo minios tylinčios tu nesivaikyk, ir jos Kilmingųjų krauju, ašarom jų nesumanyk papirkt, Ir išgarsins žmonių meilė tave. Kitkas praeina greit, - Semiami nuolatos turtai visi vien tik iš šios versmės. III, 4. EGNACIJUI NOLIJUI Esant nepastoviam likimui, reikia išsaugoti dvasios ramybę ir stiprumą Ar tave švelnus glamonės vėjelis, Ar blaškys audra po audringą jūrą, Lemtį, Nolijau, nugalėk ir josios Pokštų nepaisyk. Jeigu juoksis ji, nusigręžki kilniai, Jeigu verks, šypsniu atsakyk maloniai, Stenkis būt savim visada, nors siaustų Audros aplinkui. Pats save valdyk, taip kaip valdo miestą Konsulas, kada grasinąs likimas Smūgiais atkakliais nelauktai supurto Sielos tvirtovę. Jei tavus namus aplankys nelaimės, Jas sutik linksmai; pasitraukus skausmui, Tuos pačiuos namuos apsilanko laimė, Seka ramybė. Tuo sėkmė bloga, kad ne vieną žmogų Silpną daro ji, o nelaimės skaudžios Geros tuo, kad jos ištvermės suteikia, Grūdina narsą. Liūdesys, kuris per ilgai kamuoja, Gęsta pamažėl. Bus lemtis lengvesnė Nešant ją tvirtai: vis mažiau kas dieną Jausi jos naštą. III, 5. PUBLIJUI MUNACIJUI Sielos liūdesį reikia malšinti pokalbiais ir susitikimais su draugais Kam širdį sopa sužeistą, tam kalbėt Nedrausk, ir skausmas, Publijau, jam atlėgs. Žaizdos gilios neslėpk nuo draugo, Rūpesčių sieloj savoj nelaidok. Medžius galingus, kirvio nebijančius, Ugnis nuverčia, graužianti juos slapta, Ir griūvančių galiūnų svoris Laužo medžius mažesnius aplinkui, Pakloja žemėn šlovę žalių miškų, Audrų daužytą, liestą žaibų liepsnos, - Tave tylėjimas taip graužia, Persmelkia kiaurai gėla skausminga, Širdin įsmigus. Bet ji praeis greičiau Jei jai paliepsi, nors ir nenorinčiai, Draugų ieškot, su jais kalbėtis Ir kalbomis numalšinti pyktį. Pradėję skųstis, liaujamės skųstis tuoj, Dar tebeverkiant, baigiasi ašaros, Taip širdgėla sunki atslūgsta, Vis pas kitus skrisdama kaip paukštis. Mažėja skausmas, jei išsakai kitiems, Išnyksta, jeigu išdalini draugams, Širdžių daugybėj pabuvojęs, Vėl pas tave nenorės sugrįžti. Tad eikš į būrį, pas bičiulius savus, Žolėn rasoton nerūpestingai griūk Ir, išsitiesęs ant pakriaušės, Gaudesio Halės gimtos klausykis. III, 6. MARKUI SILICERNIJUI Tikrieji turtai semiami iš dvasios dorybių Burtais krintančiais aš netikiu niekados Ir likimui godžios rankos neištiesiau, Kad, nutraukęs kovas, jis su manim taikoj Ir ramybėj ilsėtųsi. Ką rytojus atneš, aš nebandau įspėt, Pats sau ponas esu. Vėl nusineš lemtis Tai, ką davė, tačiau turtų ji neatims, Paslėptų nuo visų giliai. Ką prarasti galiu, tai nepriklauso man. Aš netapsiu vargšu, kol bus sveika dvasia. Mano valdos, jei aš, Markai, gerai vedu Savo įplaukų apskaitą, Slypi mano viduj. Sielos erdvi dalis Slepia turtų daugiau nei žemė Indijos, Kur nereikia trejus (ar dar daugiau) metus Nei laivais, nei arkliais keliaut. Savo sielos kraštus aš aplankau kasdien - Pats sau svečias. Tačiau ne dramblio kaulo ten Ieškau, ne puošmenų, lobis - jinai pati, Jei save tik įvertina. III, 7. Gėdingam amžiaus gobšumui Tuščiai dejuojam, skundžiamės įkyriai, Tuščiai praliejam ašarų upelius, Kad miestų sienos ir tvirtovės Krito nuo priešo galingo ginklo. Ne kardas kaltas dėl pražūties šitos, Ne jis sugriovė miestų stiprias pilis: Papirkus auksu griūva sienos, Pamatus tvirtus jisai pagraužia. Deja, ne kariui tenka pirma vieta Prie vaišių stalo. Užima ją guvus Nemokša ar gėdingas sukčius, Švytinčiu veidu tvieskiąs lyg saulė. Ir vis linksmesnis po kiekvienos taurės! Užleido vietą arklui kovos kardai! Ir kūjui paprastam (o varge!) Riterio ietis atstojo kotą! Taika atėjo, bet dar blogesnė ji Už karą. Aukso geismas beprasmiškas Pykčius karingus numalšino, Pinigo davus, nutilo mūšiai. Vadus garbingus, žygių garsių vertus, Nelaisvėj laiko aukso baisi galia. Tamsiuos urvuos jie rausia žemę, Kol nepradėjo kalnai drebėti. Išgraužus vidų, ant pamatų silpnų Nestovi bokštai. Išmeta kaimiečius Begėdžius žemė: ji griuvėsiais Virto, laukus duobėmis išrausus. Laukai apleidžia žemdirbius nedorus, Nuo miestų, godžiai trokštančių praturtėt, Nutolo krantas ir gėdingus Uostus paliko putotos jūros. Pati gamta juk, laidodama baisias Kaltes griuvėsiuos, užteršė šaltinius, Upes norėdama nubausti, Plukdančias daugel pelningų prekių. Žiūrėk - Aufidas, upė Apulijos, Sau naują vagą išrausė laukuose: Jo seną tėkmę suturėjo Šovus kažkam užmačia netikus. Sugėrė liūtį lomos, kada audra Užgriuvo žemę, tvindydama upes, Lyg permaldaut dievus norėjo Už begėdystę žmonių ir blogį. III, 9. Panegirika Onai Radvilienei, Trakų kašteliono ir Nesvyžiaus kunigaikščio žmonai Kuria iš deivių man pavadint tave, Prie Boristeno gimusi nimfa? Gal Esi Temidė, iš trijulės Gracijų gal tu viena, gal tiks tau Driadės vardas? Kretą apleidusi Štai Kiterietė, gulbių skraidinama, Tave aplanko ir palieka Plaukioti po vandenyną Delą. O nuo Algido niūriojo atskuba Kintietė blankiai švytinčiu pjautuvu, Nors niršta, skalija jos šunys Uždusdami, o stirnelės grakščios Ūglius sau skabo. Bet mielesni kur kas Paladės taikūs rūpesčiai, rodos, tau: Tai mėnuo nejučiom prabėga, Vyrų kovas tau auksinėm gijom Beaudžiant, tai tau dingteli vėl mintis Apdengt altorius skliauto gyventojų, Papuošt juos, beturčius šventuosius, Purpuru ir kilimais pradžiugint. Ne veltui skelbia Gando trimitas, jog Tu, įžvalgioji, sugebi ateitį Aštriu protu, ilgai nesvarsčius, Greitai įžvelgti arba nuspėti. Nuliūsta grožis ir skaisčiame veide Lyg pats sau šviečia niekad neblėsdamas; Ir nors tau garbanas dabina Žėrintis auksas, bet pro garbingą Kuklumo skraistę aukso spindėjimas Blausesnis rodos ir nebe toks brangus, O akį veriančius perlus tu Išmintimi, gerumu užtemdai. Čia raudonieji Kretos koralai, ten Antai smaragdai Indijos blykčioja. O kur gryna dorybė žėri, Turtai brangiausi šešėly lieka. III, 10. MŪZAI Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo pašlovinimas Sergstinti giesmes ir kitarą Klio, Pasakyk man, kur nuo kalbų apsunkęs Gandas oloje išdabintoj guli, Įveiktas miego. Pasakyk (žinai juk tą vietą), kai jis Snaudulio tingaus atsikrato, sapną Pirštais jis baltais tenubrauks, nuo ilgo Miego suglebęs. Pasakyk jam, lai į vežimą Saulės Paauksuotą kops (vadeles jo Mūzos Laiko), te paskelbs jis abiems pasauliams Garsų triumfą. Teapsako jis, kaip šarmotą žiemą Barbarai krauju nūn sušildė Šiaurę, Kaip paraudo nuo šiaurės vyrų kraujo Jūra žiloji. Tegu liejas tau pagyrimai Indo Žiotim septyniom, te varingas Lidas Šlovina tave, tavo vardą didis Gangas teplukdo. Lai apie tave garamantai gieda, Lai apie tave sužinos, valdove, Dakai, maurai, tie, kas iš Kidno geria Ir Enipėjo. III, 11. Kardinolo Pranciškaus Barberini pašlovinimas Iš kur tas dvasios polėkis, nešantis Mane į tirštą miglą įsupęs, kad Aš vėtrų žirgus sustabdyčiau, Greitai per debesis kad nuskriečiau, Aukštai pakibęs, džiaugčiaus regėdamas Laukus lygiuosius, lūšną neturtėlių, Karalių rūmus sau po kojom, Kad vežime virš pasaulio lėkčiau. Gal tai apgaulė, tuščias regėjimas? Ar virš pasaulio margo tikrai skrendu, Per spindulingą skliautą ir pro Skaisčiąją saulę, kurią ugninis Vainikas gaubia? Tėviškė šviesulių, Dangaus auksinio juosta skaisčioji čia, Žvaigždžių laukai; čia dešimt rūmų Amžiną ratą padange suka. O kurgi auksu man įrašyt skliaute Didžiūno šlovę? Čia nemirtingasis Plienu šarvuotas Orionas, Kastoro žvaigždės greta dvi kviečia Narsuolį. Ten gi Herkulis didis vėl Šlove sau lygų Herkulį šaukiasi, Antai senieji Grigo Ratai Kviečiasi tą, kas šviesus ir naktį. Gal jį, ryžtingą ir nepabūgstantį, Man patikėti Liūtui, globojančiam Ugninę Vasarą, pasėlius, Šuns ir Cereros valdas gelsvąsias? Kuomet teisinga ir atkakli jėga Padangių skliautui žėrinčiam atiteks, Mergelė rudeninė laukia. Ji Svarstykles neklaidingas laiko, Ji metų žirgus, valandas ji eiklias Sutramdo. Šičia aš Plejades regiu Ir Hiades, kurios užleidžia Tau, o Pranciškau, Olimpą gimtą. Antai svetingus debesis Fosforas Praskirti bando. Ten Skorpionas vėl Sustot mėgina, kad tavęs tik Žnyplėmis ir geluonim neliestų. O auksakartis Liūtas Marmarikos Karčius ir vilną švytinčią kerpasi: Jis nori prigesinti savo Liepsną, kur plaikstosi tartum karčiai. Padangių skliautas šlovę įamžintą Išsaugo. Kitką metai nusineša: Dvarams ir skeptrams, ir kolonoms Pražūtį lemia senatvės dienos. III, 15. BARBERINI BITĖMS Apie tai, jog prasidėjo medaus amžius Skrajūnės Mūzų, gelsvosios pavasario Dukros, Himeto pulkai, Šviesi grožybe Atikos, Čiobrelį dosnų nuolat lankantis būry, Gerosios viešnios laukų, Medaus nešėjos uoliosios, Kam rūpestingai triūsti jums, laukus lankyt, Kam jums skrajot po lankas - Tėvynę jūsų žaliąją, Jei, Barberini viešpataujant, tas taurus Amžius, pasruvęs medum, Atėjo - amžius, skirtas jums? III,16. PAČIAM SAU Kaip ilgai tuščius troškimus vaikysiuos Lyg šaulys, kuris vien į orą šaudo? Ko man reik, kai konsulas pats esu sau, Pats ir senatas? Eikite šalin, graužuliai įkyrūs, Kviečiasi mane Helikono kalvos, Kviečiasi giria pašvęsta ir skardžios Olos Fokidės. Kurgi ta ūksmė Helikono gojų? Kidnas kur? Melsvųjų kalnų papėdėj Tespijų uola? Ar skambieji Pindo Gaivūs šaltiniai? Akvilonas koks prie versmių jūsiškių Ar sparnuotąja kvadriga Zefiras Nulakins mane ir padės prie šalto Kiros šaltinio? Primenat jūs man šimtabokštę Romą, Frigų akmenim jos namus išpuoštus, Kapitolijaus jūs man menat kalvą Ir Aventino. Sąmanas švelnias čia skalauja tyliai Vandenys tyri, čia skaidrus Klitumnas Murma patylom, čia sraunus be galo Teka Almonas, - Trykšta skaidrios čia Hipokrėnės versmės. Mūzoms pašvęsti atviri šaltiniai Klega ir aplink gaudesys jų sklinda, Vandeniui almant. Teka Lyris čia ir Ufentas antras, Trazimenas čia, iš gelmių skaidriųjų Gintarus barstąs, Piavos bangelės Rieda auksinės. Ir Empūzai čia pašvęsta giraitė, Tarp žalių krantų sruvenąs Ezaras, Šokčioja lengvai jo bangelės greitos, Žaidžia su vėju. Glosto švelnūs čia šilto vėjo gūsiai, Spindi čia dangus ir gamta vilioja, Grožio nuostabaus kupina pakrantė Džiugina širdį. Skamba čia juokai nekalti ir pokštai, Šnekos, pašaipų ir šmaikštumų pilnos. Čia gėlių gražių krepšelius priskintus Gracijos neša. Šypsosi linksmiau čia septynios kalvos - Romulo lopšys, ir malonūs vėjai Glosto švelniai čia iškilius ir šaltus Tiburo bokštus. O šventos kalvos nuostabi grožybe! Pranaše tiesos! Dainiau graikų lyros! Febai, jei palikt panorėtum kartais Aukštąjį Kintą, - Čia ateik, kartu mudu leisim laiką, Bet pirmiau atnešk (kas uždraus man?), Fuskai, Užmirštas eiles, mano širdžiai mielas, Garsiojo Flako. III, 22. CEZARIUI PAUZILIPIJUI Kad nepasitikėtų per daug jaunyste Tu jaunystės džiaugsmais neapsigauk tuščiais, Pauzilipijau, greit ratas lemties nuskries, Ką pagrobia jisai, lekia greičiau negu Nežabotas, smagiai skrendantis Afrikas. Apgaulingas, deja, grožis jaunų dienų, Einant metams, jisai nyksta ir gali greit Tarsi stiklas sudužt, saulėj vašku ištirpt. Šitaip rožę, kurią rytą pakirdusią Glamonėjo šilti vėjai Favonijai, Nudrėskė vakare audrūs Etezijai. Parkos pirštai greiti pina lemties gijas, Ir jau jų niekada ji išardyt neleis; Laiko upė veržli neteka atgalios. Tas laimingas, kuris trumpo akimirksnio Nebrangina per daug, kas jau nusimetė Laiko jungą, kuris žvelgia sujaudintas Į padanges šviesias, mato žvaigždžių ugnis, Lyg gimtųjų namų žiburius languose. III, 23. JULIJUI ARIMINUI Tik dvasios turtais esame pranašesni už žvėris Laimės tau tikrai, Ariminai mielas, Perlai neatneš iš garsaus Hidaspo Nei namai, kedru išpuošti, nei auksą Plukdantis Hermas. Neieškok tuščiai, kur pasauly teka Upė per lankas, nešdama daug aukso. Lai dorybė tau bus didžiausias turtas, Dieviška laimė. Tegu vienas kels kuo aukščiausias sienas, Deimantu remtas, iš akmens Sipilo Kolonas statys, kad, pasiekęs Stiksą, Kitas sugriautų. Bet už jį tikrai turtingesnis paukštis, Sabos miškuose paryčiais pabudęs, Ar žuvis, rusvam vandeny Hidaspo Nardanti greitai. Kitas teišpuoš savo palą perlais, Apsijuos diržu iš brangaus metalo; Kitas lai pečius apsisiaus tiriečių Purpuro rūbais. Bet vis tiek gražiau sparnelius marguosius Papuošė gamta Filomelei pilkai, Gražesni šlakai gintarinį kailį Lūšims nubarstę. Rengia mus avių išauginta vilna, Saugo per šalčius šiltas vilko kailis, Puošia drabužius rudaplaukės lapės Kailis ar bebro. Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria, Iškelia aukštai mus dvasia skrajūnė, Jos sparnai greiti mus nunešti gali Ligi žvaigždynų. III, 24. JONUI RUDAMINAI Mirus jo broliui Jurgiui Rudaminai Taip žaibas kartais tarp debesų juodų Kirčiu trišakiu skelia dangaus skliautus Ir virš tingios derlingos žemės Jo įnirtinga liepsna sublyksi, Tarytum būtų laisvėn ištrūkęs jis, Palikęs būstą murmančių debesų, Per vėjams atviras platybes, Per Akvilono išgriautą mišką, Per platų lauką, kalnus ir tarpeklius Ugnim greitąja perskrieja jis, ir štai: Ir Hemas pritrenktas, ir Kalpė Galvas aukštąsias prieš jį nulenkia. Liepsnų baisiųjų apsuptas, lekia jis Ir kelia siaubą vargšams visiems žmonėms. Užgriūva juos dangaus galybės, Krūvos griuvėsių griausmus palydi. Kalnai vaitoja ir, skildami perpus, Baisingą griūtį sukelia su trenksmu, Tą dundesį padangėm neša Šėlstančio Noto audringi šuorai, - Taip priešus puola Rudamina narsus, Mirties garbingom dulkėm nuklotas, jis Gretas pralaužė musulmonų Ir įnirtingą pradėjo mūšį. Šlovės didžiausios laurus žadėdama Ir didį garsą, sielų valdytoja, Garbė, dažna mirties bičiulė, Vedė jį ten, kur daugiau gelonų. Narsa, Dorybė ir Pamaldumas ją Lydėjo. Sekė narsų kareivį jos, Mirtis kur siautė pražūtinga, Mulai maurojo ir zvimbė strėlės. Lemties sutikti veržėsi drąsiai jis, Iškėlęs galvą, priešus kapodamas. Mirties Rudamina nepaisė Ir neieškojo pigaus triumfo. Sėkmingam mūšy savo švitriu kardu Jis baudė priešų išpuolius ir skriaudas, Ir barbarų kohortos gausios Jo negalėjo įveikti niekaip, Kol priešo kardas kliudė staiga ir jį. Galva nusviro. Krito nuo žirgo jis, Tačiau vos gyvą jį pakėlė Jo palydovės - Šlovė, Dorybė. Rankas ištiesus, skuba sutikti jo Žvaigždžių valdovė, amžiais gyva Garbė, Karieton aukso įsodinus, Liepia jam kilt į dangaus aukštybes. O Gandas sklinda lyg trimitu garsiu. Jis skelbia amžiams žinią šlovingąją. Valio, triumfe! Tarp žvaigždynų Rudamina amžinai gyvena. III, 25. JONUI RUDAMINAI Mirus jo tėvui Jonui Rudaminai Nors kartais būna, jog apgauli šlovė Kviritą supa, lankstosi jam minia Klientų ir visur jį lydi Priesaiką davę būriai kareivių, Nors jam po kojų tviskantys kilimai Ant žemės guli, džiugina jo akis, Nors gina jį kohortos stiprios, Skydais ir ietimis apginkluotos, Bet atkakliosios deivės kandžių juokų, Klastų niekingų jis neišvengs taip pat Ir nuo svečių sukelto triukšmo Jis nepabėgs iš namų savųjų; Užmiršęs viską, jis nepajėgs išeit, Širdis kur šaukia, veržiasi kur dvasia, Niekingas žemės šios valdovas, Jis nepakils į dangaus mėlynę. Darbų kasdienių dulkės nusėda jį, Vargai kamuoja, slegia lemties kaita. Ir sunkūs rūpesčiai užgriuvę Dvasios sparnams išsiskleist neleidžia. Bet ką į aukštą sostą dangaus namų Mirtis iškėlė, žemę palikusį, Tasai lyg paukštis veržias aukštin - Ten dabar mūs Rudaminos kelias. O kaip jis skrieja tarp debesų rūsčių, Lengvų vėjelių nešamas ir džiugus, Per sunkiai pereinamą kraštą Veržias jisai į pilis aukštąsias! Dar nepatirto skrydžio pagautas, jis Praskrido žemėj dunksančias trobeles, Žmonių būrius ir į laimingus Rūmus dangaus kaip svetys įėjo. Jį čia pagarbiai vedė Religija, Vežimą puošnų - sielos taurios namus - Dorybė jam pelnytai skyrė Ir per aukštybių erdves lydėjo. Bažnyčios aukštos žemėje mena jį, Nes, Dievui remiant, dosniai globojo jas, Todėl dabar dievų buveinės, Aukštas dangus jam už tai atlygins. Čionai žvaigždynų spindinčiam vežime Arba prie Dievo sosto visai arti, Lengvai ant debesies parimęs, Žemišką būtį stebės po kojom. Karalių kardus jis ten matys žemai, Žvaigždes karalių, puošiančias jų kaktas. Ir fascijus matys tironų, Spindinčius gal nuo pralieto kraujo. Matys kaip mirksi žvaigždės visai šalia, Kaip slenka tankūs debesys dangumi, Apžvelgs plačius didingus miestus, Griūsiančius tuoj, kaip likimo lemta. III, 27. Pirmojo akmens dėjimas Kai Jonas Karolis Katkevičius, ruošdamasis į žygį prieš turkų imperatorių Osmaną, pradėjo statyti Mergelės Marijos bažnyčią prie Kražių Jėzaus draugijos kolegijos Antai kaip saulėj blykčioja dedamas Dangaus valia į pamatą būsimo Šventųjų rūmo, į kurį jie Leisis iš skliauto, akmuo kertinis. Nė olimpiečių nešurmuliuodavo Tokia gausybė, kai susirinkdavo Pagerbt Korinto Griausmavaldžio Ir pasirungti į Istmą graikai. O, marmurinis būste, gyventojams Dangaus aukštybių skirtas esi. Tavy Gyvens ir Motina didžioji, Ir visas pulkas šventųjų amžiais. Riedėk laimingai ir nusileisk į pat Gelmes tamsiąsias žemės, nes į tave Turės kolonomis tvirtosiom Remtis visa šventykla didinga. Ateis diena, - čia, prieš atnašaudamas Aukas, į švęstą vandenį panardins Rankas ir negailės nei dangui, Nei aukurams atnašų šventųjų Koks nors garbingo luomo garbus narys. Džiaugsmingą dieną veidą nušvitusį Atgręš į altorius, apžvelgs ir Minią didžiulę giedru žvilgsniu jis. Po to, pakilęs virš paprastų žmonių, Iškels į dangų šventąją dovaną, Kuriai ir sausuma, ir jūros, Šėlti paliovusios, nusilenkia. Žyniai, sutviskę purpuro apdaru! Žvaigždynai jūsų maldai neliks kurti, Kai melsitės už karo vadą Karolį ir jo karius, už juos kai Šventiesiems mielą auką aukosite, Nes savo viltį patiki jums jisai Ir jūsų lūpoms; jis tėvynei Ir Griaumsvaldžiui ginklus aukoja. Te jūsų maldos karą, kurs atslenka Nuo Propontidės, padeda sustabdyt Klastingą Istrą ir geloną, Baisų tarytum angis nuodinga. O iki tol te Karolis vežimu Greituoju Marso mūšin skubės, tegu Pulkus belaisvių masagetų Jis parsives prabangiam triumfui. Tegu lydės šį karvedį pagarbių Kviritų Meilė, Nuopelnų didelis Būrys ir apšlakstytais kraujo Purpuru ginklais šlovė, ir Džiaugsmas. III, 29. BIČIULIAMS BELGAMS Aš aplankyti tolimą Belgiją Širdingai trokštu. Veskite, Gracijos, Pegasą iš Permeso slėnio, Kamanas jam iš šventų girliandų Užmaukit. Kaip jis karpo ausim ir kaip, Pažinęs dainiaus mylimo balsą, tuoj Sužvengia! Kaip jis nerimauja, Kamanų prašosi ir žvangučio, Išrietęs sprandą! Raitas ant jo ir aš Galiu vangiuosius debesis perskrosti, Viršum žemynų skrieti, patį Belerofontą danguj pralenkti. Štai jau Karpatai liko toli, antai Snieguotą Krako galvą regiu žemai, Jau virš Karkinos bokštų skrieju Ir virš kalvų Karodūno seno, Viršum žilosios Peukės. Lekiu aukščiau Už Kalaidą, Zetą ir tėvą jų, Nors Oritiją, Erechtėjo Dukterį, nešė sparnuotas vyras. Skraidina žirgas, Elbės nei Reino, nei Skaidriosios Mozos kojom neliesdamas, Mane. Puošniuosius Andoverpės Rūmus regiu ir valdovą Skaldį. Bolandai, pirmas mano bičiuli, būk Pasveikintas! Aš puolu į glėbį tau, Glaudžiuosi prie karštos krūtinės, Kaklą apsikabinu. Man gera Žiūrėt į šventą veidą, regėti, jog Dievybė glūdi jo šviesioje širdy, Išgirsti kalbantį jo lūpom Dievą. Po to į akis man krinta Kilnaus Habekvo Mūzų paženklinta Kakta ir lyrą glaudžianti taip dažnai Krūtinė. Dainiau, vertas linksmint Dangišką puotą, dievų nektarą Giesme pasaldint, leisk Sarbievijui, Ant tavo kelių galvą padėjusiam, Po gurkšnį gerti iš tavosios Iškalbos ir iš giesmių šaltinio. Kuris gi šičia pranašas atskuba, Rankas išskėtęs? Aš Tolenarijų, Jo spindinčias akis pažįstu, Dvasią, kuri tik trumpam apleidžia Šventųjų draugę. Tėve, atskleiski tu Man Dievo valios paslaptis auksines, Didingų žodžių paklausyti Leisk ir pažinti visas tavosios Širdies dorybes. Kas gi Hortenzijaus Neatpažintų, jo išminties šviesios? Kas nepažintų Dierikso Ir atsispindinčių žvilgsny dvasios Puikiųjų lobių? Kaip gi man Hoschijų Dar apkabinti, kaip dar priglausti man Ir Mortierį, ir Libentą, Valijų, Hezijų, širdžiai mielą? O didžiavyriai, amžių verti senų! Kaip spindi kilnūs užmojai veiduose! O šypsena, giedra, džiaugsminga, Skleidžia malonią dorybės šviesą. Kaip puikiai žėri purpuru jų veidai! Toksai skaistumas - tai prigimties taurios Tikriausias ženklas; prie didybės Tinka meilumas kalbos ir būdo. Kai atgaivinti žuvusią padermę Deukalionas ėmėsi žemėje, Nuslūgus jūrai, ir, išmėtęs Akmenis, pavertė žmonėmis juos, Prie Mozos, Skaldies pats nežinodamas, Likimui lėmus, metęs per petį jis Grynuolį aukso (sklinda gandas) - Užgimė taip padermė auksinė. Rūstumo žymę nuo malonių veidų Nutrynė, pyktį įveikė šypsena Meilia ir tuoj palei Rodaną Ir palei Reiną tauraus metalo Šviesa savaime spindinčius papročius Jie paskleidė; ir trauktis iš tos šalies Suskato klastos, o pavydas Tuoj į atokiąją Tulę spruko. Išliko šitas aukso švytėjimas Veiduos ir žodžiuos belgų ir sklinda jis Visur savaime. Bet netrukus Iš geležies pragaištingos kilo Kitokie žmonės. Ėmę maištauti, jie Pripratino prie žygių žiauriausių tuoj Savus vadus. Ir kur jus, vargšai, Amžinas karo verpetas neša? Narsieji vyrai, Belgijos liūtai, jūs Iš gimto lizdo veskit karius, ginklus Gabenkit, nes pagimdė šitas Kraštas nesantarvę ir ją kursto. Tėvynėj veltui tikitės jūs sulaukt Ramesnio meto. Dunda seniai karai Ir griaudi barbarų Gradyvas: Šalį užpuolė jau trečias priešas. Kapus senolių pridera padabint Naujais trofėjais, pridera apstatyt Dešimtimis laivų achajų, Karpato, Jonijos jūros krantą. O, jei paskęstų jūroje plačioje Tingumas mūsų ir nešlovė visa! Kiek žygių kildamas išvystum, Kiek - nusileisdamas, mielas Febai! Tu, Puteanai, tąsyk Atėnuose Tuoj karaliją senąją išminties Panėcijaus atkurtum, Mūzoms Ir Padorumui šventyklą skirtum. Didžiam Sokratui nenusileidžiantis Tiesos skleidėjau! Kiek tavo portikan Uolaus jaunimo sugužėtų, Kokios klausytojų minios plauktų! Kiek didžiavyrių dėtųs tavus žodžius Širdin, jei šauktum lyg Demostenas juos Kovon! Kiek scenų lyg Sofoklis Imtum Melitės koturnais drebint! O Boelmano balsą griausmingą ir Jo iškalbingą žodį išgirdęs, aš Skubėčiau per lelegų, dakų, Edonų, trakų žemes jo linkui. Tad kur per erdvę neša mane viltis Ir mano žirgas? Aš pranašauju, jog Jau greit, nesantarvę pamiršę, Belgai sulauks laimingesnio meto. III, 30. KVINTUI ARISTIJUI Matai, bičiuli, mokame tik svajot Apie didingus darbus. Tačiau kuris Išdrįs pirmasis, karui kilus, Perplaukt Egėjo ar kitą jūrą? Laikai šlovingi baigėsi praeity, Viltis ir baimė aukština juos nūnai. Mintim vien siekiame rytojaus, Rankom sučiupt jo, deja, nemokam. Kai laiko bėgsmas jaunas dienas nuneš, Kariauti imsim seniai patarimu, Ne pavyzdžiu, ir tempsim paskui Savo baisaus ištižimo pančius. Tad savo amžių, tokį aptingusį, Karu ir žygiais nesibijok sukrėst; Dievai juk tau troškimą davė Vardo kilnaus ir darbų šlovingų. III, 31. BALTAZARUI MORETUI Lyrinė panegirika O šlove Mūzas mylinčios Belgijos, Šviesioji žvaigžde, Lipsijaus pažiba, Moretai, tau ant žalio Skaldies Kranto statau aš koloną aukštą, Citra sušaukęs akmenis ir uolas. Nei įsišėlęs Austras jos neįveiks, Nei Okeanas, iš pat dugno Versdamas vandenis, nenuplaus jos. Ją puošia rožės vos prasiskleidusios, Žibuoklės, kitos kvapniosios dovanos. Aplinkui ją vynuogienojas Niekad nevystantis apsivijo Liaunom šakom. Jai lenkias ir sveikina Iš tolo aukštos uolos Keraunijų, Karpatai, siekiantys septynias Grįžulo Ratų žvaigždes, Rodopė - Dangaus snieguotas ramstis. Sudrebino Skliautus praaugus debesis kolona; Žvaigždžių vežimą ir griaustinio Žirgus sustabdė, iki žvaigždynų Iškilo ji - net trejeto tūkstančių Pėdų aukštumo. Alpės lotynų daug Žemesnės ir žila Pirėnė, Afrikos Lunos kalnai aukštieji. Ką man iškalti akmenyje, ką jis Byloti turi? Vengia mani sparnai Šlovės tavosios vandenyno Ir iš garbingojo vardo uosto Neranda kelio. Tai, kas didu, puikiom Dorybėm žėri. Joms neprilygs šlovė, Kuri kilmingą ir bekilnį Garsina, nors ji ir švyti skaisčiai. Kapuos etruskų cezarių pamiršti Vardai sudūli. Šlovę, kurią valdžia Ir pagarba didžiausia teikė, Baugūs šešėliai ūmai aptemdo. Dažnai nuo aukso aukuro nutrina Vardus pavydas. Bet neapgaubs tavęs, Moretai, juodas Acheronto Vakaras sutemomis pagiežos, O patekėjus tavajai šlovei, pats Pavydas žus. Mat tu - šeimininkas sau, Turtuolis tu, nes trumpaamžės Deivės patyčių gali išvengti. Kai, maloningo Lipsijaus mokomas Sokrato žodžiais, aidintį portiką Lankei jaunystėj, ten garbingai Amžiną šlovę pelnyt išmokai Brangiausia kaina - mokslu ir žiniomis. Tu pats prie darbo, mielo dievams, vargsti Ir bičiuliaujiesi su svečio Krašto išminčiais, o tavo amžių Pratęs vaikaičiai. Ramią senatvę tu Paskyrei knygoms. Jaunas tu tarnavai Merkurijui ir Apolonui, Mūzoms ir Gracijoms - visą amžių, Kai tik Plantenų upės plačia vaga Tu mokytumo savojo vandenis Ėmei plukdyti. Atmintin tau Dieviškų dainių įstrigo daugel. Klusniai vagoja popieriaus baltąjį Dirvoną plunksna, kokią bepaimi. Tarnauja ir budrus mėnulis Tau, ir Uranijos tylios naktys. Tačiau ką plunksna sukuria, tą lengvai Audringi metų vėjai nusineša, Jei to neprislegia metalo Svoris ir švinas sparnų greitųjų Nekausto, kol iš puslapių, įspraustų Rėmelin, ėmus popieriui po presu Sunkiuoju aimanuoti garsiai, Gimsta knygelė plona iš lėto. Sudėti verta daug apie tai giesmių, Tačiau nuklyst už Pindaro Gadų man Kamenos draudžia ir pradėtą Aukštą, tarytum Heraklio stulpas, Koloną liepia traukiant skambias giesmes Pabaigti. Tau gi daug atvirų kelių, Ir pas tave iš jų ne vienu Greitos šlovės keturkinkės skrieja. Mat pagarsėjai talentais tu puikiais, Atmintimi, daug šimtmečių gebančia Aprėpti. Žinomos tau visos Tiesos, kurių kitados Sokrato Ratelis mokė, ir ką išminčius iš Stagiros teigia. Nei gražbylystės tau Nestinga, nei lengvumo plunksnai. Likti nežinomam ar prasčiokų Tepamėgtam tau nedera: vertas tu Visų didžiūnų pripažinimo. Net Valdąs ir Romą, ir Europą Urbonas, Lacijaus tėvas, teikės Tave į būrį mokytų valdinių Priimt. Koloną aš pastačiau. Joje Iškalsiu: "Tu - žvaigždė, valdovams Lygiai miela ir visiems piliečiams." III, 32. DRAUGAMS Ketina pasišvęsti teologijos studijoms Skambių Kamenų mėgstamas, neseniai Buvau jų dainius; nūn uždrausta daina, Nutilo skambesys kitaros, Ilsis lyra, neužbaigus posmų. Fleita bedarbė ir užmiršta lyra Ant vagio kabo, - galit nutraukt stygas Sidabrines, draugai manieji, Nereikalingos man šitos stygos. O tu, Temide, sauganti auksines Menes žvaigždynų, vaikštanti po šviesius Pasaulio rūmus, tu nutrauki Mokslus kuklios, santūrios Minervos.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2026 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
