404 Motiejus Kazimieras Sarbievijus "Lemties žaidimai" | Antologija.lt

Motiejus Kazimieras Sarbievijus - Lemties žaidimai

Apie kūrinį Turinys

KETVIRTOJI LYRIKOS KNYGA

IV, 3. CEZARIUI PAUZILIPIJUI
Išminčiaus valdos

Kad plačios valdos trakų grėsmingųjų, 
Baugu mums, lenkai. Valdo kur kas daugiau 
	Tasai, kas vienas, atsiskyręs
		Savąją valią kaip ginklą gniaužia.

Silpnos krūtinės skydais patikimais 
Tu nedangstyki, šono nepratinki 
	Prie suveržtų šarvų, o mielo
		Kaklo - prie lanko ir prie strėlinės.

Ar suptų kimbrai, getai ar dar koks nors 
Rinktinis pulkas net iš Britanijos, 
	Nėra ko stengtis: pats - kareivis,
		Pats sau kovotojas tu, pats - vadas.

Valstybės mažos mes, Pauzilipijau, 
Bet kas paklūsta sau, tas išties yra 
	Didingas, jeigu jis tik pats sau
		Leidžia įstatymus, pats ir vykdo.

Valdovais daro ne palyda karių, 
Ne purpurinis apdaras, suteptas 
	Krauju, ir ne kakta, sužibus
		Auksu tauriu ir glotniaisiais perlais.

Valdovas - kvailą baimę kas įveikė, 
Kas, likęs vienas, ima stovyklą rengt, 
	Kas nuolat dvikovon garbingon
		Negandas ir savo lemtį kviečia.

Nepataikauja veidu jis nedoros 
Minios sprendimams. Jo nepaveikia nei 
	Žiūrovų minios, nei trofėjai,
		Nei trumpalaikės šlovės šešėlis.

Laimingas tas, ko niekad neprivertė 
Sunkumai tarti žodį nuolankų ar 
	Šlovė - išdidų, tylomis kas
		Bandančiai lemčiai į veidą žvelgia.

Kas nevaitoja, pirmąkart sužeistas, 
Tasai kovoja visad tylėdamas. 
	Kas moka nesėkmę nuslėpti, 
		Tas ir nelaimę iškęs garbingai.

Nors remtų vilnys griūvantį dangų, kur 
Tik bepažvelgsi, nors vien ant jo liepsnas, 
	Bangas ir nuolaužas pasaulio, 
		Jūras visas įsiūbavęs Austras

Suverstų, jis vis iš išminties aukštos 
Tvirtovės bokšto linksmas stebėtų tai, 
	O jei dangus ims griūti, jis tuoj
		Krintantį skliautą pečiais parems ir

Pasaulį gelbės, smūgį atremdamas. 
Sustos prie žemės kapo apverktino, 
	Tarp skliauto nuolaužų jis - gyvas, 
		Dingusio amžiaus jis palikuonis.

Ir iš aukštybių žvelgdamas pamatys, 
Kaip tai didinga, ką jis įgijo, ir 
	Kaip menka, ką apleido. Jis jau 
		Be abejonės Olimpą rinksis.

Tenai, kur grįžti trokšta, jį sugrąžins 
Lemtis, kai priešo kardas arba liga 
	Jį pastūmės į paskutinį
		Kelią. Atplaukiame vieną sykį

Salon, kurios link iriamės visąlaik, 
Ar kaip valdovai vandenis skrostume 
	Laivais didingais, ar plukdytų 
		Mus, kviritus, tik menka valtelė.

Mane laimingą lai aname krante 
Paliks neštuvai. Tai, kas mirtinga, jau 
	Apleidžiu. Ko gi man bijotis 
		Amžino kranto ir jo ramybės?

IV, 4. Garsioji lenkų pergalė 
sutriuškinus Turkijos imperatorių Osmaną mūšyje prie Chotino
1621 metų rugsėjo 3 dieną 
Galezo, Dakijos žemdirbio, daina

Garbus Galezas, Dakijos žemdirbys, 
Šalia derlingo Istro gyvenantis, 
	Laukus beardamas savuosius 
		Išvertė skydų, šalmų ir kaulų

Krūvas didžiausias, likusias nuo karų. 
Tad saulei slenkant link vakarų, vėlai, 
	Pavargęs jaučius jis iškinkė
		Ir atsisėdęs jiems taip dainavo:

"Jauteliai mano, pasiganykit čia, 
Kol leidžia laikas, kolei aplink ramu, 
	Žolės žaliosios pakramsnokit, 
		Rūpesti mano, jauteliai tingūs.

Kol nugalėjęs lenkų karys narsus 
Parimęs ilsis, rūstaująs ir budrus. 
	Ak, lenke, kiek moldavų žemėj 
		Tu paguldei nugalėtų trakų.

Žūties bistonų pastebiu dar vietas:
Ten guli skydai, žuvusių pamesti, 
	Pakelėse ir ant kalvelių
		Mėtosi ginklai, boluoja kaulai.

Rūstus sarmatas ėjo per šiuos laukus 
(Menu, belaisvis turkų buvau tada). 
	Čia auksu ir variu žvynuotas 
		Savo pulkus išrikiavo turkas.

Ak, kokį mūšį teko matyt tada, 
Kai ietys švilpė Dakijos laukuose 
	Ir Marsas lyg audra grumėjo,
		Kintančią sėkmę žadėjo ginklai.

Trumpam sustojo tarsi veržli audra 
Plieninės gretos, pult pasirengusios, 
	Kol debesys sieros ugniniai
		Dangų aptraukė, sugriaudus ginklams

Tada tik puolė: pulkas vienų - kitus 
Ir vyras vyrą, rankom susirėmė, 
	Atsimušė į kardą kardas
		Ir sužvangėjo į skydą skydas.

Ne taip šiaurinis vėjas ledų kruša 
Laukus nusiaubia, griausmas kalnų ne toks, 
	Kai Austras šėlstantis atūžęs
		Rauna iš žemės galingus uosius,

Kokia užgriuvo mūšio lauke karius
Liūtis varinė. Viskas sumišo čia:
	Narsumas, įniršis ir pyktis - 
		Vedė į mirtį šlovės troškimas.

Ilgai dvejojo laimė šitam kare, 
Kam lemti sėkmę: turkų karių daugiau, 
	Bet lenkų pajėgos negausios 
		Savo narsa įbaugina priešus.

Bet ko kidonai traukias? Kodėl staiga 
Iš mūšio bėga dahų baili gentis? 
	Atgal pasuko arklius serai 
		Ir kilikiečių pulkai raitieji.

Jau neįstengia vargšai bėgliai atremt 
Narsių sarmatų. Lenkas iš čia mitrus, 
	Iš ten lietuvis veržias; šitaip
		Dvigubas žaibas į tamsą trenkia

Arba dvi upės nuo iškilių kalnų 
Žemyn taip srūva, nešdamos su savim 
	Miškus ir visą gyvūniją,
		Versdamos žemėn medžius aukštuosius.

Kaip sėja mirtį prūsas žiaurus ugnim 
Varinių ginklų! Argi praleist galiu 
	Livonų narsą arba rusų,
		Vedančių mūšin pulkus be baimės?

Mačiau, kaip bėgo jūsų išgąsdinti 
Bistonai, metę pusmėnulius savus, 
	Iš priešų vėliavas išplėštas, 
		Debesį, kojų žirgų sukeltą.

Narsa kovojo vyrai, ne skaičiumi:
Ir vienas kirvis iškerta juk miškus, 
	Ir vos keli ereliai kartais
		Būrį balandžių lengvai išgaudo.

Ak, kiek lavonų liko gulėti čia! 
Ir kiek edonų, bėgančių paskubom, 
	Laukus nuklojo! Otomanas
		Graužia lig šiol lenkų ietį aštrią.

Čia krito turkas, ietys čia pervėrė 
Arabų pulką, čia po tinklais sunkiais
	Karakas guli nebegyvas, 
		Savo tironui žadėjęs kelti

Džiaugsmingą puotą. Viltis per dideles 
Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, 
	Jis pagyras tuščias išjuokia 
		Ir neišpildo besaikių norų.

Tai kurgi traukia posmai šitie mane? 
Žirgai, ne jaučiai nešti turėtų juos. 
	Nutilkite, prastuolės Mūzos, 
		Kovai šitai apdainuoti reikia

Skambaus trimito ir geresnės dainos, 
Kurią gal ainiai mūs tolimi sudės. 
	Mane prie jaučių verčia grįžti 
		Ir prie arimo tamsa vakarė."

IV, 7. CEZARIUI PAUZILIPIJUI
Karaliaus ir pranašo Dovydo poezijai 
lotyniškoji poezija neprilygstanti

Jei kas išdrįstų Jesės giesmes šventas
Kartot lotynų lyros ritmu, tasai 
	Didingo Babilono bokštų
		Aukštas viršūnes ardyt išdrįstų.

Kaip plūsta Vysla Lenkijoj, kai šlaitais 
Karpato griūva vandenys šniokšdami, 
	Taip Izaoko dainiaus lūpom 
		Liejasi žodžių versmė beribė.

Kaip vedė savo bandą į nuošalius 
Slėnius piemuo, virš šalto Jordano ar 
	Viršum Betliejaus samanoto, 
		Ar Akarono bangų skaidriųjų;

Giesme saldžiąja amžius grąžins senus, 
Medaus šaltiniais srūvančius, atgalios 
	Ir vyno upelius, ir naujo
		Pieno skalaujamą seną krantą.

Ar, lyrai liepiant, ietis karingas vėl 
Karys ištraukia, dedasi šarvus vėl, 
	Skydu karalius šventas dengias 
		Ir kalaviją didžiulį segas

Prie savo šono: gali uždegt blyškias 
Žvaigždes grėsmingu spindesiu kardas ir 
	Tautas, valdovus, karalystes
		Plieno baisaus ašmenim kapoti.

O gal didingą atveria amžių prieš 
Krikščionis ainius ar sprendimus, kurie 
	Dangaus didinguos vartuos kabo, 
		Arba žmonių ir aukštybių Tėvą

Pasaulio rūme rodo žvaigždėtam, kai 
Rūstus ant aukšto debesio stovi ir 
	Pasitarimui vadovauja
		Pats tarp teisėjų dievų viršiausias;

Šalia štai - Baimė aukso rūbu, 
Lemtis, Tiesa, lygybės siekianti, o greta, 
	Ant suolo to paties, Skaistybė 
		Sėdi, Įstatymai teisingieji.

Kas apsakytų ritmais darniaisiais iš 
Šviesos nuaustą mantiją? Kas dangaus 
	Žydrojoj palapinėj sėdint
		Jį pavaizduos, diademą ryškią,

Žvaigždėm nusėtą? Kaip drabužiu plačiu 
Pasaulio aslą braukia auksinę ir 
	Žvaigždynus apvadais nušluoja
		Dievas, - kas tai sugebės parodyt?

Suvilgo lyrą Nilo bangoj, kuomet 
Iš Faro veda Mozę ir jo būrius 
	Doruosius - ainius Izaoko - 
		Vandenimis Eritrėjos jūros.

Štai verias jūra - meistriška lyra ją 
Praskyrė - slūgsta vandenys ir tvirtai 
	Sustingsta: aukštos marių bangos 
		Einančius marmuro sienom supa.

Tave išvydę, Dieve, nurimo ir 
Per pusę skyrės vandenys, į šalis
	Nuslūgo: baimė surakino
		Aukštas bangas ir sustingti liepė.

Didingas griausmas sukrėtė ir žemes, 
Ir aukštą skliautą, trenkdamas iš dangaus 
	Ginkluoto; jį plyšiu raudonu
		Perskrodė kiaurai galingas žaibas

Ir, krušai byrant be paliovos, bangoms 
Ir liepsnai siaučiant, grumiantis neramioms 
	Audroms su vėjais, faraono
		Didžiojo raitelius, jo vežėčias,

Ginklus pačiupo jūra, gausiom bangom 
Užliejo, - vardą kruviną ne bergždžiai 
	Nešioja ji: kraujuotą plyšį
		Mena vanduo, ligi šiolei saugo.

Virš keturkinkių vėjų vežimų tuoj 
Iškilo Dievas, pats nugalėtojas, 
	Zefirus, Notus pažabojęs,
		Įtempė vadžių diržus šventuosius.

O krištoliniais plojo aplink delnais 
Linksmi upeliai ir tarsi avinai 
	Viršūnės aukštos šokinėjo,
		Ėjo rungčių, net miškus apvertę.

Mes nemokėsim, o Pauzilipijau, 
Šiurkščiais balsais taip puikiai giedoti: nei 
	Sarmatų mūzos čia negelbės, 
		Dardano menas paliks bejėgis.

Gal pabandykim lyrą Saliamono, 
Nors ir silpnoki esam, prakalbint ir 
	Skaisčiausią kvieskim Sulamitą, 
		Tyrąją ugnį giesme įžiebkim.

IV, 11. ŽYGIMANTUI LETUI 
Pataria niekinti tuščią garbę ir tylėti

Letai, kam bėglios mums šlovės vaikytis? 
Ji pabėga lyg mauras arba partas 
	Ir, už nugaros kai kada užėjus, 
		Smogia nelaukiant.

Vienuose namuos neilgai svečiuojas 
Šnekomis žmonių įsigytas garsas:
	Surenka gandus jis visus, sumaišęs 
		Tiesą ir melą.

Tai nulėks kitur ir nutūps lyg paukštis,
Lizdą ketinąs susisukt, bet vos tik 
	Ji tuščiom šnekom užliūliuoja širdį, - 
		Kyla padangėn.

Ta šlovė tikra, kuri vengia garso. 
Saulė į save mums žiūrėt neleidžia:
	Kas paslėpt save nuo kitų įstengia, 
		Tampa didesnis.

Kas širdies turtus paslapty išlaiko, 
Bus tikrai saugus minioje triukšmingoj, 
	Rūmuose, nors ten įtarumas klesti, 
		Valdo jis puikiai.

Pro tylius krantus be pavojaus plaukia 
Laivas, bet vos tik ims dundėti uolos, 
	Vairą šonan suk, kad saugus pasiektum 
		Savąjį uostą.

IV, 12. JANUI LIBINIJUI 
Teisina savo vienišumą

Ko aš slepiuosi, klausi, Libinijau, 
Menkoj trobelėj, delsdamas ją palikt, 
	Kai man visi, duris atvėrę, 
		Kviečia užeiti į savo rūmus?

Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt? 
Savy slepiuosi ir atsiskyrusios 
	Stebiu savosios sielos sceną,
		Apžvelgiu tuščią būties teatrą.

Mane tik viena jaudina: kaip aš pats 
Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, 
	Ar bus patenkinta Dievybė,
		Ar pasitiks jį karštais plojimais.

Lemtis kiekvieną veiksmą juk vertina:
Ji vieną giria, kitą - apkaltina. 
	Tad jei mane gerai įvertins,
		Būsiu laimingas, nors nieks nemato.

Šlovės triukšmingos aš nekenčiu kelių 
Išmintų: Gandas iškelia kartais ją 
	Su vėjais palankiais aukštybėn, 
		Bet pasiviję pavydo strėlės

Ar pavyduolių tūžmo pilni balsai 
Sparnus netvirtus ir neužgrūdintus 
	Jai pakerta, į nuogą žemę
		Krinta jinai ir skausmingai trenkias

Į kietą uolą. Tad lai paslėps mane 
Mana dorybė. Populiari šlovė, 
	Iš lūpų skrisdama į lūpas,
		Te nesilanko po mano stogu.

Dorybė vengia, net jei verta yra, 
Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, 
	Tuo mus rečiau pasieks pavydas:
		Mėgsta mat jis su draugais ateiti.

IV, 13. CEZARIUI PAUZILIPIJUI 
Nesėkmes reikia ištvermingai pakelti

Jei blogybes pašalintų
	Graudžios ašaros, aš už sidonietiškus 
Deimantus nusipirkčiau jas
	Ir brangių vėrinių nepagailėčiau joms, 
Bet, kaip kelia javus rasa,
	Taip ir verksmas gailus didina liūdesį. 
Spaudžia ašara ašarą
	Ir pačiu savimi skausmas maitinasi. 
Jei likimas nors vienąsyk
	Silpną vyrą kada matė drėgnom akim, 
Tą be gailesčio jis daužys: 
	Vien bežodės tylos bijo bloga lemtis. 
Tad neverki, neverk dėl to,
	Ką nelaime laikai, o Pauzilipijau. 
Lemtį laistančios ašaros
	Ją tik ugdo: akmens nesudaužyt ranka, 
Jeigu skruostus sausus matys,
	Trauksis bėdos tolyn, jas ištvermė įveiks.

IV, 14. KRISPUI LEVINIJUI 
Paklaustas, kodėl keliaudamas dainuoja, atsako

Kai manų pečių ryšuliai nespaudžia, 
Kai grįžtu namo į kraštus gimtuosius 
Ir laimingas tuo, ką turiu, dainuoju 
	Linksmą dainelę, -

Tu liūdnai tyli: įkvėpimą tavo 
Blaško rūpestis, sunkiai slegia auksas 
Ir draugai, kurie nusisuks netrukus, 
	Linkę išduoti.

Tas turtingas vien, kas neturi nieko, 
Kas turtus savus sutalpina saujoj;
Su savim tasai tai, ką turi, neša, 
	Kur tik beeina.

Ko man gali trūkt, jei netrokštu nieko? 
Man patinka vien žavūs Pindo slėniai. 
O šventa giria! O laimingas sodžiau! 
	Linksmos Kamenos!

Kur tik beeinu, kur nuklysta kelias, 
Su manim ir jūs, Delfų kalvos, einat, 
Jūs pavargusį vėsuma gaivinat, 
	Teikiat pavėsį.

Jeigu grandines man uždėtų gotas, 
Jei savu vergu padarytų skitas, 
Liks dvasia laisva ir nekels man baimės 
	Baisūs karaliai.

IV, 15. MUNACIJUI 
Viskas pasaulyje kelia nepasitenkinimą

Nėra pasauly nieko, Munacijau, 
Nėra, kartoju, nieko mirtingo, kas 
	Nejaustų graužaties skausmingos:
		Saulė senoliams skaisti atrodė,

O mums per maža jos šilumos: dėmių 
Ne vieną randam. Ką tiktai amžino 
	Aukštajame Olimpe matom,
		Mes, mirtingieji, tuojau pavydo

Šešėliais temdom. Nebepatinka mums, 
Kokia pakyla saulė iš už kalnų 
	Arba koksai mėnulis senas
		Šviečia tėvų namuose pro langą.

Kasmet paliekam savo gimtus laukus, 
Padangę gimtą: vieną keliautoją 
	Batavų šiltos žiemos šaukia, 
		Kitą Italijos saulė gundo.

Bet veltui bėgam: seka visur kartu 
Ir mūsų ligos, ir nebyli gėla, 
	Ar Vejuos karieta važiuosim,
		Ar po Veneciją plauksim laivėm.

Tačiau galiausiai mums, tremtiniams, patiks 
Tai, ką palikom. Grįšim vėl į namus. 
	Kuriam dorybė juos pastatė,
		Dūmai gimtinės akių negrauš tam.

Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, 
Save uždaro ji tarp savų ribų 
	Ir sostą taikų nekaltajam
		Stato dažnai ant šiaudų pašiūrėj.

IV, 17. ŽIBUOKLEI 
Kasmet gegužės pirmąją 
Kūdikėlio Jėzaus galvą ketina papuošti

Pavasarine aušra, gėlių laukų 
Gaivi valdove, kaktą, meldžiu, papuošk 
	Vaikelio mano. Lai nespaudžia 
		Jo, tokio mažo, sunkusis auksas,

Brangiausi perlai, purpuro puošmenos 
Lai jo nevargins. Suteikė galią tau 
	Manasis skurdas: pink vainiką, 
		Dėk diademą karaliui mano.

Auka mažyte Dievas save papuoš 
Labiausiai, jeigu rankos skurdžios aukoj - 
	Turtingas siekis; didžiai sielai
		Dovanos mažos labiau patinka.

IV, 18. ROŽEI 
Kasmet birželio pirmąją 
Palaimintosios Mergelės galvą ketina papuošti

Tu, kuri žvaigždžių atkartoji šventą 
Žvilgsnį, ko slepies vis dar, rože? Kelki, 
Šiltojo dangaus dukterie, nuo žemės 
	Dailią galvelę.

Debesis lietaus nuo tavęs Zefirai
Vaiko jau, baltom skriedami karietom;
Jau Borėją tau nuramina linksmas 
	Dvelksmas Favono.

Kelkis ir neklausk, prie kokių užgimus 
Tiktumei plaukų: nuodėmingai kaktai 
Nederi visai, o, griežtos skaistybės 
	Tyras vainike.

Garbanų prastų nenorėk papuošti, 
Prie altorių tau tiks vieta: Mergelės 
Tau plaukai skirti, jie plačiai banguoja, 
	Blaškomi vėjų.

IV, 19. GERIAUSIAM GALINGIAUSIAM JĖZUI 
Iš šventojo Saliamono Epitalamijo 
Pasakyk man tu, kurį myli mano širdis,
kur ganaisi, kur vidurdienį ilsiesi (Gg i, 6)

Lik sveika, pasakei, Nuotaka, ir žengei 
Žingsniais, daug lengvesniais nei debesis tolyn. 
	Ilgą laiką, o Jėzau,
		Besiilgint reikės praleist.

Jau dangaus vidury dega karšta diena, 
Jau lauke šienpjovys ilsisi, ir šaltų 
	Slėnių ieško margieji
		Paukščiai, piemenys su bandom.

O kokia gi šalis, Jėzau, tave tyliu 
Globia poilsiu? Kas saugo pavydžiai vis, 
	Gaubia juodu šešėliu
		Ar giraičių tankiais plaukais?

Kad žinočiau, kokioj pievoj ilsiesi tu! 
Vėjas koks virš tavęs dvelkia lengvu kvėpsmu! 
	Koks upelis ataidi,
		Tau bemiegant, skaidriu balsu!

Kad nedrumstų smarkiu šnabždesiu miego tau, 
Lai atskleidžia upes ašaros mano, lai 
	Mano atdūsiai jungias
		Su Etezijais atšiauriais.

IV, 20. PALAIMINTAJAI MERGELEI 
Iškilmių giesmė

O Karaliene, tu nuostabiu būdu 
Gimdei šiai Žemei Dievą; šimtai liepsnų 
	Tau žiba plaukuose, o galvą
		Žvaigždės apjuosia ratu šviesiuoju,

Kai nuo auksinio žvilgčioji debesies 
Į menką žemę, nenusigręžk, išgirsk 
	Meilingai mano lyros balsą,
		Kai su skambiosiom Kamenom šneka.

Rūsti Malėja gali aplink mane 
Vaitoti, jūra siautėt, praryt baisi 
	Charibdė; per mirties pavojus 
		Plaukiantį tavo ranka išgelbsti.

Platybėj marių tu - šviesulys ryškus, 
Jūreiviams kelią rodai klaidžioj nakty, 
	O gal labiau vadintis mėgsti
		Švyturiu Faro, žvaigždynu jūrų.

O gal laivu, kurs amžių, po vandeniu 
Gramzdintą, sako, gelbėjęs kitados, 
	Kai Tėvas nedorus Gigantus
		Baudė, tvanu iš dangaus užgriuvęs.

Nuodingas karštis Sirijaus gali man 
Jėgas atimti; tavo globoj mane 
	Bejėgį dengs vėsus šešėlis:
		Gal, terpentino medžiu pavirtus,

Vešliai žaliuoji, aukštu kedru stiebies 
Šlaite Sinajaus, lyg kiparisas virš 
	Libano kyli ar iš tolo
		Topoliu Kadų laukuos linguoji.

Giedosiu savo lyros menku balsu 
Apie leliją kilniąją (tarp spyglių 
	Aštrių pražysta ji), šakelė
		Lenkias, žiedais apsikaišius, Dievui.

Nors priešų gretos suptų mane, baisiu 
Triukšmu užgriuvę, driektųsi per lygius 
	Laukus būriai didžiuliai, tankiai 
		Išsirikiavę eilėm ilgiausiom.

Tave vadina bokštu, Mergele, tu 
Balčiausias bokštas; jo nesugriaus lietus 
	Varinių iečių nei aplinkui
		Nešančios pražūtį švino liepsnos.

Jei ragins Mūzos paukščio skambia giesme 
Ilgai nedelsti Indijos guoly, jau 
	Pakilti ir žemes tamsiąsias
		Vėl atgaivinti šviesa naująja, - 

Aušrinės vardas tavo meilios klausos 
Nežeidžia: naktį užteki, lyg skaistus 
	Mėnulis, o ryte, triumfui
		Lydint, leki Apolono ratais.

O kai džiaugiesi vėl, pašaukta vardu 
Nauju, o Motin, glostai žvilgsniu mane 
	Meilingu, nuo altorių tavo
		Žiedlapius beria palaimos lietūs.

Lyra jau mano ilsta, baigta giesmė, 
Kabinsiu laurais Vatikane kadais 
	Dabintą buksą - lenkų žygius 
		Ji kažkada įkvėptai giedojo.

IV, 21. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo 
Štai mano mylimasis man sako: "Kelkis, skubėk, mano drauge, 
mano balandėle, mano grakščioji, ateik. Žiema jau praėjo: liūtis 
aprimo ir liovėsi. Musų žemėje pasirodė gėlės: ateina genėjimo 
metas. Mūsų žemėje girdisi purplelio balsas, figmedis kelia 
aukštyn pumpurus, žydinčios vynuogės skleidžia kvapą. Kelkis, 
mano drauge, mano gražioji, ir ateik."
(Gg 2, 10-13)

Klystu? Ar šaukia mane tikrasis gyvenimas mano
	Nuo Eliziejaus šviesaus? 
Kelk, seserie, kinkyk į ratus balandėles gražiąsias,
	Lipk į vežimą, pati 
Dar gražesnė, į šiuos namus nuo Libano viršūnės
	Kreipki vežėčias lengvas. 
Tau palei kojas žemai audringi debesys lekia,
	Tolsta pašėlus liūtis. 
Rimsta net smarkūs žaibai po pėdom tyrosiom, drabužį
	Žaliąjį velkas žiema. 
Veriasi tau prieš akis lyguma, tiesia žalumą šventą,
	Žydi po kojom tavom 
Žemė kitokia, žvaigždes, klajojančias toliais beribiais,
	Gano kitokie laukai. 
Čia strikinėja uolų šlaitais nutrūktgalvės stirnaitės,
	Baikštūs ožiukai, jauni
Elniai šokuoja, bangas taškydami: kur bepažvelgtum,
	Vandenis srūvant regi. 
Štai, nuo Saniro žaliu šlaitu leopardas ir liūtas
	Leidžias - karaliaus tarnai 
Klusnūs: su avinėliu drauge išdykauja po kalnus,
	Siekia viršūnių aukštų. 
Supa juos upė tyli, aplink neskubėdama teka,
	Vandenys plūsta tolyn 
Per akytas uolas, hiacintų palinkusius žiedus
	Girdo, žibuokles švelnias. 
Ir upeliūkščiai lėtai čiurlena, uolom samanotom
	Slenka ramus kuždesys. 
Žaidžia žuvelės linksmai vandeny krištoliniam, maloniai
	Skundžiasi paukščio giesmė. 
O, jeigu širdį liūdna melodija guodžia, - graudoku
	Gaudesiu virpa dangus:
Kai balandžiai skliaute jūsiškiame virkauja gailiai, -
	Garsas atsklinda lig čia. 
Ir, kai vienišiaus giesme purplelis save pats paguodžia,
	Džiaugiamės laime sava. 
Nieko netrūksta aplink. Pakibusios vynuogių kekės
	Svyra, vilioja kvapais. 
Veria akį visur žibuoklės, baltieji ligustrai:
	Skintis kiek trokšti gali. 
Vaisiai minkštučiai, mirties ankstesnę kartybę pamiršę,
	Patys nuo medžių žemyn
Byra neraškomi; štai, prinokusios figos pataiko
	Tiesiai nukristi glėbin. 
Vynuogės peilio aštraus nepažįsta, o žemės dar niekad
	Nežeidė plūgas. Žali 
Driekias pasėliai, žmogaus nepaliestas laukas boluoja,
	Niekad nematęs pjūties. 
Kviečia platanai gaivian pavėsin, į guolį nuostabų
	Kviečia svetinga veja. 
Liejas Panchėjos liūtim iš nenukirsto medžio balzamas,
	Ir aromatas puikus 
Dvelkia kas kartą, kuomet šakas palinguoja vėjelis
	Lengvas, aplinkui plazdąs. 
Kelkis: kam leidi tuščiai dienas, nevertas nė skatiko?
	Kelkis, brangi seserie. 
Štai, nebegali nustygt pažabotos balandės ir skundžias,
	Kam užtrukai taip ilgai.
Kreipk balandėles grakščias čionai, o grakščiausioji viešnia, 
	Jau paskubėk, seserie. 


IV, 22. MERGELEI MOTINAI
Tarsi tekanti aušra, graži lyg mėnulis, rinktinė kaip saulė, baisi kaip išrikiuota kariuomenės eilė (Gg 6,9)

Kai viena esi, - tavimi žaviuosi 
Lyg aušra, kuomet, iš Auroros guolio 
Grįždama, liūtim auksaspalve visą 
Dangų nutaško.

Kai regiu tave su Sūnum, - lyg pilnas 
Mėnuo rodos man, lyg globėja Saulė 
Šviesų veidą jam, spindulingą žvilgsnį 
Būtų suteikus.

Motin, tu apsupk Kūdikėlį rankom:
Būsi saulė ar atidi sargyba, 
Per naktis budriai voromis žvaigždynų 
Juosianti rūmus.


IV, 23. ŽIOGUI

Tu, nutūpęs aukštai topoliui ant šakos 
Ir prigėręs rasų, dangiškų ašarų, 
	Sau, žiogeli, smuikuoji 
		Ir tylius gaivini šilus.

Po ilgosios žiemos vasara seks trumpa, 
Savo ratais lengvais ji nudardės bemat, 
	Tad skubėki smuikuoti,
		Kol linksmai šviečia saulė dar.

Jei ateina kada džiaugsmo pilna diena, 
Vėl praeina tuojau; širdžiai kas malonu, 
	Greit, deja, pasibaigia - 
		Vien kančia amžina yra.


IV, 25. Kūdikėlio Jėzaus ir Mergelės Marijos pasikalbėjimas 
Iškilmių giesmė 
Iš Giesmių giesmės 1, 4, 5, 6 ir 7 skyrių

KŪDIKĖLIS

O Mergele, žvaigždžių spindesį tu stelbi, 
Aukso žibesį ir krištolo šviesą, tu 
Baltą rožę užtemdai,
Blanksta purpuras prieš tave.

MERGELĖ

Už mėnulį skaisčiau, Jėzau, žibi, šviesiau 
Negu saulė, ryškiau nei vakare žvaigždė, 
Lyg pavasaris mielas,
Tyras tarsi žiemos sniegai.

KŪDIKĖLIS

Hezebono laukuos žaidžia šaltinis; kai 
Stojas poilsio ir atvaizdu savo jis
Tyliai žavisi - šitaip
Trykšta tau iš akių šviesa.
 
MERGELĖ

Kaip balandės - sparnus piene nuprausę, jos 
Tupias poilsio prie upės, o gal greta
	Vandeningų kanalų - 
		Spindi tau akyse šviesa.

KŪDIKĖLIS

Tau banguoja aplink kaklą lengvi plaukai - 
Versmės marmuro taip purpurą plauna, taip 
	Nuo viršaus Galaado
		Leidžias stirnos stačiais šlaitais.

MERGELĖ

Supa skruostus tavus garbanos puikios; taip 
Palmė lapų žalių apdaru dengias ar 
	Varnas žiba, juodžiausių
		Plunksnų gaubiamas, išdidžiai.

KŪDIKĖLIS

O Mergele, lengvai srūva kalba tavom
Lūpom, tarsi medus, Hiblos koriais plūstąs, 
	Tarsi nuotakos šydo
		Vėjy plazdantys kaspinai.

MERGELĖ

Jėzau, liejas saldžiai tau iš burnos garsai, 
Tarsi Cekubas, kai srūva iš taurių; taip
Drėksta žiedas lelijos 
Ir sumirga rasos lašais.

KŪDIKĖLIS

Tavo krūtys - lyg du elniai jaunučiai, kai 
Skabo jie lelijas, švelniai jas kanda, kol
Silpsta, poilsio ieško 
Nukamuota kaitroj diena.

MERGELĖ

O Sūnau, neprilygs tavo krūtinei net 
Kekės vynuogių iš žaliojo Kipro ar 
Išaugintos Engado
Vynuogynų gaiviam glėby. 

KŪDIKĖLIS

Jei, Mergele, kas nors skruostus tavus išvys, 
Tas išvys, kaip rausvi vaisiai granato ant 
Medžio šypsos, gėrybes 
Slėpdami viduje giliai.

MERGELĖ

Kas apstulbęs stebės skruostus tavus, Sūnau, 
Tas žavėsis menu meistriškos rankos, kai 
	Lelijas ji išpaišo,
		Draug su rožėm sumaišius jas.

KŪDIKĖLIS

Kas nemyli tavęs, tas lyg žvėris žiaurus, 
Tarsi tigras šiurkštus, lyg pantera aršus, 
	Maištingesnis už lokį,
		Už gyvatę geliąs pikčiau.

MERGELĖ

Kas nemyli tavęs, - kietas tas lyg akmuo, 
Tarsi uolos grubus, kurčias lyg jūra; tas 
	Lengvabūdis lyg vėjas, 
		Nežabojamas lyg ugnis.


IV, 26.VĖJUI

Vėjau, šilumos pranašingas ženkle, 
Trakiška sviesia kvadriga atskriejęs, 
Čia ateik, tave į pavėsį kviečia 
Topolis senas.

Čia Zefiras tau tegu glosto plaukus,  
Tarp šakų tegu šokinėja linksmas, 
Lapuose žaliuos pasiklydęs ošia, 
Pievoje žaidžia.

Kol klajosi tu tarp gėlių margųjų, 
Miegą man atneš čiurlenąs upelis.
Pasūpuok tada pakabintą alksny 
Manąją lyrą.

Tau tegu dangus spindulingu veidu 
Juokias, o nakčia tegu byra rasos 
Pėdsaku skaidriu, kai paliesi švelniai 
Tylinčią žolę.

Serų tau laukai ir kilikų žemės 
Teneša kvapus nuostabių žolynų, 
Lėkdamas prošal, tu paglostyk žiedus 
	Rožių raudonų.

Ir kai aš stygas nebylias užgausiu, 
Švilpimu lengvu tu pritarki, vėjau, 
Draugas juk esi paprastų poetų 
	Ir palydovas.


IV, 27. NOJAUS PRANAŠYSTĖ 
Apverkia praėjusio amžiaus ištvirkimą 
ir būsimojo - lenkimąsi stabams

Kai plaukė Nojus, tvanui nušlavus jau 
To amžiaus visą kartą, iš laivo jis 
	Regėjo, kaip valstybės grimzta, 
		Matė, kaip jūra žemes užlieja,

Ir taip raudojo: ak, nedorų aistrų 
Gašlybė visą amžių skandina, greit 
	Išnyks pasaulis, Okeano
		Užverstas, nes nuodėmingoj visas

Ugny liepsnoja. Ryšiai gėdingi net 
Karalių rūmus teršia, - nejau stovėt 
	Galėtų nesugriuvę, saulei
		Stebint bergždžiai? Ištvirkimas, gėda,

Šio naujo amžiaus aistros gėdingos jau 
Užvaldė viską; laukia sunki bausmė 
	Gamtos, nors ji kaltės neturi - 
		Sutepė ją nedoriųjų kaltės.

Mes viską darėm, kas nusipelnė žūt, - 
Tai, kas nedora. Kur dabar miestai, kur 
	Juos puošę marmuro kolosai? 
		Kurgi galingų Gigantų pilys,

Iškėlę bokštus? Gatvėse, po kurias 
Linksmoj minioj mes šokdavom lyg vaikai, 
	Dabar jau šoka tik delfinai,
		Linksminas menėj tuščioj didžiulis

Ryklys, o lovas ruoniai nutukę jau 
Prispaudė; auksas, puošęs dailias lubas, 
	Bangom nuplaukia; byra perlai, 
		Grįžta į gimtąjį jūros dugną.

Jau didingiausių nėr pastatų, kurie 
Puikavos seno meno raižyba, o 
	Nuo protėvių kapų auksinių 
		Išrašinėtos nugriūva uolos.

Kokia nelaimė, ak! - prapultis visoms 
Gėrybėms, varge, - gėda didžiulė; ak, 
	Kaip siaubia žemę nelaimingą, 
		Dievo šventyklos, altoriai žūsta.

Šio amžiaus kartai nieko palikt neleis 
Rūstusis Viešpats, ainiams neteks sunkia 
	Bausme už nuodėmes mokėti:
		Vėl vandenyną krantai įrėmins,

Atgis vėl žemės, vėl žolėmis apaugs 
Ir vėl Titanas žemės laukus nutvieks, 
	Užgimstant dienai, ir nuspalvins 
		Auksu; knibždės po pasaulį platų

Tautų daugybė. Amžių vis amžius keis, 
Sidabras, auksui jau neprilygstąs, kals 
	Dienas; skambiu variu kovingas
		Laikas žvangės, tarp karų suspaustas;

Galiausiai amžiai grius nuo žiaurių ginklų, 
Užmiršus Dievą, žemė pradės kūrent 
	Ugnis šventvagiškas ir garbint 
		Tą, kas sukūrė didžiausią blogį.

Dievu vadintis gėda man! Nors tokiu 
Laikys pasaulis: tarsi su šiuo laivu 
	Iškilęs būčiau iš Chaoso,
		Visą pasaulį naujai sukūręs;

Tuojau paliepęs žemėms iš jūros kilt,
Tekėti upėms, dirvoms žaliuot, miškams 
	Lapoti, o laukams gausingą
		Derlių auginti ir driektis toliais.

Dangus aš Baktrams, Suzams aš - Saulė, o 
Auzonams - Janas dvigubas, Egipte 
	Esu Oziris, Babilonas
		Vardą Jupiterio man suteikia.

Valdove Tėve, Tėve galybių, kurs 
Skeptru galingu drebini dangų, versk 
	Žemes ir jūras ir trišakę
		Ietį į manąją galvą svieski.

Lai, žūstant amžiui, jūra užvers kapu 
Mane, nedorą! Arei turiu išlikt
	Vien tam, kad priežastį ir vardą
		Teikčiau bedievių maldoms niekingoms?


IV, 30. JONUŠUI SKUMINUI TIŠKEVIČIUI 
Trakų vaivadai
Kai brangią žmoną Barborą Narusevičiūtę 
palaidojo

Jeigu būtų lemtis ar dievybė tau pažadėjus,
	Kad žmona gyvens čia per amžius, 
Būtum teisus nuolatos aimanuodamas, josios netekęs,
	Jonušai, iš didžiūnų tvirčiausias. 
Ko nesujaudintų jos pamaldumas, jos dvasios tvirtybė,
	Neįveikta nė audrų pražūtingų, 
Ir drovumas, ir jos širdies tyrosios gerumas,
	Ir santūrumas, visur ją lydėjęs, 
Ir uolumas žavus, ir aštrus jos protas (mokėjo
	Ateitį ji nuspėti teisingai)? 
Bet įžvalgioji lemtis didžiosioms dorybėms nedrįsta
	Niekad ilgo amžiaus žadėti, 
Žemei ydingai ilgam patikėti žvaigždės negali
	To, kas dangui yra jau pribrendęs. 
Taigi liaukis nūnai begalinėm aimanom temdęs
	Atminimą didingą velionės, 
Dvasios lobius didžiulius ir tvirtumą, auksinės dorybės
	Ugnimi suliepsnojusią širdį. 
Šitaip Klaudija (ji nepaslankią Kibelę skaisčiaisiais
	Tempė pečiais), šitaip ir Tanakvilė,
Ir tesalietė, kuri vietoj vyro numirti sutiko,
	Klėlija, bėgus lotynų pakrantėm, - 
Visos jos per anksti mirties pagrobtos, bet gyvos
	Liko dainių giesmėj per amžius.
Net jei Orfėjo lyra aš palenkčiau vėles, nors jos kurčios
	Giesmei, jinai vis viena jau niekad 
Neišsiverš pro vartus, nukaltus iš plieno kiečiausio,
	Pro Eliziejaus sieną varinę, 
Ir nesugrįš pas tave. Uždaryti vartai. Nei dainiai,
	Nei maldavimai jų neatvers jau. 
Bet siauručių plyšių, pro kuriuos paslaptingų dalykų
	Galim išvysti, esama vartuos, 
Jei tik man vėlės sapnuos apgaulinguose nepasirodė,
	Gal mačiau, o gal matęs tariausi 
Ją vaikštinėjant plačiam lauke. Sukrautos iš perlų
	Sienos su vartais skaidriais jį juosia. 
Auksu žaliuoja lanka ir medis auksu lapoja,
	O ant žibuoklių deimantai blyksi. 
Jų nei Apelio dažai pavaizduot niekada negalėtų,
	Nei pamėgdžioti stiklas tribriaunis. 
Amžiną himną tenai dailiuosiuose slėniuose gieda
	Šimtas moterų - šimtas herojų. 
Žalsvos žvaigždės laukus ten dabina ir žybsi rasotos
	Ugnys žvaigždynų, visaip mirguliuoja. 
O tarp žvaigždžių ir jinai vaikštinėjo. Jaunas ir rausvas
	Buvo jos veidas. Kartu ir vaikaitis
Bėgo mažutis. O ji iš žiedų vainikus nuostabiausius
	Pynė nudžiugusi sau ir vaikaičiui. 
Kitko mirtingu žvilgsniu apžvelgti aš negalėjau:
	Akino ta šviesa begalinė. 
Tu ir negeiski daugiau. Pakaks, kad likimas jai leido
	Trumpą amžių pakeist amžinybe.


IV, 31. FILIDIJUI MARABOTINUI

Žiūrėk, kaip žaidžia upės tyli banga, 
Kiek atsispindi jos gelmėje daiktų:
	Mėnulį, saulę ir padangių 
		Šviesųjį raštą jinai nupiešia.

Tokios ramybės tu savo širdžiai siek, 
Saiku griežčiausiu tramdydamas save, 
	Ar siaus likimo baisios bangos, 
		Ar glamonės malonus vėjelis.

Širdy tavojoj lai bus visad giedra, 
Te jos negaubia debesys ir tamsa, 
	Kad ji galėtų atspindėti
		Didų paveikslą Gamtos ir Dievo.

Gražu, ramybę saugant giliai širdy, 
Skrajūnę tiesą vytis ir nepabūgt 
	Valdyti prigimtį, ir niekad
		Nesiblaškyt tarp sunkių dvejonių.

Bet savo dvasios nedrumsčiamoj rimty 
Atkurt pasaulio stenkis šviesias spalvas 
	Ir iš aukštybių savo proto
		Žvelgti į tiesą, žodžius ir darbus.

Bet veltui žvėris tramdome laukinius, 
Jei nesuvaldom savo žemų aistrų. 
	Puikybė, o ne vadžios kaltos, 
		Kad Faetontą į žemę sviedė

Vežimas tėvo. Kas suvaldyt savęs 
Nemoka, kito tas nevaldys taip pat.
	Kas moka būti sau teisėjas, 
		Tas ir kitus sugebės valdyti.

Jei visą žemę nori pajungti sau, 
Save pirmiausia dėsniais griežtais varžyk. 
	Taip tu dorais darbais tarnausi, 
		Aš - atsidavęs kūrėjas būsiu.


IV, 32. ALBERTUI TURSCIJUI 
Apie savo sapnus ir eilėraščius

Ar ūmus snaudulys apims,
	Ar giliausiu miegu naktį miegosiu aš, 
Tuoj sparnus lengvučius uždės
	Sapnas man ant pečių ir jau, žiūrėk, skrendu 
Virš ganyklų žalių džiugiai,
	Kur miškai tarp laukų plyti tamsiais gūbriais, 
Kur vešli žaluma akis
	Džiugina ir plačiai driekiasi lygumos. 
Štai viršum debesų aukštai
	Tarsi paukštis skrendu gulbių baltų pulke, 
Apžvelgiu ežerų bangas
	Ir džiaugsminga daina mėgdžioju aš paukščius. 
Užsiklausę dainos garsų,
	Sklaidos debesys tuoj, tolsta tamsi audra 
Ir spalvota vaivorykštė
	Marga juosta čia pat kaklą apjuosia man. 
Bet staiga pabundu ir tuoj
	Sklaidos sapno žavaus vis dar gyvi vaizdai. 
Pirštais savo judriais imu
	Braukti lyros stygas, viską užmiršdamas, 
Ir pamėgdžiot Horacijaus
	Nebandau, bet veržiuos pats į dangaus erdves,
Per salynus, krantus, marias
	Perskrendu ir nereik kojų sušlapti man, 
Kas mirtinga, nesinešu
	Ir nerimstančio vis kūno nebejaučiu. 
Bet tu primeni, Turscijau,
	Kad, norėdamas sekt Ikaro pėdomis, 
Nenukrisčiau kaip jis kadais,
	Baltijos malonios vardą pakeisdamas. 
Veltui: Ikarą aš menu
	Ir ūmias kvailystes numalšinsiu protu. 
Stipriai laiko visad mane
	Lova, jeigu miegu, krėslas - kada rašau.


IV, 34. KVINTUI TIBERINUI

Niekad nevadink, Tiberinai mielas, 
Turtuoliu, kurio vertingesnės žemės 
Nei rytų kraštuos: jas drėkina upės, 
	Spindinčios auksu.

Nevadink ir to, ką padarė garsų 
Protėvių darbai, paveldėti herbai, 
Ką šlovė savu vežimu šviesiuoju 
	Vežė per žmones.

Kam paties savęs nepakanka - vargšas. 
Veltui išdidžiai į svarstyklių lėkštę 
Jis sudės savus kaimus, panorėjęs 
	Auksu nusverti.

Menkas jis kitiems, sau vienam didžiūnas, 
Tiki, ką minia pataikūnė šneka, 
Mato ne save, bet šešėlį savo, 
	Juo sužavėtas.

Lobių spindinčių apgaulingą grožį, 
Vardą, tuščio vien išdidumo pilną, 
Stumk šalin: savim, Tiberinai, stenkis 
	Būti laimingas.


IV, 35. PAULIUI KOZLOVIJUI

Jau šiltu dvelkimu vėjai pavasario 
Grįžę glosto laukus ir arimus naujus, 
	Vėl pražydusios gėlės
		Puošia pievas žiedais margais.

Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus 
Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj, 
	Nors be perstojo klega
		Paukščiai ant gretimų kalvų.

Ten piemuo netoli ant pakylos žalios 
Nendrine dūdele švilpauja daineles 
	Ir upeivis štai ilsis,
		Burių nešamas pakeltų.

Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį 
Ir rytoj, kai pakils saulė viršum kalnų, 
	Auksiniu savo veidu
		Kai tik žemę jinai nušvies, -

Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime, 
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį, 
	Įsiklausę, kaip gurga
		Vandenys plaukdami prošal.

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje, 
Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime, 
	Kaip apsupus jį laiko 
		Vilija savame glėby.

Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis, 
	Didžiojo Palemono 
		Karalystę turėtąją.

Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu! 
Dar treji po karų metai nesibaigė, 
	O senieji kviritai
		Turi tris šventyklas naujas.

Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų 
Gedimino pilis lyg Kapitolijus 
	Stūkso ir į padangę
		Bokštais remiasi išdidžiais.

Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai 
Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali. 
	Žvelk iš čia, kaip banguoja 
		Kalvos savo žaliais gūbriais.

Topolį, neseniai buvusį po sniegu, 
Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai 
	Ir nekliudomai plaukia 
		Upė, ledą pralaužusi.

Lauką, rožėm rausvom šiandien pražydusį, 
Vakar sniego danga laikė apklojus dar, 
	Paukščiai garsiai sučiulbo, 
		Ištylėję žiemos dienas.

Tad nedelsdamas vyk rūpesčius tuos šalin 
Ir atokvėpiui skirk dieną, kurią šviesus 
	Žada Vakaras; Horos
		Ją baltaisiais žirgais atveš.


IV, 36. LENKIJOS IR LIETUVOS BAJORAMS
Amfionas, arba Gerai tvarkoma valstybė

"Venkit svetimų papročių, tebiečiai! 
Jūs įstatymų savo gimto krašto, 
Papročių dorų ir tikybos bočių 
	Mokykit sūnus.

Te lankys Dora šventyklas, o teismą - 
Teisingumas, te vaikštinės po kaimus 
Meilė ir Taika, ir Tiesa, o 
	Kaltę Vykit iš miesto.

Prieglobsčio Kaltė nesuranda niekur:
Pro trejus vartus, per aukščiausias sienas 
Įsiverš bausmė ir pasergės žaibas 
	Nusikaltimą.

Tebūnie klasta, panaši į tiesą, 
Išvyta, valdžios išdidus troškimas, 
Perteklius tingus, neuždirbto turto 
	Geismas didžiulis.

Skurdo nebijot ir valstybę turtint 
Žmonės teįpras. Geležies to ginklams 
Bus gana: karys, apsikaustęs auksu, - 
	Prastas kareivis.

Ar reikės kariaut, ar gyventi taikiai, 
Telkite jėgas ir vieningi būkit:
Paremia tvirčiau šventyklas aukštąsias 
	Šimtas kolonų;

Kelią laivui, kurs tarp uolų klajoja,
Juk daugiau žvaigždžių daug tikriau parodo 
Ir du inkarai daug stipriau juk laivą 
	Laiko įkibę.

Sutelkta jėga slenkant amžiams auga, 
O nesantaika, sukelta turtuolių, 
Jų slaptų kovų, neretai didžiulį 
	Miestą pražudo."

Kol giedojo taip, saldžiabalsėm stygom 
Sau pritardamas, Amfionas, Dirkė 
Liovėsi sruvent, Kiteronas triskart 
	Keterą purtė.

Slinko uolos ir akmeniniai luitai 
Šliaužė lygumon nuošaliais tarpekliais, 
Miškas ir akmuo nuo kalnų aukštųjų 
	Leistis skubėjo.

Dainius baigė štai, ir atgulęs sienon 
Barbarų akmuo prie akmens prigludo. 
Su septyneriais vario vartais Tebai 
	Šitaip iškilo.