en
IV, 3. CEZARIUI PAUZILIPIJUI Išminčiaus valdos Kad plačios valdos trakų grėsmingųjų, Baugu mums, lenkai. Valdo kur kas daugiau Tasai, kas vienas, atsiskyręs Savąją valią kaip ginklą gniaužia. Silpnos krūtinės skydais patikimais Tu nedangstyki, šono nepratinki Prie suveržtų šarvų, o mielo Kaklo - prie lanko ir prie strėlinės. Ar suptų kimbrai, getai ar dar koks nors Rinktinis pulkas net iš Britanijos, Nėra ko stengtis: pats - kareivis, Pats sau kovotojas tu, pats - vadas. Valstybės mažos mes, Pauzilipijau, Bet kas paklūsta sau, tas išties yra Didingas, jeigu jis tik pats sau Leidžia įstatymus, pats ir vykdo. Valdovais daro ne palyda karių, Ne purpurinis apdaras, suteptas Krauju, ir ne kakta, sužibus Auksu tauriu ir glotniaisiais perlais. Valdovas - kvailą baimę kas įveikė, Kas, likęs vienas, ima stovyklą rengt, Kas nuolat dvikovon garbingon Negandas ir savo lemtį kviečia. Nepataikauja veidu jis nedoros Minios sprendimams. Jo nepaveikia nei Žiūrovų minios, nei trofėjai, Nei trumpalaikės šlovės šešėlis. Laimingas tas, ko niekad neprivertė Sunkumai tarti žodį nuolankų ar Šlovė - išdidų, tylomis kas Bandančiai lemčiai į veidą žvelgia. Kas nevaitoja, pirmąkart sužeistas, Tasai kovoja visad tylėdamas. Kas moka nesėkmę nuslėpti, Tas ir nelaimę iškęs garbingai. Nors remtų vilnys griūvantį dangų, kur Tik bepažvelgsi, nors vien ant jo liepsnas, Bangas ir nuolaužas pasaulio, Jūras visas įsiūbavęs Austras Suverstų, jis vis iš išminties aukštos Tvirtovės bokšto linksmas stebėtų tai, O jei dangus ims griūti, jis tuoj Krintantį skliautą pečiais parems ir Pasaulį gelbės, smūgį atremdamas. Sustos prie žemės kapo apverktino, Tarp skliauto nuolaužų jis - gyvas, Dingusio amžiaus jis palikuonis. Ir iš aukštybių žvelgdamas pamatys, Kaip tai didinga, ką jis įgijo, ir Kaip menka, ką apleido. Jis jau Be abejonės Olimpą rinksis. Tenai, kur grįžti trokšta, jį sugrąžins Lemtis, kai priešo kardas arba liga Jį pastūmės į paskutinį Kelią. Atplaukiame vieną sykį Salon, kurios link iriamės visąlaik, Ar kaip valdovai vandenis skrostume Laivais didingais, ar plukdytų Mus, kviritus, tik menka valtelė. Mane laimingą lai aname krante Paliks neštuvai. Tai, kas mirtinga, jau Apleidžiu. Ko gi man bijotis Amžino kranto ir jo ramybės? IV, 4. Garsioji lenkų pergalė sutriuškinus Turkijos imperatorių Osmaną mūšyje prie Chotino 1621 metų rugsėjo 3 dieną Galezo, Dakijos žemdirbio, daina Garbus Galezas, Dakijos žemdirbys, Šalia derlingo Istro gyvenantis, Laukus beardamas savuosius Išvertė skydų, šalmų ir kaulų Krūvas didžiausias, likusias nuo karų. Tad saulei slenkant link vakarų, vėlai, Pavargęs jaučius jis iškinkė Ir atsisėdęs jiems taip dainavo: "Jauteliai mano, pasiganykit čia, Kol leidžia laikas, kolei aplink ramu, Žolės žaliosios pakramsnokit, Rūpesti mano, jauteliai tingūs. Kol nugalėjęs lenkų karys narsus Parimęs ilsis, rūstaująs ir budrus. Ak, lenke, kiek moldavų žemėj Tu paguldei nugalėtų trakų. Žūties bistonų pastebiu dar vietas: Ten guli skydai, žuvusių pamesti, Pakelėse ir ant kalvelių Mėtosi ginklai, boluoja kaulai. Rūstus sarmatas ėjo per šiuos laukus (Menu, belaisvis turkų buvau tada). Čia auksu ir variu žvynuotas Savo pulkus išrikiavo turkas. Ak, kokį mūšį teko matyt tada, Kai ietys švilpė Dakijos laukuose Ir Marsas lyg audra grumėjo, Kintančią sėkmę žadėjo ginklai. Trumpam sustojo tarsi veržli audra Plieninės gretos, pult pasirengusios, Kol debesys sieros ugniniai Dangų aptraukė, sugriaudus ginklams Tada tik puolė: pulkas vienų - kitus Ir vyras vyrą, rankom susirėmė, Atsimušė į kardą kardas Ir sužvangėjo į skydą skydas. Ne taip šiaurinis vėjas ledų kruša Laukus nusiaubia, griausmas kalnų ne toks, Kai Austras šėlstantis atūžęs Rauna iš žemės galingus uosius, Kokia užgriuvo mūšio lauke karius Liūtis varinė. Viskas sumišo čia: Narsumas, įniršis ir pyktis - Vedė į mirtį šlovės troškimas. Ilgai dvejojo laimė šitam kare, Kam lemti sėkmę: turkų karių daugiau, Bet lenkų pajėgos negausios Savo narsa įbaugina priešus. Bet ko kidonai traukias? Kodėl staiga Iš mūšio bėga dahų baili gentis? Atgal pasuko arklius serai Ir kilikiečių pulkai raitieji. Jau neįstengia vargšai bėgliai atremt Narsių sarmatų. Lenkas iš čia mitrus, Iš ten lietuvis veržias; šitaip Dvigubas žaibas į tamsą trenkia Arba dvi upės nuo iškilių kalnų Žemyn taip srūva, nešdamos su savim Miškus ir visą gyvūniją, Versdamos žemėn medžius aukštuosius. Kaip sėja mirtį prūsas žiaurus ugnim Varinių ginklų! Argi praleist galiu Livonų narsą arba rusų, Vedančių mūšin pulkus be baimės? Mačiau, kaip bėgo jūsų išgąsdinti Bistonai, metę pusmėnulius savus, Iš priešų vėliavas išplėštas, Debesį, kojų žirgų sukeltą. Narsa kovojo vyrai, ne skaičiumi: Ir vienas kirvis iškerta juk miškus, Ir vos keli ereliai kartais Būrį balandžių lengvai išgaudo. Ak, kiek lavonų liko gulėti čia! Ir kiek edonų, bėgančių paskubom, Laukus nuklojo! Otomanas Graužia lig šiol lenkų ietį aštrią. Čia krito turkas, ietys čia pervėrė Arabų pulką, čia po tinklais sunkiais Karakas guli nebegyvas, Savo tironui žadėjęs kelti Džiaugsmingą puotą. Viltis per dideles Nubaudžia Dievas pražūtimi baisia, Jis pagyras tuščias išjuokia Ir neišpildo besaikių norų. Tai kurgi traukia posmai šitie mane? Žirgai, ne jaučiai nešti turėtų juos. Nutilkite, prastuolės Mūzos, Kovai šitai apdainuoti reikia Skambaus trimito ir geresnės dainos, Kurią gal ainiai mūs tolimi sudės. Mane prie jaučių verčia grįžti Ir prie arimo tamsa vakarė." IV, 7. CEZARIUI PAUZILIPIJUI Karaliaus ir pranašo Dovydo poezijai lotyniškoji poezija neprilygstanti Jei kas išdrįstų Jesės giesmes šventas Kartot lotynų lyros ritmu, tasai Didingo Babilono bokštų Aukštas viršūnes ardyt išdrįstų. Kaip plūsta Vysla Lenkijoj, kai šlaitais Karpato griūva vandenys šniokšdami, Taip Izaoko dainiaus lūpom Liejasi žodžių versmė beribė. Kaip vedė savo bandą į nuošalius Slėnius piemuo, virš šalto Jordano ar Viršum Betliejaus samanoto, Ar Akarono bangų skaidriųjų; Giesme saldžiąja amžius grąžins senus, Medaus šaltiniais srūvančius, atgalios Ir vyno upelius, ir naujo Pieno skalaujamą seną krantą. Ar, lyrai liepiant, ietis karingas vėl Karys ištraukia, dedasi šarvus vėl, Skydu karalius šventas dengias Ir kalaviją didžiulį segas Prie savo šono: gali uždegt blyškias Žvaigždes grėsmingu spindesiu kardas ir Tautas, valdovus, karalystes Plieno baisaus ašmenim kapoti. O gal didingą atveria amžių prieš Krikščionis ainius ar sprendimus, kurie Dangaus didinguos vartuos kabo, Arba žmonių ir aukštybių Tėvą Pasaulio rūme rodo žvaigždėtam, kai Rūstus ant aukšto debesio stovi ir Pasitarimui vadovauja Pats tarp teisėjų dievų viršiausias; Šalia štai - Baimė aukso rūbu, Lemtis, Tiesa, lygybės siekianti, o greta, Ant suolo to paties, Skaistybė Sėdi, Įstatymai teisingieji. Kas apsakytų ritmais darniaisiais iš Šviesos nuaustą mantiją? Kas dangaus Žydrojoj palapinėj sėdint Jį pavaizduos, diademą ryškią, Žvaigždėm nusėtą? Kaip drabužiu plačiu Pasaulio aslą braukia auksinę ir Žvaigždynus apvadais nušluoja Dievas, - kas tai sugebės parodyt? Suvilgo lyrą Nilo bangoj, kuomet Iš Faro veda Mozę ir jo būrius Doruosius - ainius Izaoko - Vandenimis Eritrėjos jūros. Štai verias jūra - meistriška lyra ją Praskyrė - slūgsta vandenys ir tvirtai Sustingsta: aukštos marių bangos Einančius marmuro sienom supa. Tave išvydę, Dieve, nurimo ir Per pusę skyrės vandenys, į šalis Nuslūgo: baimė surakino Aukštas bangas ir sustingti liepė. Didingas griausmas sukrėtė ir žemes, Ir aukštą skliautą, trenkdamas iš dangaus Ginkluoto; jį plyšiu raudonu Perskrodė kiaurai galingas žaibas Ir, krušai byrant be paliovos, bangoms Ir liepsnai siaučiant, grumiantis neramioms Audroms su vėjais, faraono Didžiojo raitelius, jo vežėčias, Ginklus pačiupo jūra, gausiom bangom Užliejo, - vardą kruviną ne bergždžiai Nešioja ji: kraujuotą plyšį Mena vanduo, ligi šiolei saugo. Virš keturkinkių vėjų vežimų tuoj Iškilo Dievas, pats nugalėtojas, Zefirus, Notus pažabojęs, Įtempė vadžių diržus šventuosius. O krištoliniais plojo aplink delnais Linksmi upeliai ir tarsi avinai Viršūnės aukštos šokinėjo, Ėjo rungčių, net miškus apvertę. Mes nemokėsim, o Pauzilipijau, Šiurkščiais balsais taip puikiai giedoti: nei Sarmatų mūzos čia negelbės, Dardano menas paliks bejėgis. Gal pabandykim lyrą Saliamono, Nors ir silpnoki esam, prakalbint ir Skaisčiausią kvieskim Sulamitą, Tyrąją ugnį giesme įžiebkim. IV, 11. ŽYGIMANTUI LETUI Pataria niekinti tuščią garbę ir tylėti Letai, kam bėglios mums šlovės vaikytis? Ji pabėga lyg mauras arba partas Ir, už nugaros kai kada užėjus, Smogia nelaukiant. Vienuose namuos neilgai svečiuojas Šnekomis žmonių įsigytas garsas: Surenka gandus jis visus, sumaišęs Tiesą ir melą. Tai nulėks kitur ir nutūps lyg paukštis, Lizdą ketinąs susisukt, bet vos tik Ji tuščiom šnekom užliūliuoja širdį, - Kyla padangėn. Ta šlovė tikra, kuri vengia garso. Saulė į save mums žiūrėt neleidžia: Kas paslėpt save nuo kitų įstengia, Tampa didesnis. Kas širdies turtus paslapty išlaiko, Bus tikrai saugus minioje triukšmingoj, Rūmuose, nors ten įtarumas klesti, Valdo jis puikiai. Pro tylius krantus be pavojaus plaukia Laivas, bet vos tik ims dundėti uolos, Vairą šonan suk, kad saugus pasiektum Savąjį uostą. IV, 12. JANUI LIBINIJUI Teisina savo vienišumą Ko aš slepiuosi, klausi, Libinijau, Menkoj trobelėj, delsdamas ją palikt, Kai man visi, duris atvėrę, Kviečia užeiti į savo rūmus? Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt? Savy slepiuosi ir atsiskyrusios Stebiu savosios sielos sceną, Apžvelgiu tuščią būties teatrą. Mane tik viena jaudina: kaip aš pats Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj, Ar bus patenkinta Dievybė, Ar pasitiks jį karštais plojimais. Lemtis kiekvieną veiksmą juk vertina: Ji vieną giria, kitą - apkaltina. Tad jei mane gerai įvertins, Būsiu laimingas, nors nieks nemato. Šlovės triukšmingos aš nekenčiu kelių Išmintų: Gandas iškelia kartais ją Su vėjais palankiais aukštybėn, Bet pasiviję pavydo strėlės Ar pavyduolių tūžmo pilni balsai Sparnus netvirtus ir neužgrūdintus Jai pakerta, į nuogą žemę Krinta jinai ir skausmingai trenkias Į kietą uolą. Tad lai paslėps mane Mana dorybė. Populiari šlovė, Iš lūpų skrisdama į lūpas, Te nesilanko po mano stogu. Dorybė vengia, net jei verta yra, Šlovingo garso. Kuo nuo žmonių toliau, Tuo mus rečiau pasieks pavydas: Mėgsta mat jis su draugais ateiti. IV, 13. CEZARIUI PAUZILIPIJUI Nesėkmes reikia ištvermingai pakelti Jei blogybes pašalintų Graudžios ašaros, aš už sidonietiškus Deimantus nusipirkčiau jas Ir brangių vėrinių nepagailėčiau joms, Bet, kaip kelia javus rasa, Taip ir verksmas gailus didina liūdesį. Spaudžia ašara ašarą Ir pačiu savimi skausmas maitinasi. Jei likimas nors vienąsyk Silpną vyrą kada matė drėgnom akim, Tą be gailesčio jis daužys: Vien bežodės tylos bijo bloga lemtis. Tad neverki, neverk dėl to, Ką nelaime laikai, o Pauzilipijau. Lemtį laistančios ašaros Ją tik ugdo: akmens nesudaužyt ranka, Jeigu skruostus sausus matys, Trauksis bėdos tolyn, jas ištvermė įveiks. IV, 14. KRISPUI LEVINIJUI Paklaustas, kodėl keliaudamas dainuoja, atsako Kai manų pečių ryšuliai nespaudžia, Kai grįžtu namo į kraštus gimtuosius Ir laimingas tuo, ką turiu, dainuoju Linksmą dainelę, - Tu liūdnai tyli: įkvėpimą tavo Blaško rūpestis, sunkiai slegia auksas Ir draugai, kurie nusisuks netrukus, Linkę išduoti. Tas turtingas vien, kas neturi nieko, Kas turtus savus sutalpina saujoj; Su savim tasai tai, ką turi, neša, Kur tik beeina. Ko man gali trūkt, jei netrokštu nieko? Man patinka vien žavūs Pindo slėniai. O šventa giria! O laimingas sodžiau! Linksmos Kamenos! Kur tik beeinu, kur nuklysta kelias, Su manim ir jūs, Delfų kalvos, einat, Jūs pavargusį vėsuma gaivinat, Teikiat pavėsį. Jeigu grandines man uždėtų gotas, Jei savu vergu padarytų skitas, Liks dvasia laisva ir nekels man baimės Baisūs karaliai. IV, 15. MUNACIJUI Viskas pasaulyje kelia nepasitenkinimą Nėra pasauly nieko, Munacijau, Nėra, kartoju, nieko mirtingo, kas Nejaustų graužaties skausmingos: Saulė senoliams skaisti atrodė, O mums per maža jos šilumos: dėmių Ne vieną randam. Ką tiktai amžino Aukštajame Olimpe matom, Mes, mirtingieji, tuojau pavydo Šešėliais temdom. Nebepatinka mums, Kokia pakyla saulė iš už kalnų Arba koksai mėnulis senas Šviečia tėvų namuose pro langą. Kasmet paliekam savo gimtus laukus, Padangę gimtą: vieną keliautoją Batavų šiltos žiemos šaukia, Kitą Italijos saulė gundo. Bet veltui bėgam: seka visur kartu Ir mūsų ligos, ir nebyli gėla, Ar Vejuos karieta važiuosim, Ar po Veneciją plauksim laivėm. Tačiau galiausiai mums, tremtiniams, patiks Tai, ką palikom. Grįšim vėl į namus. Kuriam dorybė juos pastatė, Dūmai gimtinės akių negrauš tam. Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, Save uždaro ji tarp savų ribų Ir sostą taikų nekaltajam Stato dažnai ant šiaudų pašiūrėj. IV, 17. ŽIBUOKLEI Kasmet gegužės pirmąją Kūdikėlio Jėzaus galvą ketina papuošti Pavasarine aušra, gėlių laukų Gaivi valdove, kaktą, meldžiu, papuošk Vaikelio mano. Lai nespaudžia Jo, tokio mažo, sunkusis auksas, Brangiausi perlai, purpuro puošmenos Lai jo nevargins. Suteikė galią tau Manasis skurdas: pink vainiką, Dėk diademą karaliui mano. Auka mažyte Dievas save papuoš Labiausiai, jeigu rankos skurdžios aukoj - Turtingas siekis; didžiai sielai Dovanos mažos labiau patinka. IV, 18. ROŽEI Kasmet birželio pirmąją Palaimintosios Mergelės galvą ketina papuošti Tu, kuri žvaigždžių atkartoji šventą Žvilgsnį, ko slepies vis dar, rože? Kelki, Šiltojo dangaus dukterie, nuo žemės Dailią galvelę. Debesis lietaus nuo tavęs Zefirai Vaiko jau, baltom skriedami karietom; Jau Borėją tau nuramina linksmas Dvelksmas Favono. Kelkis ir neklausk, prie kokių užgimus Tiktumei plaukų: nuodėmingai kaktai Nederi visai, o, griežtos skaistybės Tyras vainike. Garbanų prastų nenorėk papuošti, Prie altorių tau tiks vieta: Mergelės Tau plaukai skirti, jie plačiai banguoja, Blaškomi vėjų. IV, 19. GERIAUSIAM GALINGIAUSIAM JĖZUI Iš šventojo Saliamono Epitalamijo Pasakyk man tu, kurį myli mano širdis, kur ganaisi, kur vidurdienį ilsiesi (Gg i, 6) Lik sveika, pasakei, Nuotaka, ir žengei Žingsniais, daug lengvesniais nei debesis tolyn. Ilgą laiką, o Jėzau, Besiilgint reikės praleist. Jau dangaus vidury dega karšta diena, Jau lauke šienpjovys ilsisi, ir šaltų Slėnių ieško margieji Paukščiai, piemenys su bandom. O kokia gi šalis, Jėzau, tave tyliu Globia poilsiu? Kas saugo pavydžiai vis, Gaubia juodu šešėliu Ar giraičių tankiais plaukais? Kad žinočiau, kokioj pievoj ilsiesi tu! Vėjas koks virš tavęs dvelkia lengvu kvėpsmu! Koks upelis ataidi, Tau bemiegant, skaidriu balsu! Kad nedrumstų smarkiu šnabždesiu miego tau, Lai atskleidžia upes ašaros mano, lai Mano atdūsiai jungias Su Etezijais atšiauriais. IV, 20. PALAIMINTAJAI MERGELEI Iškilmių giesmė O Karaliene, tu nuostabiu būdu Gimdei šiai Žemei Dievą; šimtai liepsnų Tau žiba plaukuose, o galvą Žvaigždės apjuosia ratu šviesiuoju, Kai nuo auksinio žvilgčioji debesies Į menką žemę, nenusigręžk, išgirsk Meilingai mano lyros balsą, Kai su skambiosiom Kamenom šneka. Rūsti Malėja gali aplink mane Vaitoti, jūra siautėt, praryt baisi Charibdė; per mirties pavojus Plaukiantį tavo ranka išgelbsti. Platybėj marių tu - šviesulys ryškus, Jūreiviams kelią rodai klaidžioj nakty, O gal labiau vadintis mėgsti Švyturiu Faro, žvaigždynu jūrų. O gal laivu, kurs amžių, po vandeniu Gramzdintą, sako, gelbėjęs kitados, Kai Tėvas nedorus Gigantus Baudė, tvanu iš dangaus užgriuvęs. Nuodingas karštis Sirijaus gali man Jėgas atimti; tavo globoj mane Bejėgį dengs vėsus šešėlis: Gal, terpentino medžiu pavirtus, Vešliai žaliuoji, aukštu kedru stiebies Šlaite Sinajaus, lyg kiparisas virš Libano kyli ar iš tolo Topoliu Kadų laukuos linguoji. Giedosiu savo lyros menku balsu Apie leliją kilniąją (tarp spyglių Aštrių pražysta ji), šakelė Lenkias, žiedais apsikaišius, Dievui. Nors priešų gretos suptų mane, baisiu Triukšmu užgriuvę, driektųsi per lygius Laukus būriai didžiuliai, tankiai Išsirikiavę eilėm ilgiausiom. Tave vadina bokštu, Mergele, tu Balčiausias bokštas; jo nesugriaus lietus Varinių iečių nei aplinkui Nešančios pražūtį švino liepsnos. Jei ragins Mūzos paukščio skambia giesme Ilgai nedelsti Indijos guoly, jau Pakilti ir žemes tamsiąsias Vėl atgaivinti šviesa naująja, - Aušrinės vardas tavo meilios klausos Nežeidžia: naktį užteki, lyg skaistus Mėnulis, o ryte, triumfui Lydint, leki Apolono ratais. O kai džiaugiesi vėl, pašaukta vardu Nauju, o Motin, glostai žvilgsniu mane Meilingu, nuo altorių tavo Žiedlapius beria palaimos lietūs. Lyra jau mano ilsta, baigta giesmė, Kabinsiu laurais Vatikane kadais Dabintą buksą - lenkų žygius Ji kažkada įkvėptai giedojo. IV, 21. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo Štai mano mylimasis man sako: "Kelkis, skubėk, mano drauge, mano balandėle, mano grakščioji, ateik. Žiema jau praėjo: liūtis aprimo ir liovėsi. Musų žemėje pasirodė gėlės: ateina genėjimo metas. Mūsų žemėje girdisi purplelio balsas, figmedis kelia aukštyn pumpurus, žydinčios vynuogės skleidžia kvapą. Kelkis, mano drauge, mano gražioji, ir ateik." (Gg 2, 10-13) Klystu? Ar šaukia mane tikrasis gyvenimas mano Nuo Eliziejaus šviesaus? Kelk, seserie, kinkyk į ratus balandėles gražiąsias, Lipk į vežimą, pati Dar gražesnė, į šiuos namus nuo Libano viršūnės Kreipki vežėčias lengvas. Tau palei kojas žemai audringi debesys lekia, Tolsta pašėlus liūtis. Rimsta net smarkūs žaibai po pėdom tyrosiom, drabužį Žaliąjį velkas žiema. Veriasi tau prieš akis lyguma, tiesia žalumą šventą, Žydi po kojom tavom Žemė kitokia, žvaigždes, klajojančias toliais beribiais, Gano kitokie laukai. Čia strikinėja uolų šlaitais nutrūktgalvės stirnaitės, Baikštūs ožiukai, jauni Elniai šokuoja, bangas taškydami: kur bepažvelgtum, Vandenis srūvant regi. Štai, nuo Saniro žaliu šlaitu leopardas ir liūtas Leidžias - karaliaus tarnai Klusnūs: su avinėliu drauge išdykauja po kalnus, Siekia viršūnių aukštų. Supa juos upė tyli, aplink neskubėdama teka, Vandenys plūsta tolyn Per akytas uolas, hiacintų palinkusius žiedus Girdo, žibuokles švelnias. Ir upeliūkščiai lėtai čiurlena, uolom samanotom Slenka ramus kuždesys. Žaidžia žuvelės linksmai vandeny krištoliniam, maloniai Skundžiasi paukščio giesmė. O, jeigu širdį liūdna melodija guodžia, - graudoku Gaudesiu virpa dangus: Kai balandžiai skliaute jūsiškiame virkauja gailiai, - Garsas atsklinda lig čia. Ir, kai vienišiaus giesme purplelis save pats paguodžia, Džiaugiamės laime sava. Nieko netrūksta aplink. Pakibusios vynuogių kekės Svyra, vilioja kvapais. Veria akį visur žibuoklės, baltieji ligustrai: Skintis kiek trokšti gali. Vaisiai minkštučiai, mirties ankstesnę kartybę pamiršę, Patys nuo medžių žemyn Byra neraškomi; štai, prinokusios figos pataiko Tiesiai nukristi glėbin. Vynuogės peilio aštraus nepažįsta, o žemės dar niekad Nežeidė plūgas. Žali Driekias pasėliai, žmogaus nepaliestas laukas boluoja, Niekad nematęs pjūties. Kviečia platanai gaivian pavėsin, į guolį nuostabų Kviečia svetinga veja. Liejas Panchėjos liūtim iš nenukirsto medžio balzamas, Ir aromatas puikus Dvelkia kas kartą, kuomet šakas palinguoja vėjelis Lengvas, aplinkui plazdąs. Kelkis: kam leidi tuščiai dienas, nevertas nė skatiko? Kelkis, brangi seserie. Štai, nebegali nustygt pažabotos balandės ir skundžias, Kam užtrukai taip ilgai. Kreipk balandėles grakščias čionai, o grakščiausioji viešnia, Jau paskubėk, seserie. IV, 22. MERGELEI MOTINAI Tarsi tekanti aušra, graži lyg mėnulis, rinktinė kaip saulė, baisi kaip išrikiuota kariuomenės eilė (Gg 6,9) Kai viena esi, - tavimi žaviuosi Lyg aušra, kuomet, iš Auroros guolio Grįždama, liūtim auksaspalve visą Dangų nutaško. Kai regiu tave su Sūnum, - lyg pilnas Mėnuo rodos man, lyg globėja Saulė Šviesų veidą jam, spindulingą žvilgsnį Būtų suteikus. Motin, tu apsupk Kūdikėlį rankom: Būsi saulė ar atidi sargyba, Per naktis budriai voromis žvaigždynų Juosianti rūmus. IV, 23. ŽIOGUI Tu, nutūpęs aukštai topoliui ant šakos Ir prigėręs rasų, dangiškų ašarų, Sau, žiogeli, smuikuoji Ir tylius gaivini šilus. Po ilgosios žiemos vasara seks trumpa, Savo ratais lengvais ji nudardės bemat, Tad skubėki smuikuoti, Kol linksmai šviečia saulė dar. Jei ateina kada džiaugsmo pilna diena, Vėl praeina tuojau; širdžiai kas malonu, Greit, deja, pasibaigia - Vien kančia amžina yra. IV, 25. Kūdikėlio Jėzaus ir Mergelės Marijos pasikalbėjimas Iškilmių giesmė Iš Giesmių giesmės 1, 4, 5, 6 ir 7 skyrių KŪDIKĖLIS O Mergele, žvaigždžių spindesį tu stelbi, Aukso žibesį ir krištolo šviesą, tu Baltą rožę užtemdai, Blanksta purpuras prieš tave. MERGELĖ Už mėnulį skaisčiau, Jėzau, žibi, šviesiau Negu saulė, ryškiau nei vakare žvaigždė, Lyg pavasaris mielas, Tyras tarsi žiemos sniegai. KŪDIKĖLIS Hezebono laukuos žaidžia šaltinis; kai Stojas poilsio ir atvaizdu savo jis Tyliai žavisi - šitaip Trykšta tau iš akių šviesa. MERGELĖ Kaip balandės - sparnus piene nuprausę, jos Tupias poilsio prie upės, o gal greta Vandeningų kanalų - Spindi tau akyse šviesa. KŪDIKĖLIS Tau banguoja aplink kaklą lengvi plaukai - Versmės marmuro taip purpurą plauna, taip Nuo viršaus Galaado Leidžias stirnos stačiais šlaitais. MERGELĖ Supa skruostus tavus garbanos puikios; taip Palmė lapų žalių apdaru dengias ar Varnas žiba, juodžiausių Plunksnų gaubiamas, išdidžiai. KŪDIKĖLIS O Mergele, lengvai srūva kalba tavom Lūpom, tarsi medus, Hiblos koriais plūstąs, Tarsi nuotakos šydo Vėjy plazdantys kaspinai. MERGELĖ Jėzau, liejas saldžiai tau iš burnos garsai, Tarsi Cekubas, kai srūva iš taurių; taip Drėksta žiedas lelijos Ir sumirga rasos lašais. KŪDIKĖLIS Tavo krūtys - lyg du elniai jaunučiai, kai Skabo jie lelijas, švelniai jas kanda, kol Silpsta, poilsio ieško Nukamuota kaitroj diena. MERGELĖ O Sūnau, neprilygs tavo krūtinei net Kekės vynuogių iš žaliojo Kipro ar Išaugintos Engado Vynuogynų gaiviam glėby. KŪDIKĖLIS Jei, Mergele, kas nors skruostus tavus išvys, Tas išvys, kaip rausvi vaisiai granato ant Medžio šypsos, gėrybes Slėpdami viduje giliai. MERGELĖ Kas apstulbęs stebės skruostus tavus, Sūnau, Tas žavėsis menu meistriškos rankos, kai Lelijas ji išpaišo, Draug su rožėm sumaišius jas. KŪDIKĖLIS Kas nemyli tavęs, tas lyg žvėris žiaurus, Tarsi tigras šiurkštus, lyg pantera aršus, Maištingesnis už lokį, Už gyvatę geliąs pikčiau. MERGELĖ Kas nemyli tavęs, - kietas tas lyg akmuo, Tarsi uolos grubus, kurčias lyg jūra; tas Lengvabūdis lyg vėjas, Nežabojamas lyg ugnis. IV, 26.VĖJUI Vėjau, šilumos pranašingas ženkle, Trakiška sviesia kvadriga atskriejęs, Čia ateik, tave į pavėsį kviečia Topolis senas. Čia Zefiras tau tegu glosto plaukus, Tarp šakų tegu šokinėja linksmas, Lapuose žaliuos pasiklydęs ošia, Pievoje žaidžia. Kol klajosi tu tarp gėlių margųjų, Miegą man atneš čiurlenąs upelis. Pasūpuok tada pakabintą alksny Manąją lyrą. Tau tegu dangus spindulingu veidu Juokias, o nakčia tegu byra rasos Pėdsaku skaidriu, kai paliesi švelniai Tylinčią žolę. Serų tau laukai ir kilikų žemės Teneša kvapus nuostabių žolynų, Lėkdamas prošal, tu paglostyk žiedus Rožių raudonų. Ir kai aš stygas nebylias užgausiu, Švilpimu lengvu tu pritarki, vėjau, Draugas juk esi paprastų poetų Ir palydovas. IV, 27. NOJAUS PRANAŠYSTĖ Apverkia praėjusio amžiaus ištvirkimą ir būsimojo - lenkimąsi stabams Kai plaukė Nojus, tvanui nušlavus jau To amžiaus visą kartą, iš laivo jis Regėjo, kaip valstybės grimzta, Matė, kaip jūra žemes užlieja, Ir taip raudojo: ak, nedorų aistrų Gašlybė visą amžių skandina, greit Išnyks pasaulis, Okeano Užverstas, nes nuodėmingoj visas Ugny liepsnoja. Ryšiai gėdingi net Karalių rūmus teršia, - nejau stovėt Galėtų nesugriuvę, saulei Stebint bergždžiai? Ištvirkimas, gėda, Šio naujo amžiaus aistros gėdingos jau Užvaldė viską; laukia sunki bausmė Gamtos, nors ji kaltės neturi - Sutepė ją nedoriųjų kaltės. Mes viską darėm, kas nusipelnė žūt, - Tai, kas nedora. Kur dabar miestai, kur Juos puošę marmuro kolosai? Kurgi galingų Gigantų pilys, Iškėlę bokštus? Gatvėse, po kurias Linksmoj minioj mes šokdavom lyg vaikai, Dabar jau šoka tik delfinai, Linksminas menėj tuščioj didžiulis Ryklys, o lovas ruoniai nutukę jau Prispaudė; auksas, puošęs dailias lubas, Bangom nuplaukia; byra perlai, Grįžta į gimtąjį jūros dugną. Jau didingiausių nėr pastatų, kurie Puikavos seno meno raižyba, o Nuo protėvių kapų auksinių Išrašinėtos nugriūva uolos. Kokia nelaimė, ak! - prapultis visoms Gėrybėms, varge, - gėda didžiulė; ak, Kaip siaubia žemę nelaimingą, Dievo šventyklos, altoriai žūsta. Šio amžiaus kartai nieko palikt neleis Rūstusis Viešpats, ainiams neteks sunkia Bausme už nuodėmes mokėti: Vėl vandenyną krantai įrėmins, Atgis vėl žemės, vėl žolėmis apaugs Ir vėl Titanas žemės laukus nutvieks, Užgimstant dienai, ir nuspalvins Auksu; knibždės po pasaulį platų Tautų daugybė. Amžių vis amžius keis, Sidabras, auksui jau neprilygstąs, kals Dienas; skambiu variu kovingas Laikas žvangės, tarp karų suspaustas; Galiausiai amžiai grius nuo žiaurių ginklų, Užmiršus Dievą, žemė pradės kūrent Ugnis šventvagiškas ir garbint Tą, kas sukūrė didžiausią blogį. Dievu vadintis gėda man! Nors tokiu Laikys pasaulis: tarsi su šiuo laivu Iškilęs būčiau iš Chaoso, Visą pasaulį naujai sukūręs; Tuojau paliepęs žemėms iš jūros kilt, Tekėti upėms, dirvoms žaliuot, miškams Lapoti, o laukams gausingą Derlių auginti ir driektis toliais. Dangus aš Baktrams, Suzams aš - Saulė, o Auzonams - Janas dvigubas, Egipte Esu Oziris, Babilonas Vardą Jupiterio man suteikia. Valdove Tėve, Tėve galybių, kurs Skeptru galingu drebini dangų, versk Žemes ir jūras ir trišakę Ietį į manąją galvą svieski. Lai, žūstant amžiui, jūra užvers kapu Mane, nedorą! Arei turiu išlikt Vien tam, kad priežastį ir vardą Teikčiau bedievių maldoms niekingoms? IV, 30. JONUŠUI SKUMINUI TIŠKEVIČIUI Trakų vaivadai Kai brangią žmoną Barborą Narusevičiūtę palaidojo Jeigu būtų lemtis ar dievybė tau pažadėjus, Kad žmona gyvens čia per amžius, Būtum teisus nuolatos aimanuodamas, josios netekęs, Jonušai, iš didžiūnų tvirčiausias. Ko nesujaudintų jos pamaldumas, jos dvasios tvirtybė, Neįveikta nė audrų pražūtingų, Ir drovumas, ir jos širdies tyrosios gerumas, Ir santūrumas, visur ją lydėjęs, Ir uolumas žavus, ir aštrus jos protas (mokėjo Ateitį ji nuspėti teisingai)? Bet įžvalgioji lemtis didžiosioms dorybėms nedrįsta Niekad ilgo amžiaus žadėti, Žemei ydingai ilgam patikėti žvaigždės negali To, kas dangui yra jau pribrendęs. Taigi liaukis nūnai begalinėm aimanom temdęs Atminimą didingą velionės, Dvasios lobius didžiulius ir tvirtumą, auksinės dorybės Ugnimi suliepsnojusią širdį. Šitaip Klaudija (ji nepaslankią Kibelę skaisčiaisiais Tempė pečiais), šitaip ir Tanakvilė, Ir tesalietė, kuri vietoj vyro numirti sutiko, Klėlija, bėgus lotynų pakrantėm, - Visos jos per anksti mirties pagrobtos, bet gyvos Liko dainių giesmėj per amžius. Net jei Orfėjo lyra aš palenkčiau vėles, nors jos kurčios Giesmei, jinai vis viena jau niekad Neišsiverš pro vartus, nukaltus iš plieno kiečiausio, Pro Eliziejaus sieną varinę, Ir nesugrįš pas tave. Uždaryti vartai. Nei dainiai, Nei maldavimai jų neatvers jau. Bet siauručių plyšių, pro kuriuos paslaptingų dalykų Galim išvysti, esama vartuos, Jei tik man vėlės sapnuos apgaulinguose nepasirodė, Gal mačiau, o gal matęs tariausi Ją vaikštinėjant plačiam lauke. Sukrautos iš perlų Sienos su vartais skaidriais jį juosia. Auksu žaliuoja lanka ir medis auksu lapoja, O ant žibuoklių deimantai blyksi. Jų nei Apelio dažai pavaizduot niekada negalėtų, Nei pamėgdžioti stiklas tribriaunis. Amžiną himną tenai dailiuosiuose slėniuose gieda Šimtas moterų - šimtas herojų. Žalsvos žvaigždės laukus ten dabina ir žybsi rasotos Ugnys žvaigždynų, visaip mirguliuoja. O tarp žvaigždžių ir jinai vaikštinėjo. Jaunas ir rausvas Buvo jos veidas. Kartu ir vaikaitis Bėgo mažutis. O ji iš žiedų vainikus nuostabiausius Pynė nudžiugusi sau ir vaikaičiui. Kitko mirtingu žvilgsniu apžvelgti aš negalėjau: Akino ta šviesa begalinė. Tu ir negeiski daugiau. Pakaks, kad likimas jai leido Trumpą amžių pakeist amžinybe. IV, 31. FILIDIJUI MARABOTINUI Žiūrėk, kaip žaidžia upės tyli banga, Kiek atsispindi jos gelmėje daiktų: Mėnulį, saulę ir padangių Šviesųjį raštą jinai nupiešia. Tokios ramybės tu savo širdžiai siek, Saiku griežčiausiu tramdydamas save, Ar siaus likimo baisios bangos, Ar glamonės malonus vėjelis. Širdy tavojoj lai bus visad giedra, Te jos negaubia debesys ir tamsa, Kad ji galėtų atspindėti Didų paveikslą Gamtos ir Dievo. Gražu, ramybę saugant giliai širdy, Skrajūnę tiesą vytis ir nepabūgt Valdyti prigimtį, ir niekad Nesiblaškyt tarp sunkių dvejonių. Bet savo dvasios nedrumsčiamoj rimty Atkurt pasaulio stenkis šviesias spalvas Ir iš aukštybių savo proto Žvelgti į tiesą, žodžius ir darbus. Bet veltui žvėris tramdome laukinius, Jei nesuvaldom savo žemų aistrų. Puikybė, o ne vadžios kaltos, Kad Faetontą į žemę sviedė Vežimas tėvo. Kas suvaldyt savęs Nemoka, kito tas nevaldys taip pat. Kas moka būti sau teisėjas, Tas ir kitus sugebės valdyti. Jei visą žemę nori pajungti sau, Save pirmiausia dėsniais griežtais varžyk. Taip tu dorais darbais tarnausi, Aš - atsidavęs kūrėjas būsiu. IV, 32. ALBERTUI TURSCIJUI Apie savo sapnus ir eilėraščius Ar ūmus snaudulys apims, Ar giliausiu miegu naktį miegosiu aš, Tuoj sparnus lengvučius uždės Sapnas man ant pečių ir jau, žiūrėk, skrendu Virš ganyklų žalių džiugiai, Kur miškai tarp laukų plyti tamsiais gūbriais, Kur vešli žaluma akis Džiugina ir plačiai driekiasi lygumos. Štai viršum debesų aukštai Tarsi paukštis skrendu gulbių baltų pulke, Apžvelgiu ežerų bangas Ir džiaugsminga daina mėgdžioju aš paukščius. Užsiklausę dainos garsų, Sklaidos debesys tuoj, tolsta tamsi audra Ir spalvota vaivorykštė Marga juosta čia pat kaklą apjuosia man. Bet staiga pabundu ir tuoj Sklaidos sapno žavaus vis dar gyvi vaizdai. Pirštais savo judriais imu Braukti lyros stygas, viską užmiršdamas, Ir pamėgdžiot Horacijaus Nebandau, bet veržiuos pats į dangaus erdves, Per salynus, krantus, marias Perskrendu ir nereik kojų sušlapti man, Kas mirtinga, nesinešu Ir nerimstančio vis kūno nebejaučiu. Bet tu primeni, Turscijau, Kad, norėdamas sekt Ikaro pėdomis, Nenukrisčiau kaip jis kadais, Baltijos malonios vardą pakeisdamas. Veltui: Ikarą aš menu Ir ūmias kvailystes numalšinsiu protu. Stipriai laiko visad mane Lova, jeigu miegu, krėslas - kada rašau. IV, 34. KVINTUI TIBERINUI Niekad nevadink, Tiberinai mielas, Turtuoliu, kurio vertingesnės žemės Nei rytų kraštuos: jas drėkina upės, Spindinčios auksu. Nevadink ir to, ką padarė garsų Protėvių darbai, paveldėti herbai, Ką šlovė savu vežimu šviesiuoju Vežė per žmones. Kam paties savęs nepakanka - vargšas. Veltui išdidžiai į svarstyklių lėkštę Jis sudės savus kaimus, panorėjęs Auksu nusverti. Menkas jis kitiems, sau vienam didžiūnas, Tiki, ką minia pataikūnė šneka, Mato ne save, bet šešėlį savo, Juo sužavėtas. Lobių spindinčių apgaulingą grožį, Vardą, tuščio vien išdidumo pilną, Stumk šalin: savim, Tiberinai, stenkis Būti laimingas. IV, 35. PAULIUI KOZLOVIJUI Jau šiltu dvelkimu vėjai pavasario Grįžę glosto laukus ir arimus naujus, Vėl pražydusios gėlės Puošia pievas žiedais margais. Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj, Nors be perstojo klega Paukščiai ant gretimų kalvų. Ten piemuo netoli ant pakylos žalios Nendrine dūdele švilpauja daineles Ir upeivis štai ilsis, Burių nešamas pakeltų. Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį Ir rytoj, kai pakils saulė viršum kalnų, Auksiniu savo veidu Kai tik žemę jinai nušvies, - Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime, Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį, Įsiklausę, kaip gurga Vandenys plaukdami prošal. Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje, Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime, Kaip apsupus jį laiko Vilija savame glėby. Čia matysim gerai spindinčius iš toli Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis, Didžiojo Palemono Karalystę turėtąją. Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu! Dar treji po karų metai nesibaigė, O senieji kviritai Turi tris šventyklas naujas. Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų Gedimino pilis lyg Kapitolijus Stūkso ir į padangę Bokštais remiasi išdidžiais. Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali. Žvelk iš čia, kaip banguoja Kalvos savo žaliais gūbriais. Topolį, neseniai buvusį po sniegu, Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai Ir nekliudomai plaukia Upė, ledą pralaužusi. Lauką, rožėm rausvom šiandien pražydusį, Vakar sniego danga laikė apklojus dar, Paukščiai garsiai sučiulbo, Ištylėję žiemos dienas. Tad nedelsdamas vyk rūpesčius tuos šalin Ir atokvėpiui skirk dieną, kurią šviesus Žada Vakaras; Horos Ją baltaisiais žirgais atveš. IV, 36. LENKIJOS IR LIETUVOS BAJORAMS Amfionas, arba Gerai tvarkoma valstybė "Venkit svetimų papročių, tebiečiai! Jūs įstatymų savo gimto krašto, Papročių dorų ir tikybos bočių Mokykit sūnus. Te lankys Dora šventyklas, o teismą - Teisingumas, te vaikštinės po kaimus Meilė ir Taika, ir Tiesa, o Kaltę Vykit iš miesto. Prieglobsčio Kaltė nesuranda niekur: Pro trejus vartus, per aukščiausias sienas Įsiverš bausmė ir pasergės žaibas Nusikaltimą. Tebūnie klasta, panaši į tiesą, Išvyta, valdžios išdidus troškimas, Perteklius tingus, neuždirbto turto Geismas didžiulis. Skurdo nebijot ir valstybę turtint Žmonės teįpras. Geležies to ginklams Bus gana: karys, apsikaustęs auksu, - Prastas kareivis. Ar reikės kariaut, ar gyventi taikiai, Telkite jėgas ir vieningi būkit: Paremia tvirčiau šventyklas aukštąsias Šimtas kolonų; Kelią laivui, kurs tarp uolų klajoja, Juk daugiau žvaigždžių daug tikriau parodo Ir du inkarai daug stipriau juk laivą Laiko įkibę. Sutelkta jėga slenkant amžiams auga, O nesantaika, sukelta turtuolių, Jų slaptų kovų, neretai didžiulį Miestą pražudo." Kol giedojo taip, saldžiabalsėm stygom Sau pritardamas, Amfionas, Dirkė Liovėsi sruvent, Kiteronas triskart Keterą purtė. Slinko uolos ir akmeniniai luitai Šliaužė lygumon nuošaliais tarpekliais, Miškas ir akmuo nuo kalnų aukštųjų Leistis skubėjo. Dainius baigė štai, ir atgulęs sienon Barbarų akmuo prie akmens prigludo. Su septyneriais vario vartais Tebai Šitaip iškilo.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2025 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
