404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring)

About text Content


SENELIO SKUNDAS

Ne taip senovės tėvai gyveno, 
Kaip skurstame vargšai šiandieną. 
Paklausk, jei nori, tėvučio seno, 
Ar neina blogesniai kas dieną?

Ne tiek gal turtų tada turėta, 
Ne tiek ir dubas išbranginta;
Bet savo Žemę daugiau mylėta:
Amerikon nesidanginta.

Nebuvo laisvės, bet neregėta 
Nei tiek be drausmės ištvirkimo;
Nebuvo rasto, bet negirdėta 
Nei tokio bedievių, dūkimo.

Nelengvą nešė po ponais naštą 
Valstietis, retai nusiminęs;
Bet dainos skrido po visa kraštą, 
Skambėjo linksmai sutartinės.

O girios, girios!.. atmint malonu:
Jos buvo Dievo, ne dvaro:
Jos slėpė žmones ne tik nuo ponų:
Nuo dvaro, nuo maro ir karo.

Ne taip senovės tėvai gyveno, 
Kaip skurstame vargšai šiandieną;
Paklausk, jei nori, tėvučio seno, 
Ar neina blogesniai kas dieną?

DAINA

Už Raseinių, ant Dubysos, 
Teka saulė, teka;
Geltonplaukės puikios visos 
Šneka ten, oi šneka.

Po rasas kasas šukuoja, 
Saulė jas džiovina, 
Kai užgieda, uždainuoja, 
Širdį taip griaudina.

Aukštą dangų pamylėjo, 
Blaivią jo skaistybę;
Sau akis užsižavėjo 
Mėlyna gilybe.

Akys blaivios, gelsvos kasos, 
Širdys, oi nešaltos, 
Aukštas ūgis, kojos basos, 
Nuo rasų taip baltos.

Bet kodėl jos, žalią rūta 
Laistydamos, liūsta? 
Kam, dainuojant joms Birutę, 
Ašaros nedžiūsta?

Kaip nedžiūtų, kad nežūtų 
Tiek jaunų bernelių! 
Kad be laiko tiek nebūtų 
Be vilties našlelių!

Daugel žūva, daugel pūva, 
Kas apverks jų dalį? 
Už Uralo, žemės galo:
Ne po savo šalį!

DAINA

Ar skauda man širdį? Oi ne, oi ne! 
Gegutė kukuoja ,,ku kū" miške;
Kukuoja-dejuoja ir širdį griaudina, 
Lyg tartum į girią, į tamsią, vadina 
Ir tiek man pasako slapčia.

Taip žmonės atšalę! Nuo jų toliau 
Man, rodosi, būtų vienai lengviau. 
Tik gaila man būtų vien rūtų darželio 
Ir vieno, tik vieno kaip uosio bernelio! 
Oi būtų kas dieną griaudžiau!

Ar krinta? ar žiba aušros rasa? 
Ar vien ašarėlė gaili, karšta? 
Nenoriu nei aukso, nei rūbų šilkinių, - 
Kodėl gi tų ašarų, tų sidabrinių, 
Užtvenkt negaliu niekada?

Gegute-sesute! oi ko? dėl ko 
Tu man neatspėsi, ar aš ryto 
Liūdėsiu-dejuosiu kaip tu po giraitę? 
Atmint ar atmins kas mergaitę-našlaitę? 
Vienai ar begrįžti namo?

NEUŽMIRŠUOLĖ GĖLĖ

Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai 
Ir auga netoli vandens;
Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai, 
Dėl to ir nebijo rudens.

Žiedai pinavijų ir rožių vainikai, 
Nors gražūs, - netraukia širdies;
Gvazdikai kaip žalvario seno skatikai 
Nežavi nei gobšo akies.

Tas žiedas blaivus kaip balandžio akis;
Nekaltas kaip aukštas dangus;
Ir žydi per ištisą vasarą jis, 
Ir linksmina žmones visus.

Tiek duota žiedeliams gražių pavardžių 
Iš margo gėlių sutvėrimo;
O vis tik, man rodos, gražiausias iš jų 
Jo vardas: gėlė atminimo!

DAINŲ ŠVENTEI

Dainų dainelės, aidų aidais
Skambiai, plačiai, tvirtai, galingai 
Per kalnų kalnus, miškais, laukais 
Lengvai, rimtai ir sutartingai,
Į vieną giją susipynę, 
Aplėkit Lietuvą-tėvynę 
Skambiai, plačiai, galingai.

Tautos dainele, tu išlikai 
Viena, kad žuvo didžiavyriai;
Kai slėgė sunkūs vargų laikai, 
Tu irgi daug, oi daug prityrei;
Bet pas kaimietį ištvermingą 
Tu išlikai sveika, galinga, 
Kad žuvo didžiavyriai.

Tautos dainele, tu gaivinai 
Per ilgus amžius mūsų sielą;
Viena budėjai, kai milžinai
Kapuos sapnavo šalį mielą;
Budėjai, supdama lopšelį, 
Jaunuolį guodei ir senelį 
Tautos auklėjai sielą. 

SKURDŽIOJ VALANDOJ

Man, žinau, sopulingos čia ant žemės kelionės 
Niekados neapšviesi, viltis!
Ir meldžiau nebe kartą kaip didžiausios malonės, 
Kad akis man užspaustų mirtis.

Apsiverkti nemoku, pasiskųst negaliu:
Nesupras žmonės mano kančios!
Ir nužengsiu į kapą su tuo skausmu giliu,
Kurs be vardo paliks visados!..

Dvasios saldūs regėjimai, nemirštą troškimai, 
Iš dangaus man atskridę sapnai! 
Širdį uždegėt meile kaip šventi serafimai, 
Bet jai nedavėt laimės visai.

Veltui ilgis, nerimsta iškentėjus dvasia;
Nor padangėmis skleisti sparnus, - 
Kūnas riša ją pančiais ir nedora valia 
Nekalčiausius apskundžia sapnus.

Gal taip Dievo žadėta, kad nešviestų žvaigždė 
Man, nuklydusiam skausmo keliais, 
Kad per tai galingesnė gimtų mano giesmė, 
Ausį lepintų žodžiais giliais.

Sarge-angele mano! Tarp šių žemiškų kovų, 
Jei nupuolu, nekaltink manęs! 
Aš taip silpnas ir vienas! Būk keleivio vadovu, 
Iki jam gyvata neužges!

Daug nuo žemės nelaukiau, tu geriausiai žinai;
Mano sąžinė tau atvira;
Daug vargau ir kentėjau, gal Aukščiausias už tai 
Man atleis, jei suklydau kada.

SLENKA DEBESYS PILKOS

Slenka padangėmis debesys pilkos;
Slenka iš kur, nežinai. 
Apgulė sielą mintys-vagilkos, 
Griauždamos kaip kirminai.

E, jūs nenaudėlės, siurbėlės-dielės, 
Slenkančios juoda minia! 
Mintys beširdės, mintys besielės, 
Negi apveikste mane?

Saulė, žinau, įkyriai debesuotą 
Dangų nušvies spinduliais, 
Mėlynę skliautą neišmatuotą 
Džiaugdamos žemei atskleis.

Man tik vienam, debesų nusiminę, 
Saulės nešvies spinduliai? 
Ko gi man liūdna? Ko gi krūtinė 
Taip atsiduso giliai?

Ne, neapveiksite, tingios tamsybės, 
Vargo šešėliais tuščiais! 
Miega krūtinėje jėgos-galybės 
Tik išsiręšiu pečiais.

Tiktai išsiręšiu, tiktai atsikvėpsiu 
Oro grynesnio plačiau;
Visą žmoniją meile apglėbsiu, 
Ją pamylėsiu skaisčiau.

RUDENS DIENOS

Nuobodžios, pilkos slenka dienos 
Be atmainos ir be vilties;
Aplinkui neprieteliai-sienos 
Lyg kad sargyba ant nakties. 
O darbas, draugas kitada, 
Dabar tik slėgianti našta.

Širdy nei sopulio, nei noro! 
Nurimus glūdi tuštuma. 
Ne tai lyg trošku gryno oro, 
Ne tai pastogė svetima;
O nuo svajonių, nuo sapnų 
Beliko pasakų senų.

Šalin, šalin!.. Ištiesęs ranką, 
Tuščia, kas bėga, grąžini!.. 
Rečiau vis spinduliai aplanką 
Tolyn beskrieja tekini! 
O šaltas, purvinas vanduo 
Už lango teška. Tai ruduo!

NENORIU SAPNŲ

Ne, nenoriu sapnų,
Vien tiesos ir darbų;
Be atilsio noriu kariauti 
Ir tada vien tiktai, 
Kai sušvilpia žaibai, 
Galiu krūtine atsigauti.

O tačiau kai kada
Nuliūdimo našta
Lyg spaudžia, lyg širdį griaudina;
Vakarinė žvaigždė 
Ar nugirsta giesmė 
Į tolimą šalį vadina!..

Kur lakioja mintis?
Ko taip žiba akis?
Kam ašaros veržias ir byra?
Aš patsai nežinau.
Tik Aukščiausio prašau,
Kad stiprintų verkiančią lyrą.

Kai ne kartą sunku,
Skųsčiaus lūpų kraštu,
Kam širdį Aukščiausias man davė?
O tačiau juk be jos
Ant šios žemės karčios
Poetai negims nesapnavę.

KO SIEKIU IR ALKSTU

Sapnų be kančios ir ramumo saldaus
Taip alksta pavargėliai žmonės,
O man tie šešėliai širdies neprigaus:
Aš noriu verpetų, karionės.

Tarp marių plačių kad užkaukia vilnis, 
Plačiau man siūbuoja krūtinė;
Ir žiūri tolyn nusiblaivius akis, 
Ir nori apimt begalinę!

Man meilės nereikia, kai siūlos pati;
Neapkenčiu jausmų silpnybės;
Vien žavi bekalbė širdis paslapti, 
Kurios nepasieksi gilybės!..

Einu nesuprantamas vienas keliu 
Be draugo, ir nieks nepalydi;
Nors verkia širdis, linksmai juoktis galiu, 
Ir kūdikiai laimės pavydi.

Ko siekiu ir alkstu, vargiai bežinau! 
Pasiekt nepasiekiama šalį? 
Tik atilsio vieno kaip maro bijau, 
Tik norai užmigti negali.

PASITIKĖJIMAS SAVIMI

Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis 
Jaunatvė ir jos vėsulai, 
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis 
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.

Bet man tų dabar nebegaila dienų, 
Kai vien tik svajoti mokėjau, 
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų, 
Dėl ko nežinodams kentėjau.

Negaila vaidentuvės, norais keistos:
Jaunatvėje mirti saldžiai;
Netrokštu ant savo duobės užkastos, 
Kad verktų sesutės griaudžiai.

Dabar ne mirties, aš gyvatos prašau:
Aš noriu gyventi, kariauti!
Man suteikė jėgas Aukščiausias, žinau,
Ne ašaroms veidą beplauti.

Krūtinėje dega, liepsnoja ugnis,
Ir veikalo ilgis dvasia.
Ką vargas? nelaimės? ar šiaurio naktis,
Kas gimė su meile didžia!

Nelenkdams pečių po naštos sunkumu, 
Kaip milžinas stosiu į kovą. 
Pavargti už brangia tėvynę - gražu! 
Aukščiausią turėti vadovą!

Į darbą, į darbą, lig kolei mirtis 
Jaunos neatkirto galvos! 
Juk dienos ir jėgos kaip upės vilnis 
Vis bėga ir bėgt nesustos.

Paslėpęs krūtinėje skausmo dūmas, 
Praeisiu kaip verdą verpetai;
Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, 
Bet mano - išauštančiai metai!

* * * 

Kas tas paslaptis suprastų, 
Kur krūtinę taip kilnoja? 
Kas atsakymą atrastų, 
Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

Ant krūtinės... begalinės, 
Nesuprantamos, jausmingos 
Slenka mintys paskutinės, 
Slenka, spaudžia rūpestingos.

Rodos, spaudžia, o neskaudžia, 
Galvą vien žemyn svarina, 
Vien tik giesmę liūdną-griaudžią 
Mesti posmais jos masina.

Bet tą giesmę kas priglaustų? 
Atsilieptų-pamylėtų? 
Ašarėle apsipraustų 
Ir man širdį pažadėtų?

Daug nenoriu!.. O tiek noriu! 
Maž pasaulės nors plačiosios:
Nesiklaupčiau prieš altorių 
Ten be Meilės amžinosios.

Kas tas paslaptis suprastų, 
Kur krūtinę taip kilnoja? 
Kas atsakymą atrastų, 
Ko ji trokšta? Ko vaitoja?

SUDIEU

Ir vėlei tavo liūdno veido
Neberegėsiu aš ilgai!
Likimas vėlei nebeleido,
Kad slinktų mums išvien vargai.

Ar susitiksime? Dievas žino!.. 
Ne vygė supa mus minkšta! 
Ar maž svajonių nuslopino 
Skaudi gyvenimo našta?

Sudieu! Neverk!.. Sunkus likimas 
Nors kaip pamotė persekios, 
Tegul bailus nusiminimas 
Nelenkia tau galvos puikios!

Sudieu! Neverk!.. Lig kol alyvos 
Žydės pavasary baltai 
Ir kolei širdys plaks mums gyvos, 
Manoji plaks vien tau tiktai!..

IŠVAŽIUOJANT

Palaimink, Viešpatie, kelionę, 
Kurioj pro ašarų miglas 
Palydžiu praeitį malonią, 
Kaip laimės tolimas salas.

Aš nežinau, kas priešais laukia:
Tik pilkos dienos ar vargai? 
Bet neramios širdies netraukia 
Kita šalis, nauji draugai.

O norint kartą, norint vieną 
Man leisk pažvelgti atgalios 
Ir vakarykščią brangią dieną 
Prispausti prie širdies gailios!

Bet Tu, o Viešpatie, man kelią 
Parodęs, uždraudei sapnus, 
Ir aš, pažinęs šventą valią, 
Einu, Apveizdai paklusnus.

Einu, nors skundžiasi krūtinė 
Ir trykšta ašara baili;
O tu man valią geležinę 
Užtat mylėdamas kali.

Einu kaip amžinas keleivis 
Be prieštaravimo maldos 
Ir laimę čia tik kaip praeivis 
Žinau iš tolimos gaidos.

DRAUGO LIŪDESYS

Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė 
Tuščia iš ilgesio rankas į erdvę tiesiu, 
Joj net šešėlio tavo mielo nepaliesiu! 
O ateitis... ar tik vienuolio laimę lemia?

Į dvi šali mus nubloškė žiaurus likimas;
Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi, 
Silpnybės valandoj viens kito nepaguosi;
Tik praeities kankins beširdis atminimas.

O tau ar po langais lig šiolei rožės žydi? 
Ir gieda amžinas jaunų dienų svajones? 
Ar gal ir tau jas nusmelkė prityrę žmonės? 
Ir šypsena paskui naivėlius palydi!

O vis dėlto, kad ramios, žvainos naktys šviečia 
Ir paslaptingai mirksi danguje žvaigždutės, 
Žinau, kad tavo žiūri ten liūdinčios akutės;
Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.