404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai

Apie kūrinį Turinys 


ŠALIN, DŪSAVIMAI

Šalin, nusiminę dūsavimai skaudūs!
Jie silpnina dvasią paikai.
Ar mums kaip mergaitei raudoti nuraudus,
Nors spaudžia nelaimės, vargai?
Ne taip mūsų bočiai didvyriai kariavo,
Kai, gindami brangiąją Lietuvą savo,
Jų ėjo į kovą pulkai.

Kam trokšti pradengti tą uždangą-girią,
Kur slepia kelius ateities?
Juk Dievas teisingas ir valdo, ir skiria
Laikus iš aukštos paslapties!
Kas bijo šešėlio, - šešėlius temato,
Tas Dievo galybės tikrai nesuprato:
Naktis jam visur be vilties.

Kaip vyrai be baimės mes stokim į kovą,
Kaip milžinas amžių baisus,
O meilė tėvynės tebūnie vadovu
Ir Dievas, kurs valdo visus!
Darbuosmės ir eisme, kur šaukia tėvynė!
Mylėsme ir gerbsme, ką proseniai gynė!
Tėvynė iš miego pabus.

Ne kumštė tevaldo pasaulį šiandieną,
Bet meilė, tikyba, šviesa!
Ne kardui abišaliam kalsime plieną:
Jo apmaudo galia - maža. 
Kas kardu kariauja, nuo kardo ir žūva, 
Ar maž po milžinkapius kaulų jau pūva? 
Kita ateitis artima!

Į darbą, į darbą, kaip Dievas įsakė,
Su tekančia saule vilties'
O Tėvas aukščiausis, kurs amžiais mus plakė,
Paguodžiančią ranką išties.
Su Dievo pagalba, ir mokslu šarvuoti
Tik stokim į darbą už laisvę kovoti,
Išnyks palydovai nakties!

NEDAUGEL MŪSŲ

Nors mūsų, broliai, nedaugel yra, 
Tačiau mes tvirti, jei riš vienybė;
Į darbą stokim vyras į vyrą:
Sujungtos rankos suteiks stiprybę.

Didžios nelaimės spaudžia tėvynę, 
O priešas laukia jos prapuolimo, 
Kapuose bočiai, kurie ją gynė, 
Mes gi prislėgti nusiminimo.

Tačiau tėvynė dar nepražuvus;
Nušvis jos vėlei garbė spindėjus;
Nuslinks ta šmėkla, kaip ir nebuvus;
Saulutė džiugins vėl patekėjus.

Tai ko gi mūsų dvasia beliūsta, 
Norint ne kartą širdį ir skausta;
Pabudę naktį varykim rūstą:
Dienos šviesesnės ateitis rausta.

UŽTRAUKSME NAUJĄ GIESMĘ

Užtrauksim naują giesmę, broliai,
Kurią jaunimas tesupras!
Ne taip giedosme kaip lig šiolei:
Kitas mąstysime dūmas.

	Drąsiai, aukštai
	Pakils balsai:
	Išauš kita gadynė! 
	Užgims darbai, 
	Prašvis laikai. 
	Pakils jauna tėvynė!

Aušra naujos gadynės teka:
Nušvis ir saulės spinduliai;
Juk nujautimas širdžiai šneka 
Taip aiškiai, linksmai ir saldžiai.

	Drąsiai, aukštai 
	Iškils balsai ir t. t.

Numesk, tėvyne, rūbą seną, 
Kurį užvilko svetimi! 
Jį meilės kerštas tekūrena 
Tėvynės meilės ugnimi!

Į darbą, vyrai! Šalį jauną 
Prižadins meilės rytmetys;
Galybė meilės viską griauna:
Žiemos ledus ji sutirpys.

Ranka mus spaudžia geležinė. 
Krūtinę apkala ledais:
Uždekim meile sau krūtinę! 
Į kovą stokim milžinais!

Tas ne lietuvis, kurs tėvynę 
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins, ką bočiai gynė 
Per amžius milžinų keliais.

Tas ne lietuvis, kurs jos būdo. 
Jos žemės dainų nemylės;
Neverks, kad patys sūnūs žudo 
Kas verta meilės ir garbės.

Tas ne lietuvis, kurs dar bijo 
Atsižadėt sapnų nakties, 
Kurs bėgs nuo žygių, kalavijo, 
Kursai didžiais darbais nešvies

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą. 
Šarvuoti mokslu atkakliu! 
Paimsme arklą, knygą, lyrą 
Ir eisim Lietuvos keliu!

	Drąsiai, aukštai 
	Iškils balsai:
	Išauš kita gadynė! 
	Užgims darbai, 
	Nušvis laikai. 
	Atgims jauna tėvynė.

NEBEUŽTVENKSI UPĖS

Nebeužtvenksi upės bėgimo, 
Norint sau eitų ji pamažu;
Nebsulaikysi naujo kilimo, 
Nors ji pasveikint tau ir baisu.

Naujos idėjos - darbas ne vaiko:
Užtvenktos mėto audrų žaibus! 
Nesustabdysi bėgančio laiko:
Vaikas tik trukdo amžių darbus.

Vyrai lietuviai, auštančią dieną 
Mūsų nors sūnūs visgi išvys! 
Griaukime amžiais užverstą sieną, 
Norint gailėtųs jos beprotys!

Amžiais pavergta keliais tėvynė;
Jos atgimimą jaučia dvasia. 
Ginkim, ką mūsų proseniai gynė! 
Žadinkim brolius meile drąsia!

Ginkime kalbą, žemę, jos būdą! 
Stokim į darbą kaip milžinai! 
Laimina Dievas sėjamą grūdą, 
Laimina vaisių: gema šimtai.

Kas vakarykščio sapno ieškotų, 
Tam labą naktį galim užtraukt;
Svetimą rūbą kas dar nešiotų, 
Tam nusibostų galo belaukt.
 
LIETUVA BRANGI

Graži tu, mano brangi tėvyne, 
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne! 
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos, 
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos 
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimastęs tamsus Nevėžis 
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne, 
Baltai iš sodų žalių bekyšą! 
Tik brangią kalbą tėvų pamynę 
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis 
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs, 
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis 
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, 
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe, 
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę 
Griaudžiai užtraukia "Pulkim ant kelių", 
Jausmai bedievio vėl atsidarę 
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne, 
Šalis, kur miega kapuos didvyriai! 
Ne veltui bočiai tave taip gynė, 
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!

KUR BĖGA ŠEŠUPĖ

Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, 
Tai mūsų tėvynė, graži Lietuva;
Čia broliai artojai lietuviškai šneka,
Čia skamba po kaimus Birutės daina.
Bėkit, bėkit, mūsų upės, į marias giliausias!
Ir skambėkit, mūsų dainos, po šalis plačiausias!

Kur rausta žemčiūgai, kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja,
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Kur žemčiūgai, žalios rūtos, kur raiba gegutė,
Ten tėvynė, ten sodybos, ten sena močiutė.

Ar giedros išaušta pavasario dienos,
Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,
Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -
Mums savo tėvynė graži visados.
Ar pavasaris išaušta, ar kaitri rugpjūtė,
Tu gražiausia, maloniausia, Lietuva-matute!

Ar šviečia mums saulė, ar orai aptemę,
Tu mūsų brangiausia prabočių šalis!
Čia prakaitu mūsų aplaistyta žemė,
Čia tiek atminimų atranda širdis!
Ar laiminga, ar varguose, visados tu miela,
Atminimais taip turtinga ir brangi kaip siela!

Čia Vytautas didis garsiai viešpatavo, 
Ties Žalgiriu priešus nuveikęs piktus;
Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.
Čia kur Vytautas Didysis mus ir Vilnių gynė,
Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!

Apsaugok, Aukščiausis, tą mylimą šalį,
Kur mūsų sodybos, kur bočių kapai!
Juk tėviška Tavo malonė daug gali!
Mes Tavo per amžius suvargę vaikai.
Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės,
Maloningas ir galingas per visas gadynes!

OI NEVERK, MATUŠĖLE!

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus 
Eis ginti brangiosios tėvynės! 
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus 
Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas 
Kad laužo užrūstintas vėjas;
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, 
Antros neišmels apgailėjęs.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai 
Vainiką iš diemantų pina.

Daugel krito sūnų kaip tų lapų rudens:
Baltveidės oi verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus 
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus 
Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kapų, 
Kai duobę kareiviai ten kasė, 
Ir paguldė daug brolių greta milžinų, 
O Viešpats jų priglaudė dvasią.

O neverk, matušėle, kad jaunas sūnus 
Eis ginti brangiausios tėvynės! 
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus 
Lauks teismo dienos paskutinės!

TĖVYNĖS DAINOS

Tėvynės dainos, jūs malonios. 
Taip širdį žadinat saldžiai! 
Kodėl tai mūsų gražios ponios 
Negieda jūsų gan seniai? 
Akutės melsvos, rankos baltos, 
Bet širdys jų kaip ledas šaltos.

Sesutės mūsų nuo senobės 
Dėvėjo margus rūbelius;
Dūzgeno plonas, baltas drobes 
Ir koja suko ratelius. 
O iš karštos jaunos krūtinės 
Skambėjo dainos sidabrinės.

Kaip rožės jos tada žydėjo 
Ir lankė rūtų darželius, 
Dar vainikus žalius dėvėjo 
Ir šilko kaspinus žalius;
Dainavo, gerbė žalią rūtą, 
Kęstučio žirgą ir Birutę.

Kalbos nemindžiota gimtinės 
Nei dainų mūsų Lietuvos;
Neskundės vyras nusiminęs 
Dėl meilės moterų lengvos! 
Tada už auksą nemylėta, 
Tada už dainą nemokėta.

Kas atdarytų aukso skrynią 
Tėvynės dainų malonių? 
Ir kas prižadintų gadynę 
Sesučių, dainomis garsių? 
Tėvynės dainos, jūs auksinės, 
Be jūsų šąla mums krūtinės!

EINA GARSAS

Eina garsas Prūsų žemės:
	žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
	rengias mus terioti. 
Pasilik, sesute, sveika? Nuramink širdelę:
Aš pagrįšiu nepražuvęs j tėvų šalelę.

Daugel turtų pas kryžiuočius
	nuo senos gadynės;
Auksu žiba miestų bonės,
	šilko pilnos skrynės.
Aš parnešiu sau iš Prūsų kalaviją kietą, 
Tau, sesyte, Šilko skarą, diržą auksu lietą.

Jau pavasaris išaušo,
	gieda vėversėlis, - 
Nebegrįžta nuo Malburgo
	mielas bernužėlis! 
Saulė leidos, buvo kova: kraujo daug tekėjo;
Mylimasis už tėvynę galvą ten padėjo.

Mano draugės gieda linksmos
	ir šilkais dabinas;
Man gi ašaros tik rieda
	ir kapai vaidinas!
Nekalbėsi, bernužėli, man meilių žodelių! 
Neužmausi aukso žiedo ant baltų rankelių!

PIRMYN Į KOVĄ!

Pirmyn į kovą už tėvynę, 
Už brangią žemę Lietuvos! 
Garbė tėvams, kurie ją gynė 
Ir kas už ateitį kovos! 
Pastiprink, didis Dieve, mus 
Atremti priešo puolimus!

Už mūsų žemę numylėtą, 
Už bočių-milžinų kapus, 
Už brangų vardą paveldėtą, 
Kursai garsus pasauly bus, 
Palaimink, Viešpatie galingas, 
Lietuvių pastangas teisingas.

Pirmyn gi, vyrai, už tėvynę, 
Už brangią žemę Lietuvos! 
Ją bočių bočiai amžiais gynė, 
Už ją ir jų vaikai kovos! 
Pastiprink, didis Dieve, mus 
Atremti priešo puolimus.

Kur senas miestas Gedimino, 
Kur eina Nemunas platus, 
Kur mūsų vytį priešai žino, 
Kas drįs užpulti tuos kraštus? 
Palaimink, Viešpatie galingas, 
Atremti audras pragaištingas!

ŽELIGOVSKIUI  VILNIŲ PAGROBUS

Pavojuj motina-tėvynė;
Ateina audra iš pietų! 
Tai lenkas, išgama tautų, 
Mums neša pančius ir žudynę, 
Dvarų ieškodams prarastų.

Dar vakar svetimoj vergijoj 
Prieš caro klaupės dievukus, - 
Prancūzo nūn globoj puikus 
Mums švaisto gautu kalaviju 
Ir mūsų degina laukus.

Gana po priedanga brolystės 
Mums čiulpė syvus pasalais! 
Kultūros savo skarmalais 
Mums plėšė kalbą dėl lenkystės 
Ir smaugė savo verpalais!

Dabar šalin numetęs kaukę, 
Ginkluotus siunčia plėšikus 
Ir taško mums kraujais laukus,
O po Europą visgi šaukia, 
Kad tai ne jų būrys smarkus.

Gana lietuviškos kantrybės! 
Ginkluota kelkis; Lietuva! 
Dienelė laukia nelengva! 
Bet gelbės dangiškos galybės, 
Ir paskutinė bus kova!

Petys į petį už tėvynę! 
Nuo Palangos lig Varėnos, 
Sulaukę puotos kruvinos, 
Kaip mūsų proseniai ją gynė, 
Taip ginsme sūnūs šios dienos!

NEPRIKLAUSOMYBĘ ATGAVUS

Nejaugi tai ne sapnas? Ne svajonė, 
Viliojusi... dar vakar be vilties?! 
Nejau vergijoj slėgusi dejonė 
Dabar tik sapnas? šmėkla praeities?

Jauna, laisva, pati savęs valdovė 
Tautų eilėn įstojo Lietuva, 
Savu krauju vergijos nusiplovė, 
Sutraukius pančius ištverme sava!

Lyg būtų grįžęs amžius Gedimino 
Ir pilkalnių sukilę milžinai!.. 
Europos vėlei viešpačiai sužino 
Lietuvių vardą, skambantį šaunai.

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė, 
Jog leidai mums sulaukti tos dienos? 
O kiek kitų į amžiną kelionę 
Nuėjo skurdūs, laukdami anos!..

Už juos karščiau tėvynę gal mylėjom? 
Ar jai aukų gal nešėm brangesnių? 
O ne, o ne! Tiktai daugiau kentėjom, 
Per didūs nešti jungą kalinių!

Likimą aukštą, Viešpatie, mums skyrei:
Pirmiesiems džiaugtis laisvės spinduliais! 
Garbė jums, budrūs šių dienų didvyriai,
Laisvais išvedę šalį vieškeliais!

Garbė, garbė, kad iš Maskvos griuvėsių 
Drąsiais pečiais ją išnešėt kilniai! 
Nors jūsų aš vardų nebeminėsiu, 
Bet jus minės su pagarba ainiai.

KOVOJ DĖL ŠVIESESNĖS ATEITIES

Kovoj dėl šviesesnės vaikams ateities
Suvargę, be metų pasenę,
Bent tos sau išplėšti neduosme vilties:
Ne veltui mes čia begyvenę.

Anksčiau ar vėliau susimąstę ainiai 
Pagerbt neapleis mūsų vardo 
Už tai, kad mylėti mylėjom kilniai, 
Už tiesą kariavom be kardo.

Už tai, kad kentėjome nenusiminę, 
Nors slėgė nelaisvės našta;
Kad josios sulaužėme grandį gelžinę 
Tik ištverme darbo reta.