404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring)

About text Content


VASAROS NAKTYS

Ramios, malonios vasaros naktys;
Medžio užmigęs nejuda lapas;
Viskas nutilo, viskas nurimo, 
Vienos tik žvaigždės mirkčioja, dega.

Viskas užmigo, viskas nurimo;
Žemę apsupo meilės svajonės;
Neša jos sielą, neša, liūliuoja, 
Ilgesio pilnos ir įkvėpimo.

Vasaros naktys, ramios, malonios, 
Atilsiu liūdną širdį viliojat! 
Tiek tų ant žemės sielvartų, vargo!.. 
Jūs tiktai vienos ramios, vienodos.

Ramios, vienodos! Magiška jėga 
Migdote gamtą saldžia svajone! 
Kam gi nemigdot mano troškimų? 
Ko man taip ilgu, ko man taip liūdna?

Noris apimti visą pasaulį;
Noris mylėti Dievą aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!.. 
Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?

SAULEI LEIDŽIANTIS

Taip liūdna man kartais ant saulės laidos! 
Tarytum šviesos spinduliuos 
Palydžiu sapnus paskutinės maldos;
Lyg, rodos, ko trokštu, gailiuos! 
Ir norint rytojaus sulaukti viliuos, 
Man liūdna ant saulės laidos.

Ilgėjimo mintys eilių eilėmis 
Vyniojasi iš atminties:
Vilioja į tolį žvaigždžių akimis 
Po priedanga sargo-nakties, 
Ir slėgdamos gula sunkiai ant širdies 
Tos mintys eilių eilėmis.

Pavargusiai gamtai ilsėtis ramu 
Po priedanga melsvo dangaus:
Žvaigždžių milijonai žydru margumu 
Iš aukšto ant jos besargaus;
Tik atilsio mano dvasia neragaus, 
Nors gamtai ilsėtis ramu!

UŽMIGO ŽEMĖ

Užmigo žemė. Tik dangaus 
Negęsta akys sidabrinės, 
Ir sparnas miego malonaus 
Nemigdo tik jaunos krūtinės.

Neužmigdys naktis žvaigždės, 
Nenuramins širdis troškimų;
Dvasia ko ieško, kas atspės, 
Kai skęsta ji tarp atminimų!

Aušra saulėtekio nušvis, 
Ir užsimerks nakties šviesybės;
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes!..

SUOLELIS MIŠKE

Kas tą vietelę aplankys, 
Tai rankai ačiū pasakys, 
Kuri suolelį tašė, kalė. 
Čia taip malonu ir ramu! 
Pripildo paukščiai čiulbimu 
Tą žalią be pastogio salę.

TUPI ŠARKA

Tupi šarka ant tvoros, 
Nenuvaldo uodegos, 
Riečia, kraipo mandagiai.
Po dvarus visur lakioji, 
Tai atspėk gi man, margoji:
Kokio vėjo bus piršliai?

Uodegytę pakraipyk, 
Visą tiesą pasakyk:
Iš rytų ar vakarų?
Va, į kairę! Ten Batūras;
Fi, ne ponas, - juodas būras!. 
Bet daug turi pinigų.

Oi šarkyte, tu kvaili!
Kam į dešinę suki?
Tas be grašio, nors gražus!..
O į vakarus, margoji,
Uodegytės ar nemoji?
Ar nuo mylimo nebus?

KUKAVO GEGUTĖ

Kukavo gegutė, kukavo ilgai;
Jai atliepė girių jausmingi aidai 
Paklausė našlaitė tada:
Kiek metų jai žemėje skirta vargų? 
Kiek laiko ilgėsis Dangaus angelų? 
Kiek verks be pastogės maža?

Triskart sukukavo gegutė margoji. 
"Taip maža vargų suskaitei man, geroji! 
Per daug gailestingos širdies!..
Bet kas pamokys įsirengt į kelionę? 
Kaip Dievo pasveikinsiu aukštą malonę? 
Kas maža našlaitę apšvies?

Trejybei pavesiu pirmuosius metus, 
O kūdikiui Jėzui antrieji tebus! 
O Tau, Motinėle, treti! Tu melstis 
Į Dievą mane mokinai, Marija, 
Tave taip aš myliu karštai! 
Privesi prie Dievo pati.

"Garbė Jėzui Kristui!" ištarsiu priėjus;
Aukščiausias paglostęs šauks aukso dirbėjus 
Ir lieps man prisegti sparnus. 
Tada kaip kregždelė į dangų nuskrisiu, 
O žemę lankydama, žmones mokysiu 
Užjausti našlaičius mažus".

DŽIOVININKĖ

Paslaptingi, 
Stebuklingi 
Praeities aidai 
Jai vaidinas, 
Pinte pinas 
Kaip laukų žiedai.

Širdį baugią - 
Mano drauge 
Ilgesio varguos 
Kas mylėjęs, 
Daug kentėjęs, 
Besupras, paguos?

Ne šis svietas -
Šaltas, kietas,
Pilnas sopulių,
Ne sesytės -
Baltalytės,
Ne melai piršlių...

Draugės vienos - 
Karsto sienos, 
Smeltini kapai!.. 
Ir į varią 
Jiems pritarę 
Gedulo varpai!

Gražią, mielą 
Jauną sielą,
Skaisčią kaip versmė, 
Neš į brangų 
Rūmą-dangų 
Angelų giesmė.

J. St.

Aš nežinau, graži sesute! 
Ar šluostei ašaras varguos, 
Kada mylėjai vien matutę 
Ir sargą-angelą danguos.

Aš nežinau, ar ko gailėjos 
Ramiai tebmieganti širdis, 
Kada neliūdo, neilgėjos 
Vienuolė tavo paslaptis.

Ar kiaurą naktį lig aušrinės 
Akių sumerkti negavai, 
Kada, prispaudus prie krūtinės, 
Tiktai kryželį bučiavai?

Kai tavo sąžinė jausminga 
Kas dieną vystėsi skaisčiau, 
Ar nebuvai tada laiminga? 
Aš nežinau; atspėt bijau...

Kitų dienų kita saulutė 
Tau sužavėjo akeles, 
Ir užmiršai dabar, sesute, 
Linksmąsias savo daineles.

Žemyn nusviro ant krūtinės 
Galvutė nuo jaunų pečių, 
O mintys sunkios, begalinės 
Iš erdvių slenka paslapčių.

Jų neapveiksi, neužspausi, 
Gyvatos žengdama taku, 
Tik valandoj karčioj paklausi, 
Kodėl, Dievuliau, taip sunku?

Bet nesiskųsi tosios galios, 
Kuri tau širdį surakys;
Tik veido marmuras išbalęs 
Oi daugel, daugel pasakys!..

Širdis man verkia: tavo sielą 
Suprasti vienas aš galiu;
Bet skirta eit man, mano miela, 
Kitu gyvenimo keliu.

JEI ŽEMĖ ŠIRDĮ VILIOJO

Jei žemė kada širdį man ir viliojo, 
Tai jos neišpildė maldos:
Tarp žemės sapnų ji ko kito ieškojo, 
Ko čia neatras niekados.

O taip, neatras! Jei į tai netikėjau, 
Jei klydau, kaip daugel kitų, 
Tai galvą aukštai iki galo mokėjau 
Nešioti, neliesdams purvų.

Laimingas tasai, kurs be kūno sapnavo;
Kam švietė žvaigždė tolima;
Kurs savo gražaus idealo negavo 
Pažinti arčiau niekada.

Kaip paukštis budrus, taip iš anksto beskrysta 
Žmogaus apgaulingi sapnai;
Bet gėlės kely greit nuo saulės pavysta 
Ir lieka vieni stagarai!..

Aukščiausi, davei širdį man begalinę, 
Ją vienas suprasti gali;
Tu vienas gali atgaivinti krūtinę, 
Kad kryžkeliais žūna baili.

Tu vienas esi nemeluota gražybė, 
Kurs amžiais be vakaro švies! 
Ir Tau tik vienam, Amžinoji Teisybe, 
Visi pajautimai širdies!

UOSIS IR ŽMOGUS

Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių, 
Tarp beržų, drebulių 
Viršūnės jis nelenkė savo.

Daužė jį vėsulai, -
Nedrebėjo jisai,
Puikiai ir iš aukšto žiūrėjo;
O kai žvaigždės nušvis 
Per žvainąsias naktis, 
Jautriai apie meilę šlamėjo.

Jam prie šono tada 
Iš šaknų jo greta 
Uoselis žalsvutis išdygo:
Skleidė uosis šakas, 
Per naktis ir dienas 
Iš džiaugsmo siūravo, nemigo.

Jau nerūpi miškai,
Taip nežiūri aukštai,
Vien sūnų prie šono sau glaudžia;
Baidos šiaurio aštraus, 
Nes jam gaila sūnaus, 
Ir dūmą niūniuoja jau griaudžią.

Dvelkia oras minkštai,
Auga jaunas aukštai
Ir skleidžias platyn, ir didžiuojas
Uosis lenkias žemyn,
Jėgos eina menkyn,
Kas kartą mažiau belapuojas.

Štai atėjo žmogus, 
Blizga kirvis aštrus, 
Pakirto ilgmetį užgavęs;
Jauno uosio pečiai
Sudrebėjo baisiai,
Žaliuoja tačiau kaip žaliavęs.

Iš kamieno tiesaus 
Dročiai karstui išpjaus 
Lentų, nes tėvai susenėjo;
O viršūnę tašys: 
Vygė bus ir lopšys,
Nes kūdikis klykti pradėjo.

Bėga metai kiti,
Supa lopšį pati
Ir pirmgimiui savo dainuoja:
"Auk, maželi gražus,
Kaip tas uosis puikus,
Kurs slėnio atkrantėj svyruoja".