404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring)

About text Content

EILĖRAŠČIAI, NEĮĖJĘ Į "LYRIKĄ"

LIETUVIS IR GIRIA

Tu girele, tu žalioji!
Ko griaudingai taip vaitoji?
Ar krūtinę plėšo vėjas?
Ar tau Dievas davė jausmą?
Ar supranti ir tu skausmą,
Kurs taip spaudžia palytėjęs?

Bet žalioji - kaip lietuvis:
Užžavėtas jų liežuvis;
Neatdengs skaudžios krūtinės! 
Tik kad žmonės jų nemato, 
Birt jiems ašaros paprato 
Lyg kad rasos sidabrinės.

Kad lakštingalas užgieda, 
Kad pavasaris jau žiedą 
Iš žalių lapelių gvildo, 
Vėl girelės ir lietuvio 
Džiaugsmas neturi liežuvio, 
Nors krūtinę ir sušildo.

VILTIS

Sunku mums būtų be vilties! 
Be jos skausme kas suramintų! 
Kas duotų širdžiai tiek ugnies? 
Kas ištvermę varge gamintų?

Ji mums brangiausia dovana! 
Visur kaip angelas ji lydi! 
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa! 
Pats pragaras mums jos pavydi!

Be spindulio vilties šviesos 
Pavergtų sielos galią žemė;
Mes nepažintumėm giedros, 
Ir būtų mūs darbai aptemę.

SKAUSMO SKUNDAS

Už tatai, kad tave, tave viena tiktai 
Nuo jaunųjų dienų aš mylėjau karštai, 
Kad tau įkvėptas, amžinas giesmes po kojų 
Iki šiol nenuilsdamas klojau ir kloju, 
Kad kai pranašas tau atgimimą skelbiau 
Ji už savo gyvybę pamilęs labiau!.. 
O, už tai tavo priešai manęs nepamėgo 
Ir į aukštas angas, dantis grieždami, bėgo! 
Deja, ten už aukštų, už galingų angų 
Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų:
Neburnok, kad lig šiolei ten viskas venale, 
Betgi duota pakampių šmeižtams visa galia!. 
Ir šitai kaip kareivis nelygioj kovoj 
Be garbės ir be vardo tėvynėj laisvoj 
Aš perblokštas ir vienas!.. O mano tėvynė?.. 
Gint ji savo sūnų kitados garbę gynė! 
Bet dabar be garbės, be sostinės pati 
Vien tik partijų partijoms dirva plati.
1927.VIII.22

LAIŠKAI

I

Skubėk, laiškeli, ten, kur širdelė 
Sau apsirinko brangią vietelę! 
Bėk prakalbėti, meilę laimėti, 
Linksmybės saulei veide žibėti.

II

Taip malonu draugą mielą 
Man bebūtų jausti arti, 
Jam atverti savo sielą, 
Nuo širdies žodelį tarti!.. 
Bet ar šaltas laiško žodis 
Visą širdį beparodys?

III

Mano mieliausia
Širdelę klausė,
Ką atsakyti į šį laiškelį?
Ar žodį duoti?
Ar dar svyruoti?
Ar sau belaistyt rūtų darželį?
Oi, ne svyruoti,
Tik žodį duoti,
Karštai mylėti jauną bernelį
Ir jam užmauti aukso žiedelį!

IV

Skubėk, laiškeli, į tą šalelę, 
Kur tankiai bėga mano širdelė, 
Ir ne tiek grože žodžių tuščia
Prašnek į draugą siela slapčia! 
Ir daugel, daugel, kas tik širdyje, 
Tegul tarp mūsų vėlei atgyja!

V

Bėk, laiškeli, į kelionę,
Nešk, laiškeli baltas,
Draugui meilę ir guodonę,
Ir mintis nešaltas.
Bėk, prakalbink draugą seną
Iš jaunystės metų
Ir paklauski, kaip gyvena
Tarp vargų verpetų.

VAKARO MINTYS

Į vakarus raudona, didi saulė leidos 
Ir šypsojos tylios ironijos skruostais;
Žmonių nuvargusius ir prakaituotus veidus 
Lydėjo spinduliais, slaptingais ir keistais.

Ant žemės rutulio protingųjų skruzdynų 
Ir sielvartai, ir amžius - jai tik šypsena, 
Nes šviesūs jos keliai tarp amžinų žvaigždynų, 
Nežinančių, kas toji laiko atmaina.

Jai vis tiek pat, ar vakar dėlei moteriškės 
Graikų ir Trojos žudės narsūs karžygiai, 
Ar šiandien suka ratą margos peteliškės, 
Mokėdamos už trumpą meilę per brangiai

Ją sveikino per amžius gyvių milijonai! 
Kur jie dabar? Tik trūkę muilo burbulai? 
Ir mes ryto' tebūsime vaizduotės monai, 
Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.

Tai vienas jis, nežinomas, nematomas, galingas, 
Prieš amžius laikrodžio užsuko tuos ratus;
O tu prieš didį jį, marus ir nuodėmingas, 
Nustebęs garbini tik mėlynus skliautus.