404 Jonas Mačiulis - Maironis "Pavasario balsai" | Antologija.lt

Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai (Voices of Spring)

About text Content


V E R T I M A I  I Š  I N D Ų  R I G V E D O S

DAIKTŲ PRADŽIA

Nebuvo dar tada nei nieko, nei būtybės;
Nebuvo erdvės, nei dangaus skliautų aukštybės. 
Kas veržėsi gyvybėn? Kur? Kieno globotas? 
Kur niūksė gelmės, vandenų bekraštis plotas?

Mirties tada nebuvo nei nemirtingumo;
Dienos griežtai nematės ir nakties skirtumo. 
Savaime Vienas Jis alsavo nealsavęs;
Be Jo gi niekur nieks nėra daugiau gyvavęs.

Tamsa pradžioj akla tegludė ūkanota, 
O visuma lyg neaprėpti marių plotai! 
Apgaubtas tyruma gyvavimo šaltinis, 
Kaitros įdiegtas mezgės vienas pirmutinis.

Iš to viršum pražydo visupirm geidimas; (kama) 
Paskui jam artimas grynos sielos kvėpimas!.. 
Ir štai dabar galvodami išminčiai rado 
Pačioj net nebūtybėje būtybės pradą.

Nutiesę pražulniai matavimui virvaitę 
Pasiekė, kas ten viršuje? ir kas žemai ten? 
Diegų davėjai? ar jėgų susibūrimas? 
Žemai savigama, o aukštumoj skridimas?

Tai kas gi pasakys? ir kas tai visa žino, 
Iš kur ta visata? ir kas ją pagamino? 
Jei su pasauliu drauge ir dievai sutverti,
Tai kas gi bepajėgs mums paslaptį atverti?

Iš kur tas tvarinių begalis įvairumas? 
Gal to, kurs tvėrė, gal netvėrė, sumanumas? 
Tai žino tik dangaus aukščiausiasai valdovas!. 
Nejaugi ir Jisai nebūtų to žinovas?

MALDA Į AGNĮ

Į Agnies kunigą meldžiuosi, 
Kurs šventą auką atnašauja, 
Hotarą, Viešpatį dosniausį, 
Šventųjų pranašų godotą 
Ir dabartinių vertą godo.

Dievus mums Agnis tesutelkia! 
Įgyt per Agnį trokštam turtų 
Ir sau palaimos kasdieninės, 
Garbingai sūnumis turtingi.

Kiekviena atnaša ir auka, 
Kurią tu apsupi aplinkui, 
Tuojau pas dievus, Agnie, kyla.

Garbus Hotaras, Agnies viešpats, 
Iš tarpo pranašų aukščiausias 
Draug su dievais tegul ateina!

Tu savo garbintojams rodai 
Ir palankumą, ir malonę, 
Tuo įgarsėjęs, Angiraiti!

Aplink tave kas dieną, Agnie,
Nakties žibinte, susirinkę
Tau garbę duodame maldingai.

Visų aukų šviesiai valdovei, 
Tau stovinčiai teisių sargyboj, 
Savuos namuose išaugintai.

Kaip sūnui tėvas taip tu, Agnie, 
Būk mums prieinamai maloni 
Ir prie geros priveski kloties!

VARŪNUI

Nors tavo įstatus, Varūne, 
Visi mes lygiai kaipo žmonės 
Įpratę laužyti kas diena,

Mirtin įnirtusiojo ginklui 
Neatiduoki mūsų, Dieve! 
Nei užsirūstinusio kerštui!

Pasigailėjimui, Varūne, 
Širdis tau giesme atsileidžia 
Kaip žirgas, raitelio paleistas.

Rūstybei nuraminti giesmės
Į tave skrenda, ilgis laimės,
Kaip skrenda paukščiai savo gūžton.

Kada palenksime pagalbon 
Virš kunigaikščių tą galiūną, 
Varūną, žiūrintį į tolį?

(Bet jūs pasiekėte seniai ją, 
Jūs uolūs visados ir stropūs 
Davėjui tam, kurs atsimoka.)

Jis žino ir kelius tų paukščių, 
Kurie padangėmis beskraido, 
Ir veda laivus, marių viešpats.

Jis žino, įstatų davėjas, 
Kad mėnesių su daug dienų 
Iš viso dvylika ir vienas,

Kelius jis žino vėjų-vėtrų
Ir audrų, siaubiančių plačiausiai,
Ir kas viršum jų viešpatauja.

Varūnas įstatų sargybai 
Galingas sėdi - rūmuos viešpats 
Ir marių gelmėse valdovas.

Iš ten į viską paslaptingai 
Išminčius žiūri, ką įvykdęs 
Ir kas įvykdyti dar reikia.

Sūnau Adities galingasai! 
Ganyti teikis mūsų žingsnius 
Ir malonėk prailgint amžių!

Šarvu Varūnas, aukso kaltu, 
Krūtinę apsidengęs spindi;
Žvalgai aplinkui jo sargybai.

Jam niekur niekas kenkt negali:
Nei priešai tarp žmonių nedori, 
Nei tie, kas piktžodžiauti drįstų.

Jis teikėsi išaukštint žmones, 
Didžiausią garbę skyręs sielai, 
Suteikęs lygiai jiems ir kūną.

Pas jį kaip karvės į ganyklą 
Taip bėga mano geismo mintys, 
Pas jį, kursai į tolį žiūri.

O vėl kalbėkim viens į kitą, 
Kai tau pateiksiu saldžią girą, 
Kad pamėgintum kaip Hotaras.

Leisk visagalintį išvysti
Ir jo ratus virš žemės skrendant,
Kad mano giesmių išklausytų.

O, išklausyk meldimo mano! 
Būk maloningas man, Varūne! 
Su malda artinuos tavęspi.

Tu virš visų, gilus išminčiau! 
Ir danguje valdai, ir žemėj;
Tu išklausyk manęs šiandieną!

Išrišk drūčiausius mano pančius! 
Sutraukyk irgi vidutinius:
O paliuosuok ir nuo menkiausių!

SURJAI (SAULEI)

Dievų nušvitęs atsidengė veidas:
Akys Varūno ir Mitro, ir Agnies. 
Savim pripildė dangų, orą, žemę 
Surja, ta siela stingio (mirties) ir judrumo.

Tartum meilužis savo numylėtos 
Vejasi saulė raustančios aušrinės 
Ten, kur dievotos giminės ir kartos 
Džiaugdamos eina iš laimės į laimę.

Linksmi saulutės žirgai šviesiakarčiai, 
Skaistūs ir smarkūs, giesme apdainuoti, 
Gerbiami bėga per aukštąjį dangų;
Žemę ir dangų aplekia į dieną.

Surjos dievystę, puikią jos didybę, 
Vos tik atskleidus, vėl naktis uždengia;
Vos šviesūs žirgai iš vietos paleista, 
Naktis, žiūrėk jau, uždangalą rengia.

Išvaizdą puikią Mitrui ir Varūnui 
Surja saulužė danguje dabina, 
Nešdama vieną spindinčią ir žydrą, 
Tai vėlei antrą prieblandoje tamsią.

Šiandie, dievuliai, patekėjus Surjai, 
Teikitės saugot mus nuo vargo, skurdo! 
Pasigailėkit, Mitre ir Varūne, 
Aditie Sindhau, Prithivi ir Diejau!

NEŽINOMAM DIEVUI

Ne tai kad aukso būtų gimęs diegas, 
Vienintelis pradžioj valdovas gyvas. 
Pripildė Jis mares, iškėlė žemę. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Jis kvėpė dvasią, jėgą; Jam paliepus, 
Visi dievai, pasaulis visas klauso;
Jo atspindžiu - mirtis ir nemarybė. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Jis savąja didybe žemės viešpats, 
Kurio, kas gyvas, snaudžia, kas kvėpuoja, 
Dvikojai, lygiai keturkojai klauso. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Galybe savo Jis iškėlė kalnus 
Ir vandenis nuo sausumos atskyrė;
Galingi Jo pečiai - pasaulio šalys. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Nustatė žemę Jis ir aukštą dangų, 
Ir saulę danguje, ir platų tolį! 
Jis visatą erdvėje išmatavo. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Jo žvalgosi prieš kovą priešų eilės 
Ir meldžia bailia širdžia jo pagalbos. 
Nuo Jo saulėteky nušvinta saulė. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Kai atplaukė anuomet vandenynai 
Ir gyvą diegą atnešė ir ugnį, 
Jis kėlės didis kaip dievų kvėpimas. 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Galingas žiūri Jis į vandenynus, 
Kai, jėgą kaupdami, mokina melstis! 
Jis virš dievų, Jis vienas tikras Dievas! 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Te mums nekenkia tas pasaulio tėvas;
Sutvertojas dangaus, tiesoj galingas! 
Didžių tyrų ir vandenų karalius! 
Kuriam gi Dievui mes beatnašausme?

Nieks kitas be Tavęs, o Pradžiapatie! 
Savim negal visų apimt būtybių. 
Suteik, ko trokšdami Tau atnašaujam! 
Duok mums gerybių turtais pasidžiaugti!

ČIAURIKA PANČASIKA

Dar ir dabar matau svajonėj 
Lotosui lygias jos akis, 
Krūtinę apvalią, malonią, 
Ir aistroj alpsta man širdis. 
Dar pabučiavimų žarijos 
Ant lūpų tirpsta kaip medus! 
Kaip ta bitelė iš lelijos 
Jų gerčiau amžiais saldumus.

Dar ir dabar manau, brangioji! 
Man be tavęs gyvent - mirtis. 
Viena tu man žvaigždė skaisčioji! 
Tu mano laimės priežastis:
Ir jei likimas mane gyvą 
Nusprendė skirt su tavimi, 
Tai kas man Brama, Višnu, Siva? 
Jie ne dievai!.. Man svetimi!..

Dar ir dabar visam pasauly 
Tuščia ieškočiau panašios:
Nieks nenurodys nei apgaule 
Kaip mano mylima gražios:
Veidelio nuostabia skaistybe 
Kas iš mergaičių jai prilygs? 
Net Kamo moteries gražybė 
Prieš ją drovėdamos išnyks.

Dar ir dabar karštai ją myliu 
Skurdžioj akivaizdoj mirties 
Ir raminuos, kentėdams tyliu 
Dėl jos, dėl jos tik atminties! 
Skubėk gi, budeli teisėjas! 
Gyvatos siūlą man nutraukt. 
Nusiraminsiu tiek kentėjęs;
Gana kančios man galo laukt!