UŽKEIKTAS SKAPIŠKIO VARPAS Liūdesy Skapiškio gaudžia varpai Švento Lauryno dienoj; Gailisi draugo, jo ilgis labai Metinėj atmintinoj. Draugas rūdydamas guli lig šiolei, Ežero grimzdęs dugne; Kartais per audrą sugaudžia: "ai, broliai, Bent atsiminkit mane! Broliai, broliai, kaip pavydžiu, Kuomet jūsų aidą lydžiu! Ar dėl dangiškos garbės Mano balsas nebskambės?" Daug ką apsako seneliai žili Iš tolimos praeities; Jų paklausyk, kaip puikybė kvaili Baudžiama Dievo paties. Dar tebevaldę (daug metų jau bus!) Biržus seni Radvilai, Skapiškio ežeru vežant varpus, Vienas jų gyrės kvailai: "Iki Biržų bus girdėti, Gaus bambizai pavydėti, Kai dėl dangiškos garbės Mano šerdis prakalbės!" Priešinga Dievui puikybė tuščia: Nubaudė ją angeluos... Rūstauja ežeras banga plačia: Kalto nubaust nemeluos! Rūstauja ežeras, valtį nešioja; Meldžias mažieji varpai; Varpas didysis ręžias, kovoja, Bet jau sužvanga laibai. Žvanga varpas, slidinėja; Valtis blaškosi prieš vėją; Vienas kartas nemeluos: Tykšta varpas burbuluos!.. Žmonės-išminčiai gal būtų seniai Bandę jį kelt iš gelmės; Sudraudė juos išmintingi žyniai. Dievo privengę drausmės. "Dievas gerasis nebaudžia be saiko; Baudęs atleidžia gale; Varpo užkeikto visgi be laiko Niekam paliest nevalia!" Ta tik žmonės visgi žino: Atlaiduos švento Lauryno, Laikas bus, jis suskambės Dėlei dangiškos garbės. Kuomet tai bus, iki šiol nežinia! Kas gi be Dievo žinos? Eina į atlaidus, klausos minia, Laukia žadėtos dienos. Laukia, vis laukia... o šventą Lauryną Vien tik menkučiai varpai Garbint į atlaidus žmones vadina, Žvangą be aido, laibai!.. Brolis, dingęs nelaimingai, Vėl skambėsiąs stebuklingai, Nežinia tiktai kada Jo žadėta valanda!.. Liūdesy Skapiškio skamba varpai Švento Lauryno dienoj; Gailisi draugo, jo ilgis labai Metinėj atmintinoj. Draugas rūdydamas guli lig šiolei, Ežero grimzdęs dugne; Kartais per audrą sugaudžia: "ai, broliai, Bent atsiminkit mane! Broliai, broliai! kaip pavydžiu. Kuomet jūsų aidą lydžiu! Ar dėl dangiškos garbės Mano balsas nedundės?" ANT PUNIOS KALNO Ties Nemunu Seneli, sveikas! Amžių amžiais Nuo Pinsko tvikstančių balų Pro Punios kalną susimąstęs Banguoji, vengdamas salų! Dievuliau mielas! Nuo anos Pirmos praamžiuose dienos, Kai versmių girdomas gausiai, Čia slėniais tarp kalnų rausei Vargingą vagą pirmutinę, Ko iki šiol nesi girdėjęs? Ir ko nematęs, neminėjęs Per amžių eigą nuolatinę? Kokių kalbų, tarmių, tautų Iš bočių lopšio, iš rytų, Pro tavo vandenis neslinko? Seniai nutilo jų gandai; Jei kur išliko gal vardai, Tai be prasmės, be savininko!.. Ne kuo tau, Nemune ramus. Stebėtis, amžiais tiek regėjus; Žiūri vienodai taip į mus, Kaip ir į mūsų pranokėjus. Ar girdei bandą masageto, Ar kūną skito nugalėto Nešei į vakarų mares, Ar skraidė Vytautas antkrančiais, Ar vokietys nelaisvės pančiais Čia bandė ženklinti gaires, Ar bruko kalbą lenkai-broliai, Ar pravoslaviją maskoliai, - Ramus, vienodas, paslaptingas Eini sau amžinu keliu Ir į tautas pakeleivingas, Su jųjų varžtu atkakliu, Sakyte tartumei sakai: Nusiraminkite, vaikai! Vis viena: ryt kapuos užmigste? Mane, kaip raidę, taip palikste. O vis dėlto pro šitą kalną Eini tarytum susitelkęs. Ar kvapas pelenų ir kaulų Tave taip jaudina padvelkęs? Ar klyksmas tūkstančių krūtinių, Anuomet kruvinų žudynių Antkrančiais ir miškais tebgaudžia? Ir keršyt vokiečiui bastūnui Tuščia besiunčia malda skaudžia Į dangų tylinčiam Perkūnui? Lietuvi! pabučiuok po kojų Krauju permirkusią čia žemę! Pagerbk kapus tėvų-herojų, Iš kur ainiai stiprybę semia! Tai čia baisi, atmintina Įvyko drama kruvina, Kokios pasaulis nėra matęs! Net kraujo troškuliu besočius, Plienu apkaustytus kryžiuočius Jos vaizdas šiurpuliu sukratęs!.. Tai kapas Margio milžinų! Nors amžių šešeta sukako, Kaip jie - tik sauja pelenų!.. Tačiau daugiau už gyvus sako. Lietuvi! kurs dienos didvyriams Paminklus iš akmens kali Ir juos vainikais dabini, Nurausk, liūdniems tautos didvyriams Net neužritinęs be vardo Akmens ant jų brangios duobės, Kur šiandien kapą žagrė ardo Dėl pelno, be tautos garbės!.. Pagerbti karžygius mokėjo Ties Termopilėmis graikai, O mes? Ar mūsų tik vaikai Atlygins skolas pranokėjų? Ant aukšto aukuro-kalvos Už garbę-laisvę Lietuvos, Kaip jos auka, galvas padėję, Ilsėkit kaulai pranokėjų Pastogėj mėlyno dangaus, Sargyboj Nemuno ramaus, Vien apraudojami tik vėjo!.. Ilsėkit, brangūs pelenai, Garbingai žuvę už tėvynę Ir sau nevystantį nupynę Vainiką, Margio milžinai! JŪRATĖ IR KASTYTIS Saulutė leidžias vakaruos; Skubėk namo, skubėk, Kastyti! Matutė laukus nekantruos: Jai nusibos besižvalgyti Į besiūbuojančias mares Ir vėjo ištemptas bures. Bet Kastyti, Kaip matyti, Marių dovanos vilioja; Vakarėlio jis nelaukia, Tik žuvytėms tinklą traukia, O mintis dausuos skrajoja. Liūliuoja vilnys pamaži; Aukštai žvaigždutės pasimatė; Ir štai iš vandenų graži Išplaukia dieviška Jūratė, Balta kaip vandenų puta, Žaliai lig pusės pridengta. Oi Kastyti Baltalyti, Kam žuvytes man vilioji? Kam vilioji marių giją? Marės - mano viešpatija! Aš - Jūratė nemarioji. Bet nenusiminė bailiai Kastyčio vyriška krūtinė; Akių tik žiebė spinduliai Ir jėga tryško begaline; O atsikvėpęs sau plačiai, Irklavo į aną stačiai. Vos Jūratė Jį pamatė Priešais milžinu galiūnu, Užsimiršusi skaistybės, Savo dieviškos didybės, Pamylėjo žemės sūnų. Pakilo vėsulas staigus; Sujudo bangos apmaudingos; Nustebo net patsai dangus, Kada Jūratės dauggalingos Kasa ir lūpų geiduliai Kastytį palietė meiliai. Jis laimingas! Stebuklingas Marių pasakas sapnuoja, O Jūratė prie jo šono Rūmuos gintaro geltono Jam akis saldžiai bučiuoja!.. Bet susirūstino smarkus Perkūnas, iš dangaus pamatęs, Kad drįso palytėt žmogus Skaistybę dieviškos Jūratės; Paleidęs žaibą ir griausmus, Sudaužė gintaro namus. O Kastytį Baltalytį Liepė bangai pasiūbavus Palangoj, aikštėn pušyno, Išvilioti ant smeltyno, Negyvai jį užbučiavus. O, paklausykit vakarais, Kai marių bangos nerimauja Ir krantą barsto gintarais Gelmės nematomoji sauja: Girdėtis per miglas-druskas, Lyg verkia ir vaitoja kas! O vaitoja, Ašaroja Tai Jūratė nelaiminga: Atsiminusi Kastytį Ir kad rūmai sudaužyti Dievo apmauda bausminga. Dabar lietuvė pamariais, Suvarsčius gintarų siūlelį, Sau mėgsta baltą kaklą jais Gražiai papuošti prieš bernelį; Bet kai meilužę uždainuos, Ji skamba tonuose liūdnuos. O kai myli, Norint tyli, (Jos sapnai tylėt įpratę), Tai ta meilė jos krūtinėj Neša jėgoj begalinėj Kartais audra kaip Jūratė. ČIČINSKAS Į Čičinsko puikų dvarą Nuo Mitriūnų ir Lenčių Suvažiavę duoda garą Daug bajorų, daug svečių: Mantvydaitis juokdarys, Bartkaus posūnis kairys, Ožkabarzdis jaunikaitis, Aldadrikas Jonuška, Žnairas kūtvėla Tiška Ir naktibalda Valaitis. Griežia smuiką rūpestingai Išsiskutęs vokietys, Jam kimbolais melodingai Taiko Leiba Šepetys. Kumščia drūta, apskrita Muša būbną Dabita, Lig alkūnių atsiraitęs: Ant vaškuotų gi grindų Šoka plikos lig blauzdų Liaudos gražios bajoraitės. Bet Čičinskas apsiniaukęs Sėdi rūstas, nešnekus, Ant plikos kaktos sutraukęs Rūkšlių gresiančius lankus. "Šimtą rykščių toms mergoms Atskaityk, Kmita, nuogoms! Išblaškyt minčių nemoka. O, tas "veto", ta naktis Gal neslėgtų kaip mirtis!.. Kaip negyvos lėlės šoka". Neša vargo užmiršimą Kūčių vakaras brangus; Žemei skelbia atpirkimą Įsikūnijęs dangus. Gieda "gloria" aukštai Angelų šimtų šimtai, Bet žmonėms tik gero noro!.. Gieda štai antri gaidžiai; Šoka, linksminas svečiai!.. Bet Čičinskui trūksta oro. Ant alkūnės pasirėmęs, Sėdi rūstas, nešnekus; Vien, iš boso pasisėmęs, Lenkia midaus puodukus. Jo nei plakamų klyksmai, Nei, juokaudami linksmai, Sėbrai nuramint nemoka. Veltui Liauda paklusni: Ir jaunuoliai, ir seni Visas Adventas kaip šoka. Kai iš seimo piktas grįžo, Piktas, keistas, neramus, Tai lig šiolei neatlyžo: Verčia pragaru namus. Šokiai, klyksmas per naktis... Nedorybių atmintis Jam užmigt vienam neduoda? Ar lig šiolei nebylys Šventas sąžinės kvieslys Neprašneks į sielą juodą? Ginti žūstančios tėvynės Nuo kazokų ir Maskvos Stojo sūnūs. Vien negynęs Tik Čičinskas Lietuvos. Liaudos išrinktas balsais, Seime riejos su visais, Gavęs vardą išdaviko; Nepermaldomas kitų, Ant sumanymų aukštų Veto velniškai užriko. Sako, Maskvai persidavęs, Skleidžia Varšuva gandus, Kad už tai nuo priešų gavęs Aukso kupinus puodus. Tarp žmonių tačiau plačiai Eina gandas, kad stačiai Velniui bus užrašęs sielą Nuo anos baisios nakties, Kai, apgautas įtarties, Nuskandino savo miela. Žmonės skuba ant rarotų. Spengia šaltis; dar tamsu. Iš eglynų apšarmotų Staugia vilkas; net baisu! "Klopai gali naktimis Išbadyti sau akis: Reikia jiems apšviesti kelią. Dievą reikia ne tamsoj, Reikia garbinti šviesoj!.. Šok, Kmita! užkurk miestelį!" Nuo bakūžių samanotų Skraido liepsnos... ir Kmita. Išvažiuoja ant rarotų Pats Čičinskas su svita: Mantvydaitis juokdarys, Bartkaus posūnis kairys, Ožkabarzdis jaunikaitis, Aldadrikas Jonuška, Žnairas kūtvėla Tiška Ir naktibalda Valaitis. Prieš bažnyčią pasitinka Juos klebonas su stula, Į didžiausią kaltininką Tokia prašneka byla: "Tavo darbus ir kelius Taip skriaudingus, atkaklius Ant svarstyklių jau pasvėrė Dievo teisė amžina Ir atrado, kad gana Žemė ašarų prigėrė!.. Tu pripildei visą šalį Savo vardo baisuma! Žemė jau pakelt nebgali, Tavo kalčių slėgiama. Nors ganytojui skaudu, Dievo gimusio vardu Neįleisiu į šventyklą, Lig atlyginsi skriaudas, Iki dvasiškas žaizdas Numazgos šventa maudykla!" "Gal Čičinsko nepažįsti? Ir jo keršto be ribos, Kad į jį šiandieną drįsti Atsiliept be pagarbos!.." Žiebia šūvis; ir ramus Regi dangiškus namus Dievo pašauktas klebonas!.. O Čičinskas su draugais Grįžta žvangančiais žirgais, Piktas, net mėlsvai raudonas. "Kas prieš jį skaudžiai bedrįso Atsiliepti? Kur? Kada? Jo nejaudė seimo viso Rūsčios kumštės ar malda. Dievo teismas? Jei prieš jį Kas ir sudreba širdy, To prieš žmones neparodys!.. Ėda dar kita žaizda!.. O, tai buvo kitada! Jos dauggalis buvo žodis! Bet ir ji!.. O, švento Jono Nelaimingoji naktis!.. Į drobulę šilko plono Jo brangioji, jo širdis Įvyniota be skundų, Net be kunigo maldų!.. Štai ir tiltas!.. Nuo to tilto!.. O, Čičinskas niekados Keršyt neužmirš skriaudos Ir tikėjimo apvilto". Bet yra aukštai galybė! Net Čičinską ji pasieks; Nes prieš amžina teisybę Neišliks nebaustas nieks. Štai jo darbus, jo kelius, Apmaudingai atkaklius, Ant svarstyklių jau pasvėrė Dievo teisė amžina Ir atrado, jog gana Žemė ašarų prigėrė. Štai ant tilto be vežėjo Stoję baidosi žirgai! Pats Čičinskas sudrebėjo! Stebias, žvalgosi draugai: Puikūs rūmai, kur linksmai Šoko, trypė, šit ūmai Į kiaurąsias grimzda, skęsta... Į Čičinską gi staigus Spyrė griaudamas dangus Kaip į niekšą nepakęsta. Žmonės iš rarotų grįžta; Dairos, krapšto sau akis: Kas tai? Vietos nepažįsta, Nors išaušo jau naktis! Iš po žemių, atidžiai Klausant, girdžias: gied gaidžiai! Kur Čičinsko švietė rūmai, Tviski sklidina bala, Kyšo vidury sala, Jos pakrančiais auga krūmai. O ant tilto guli kūnas; Tai Čičinskas. Koks baisus! Žiemą nutrenkė perkūnas, Rūbus nudrėskė visus!.. Dievobaiminga minia, Net su kunigo žinia, Niekšą laidoti mėgina. Bet įkas jį į žemes, Tik žiūrėk, jos vėl išmes! Vietos jam su kerštu gina. Bėgo metai, amžiai slinko; Daug užgydyta žaizdų! Net didžiausio kaltininko Žmonės n'atmena skriaudų. Vien tik žemė, niekados Nepamiršdama skriaudos, Nuo Čičinsko palaidūno Gynės! mėtė iš kapų. Veltui žmonės ant varpų Davė, kad priimtų kūną. Tik, kai joj įsigyveno Rusų cariška valdžia, Ta Čičinską išgabeno, Dievas žino, kur slapčia. Užsiliko vien bala; Kyšo vidury sala, Jos atkrančiais auga krūmai. Iš po žemių kai kada Lyg girdėtųsi skunda, Kur Čičinsko grimzdo rūmai.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >