Jonas Mačiulis - Maironis - Pavasario balsai Apie kūrinį Turinys
Sena versija

PAVASARIO BALSAI


AČIŪ TAU, VIEŠPATIE

Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas 
Sergėjai mano gyvenimo rytą:
Argi tai sykį per daug patikėdamas 
Bėgau į tinklą, gudriai užrazgytą! 
Žūti neleido tik šventas tikėjimas, 
Tėviškas Tavo Apveizdos budėjimas.

Siela, suvarginta žemės kelionėje, 
Žadinai "sursum" stebėtinais tonais;
Dainiumi pašaukei savo malonėje, 
Menką paskaitęs su dvasios valdonais;
Ir iškentėjusioj mano krūtinėje 
Meilę įžiebei šalies begaliniąją.

Kuo už Apveizdę, už giesmę galingąją 
Beatsilyginau? Tau suvartojau? 
Skambančią giesmę ir širdį jausmingąją 
Argi ne kryžkeliais kartais aikvojau? 
Kaltas! Bet teisi taip daugel kentėjusį, 
Tavo gerybėje viltį padėjusį!..

TAIP NIEKAS TAVĘS NEMYLĖS

Jau niekas tavęs taip giliai nemylės, 
Kaip tavo nuliūdęs poeta! 
Ar kas ir kančių tiek pakelti galės 
Tiktai dėl tavęs, numylėta?

Kiek ašarų jam išriedėjo griaudžių, 
Kieksyk kaip žvaigždė sidabrinė 
Per kiauras naktis nesumerkė akių, 
Kai uždegei jauną krūtinę!

Kas suteikė tau, numylėta-graži! 
Tą įstabią, slaptąją galią, 
Kuria į dausas jojo dvasia neši;
Vėl dega jam norai atšalę!

Daug žemės puikių ir gražių dukterų 
Jo širdį pavergti norėjo:
Dėl dainų-žiedų, dėl eilių įkvėptų 
Ir auksą, ir vardą žadėjo.

Tau puikūs pečių neapsupo šilkai, 
Tu proto netemdai gražybe, - 
O tu tik viena širdies raktą radai 
Skaisčia savo skausmo gilybe!

Bet jam tos negaila jaunystės giedros, 
Kad skausmo širdis nesuprato;
Nes veidu žydros užtekėjai aušros, 
Ir naują pasaulį jis mato.

Tada tai jo gema pirmoji giesmė, 
Liūdnesnė už girių ošimą, 
Nes švieti jaunam kaip aukštybių žvaigždė 
Ir šventą neši įkvėpimą.

Pasklido giesmė po tą šalį toli, 
Kur Nemuno vandenys bėga;
Pažino tave ir pamilo visi:
Ir rūmai, ir sodžių sermėga.

Poetams kitiems numylėta ranka 
Iš liaurų vainiką nupynė, 
Tu jį nors atmint ar atminsi kada? 
Tu, jo numylėta t ė v y n e!

AŠ NORĖČIAU PRIKELTI

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį 
Iš kapų milžinų
Ir išgirsti nors viena, bet gyvą žodelį 
Iš senųjų laikų!

Gal poezijos naują pasemčiau šaltinį, 
Tik ne tą šiandieninį,
Kurs ir rūbą, ir dvasią paskolintą gavo, 
Oi, ne savo, ne savo!

Gal išklausčiau tada, kur tos kanklės auksinės 
Vaidelučių garsių;
Kai jas pirštais paliesčiau, užkaistų krūtinės 
Nuo balsų įstabių.

Sudrebėtų kapai!.. Ne kapai didžiavyrių 
Užmigdyti tarp girių,
Tik užmirusios mūsų krūtinės be žado, 
Be idėjos, be vado.

Pranokėjų kalba nebe viešnia gal būtų 
Po bajorų dvarus!
Gal tiek ančkeliais brolių-lietuvių nežūtų 
Po kraštus svetimus!

Gal suprastų tada, ką jiems Nemunas šneka, 
Kai nakčia mėnuo teka;
Ko tos tamsiosios girios griaudingai vaitoja? 
Apie ką jos dūmoja?

Veltui mano troškimai prikelti senelį 
Iš kapų milžinų!
Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį 
Iš senovės laikų!

POEZIJA

Išvydau ja, kai vakarinė 
Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, 
O marių erdvė begalinė 
Nuo pilno mėnesio tviskėjo.

Gamtos ramumo ir svajonės 
Zefyro nedrumstė dvelkimas;
Ramiai ilsėjos vargo žmonės, 
Padangiais skrido Serafimas.

Išvydau ją ant marių krašto:
Skruostai kaip marmuras išbalę;
Iš jos akių skaičiau be rašto 
Tylaus ilgėjimos begalę.

Gamtos ramumas neramino 
Jos iškentėjusios krūtinės;
Nuo žemės ašarų vadino 
Sesutę žvaigždės sidabrinės.

Iš lūpų skundo negirdėjau, 
Tiktai jaučiau jos širdį baugią 
Ir netikėtai pamylėjau 
Našlystės mano liūdną draugę.

O ji, padavusi man lyrą, 
Į tą užburtą vedė šalį, 
Kur takas ašaromis byra, 
Kuriuo retai kas eiti gali.

Gražybių paslaptis nurodžius, 
Ji širdį man jausmingą gvildė;
Jai stebuklingus davė žodžius 
Ir ausį dainomis pripildė.

Gražus regėjimas prapuolė, 
Ir kraujas gyslose sustingo!.. 
O vis negal širdis-varguolė 
Užmiršti veido paslaptingo.

POETA

"Sudieu" juk kartkartėms girdėjau 
Gal iš krūtinės nešaltos;
Bet vieno, vieno negalėjau 
Lig šiol užmiršti niekados!..

Nebuvo žodžių nei dejonės;
Nebiro ašaros, oi ne! 
Tiktai pasaulis ir jo žmonės 
Išrodė kaip sapnų sapne!

Ir nuo tų metų man ant veido 
Nevieši rytmečio juokai;
Draugai stebėdamies apleido, 
Ir bėgo nuo manęs vaikai.

Tada, paėmęs aukso lyrą, 
Pravirkdžiau stygomis aidus, 
Būrys, apstojęs skausmo vyrą:
"Poeta, - nutarė, - graudus!"

Raminas skurdžios jų krūtinės 
Balsais, kaip balsimo lašu:
Patsai ramumo nepažinęs, 
Kitiems išganymą nešu.

IŠ DANUTĖS AKIŲ

Iš Danutės akių tai dangus, tai naktis;
Jų gelmė - amžina paslaptis! 
Pasakyk, pasakyk, kas per galia-dvasia 
Tavo žavinčios akyse?

Kad man vakar sakei, jogei myli mane, 
Tų akių neužmiršiu, oi ne! 
Lyg pavasario rytas, kad šypsos meiliai
Ir jo žavi pirmi spinduliai.

Bet dabar į akis tau pažvelgti bijau:
Jas blakstėnais užleidi tuojau... 
Pasakyk man vienam, pasakyk, balandėl! 
Ko taip liūdi? Kodėl, oi kodėl?

Vėl pažvelk maloniai! Aš tau giesmę už tai, 
Giesmę naują išvesiu rimtai;
Paklausyk, parymok, ar ne tavo pačios 
Bus tai pasaka vargo-kančios?

O, prašnek maloniai! Ta kančia, tie vargai, 
Man tikėk, nebevargins ilgai;
Vien tik dainiaus giesmėj jų aidai bepaliks 
Ar į širdį nekaltą įsmigs.

Daug kentėjus šalis, žeme bočių senų,
Pasiilgusi saulės dienų,
Atsibuski ir kelkis, džiaukis veidu viešu:
Atgimimo tau giesmę nešu.

Aš tau giesmę nešu ištvermės ir vilties 
Po sunkios vakarykščios nakties! 
Daug kentėjus Danute, užmirški vargus! 
Juk tu - mano naktis ir dangus...

TAIP MAŽA PARAMOS

Taip maža paramos ant žemės:
Daug verksmo, skausmo ir kančios! 
Retai dangus, rūsčiai aptemęs, 
Prašvinta ant našlės-galvos.

Bet kas pažino įkvėpimą, 
Jo aukštus, dangiškus jausmus, 
Kas gavo brangų atminimą, 
Tas čia našlaičiu nebebus.

Tam ir nakčia žvaigždelė švies, 
Tarp skausmų jam saldžiai kalbės;
Nors tarp žmonių neras širdies, 
Bet nemylėt jų nemokės.

Tas iškentėjusią krūtinę 
Apkaitins giesmėmis dangaus, 
O ašarėlę sidabrinę 
Ant veido meilė teišspaus.

* * *

Seniai aš laukiu išsiilgęs, 
Dažnai meldžiuos karšta malda:
Sugrįžk, sugrįžki, valanda, 
Kad skruostus ašara suvilgęs, 
Paliesiu lyrą kaip tada, 
Kai žėrė jaunas įkvėpimas, 
Jos balsui pritarė jaunimas.

IŠNYKSIU KAIP DŪMAS

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, 
Ir niekas manęs neminės! 
Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo, 
O kas jų bent vardą atspės?

Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, 
Taip mainos pasaulio darbai! 
Kur Sardės? Atėnai? Ar Rymo garsaus 
Kur vyrai ar jų veikalai?

O kas mano kančios? Ar tas įkvėpimas? 
Tie dvasios sumirgę žaibai!.. 
Tik kraujas sujudęs, širdies tik plakimas, 
Kuriems nebužilgo - kapai!

Užmirš mano giesmes! Poetai kiti 
Ieškos įkvėpimo brangaus;
Ir jiems ta žvaigždė švies iš tolo skaisti, 
Bet vėl kaip mane ji apgaus!

Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota? 
Šešėlis, kurs bėga greta! 
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota 
Išblyško kaip ryto aušra!

AR AŠ KALTAS

Ar aš kaltas, kad mano širdies 
Nenukalta iš šalto akmens? 
Kad tiek sykių apgautos vilties 
Neišsemsi kaip marių vandens!
Rodos, širdžiai paskirta mylėti, 
Tai kodėl gi jai tenka kentėti?

Kiek brangių atsiliepia vardų, 
Kai į buvusius žiūrim metus! 
Kiek apalpo ant lūpų maldų, 
Pamylėtus apleidžiant kraštus! 
Kam naujos pažinties beieškoti? 
Ar kad, sakant "sudieu", beraudoti?

Žmonės spėja iš veido ramaus, 
Būk man rožėmis klojas takai;
Jiems nematoma mano vidaus, 
Na... ir laimės pavydi vaikai! 
Bet ar saulė kitaip betekėtų, 
Nors jie pragarą mano regėtų?

Nenurimstanti ieško dvasia 
To, kas dora, gražu ir kilnu;
Žiba ašaros man akyse, 
Apsigavusiam mielu sapnu;
Bet ant žemės ieškot idealo, 
Tai vien troškulį kęsti Tantalo.

Kartais kalba pagundos balsai,
Nuo žmonių užrakinus duris,
Negirdėti, nejausti visai,
Į pasaulį užmerkti akis!..
Bet nors triukšmas už kalnų paliktų,
Argi norai per tai beužmigtų?

Nebesupusi aukso sapnais, 
Jau verčiau tegu audra užkauks 
Ir, prašnekus žaibais-milžinais, 
Ji kaip vyrą į kovą pašauks! 
Bent plačiau atsikvėptų krūtinė 
Ir man širdį nukaltų gelžinę!

POETUI MIRUS

Poeto paslaptis, jausmus 
Sejoja kritikai per rėtį;
Uždavinys mat įdomus - 
Aikštėn autentiškai išdėti.

Išvilkę žmogų akyse
Prieš sočią, žiovaunančią minią,
Prekiauja gyva jo dvasia
Ir rodo perpjovę krūtinę.

Išplėšę žingeidžiais kabliais, 
Jo širdžiai atilsio ramybę,
Neklaus, ar pūna kaulai leis 
Paliesti savo šventenybę.

O, nelaimingas! Įstabia 
Pagerbęs giesme meilės rytą!.. 
Nedovanos tau nei grabe, 
Atvožę amžinatvės plyta.

Skurdžios gyvatos sūkury 
Neradęs laimės nei ramumo, 
Tu irgi dulkėse turi 
Besigailėt širdies jautrumo!

MANO GIMTINĖ

Ten, kur Nemunas banguoja 
Tarp kalnų, lankų, 
Broliai vargdieniai dejuoja 
Nuo senų laikų.

Ten močiutė užlingavo 
Raudomis mane,
Į krūtinę skausmą savo 
Liejo nežinia.

Girios ūžė ten, minėjo 
Praeities laikus, 
Kai lietuvis netikėjo, 
Jog belaisviu bus.

Ten apleistos pilys griūva 
Ant kalnų aukštai;
Milžinų ten kaulai pūva, 
Verkia jų kapai.

Ten užaugau, iškentėjau 
Aš kančias visas 
Ir pamėgau, pamylėjau 
Vargdienių dūmas.

O tos dūmos vargdieninės 
Griaužia kai kada, 
Tartum rūdys geležinės 
Amžina žaizda.

PAVASARIS

Pavasario saulė prašvito meiliai 
Ir juokiasi, širdį vilioja;
Iškilo į dangų aukštai vėversiai, 
Čyrena, sparneliais plasnoja.

Išaušo! išaušo! Vėjelis laukų 
Bučiuoja, gaivina krūtinę;
Pabiro, pasklido žiedai ant lankų - 
Vainikų eilė pirmutinė.

Taip giedra ir linksma! Tiek šviečia vilties! 
Vien meilę norėtum dainuoti, 
Apimti pasaulį, priglaust prie širdies, 
Su meile saldžiai pabučiuoti! 

DUETAS

Jis

Nesek sau rožės prie kasų:
Ji širdį jauną pavilios;
Dėl tavo meilės nebylios 
Kas nepamirš vargų visų? 
Ji širdį jauną pavilios.

Ji

Duok ranką man, jei tau sunku:
Aš vesiu ją žvaigždžių keliais, 
Vainikais pindama žaliais, 
Erškėčius raudama taku, 
Aš vesiu ją žvaigždžių keliais.

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų 
Svaigina alpstančius jausmus;
Liūliuoja, supa, neša mus 
Aukštai nuo žemės valandų!.. 
Svaigina alpstančius jausmus.

Jis

Svajonių mano ir kančios 
Tu nesuprasi niekados;
Tik gaila bus tau valandos 
Kaip mano ašara skaisčios!.. 
Tu nesuprasi niekados.

Ji

Ant tavo vyriško peties 
Duok pasiguost žmonių varguos! 
Aukštai girdi? Aidai danguos!.. 
Tu neužmirši tos nakties!.. 
Duok užsimiršt žmonių varguos!

Abudu

Naktis graži. Kvapai žiedų 
Svaigina alpstančius jausmus;
Liūliuoja, supa, neša mus 
Aukštai nuo žemės valandų! 
Svaigina alpstančius jausmus.