en
(Nežinomo žmogaus užrašai)
Ilgai rengiausi rašyti dienoraštį ir jame atpasakoti tik vieną įvykį. Pagaliau drebančia ranka paėmiau plunksną.
Tatai, ką čia apsakysiu, nebuvo triukšmingas įvykis, ne. Tai buvo tragiškas išgyvenimas dėl menkų ir sunkiai nusakomų priežasčių, kurių pasekmės buvo labai skaudžios. Šis įvykis - viso mūsų menkutės šeimos likimo ir charakterio sutelkimas į vieną valandą, į vieną laiko lašelį. O tas laiko lašelis - realesnis už mano beprasmį keturių dešimčių amžių.
Mano tėvas, šimto hektarų dvarelio ir gana stambios pinigų sumos savininkas, buvo vidutinio ūgio, kieto būdo ir mokėjo nepaprastai greit turtėti. Žmonės sakydavo: "Rupeika turi galvą", tačiau bijodavo jo kaip ugnies.
Kilnioji mano motina anksti išskrido iš mūsų lizdo kaip ne šios žemės paukštelis. Ji buvo iš tolimų šalių atgabentas trapus augalas, į šią grubią žemę persodintas, bet niekados neprigijęs. Greitai ji iškeliavo vėl ten, kur pati materija yra švelnesnė už mūsų sielas, palikdama tik savo apsiaustą čia, žemėje, trūnyti.
Rupeikų šeimoje du ir belikome. Ir tik retkarčiais abudu susitikdavome, tik retkarčiais galėdavome pasikalbėti, susėdę prie ąžuolo stalo senoje seklyčioje. Tačiau po kiekvieno susitikimo, po kiekvieno pasikalbėjimo mane apnikdavo liūdesys ir tamsuma.
Kai vėl išvažiuodavau studijų, tėvas vienas, prislėgtas, sulinkęs, vaikščiodavo po didelį dvaro kiemą, tarnų nekenčiamas, kaimynų vengiamas. O dideliuose seno namo kambariuose slankiojo pelėsiais dvokiantys paveikslų šešėliai ir klaiki tyluma viešpatavo.
Kartą aš turėjau parvažiuoti keleto šeimos reikalų aptarti. Buvo rudens metas - lietinga, vėjuota, melancholijos pilna diena. Tokiomis dienomis, įsiklausęs į suokiantį vėją, aš visada girdžiu kažkieno likimą, kažkieno būtį skundžiantis, dejuojant, verkiant...
Kiekviena to vakaro smulkmena štai prieš mano akis, nė kiek nenustojusi ryškumo. Aš ir dabar tebegyvenu tąja nuotaika.
Sėdime su tėvu seklyčioje. Rudens vėjas veržiasi skaudžiai cypdamas. Dviejų žvakių liepsnos ties langu blapsi kaip gelsvos plaštakės. Už lango tamsuma - kaip amžina mirtis.
Tėvas paniuręs, traukia pypkę, tyli, mąsto.
Aš taip pat mąstau, žiūriu į tamsumos gelmes baltuose lango rėmuose. Širdyje kažkoks keistas neramumas. Toje tyloje, tame laukime lyg girdžiu dvasios klausa neaiškius, tolimus tolimus aidus, ir man darosi ilgu. Rodosi, tuoj tuoj kažkas pasibels į sunkias ąžuolo duris, įeis, šypsančiu veidu, mielais pasveikinimo žodžiais nuskaidrins niūrumą, prakalbins, išvaduos mus abu nuo slegiančio savęs...
- Tokia naktis - tik vagims... - pagaliau ištaria tėvas, lyg į save tesikreipdamas, linguodamas galvą.
- O taip!.. Tokia naktis tik liūdesį žadina... Vėl abu tylime ir klausomės nepaliaujamo vėjo suokimo. Seklyčioje gūdu, šalta, nors didelė krosnis pusė dienos kūrenta.
- Tokią tat naktį ir išplėšė Petronio svirną. Ir šunes tokią naktį negali pajusti. Vagį sutikęs - šauk ant vietos!.. Pikčiau kaip pasiutusį šunį!..
- Yra juk teismai...
- Pelėdų snūduriavimai, ne teismai. Vagį šauk kaip aprietą šunį. Tepamėginie man nors šapą pajudinti - tiek ir matys dienos šviesą.
Tėvas spaudžia rankose pypkę, o giliai įkritusios akys dega.
Man dar nejaukiau, dar troškiau.
Tylime. Tėvo kaktoje gilios raukšlės čia sustingsta, čia pagyvėja.
Vėjas laužo medžių šakas, švilpia pastogėje, verkia palangėje.
Kaip vėjo suokimas didis liūdesys atskrenda iš kažkur, iš toli...
Aš palenkiu galvą, tyliu, paskendęs savo mintyse.
Tėvas nepatenkintas sujuda. Jis dar nebaigė, jis nori dar kažką sakyti, įtikinėti.
Jau ramesniu balsu dėsto:
- Jei nušausi vagį - jokios atsakomybės nei prieš dievą, nei prieš žmones. Padorūs žmonės tik padėkos, o dievas nebaus. Dievas leidžia gintis... O gintis reikia, reikia gintis!.. Kiek prakaito išlieji, kiek rūpesčių patiri, kol gyvulį užaugini ar skatiką susitaupai. Džiaugiesi juo... Tau jis - visa paguoda... O čia, kai tu miegi, ilsies po dienos darbų, vagis atsėlina ir pagrobia tavo gėrybę, visą tavo paguodą...
Jis kalba nuoširdžiai, įsijausdamas. Dabar jam nebegalima nepritarti. Jis žiūri į mane ir laukia.
Kiekvienąsyk, kada kalbėdavo, ką nors įrodinėdavo, jis labai trokšdavo mano pritarimo. O aš kaip tyčia beveik visados turėdavau jį nuvilti. Maldaute būtų maldavęs iš manęs dvasinės paramos, jei jo išdidumas būtų buvęs mažesnis. Bet aš negalėdavau, negalėdavau... Visą laiką jis vienas, neturėjo su kuo pasikalbėti... Tik duodavo nurodymus, įsakymus ir priimdavo nusižeminimus.
Blogiausias pasaulyje buvau sūnus.
- Vagį galima surišti, - naiviai pasakiau, priverstinai padėdamas tęsti šitą visai nereikalingą pokalbį.
- Lėles galima surišti! - piktai nukirto, be galo nepatenkintas mano galvojimu. - Kaip atsitiko Šimkui... O puikus buvo vyras... Norėjo vagį surišti, nutvėrė į glėbį, bet vagis tik patraukė peiliu... Susėmęs į rieškučias vidurius, dar atbėgo į trobą... Ir rytojaus dieną mirė...
Staiga jis pradėjo drebėti ir susigriebė už krūtinės.
- Lašų... Va ten...
Greitai padaviau vaistus nuo širdies. Jis išgėrė, padėjo pakaušį ant aukšto kėdės atlošo. Sunkiai kvėpavo, žiūrėdamas į viršų.
Man buvo labai gaila, norėjau jam pagelbėti, bet žinojau, kad kiekvienas mano patarimas, kiekvienas sumanymas atsimuš į jį kaip į kiečiausią uolą. Jis buvo nuostabaus patvarumo ir nė girdėti nenorėjo, kai patardavau, kad išvažiuotų kur pas gerus gydytojus. Jam atrodė tatai neprotingas pinigų švaistymas. Kito žodžių paisydavo tik tada, kai šie atitikdavo jo nuomonę.
- Kam tamsta visiškai be reikalo tokius baisius dalykus pradėjai kalbėti? Tamstai kenkia, - ryžausi perspėti.
Jis ilgai tylėjo. Paskui, lyg negirdėjęs mano įspėjimo, pasakė:
- Man perėjo.
- Aš buvau nusigandęs.
- Tu perdaug baikštus.
Aš tik patraukiau pečiais. Kaip skaudžiai neteisingai jis man daro priekaištus, kaip visą laiką sąmoningai stengiasi pažeminti mano negriežtumą ar gailestingumą. Mano negriežtumas buvo didžiausias jo pasibaisėjimas, juoba didesnis, kad jis nemokėjo su juo kovoti.
Nebepakeldamas šito kankinančio įtempimo, paklausiau:
- Kodėl, tėve, šiandien taip manimi nepatenkintas? Jis net pabalo dėl staigaus ir atviro klausimo, jo kaktoje įsikirto dvi gilios raukšlės. Valandėlę susikaupęs žiūrėjo į mane.
- Nelaukiau, kad sūnelis su kaimynu darytų sąmokslą prieš mane.
Ir jis piktai nusijuokė.
- Nesuprantu.
- Su Stankum šiandien kalbėjai?
- Kalbėjau.
- Na, norėjai gintis.
- Stankus prašė atidėti varžytines.
- Ir tu prižadėjai?
- Žadėjau stengtis, kad varžytinių nebūtų. Negalima šeimą, ir dar su mažais vaikais, išvaryti į gatvę.
Minutę jam pritrūko kvapo. Paskui dusliai suriko:
- Varžytinės bus!
Slegianti tyla. Kažkas nematomas vaikšto po seklyčią.
Jaučiau, kaip mudu svetimi. Visame pasaulyje svetimiausi žmonės. Artimesnis man vidury rudens lauko sutiktas nulytas nežinomas keleivis. Artimesnis nuskuręs elgeta. Bet tikras tėvas šiandieną man tolimiausias, svetimiausias...
- Bet, tėve, trisdešimt šeštas procentas yra baisus dalykas.
- Niekas nevertė jo skolintis. Kiekvienam laisva valia.
O taip, laisva valia. Ką reiškia elgetų valia?! Ir paukštelis kartais įskrenda į kambarį, slėpdamasis nuo vanago. Ar žmogus turi jį išsikepti? Juk paukštelis taip pat "laisva valia" įskrido.
- Jau septintą ūkininką taip išvarome ubagais. Kodėl? Gal geriau iš viso neskolinti?..
- Stankus rankas bučiavo. Jam reikėjo.
O taip, Stankui paskolos reikėjo: visi trobesiai buvo sudegę.
Vėjas lauke skurdžiai skurdžiai suokia, skrenda didis liūdesys ir baimė.
Mano dvasia kyla lyg nušvitusi, veidas virpa, lyg vėjelio pučiamas, žvilgsnis sustingsta. Žvakių liepsnos išsiplečia į didelį šviesos ratą. Didelėj tyloj jaučiu, kaip slenka laikas.
Paskui man darosi baisu. Keista vidinė baimė auga, stiprėja, ir aš grimztu į nenusakomą klaikumą. Man rodosi, kad štai štai kažkas už sienos nusikvatos nežmonišku juoku ir aš nebeišlaikysiu.
Žvakių liepsnos plazda, mėtosi. Vėjas vis stipriau ir stipriau ir kaskart nykiau kaukia, švilpia.
Staiga pūsteli nepaprastai smarki vėjo srovė, šiurpiai suvirpa langų stiklai ir gęsta viena žvakė.
Visas nutirpstu. Nustoju sąmonės. Kambaryje pasidaro tamsu. Nakties tamsumas dar labiau sutirštėja, ir prieš mane atsistoja juoda nebūties siena. Visiška nebūtis, visiškas niekas. Tai nebuvo matymas, nes nebūties negalima matyti. Bet aš pajutau visišką išnykimą, išvydau mirties dvasią kaip juodą calūną. Tai buvo vidinis regėjimas kažkokio nenusakomo siaubo. Norėjau šaukti, bet negalėjau, pranyko balsas. Tai buvo baisiausia akimirka, kokią tik žmogus gali išgyventi.
Aš pradėjau judėti, pakėliau ranką, perbraukiau per veidą. Pradėjo ryškėti kambario daiktai. Užgesusios žvakės dūmas siauru siūlu dar tebevinguriavo. Kambaryje sklaidėsi vaško kvapas. Ausyse skambėjo lyg tolimi laidotuvių muzikos garsai. Likusioji žvakė skurdžiai degė.
Tėvas žiūri į mane. Jo veidas slogus.
Mėginu atsistoti, bet dar neturiu jėgų. Akimirką tyliu ir jaučiu kaskart švintančią sąmonę.
Po geros valandėlės vis dar virpančiu balsu klausiu:
- Gal uždegti žvakę?
- Ne, nereikia. Aš tuoj einu gulti, - visai ramiai sako tėvas.
Jis atsikelia ir išeina.
Aš atgaunu dvasios pusiausvyrą.
Dabar jau man net keista, kad dėl tokio menko dalyko tiek buvau susijaudinęs.
Dar ilgai ilgai vaikštau po seklyčią. Pradedu analizuoti, lyg iš šalies stebėti keistą savo išgyvenimą. Man darosi net įdomus toksai dvasios skrupulingumas, apsvaigimas. Dabar šis išgyvenimas atrodo tik sujaudintų nervų padarinys...
Rytą, kai dar tebegulėjau, man pranešė skaudžią žinią - tėvas rastas lovoje sustingęs.
Prieš mano akis vėl stojo visi praėjusio vakaro įvykiai. Netikėta tėvo mirtis pasidarė dar skaudesnė ir baisesnė.
Nuvykęs į miestelį, pranešiau apie mirtį klebonui ir paprašiau skambinti varpus už tėvo vėlę. Nuėjęs pas antstolį, atšaukiau Stankaus ūkio varžytines ir atsisakiau ieškoti iš jo skolų.
Štai pabaigiau vienintelį savo rašinį, padėjau plunksną ir ilgai mąstau. Žmogaus likimas toks mažytis mažytis - kaip kūdikis, žaidžiąs ant bedugnės kranto...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
