lt
2. Linksma novelė apie kultūringą burmistrą
Kiaulių gatvės pavadinimas galėjo atrodyti juokingas ir įžeidžiantis tik pirmą kartą atvykusiems į miestą; vietos gyventojams jis kėlė, galima sakyti, gerą jausmą, lygiai kaip Rezetų ar Tulpių gatvių vardai.
Pavadinimas kilęs nuo paprasčiausių kiaulių, naudingų naminių gyvulių, ramiai gyvenančių savo senamadiškuose tvartuose.
Šioje gatvėje buvo pačios jaukiausios visame mieste sodybos ir puošniausios vilos; gatvė tokio vardo niekada nebūtų gavusi. Bet viename gale buvo skerdykla, kitame - geležinkelio prekinė stotis. Būdavo dienų, kai po šimtą ir daugiau vagonų kiaulių iškraudavo - dar atsimena senieji žmonės -ir jas pro vilas, sandėlius ir pirtis varydavo į skerdyklą. Vaizdas būdavo įspūdingas. Kiaulės slinko, prisispaudusios viena prie kitos, šonais laužydamos karpytas gyvatvores, visos kartu grėsmingai šniokšdamos ir kriokaudamos - atrodė kažkas panašu į patvinusią, putojančią upę ar slenkančią nuo kalno sniego laviną be pradžios, be pabaigos.
Kai kurios iš jų, pagautos siaubo ar mums nesuprantamos gyvuliškos vilties, iškrautos iš vagonų, šokdavo bėgti, puldavo ne ten, kur varomos; ir taip jas, besiveržiančias į priešingą pusę, pagaudavo gyva srovė ir atbulas nutempdavo į skerdyklą. Funkcijas, kurių negalėjo atlikti varovai, dabar atlikdavo masė.
Iš šalies žiūrint, vaizdas gyvulių, atbulom einančių į mirtį, buvo nepataisomai juokingas.
Šitokia kiaulių eisena jaudino miesto gyventojus, priminė jiems tragišką ir komišką gyvenimo pusę ir kėlė kažką panašaus į grožio pajautimą.
Miesto valdyba, pagerbdama klestintį žemės ūkį ir geras tradicijas, gatvę ir pavadino Kiaulių gatve.
Nors gatvėje buvo nemaža žalumynų ir gėlių, o grindinys šluojamas beveik kas dieną, tačiau kiaulių kvapas iš karto pasiekdavo kiekvieną jautresnę nosį; per ilgą laiką jis buvo giliai įsismelkęs į gražiųjų vilų vidų - į sienas, baldus, net į protėvių portretus. Vietos gyventojams tas ne visai tikęs dvelkimas atrodė natūralus ir niekam nekėlė pasipiktinimo.
Po nedidelių ir kvailų gaisrų gatvės gyvenimas vėl slinko ramiai, mieguistai ir palaimingai.
Atsitiko taip, kad miesto gyventojai išsirinko burmistru žmogų, gyvenantį kitoje šalyje, bet turintį giminystės ryšių su aukštais asmenimis. (Retas atvejis: tikras pusbrolis prezidentui ir antros eilės pusbrolis arkivyskupui; savo tauriu asmeniu galėjo simbolizuoti valdžios dviprasmiškumą. Tai buvo tiesa, tik kai kurie miesto gyventojai tvirtino, kad čia kažkas paimta iš pasakos.)
Atvykėlis buvo vidutinio ūgio - nei per ilgas, nei per trumpas - dailių manierų, draugiškas ir sąmojingas. Vidutinio amžiaus, atrodė nevedęs, kėlė susidomėjimą moterims, kurios iš karto pasakė, kiek jis galėjo turėti meilės istorijų. Tiktai keista, nė viena negalėjo nustatyti jo plaukų spalvos: vienoms atrodė rudaplaukis, kitoms juodaplaukis, gal būt, dėl to, kad jis nė karto nebuvo nusiėmęs savo mėlynos kepurės.
Miesto įžymieji, sutikę jį geležinkelio stotyje ir palydėję į viešbutį, tvirtino, kad naujasis burmistras yra tikrai nuostabus žmogus: niekada nepasiduoda desperacijai, myli principus ir švarą (myli!), blaiviai vertina veidmainystę, kai nėra kito pasirinkimo, ir žino, kaip jis atrodys, būdamas aštuoniasdešimties metų.
Vietos laikraštyje buvo išspausdinta plati jo biografija, bet atrodė netikra; įskaitos anketoje jau savaime nieko tikro negalėjo būti; apibendrinus ir iššifravus netikrus duomenis, buvo galima nustatyti kai kuriuos tikrus jo gyvenimo faktus. Mokęsis dvasinėje seminarijoje, dėl pašaukimo stokos pasitraukęs, studijavęs teisę, bet dėl kažkokio svetimo nusikaltimo - neteisėtai pašalintas; nieko nebaigęs ir nieko neišsinešęs, turėjo laisvas rankas politinei veiklai.
Vėliau paaiškėjo, kad naujojo burmistro politiniai ir administraciniai gabumai gana riboti. Pasišovęs miestą valdyti stipria ranka ir stipria galva, pasijuto neturįs stiprios rankos, nes yra aristokratas, ir neturįs stiprios galvos, nes yra fantastas. Parodęs geriausius norus duoti miestui "tvarką ir gerovę", greitai pats suprato, kad tvarka ir netvarka dažnai visai tas pats, gerovė ir skurdas - taip pat; o duoti vertingus pažadus - tai beveik viską duoti. Kliedėjimo momentais (o tokių pasitaikydavo), kurie būdavo rezultatas įtempto ir nelogiško galvojimo, imdavo tvirtinti, kad ne miestas jį prarijęs, o jis miestą; tada jis netekdavo tikrovės pajautimo ir miglotame pasąmonės kompleksų pasaulyje regėdavo žmones, iškilmingai kopiančius į kažkokią laimę, o kartais regėdavo tik virves, kuriomis kažkas tempė kažką - ir tempė nežinia kur.
Vis dėlto netiesa, kad naujasis burmistras miestui nieko nedavė. Jis davė gana nemažai, reikia būti objektyviems, ir davė tai, ko reikia, tik, deja, ne taip, kaip reikia. Estetas, fantastas, švelnios prigimties - jis negalėjo nieko pakęsti, kas buvo prieš jam ateinant.
Pirmiausia jis išnuomojo iš miesto valdybos senovinę pilį ir iš senovinės rotušės perkėlė ten visą miesto valdybą. (Nuomą įstaiga turėjo mokėti pati sau, kitaip buvo neįmanoma, kol pasaulyje egzistavo buržuazinė buhalterija. Žinoma, mums visa tai nebesuprantama, bet šių dienų buhalteris iš karto supras.) Keturių kolonų salėje įsirengė nuostabų kabinetą, kurio viduryje saulė turėjo tekėti, o sienose šviesti graikų, romėnų ir būsimųjų amžių išmintis. Už durų ant persiško kilimo pasodino gražią sekretorę; šalia, tarsi garbės sargybą, pastatė dvi eiles telefono aparatu - žalių, geltonų, žydrų kaip dangus... Visa tai turėjo iš karto apstulbinti kiekvieną atėjusį ir visam laikui atimti bet kokį norą pykti, kritikuoti ir keiktis. Tai buvo politika, stovinti aukščiau už gyvenimą.
Svarbiausios reformos vyko Kiaulių gatvėje.
Pasukęs į tą puikią gatvę, naujasis burmistras staiga sustojo, perskaitė pavadinimą ir pajuto nemalonų kvapą. Iš karto jis net nesuvokė, koks tai kvapas; tai buvo truputį salstelėjęs ramybės dvelkimas, gal dar šiaudų ir dar kai ko... Giliai patraukęs nosimi ir tai pakartojęs keliose vietose, įsitikino, kad šis kvapas dusina visą miestą ir trukdo žmonėms laisvai alsuoti. Sušaukė tada jis miesto valdybos posėdį ir pasiūlė Kiaulių gatvę pakeisti į Arklių gatvę.
- Arklys visada nešė žmogų į priekį, - kalbėjo jis, - lydėjo visais likimo keliais, dalinosi džiaugsmu ir vargu ir mirė kartu su žmogumi kovos lauke. Pažvelgęs senam darbiniam arkliui į akis, visą žmonijos skausmą matai.O kiaulė buvo ir bus nešvarumo ir išdavystės simbolis. Mieste niekas netaria su pagarba kiaulės vardo; kaime taip pat ją nustojo gerbti po to, kai ji išdavė žemės ūkį.
Kai visur prikalė dailias lenteles su nauju gatvės pavadinimu, praeiviai sustodami skaitė jas kaip kokius šūkius, šypsojosi, traukė pečiais ir kiekvienas sau galvojo, kad miestas pradeda įsisavinti kitokį kvapą.
Tačiau naujasis gatvės pavadinimas pasirodė žalingas. Gatvėje buvo dideli sodai ir stambūs bitynai, o bitės, kaip žinoma, nepakenčia arklių kvapo. Greitai ėmė nykti bitynai, o su jais ir sodai. Atsirado rimta priežastis vėl pakeisti gatvės vardą.
- Technika, ponai! - kalbėjo burmistras posėdyje, o jis mokėjo kalbėti, - technika - istorinis stebuklas. Kaip šiandien atrodytų pasaulis, jei technika būtų sustojusi urvinio žmogaus lygyje?! Ne tik automobilio ar traktoriaus žmogus neturėtų, - jis neturėtų sielos!O arkliai nyksta, ponai, istoriškai išmiršta, nieko nepadarysi; lieka džiaugtis tik tuo, kad su jais kartu nyksta ir arkliavagiai.
Po tokios burmistro kalbos miesto valdyba nutarė Arklių gatvę pavadinti Traktorių gatve.
Traktorių gatvėje nebuvo likę nė vienos pirties; jos visos buvo kvailai ir beprasmiškai sudegintos dar tuo metu, kai gatvė turėjo negarbingą Kiaulių vardą. Dabar, grėsmingai pakelti į dangų, stirksojo rudi pakrypę kaminai, nelyginant milžiniški skęstančios pabaisos pirštai. Tarp sodų, daržų ir gėlynų jie buvo baisiai svetimi ir priminė chaoso, nykimo ir beprotybės pasaulį. Čia pat mėtėsi aptirpę negyvi akmenys - kažkada egzistavusių begalvių milžinų ginklai. Niekas nesistengė pašalinti griūtenų; visiems atrodė, kad jos turi ypatingą teisę čia būti.
Naujasis burmistras apstulbo, pamatęs nuogus apgargažėjusius kaminus, tamsius suskeldėjusius akmenis; jam pasirodė, kad jis mato jų virpantį trūnijimą, nors tai buvo netrūnijantys daiktai. Ir keisčiausia, kad juos pamatė tik dabar, nors daug kartų buvo vaikščiojęs Traktorių gatve. Pajuto jis, kad tie negyvi akmenys nėra negyvi; jie kalba apie kažką: gal būt, apie liūdną Konstancijos istoriją, kurią jis buvo girdėjęs, absurdiškus pirčių gaisrus, žiaurią, bukaprotišką bausmę, o gal apie tą nereikalingų daiktų sandėlį, saugomą kaip kokią šventovę. Ir tada jis tarė pats sau:
- Kiek daug žmonėse nešvarumo! Reikia pastatyti naują didelę pirtį.
Po mėlyna kepure, augte priaugusia prie galvos, visada slypėjo plati vaizduotė ir galimumas gimti dideliems planams. Su įkvėpimu burmistras mąstė, konstravo keletą dienų ir naktų ir sukūrė ištisą sudėtingą svarinimo sistemą. Pirmiausia turėjo būti pastatyta moderniška pirtis su voniomis, įvairiais dušais, poilsio kambariais, manikiūro ir pedikiūro kabinetais; šalia turėjo atsirasti kirpykla, skalbykla, valykla; toliau - muilo ir šepečių fabrikai - visa, kas reikalinga švarai.
Burmistras buvo sudėtinga asmenybė ir, savo laimei ar nelaimei, vis paklysdavo tarp dviejų prieštaraujančių tiesų. Šį kartą buvo viena tiesa - tai kova su pasipelnymo dvasia, kuri yra nešvarumo motina, antra - tai pelnas, kuris sudaro sąlygas švariai gyventi. Ir dar: turtas - tai dvasios žudikas, neturtas - tai kenksmingiausias dalykas vadovaujančių asmenų veikloje.
Ir burmistras pasirinko tas tiesas, kurias jau pradžioje buvo pasirinkęs. Savo sistemai realizuoti suorganizavo akcinę bendrovę, apskaičiavo galimą dividendą ir pritraukė kapitalą.
Ramiose vilose, kuriose iki šiol girdėjai senus paprastus žodžius: miltai, mėsa, arbata, dabar pasigirsdavo nepaprasti: vertė, pridedamoji vertė, antpelnis.
Pirtis buvo pastatyta, ir statytojai įteikė burmistrui raktus. Į atidarymo iškilmes buvo pakviesti įžymieji miesto žmonės; po oficialiosios dalies buvo numatyta visiems išsiprausti maudyklėse, voniose ir po įmantriais dušais. Tačiau atidarymo išvakarėse įvyko kažkas nelaukta: policijos prefektas gavo keistą laišką:
Šią naktį gaus per galvą tas, kas aukštai ją kelia.
Paskaitęs laišką, prefektas nesąmoningai nukreipė akis į budinčiojo policininko galvą ir stengėsi suprasti, ką visa tai reiškia. Didelė policininko galva buvo užvožta aukšta kepure.
"Policija saugo kiekvieną teisingą mintį ir vaduoja žmoniją iš neteisybės pančių", - prisiminė prefektas spaudoje paskelbtus savo paties žodžius ir, kaip sakoma, sukėlė ant kojų visą policiją: pastatė sargybas prie burmistro, prie savo namų, pasiuntė į gatvę patrulius, iš anksto užsakė greitosios pagalbos mašiną; nežiūrint policijos budrumo, vis dėlto atsitiko kažkas panašaus į tragediją: Traktorių gatvėje sudegė tik pastatyta prabangi pirtis, pirmasis švaros sistemos objektas. Kartu sudegė greta riogsojęs didžiulis nereikalingų daiktų sandėlis. Ugniagesių žodžiais, gaisrą gesinti trukdę benzino garai.
- Gyvenime daug kas neaišku, - tarė burmistras ir liūdnai pažiūrėjo į policijos prefektą.
- Aš neturiu teisės, ponas burmistre, užimti tokios pozicijos, iš kurios būtų daug kas neaišku, - atsakė prefektas ir patempė dailiai prigludusio mundieriaus skvernus.
- Tai kas gi sudegino pastatą, ponas prefekte?
- Beprotė.
- Beprotė? Tikra?
- Argi yra ir netikrų? - nustebo policijos prefektas.
- Visos netikros. Visos nešioja kaukes. Tikrų sunku rasti.
- Šitoji tikresnė už visas tikrąsias.
- Kas ji?
- Rudaplaukė. Konstancija.
- Konstancija? Turiu žinių, kad ji prieš daugelį metų pasikorė nereikalingų daiktų sandėlyje.
- Konstancija gyva, ponas burmistre, vaikšto gatvėmis, užeina į kiekvienus namus.
- Ar tai tiesa? - paklausė burmistras.
-O kas tai yra tiesa? - savo ruožtu paklausė policijos prefektas.
- Hm!.. Kas yra tiesa? - susimąstė miesto galva. - Nežinau, prefekte. Tik žinau, kad visada įklimpsta ta valdžia, kuri ieško tiesos.
- Manau, kad mums šitos silpnybės negalima prikišti.
- Pagirtina, - tarė burmistras. - Tiesa - sena kaip pasaulis, sako etiopai. Ir taip pat surūdijusi, kaip pasaulis. Per jėgą kalama nulinksta.
Nutilo burmistras, nutilo ir prefektas.
- Viena? - po ilgos pauzės paklausė miesto galva.
- Tiesa?
- Konstancija.
- Žinoma, viena. Bet turiu pasakyti - kartą sapnavau, kad visas miestas jos dvasiniai giminaičiai.
- Jūsų sapnas jums daro garbės, prefekte. Prašom. Paimkite cigarą.
- Dėkoju.
- Visi mes miegam, ir visi sapnuojam. Tik užmirštame, ką sapnavę.O jūs neužmiršote. Policijos budrumas - aukščiausio laipsnio.
Burmistras nusijuokė, nusijuokė ir prefektas.
- Pagalvokite, ponas prefekte, gal ta Konstancija kieno nors įrankis?
- Įrankis pačios beprotybės!
- Kodėl gi ji sudegino naudingą pastatą? Juk bepročiai taip pat turi savo logiką.
- Labai neaišku, ponas burmistre. Tai tamsi pasąmonės sritis, kaip sako žurnalistai. Juodoji magija!
- Negi aš pasakysiu akcininkams: juodoji magija, pasąmonės sritis! Kapitalas žuvo! Suprantate?
- O jūs pasakykite: kapitalas lieka kapitalu, gaisras - gaisru, burmistras - burmistru. Ir nesileiskite į jokias magijas.O jei dar murmės, nukapokite jiems galvas.
- Juokais galiu nukapoti ir vėl sudėti į vietas. Bet kapitalas yra dievas, nė vienas dievas juokų nemėgsta; kapitalistai - jo tarnai; dievo tarnai nekenčia net draugiškų šaržų. Išeities nėra. Aš privalau nusišauti.
- Ką?! Nusišauti?! - pašoko policijos prefektas.
- Nusišauti, - ramiai atsakė burmistras. - Aš mėgstu humorą, bet šį kartą kalbu rimtai.
- Jūs dar galite daug ką duoti!
- Galiu duoti tiktai pažadus. Pažadų bepročiai dar neįstengia sunaikinti.
- Jūs galite pasistatyti sau paminklą.
- Malonu būtų pasistatyti, jei žinotum, kas jį nugriaus.
- Bet, burmistre, jūs turite daug asmeniškų draugų!
- Turiu - ir ne mažiau, kaip bet koks karalius, nors aš tik burmistras.
- Bet jūs gi tikite žmonėmis!
- Tikiu! Tikiu žmonėmis! Tikiu jų teisingumu! Tikiu šventaisiais! Nusišauti! Nusišauti!
Ir burmistras ėmė šaukti ir kelti sugniaužtus kumščius į jam vienam tematomą dangų.
- Jūs ligoms, burmistre. Jūsų nervai pakriko. Jūs privalote pailsėti.
- Kristi! Akmeniu pavirsti! Aa!.. Ateis didysis ir tave - akmenį - užmuš kitu akmeniu. Po to išveš į Rio de Žaneirą arba į Filipinus.
- Burmistre! Nieko kito nelieka - sunaikinti Konstanciją! Garbės žodis, sunaikinsim!
Konstancijos sunaikinti policijos prefektui nepavyko. Niekas negalėjo tiksliai nurodyti, kur ji pasislėpė. Vieni sakė - nereikalingų daiktų sandėlyje (deja, šitas jau sudegęs), kiti - pačioje policijoje, o treti tvirtino savo akimis matę ją iš pat ryto įsmunkant į Vyriausiąją biurokratijos valdybą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
