404 Henrikas Nagys "Grįžulas" | Antologija.lt

Henrikas Nagys - Grįžulas

Apie kūrinį Turinys

MĖLYNAS SNIEGAS

DEVYNI ŽEMĖS VEIDAI 


AKMENYS

Pilki uolų kauburiai liepsnojančioj dykumoj -
banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus...
Raudoną jūrą išklojo vergai ir karaliai koralais.
Nuo palmių žiūri paukščiai drėgnom, deimantinėm akim.
Opalą ir auksą skalauja upeliai nepaliesti.

Iš kieto titnago trykšta, eremito lazdos užgauta, 
šaltinio versmė: išbalę mėnulio akmenys, 
Egipto sfinksai, Kartaginos mūrai, Eufrato krantinės, 
ledyno gadynių kirviai, nudailinto marmuro kaukės, 
dievai ir atletai Praksitelio ir Michelangelo, liūdnos 
figūros sintetinio akmenio prarasto rojaus vaikų.

Žėruoja žėručiai žvyryno atokaitoj, vaiko rankoj. 
Genezės uola sutrupėjo. Nuėjo į mėlyną rūką 
kalnai. Siluetų lengvutė linija virpa ir tirpsta 
akiratyj. Karštas Afrikos vėjas supa masyvią 
ir drumzliną amfiteatro užuolaidą. Smiltys užpustė 
ir rojų, ir paukštį, ir angelą brangakmenio akim.


UGNYS

Prometėjas

Pirmąjį žaibą tau dovanojo dievai Eladoj.
Tu mokėjai laikyti smėlį, gėlę ir irklą.
Jauną ugnį. Tavo ranka išbraižė akmenio sienoj

strėlę, medžiotoją, žvėrį. Iš mirusio medžio 
šokančią liepsną. Per nugalėtą naktį ir vandenį 
lenktą valtį plukdei, Prometėjau, broli, namo.

Kedrų giria, nepažinusi gaisro, dainavo tau.
Stiklas, dar neatskirtas nuo motinos savo - smilties,
glostė tau pėdas. Krematoriumuose nedeginti kaulai,

tyro vandens plaunami, gulėjo balti ant kranto. 
Vėjai ir vandenys dar tebebuvo kraujo broliai. 
Tu jiems atvežei keistą, laukinę seserį.

Pavadink ją vardu ir palik. Mūsų rankos nemoka
laikyti nei irklo, nei smėlio, nei žiedo. 
Nieko nemyli mūsų delnai: nei bangos, nei jaunos ugnies.

Dega mūsų nelaimių laužai vandenų ir naktų pakraštyj. 
Naktys auga, ir potvyniai užpila liepsną. 
Sudegino lengvą luotą dievai Eladoj.


LIETŪS

Suaižėję vieškeliai tiesia dulkėtas rankas
į rytus, į vakarus, šiaurę ir pietus. Į dangų ir žemę.
Bespalviai, kurtūs miškai anglėja vidurdienio saulėj.

Bokštai varinėm burnom atsivėrę į peleninį skliautą. 
Sausi šuliniai. Suskirdusios lentos - lopšio ir karsto. 
Sukepusios lūpos kartoja bebalsį burtą.

Vidurnakčio valandą drėgno vėjo plaštakos paliečia 
sausą ąžuolo žievę, žvaigždžių nuodėgulius, tuščią 
tvenkinį, kaip pavargėlio delną, atvertą į debesis.

Gailiai surinka pirmojo lašo šaka užgauta:

Tada susverdi ir pradeda šniokšti giria, 
giliai ir godžiai alsuodama tirštą miglą, 
puolančią garo baltom bangom į slėnių gilybę.

Vieškeliai plaukia akiratin žvilgančiomis gyvatėmis. 
Veidai suodini, pakelti į šiltą šniokštimą. Godžiai 
gerdamos saldžią drėgmę, švebeldžiuoja laimingos lūpos.


VĖJAI

Saulėlydyj kaba suplėšyti debesys. Burlaivių griaučiai, 
pažaliavę tinklai, žvynai, žuvys ir žvaigždės ant kranto. 
Bežadės moterys, tylūs vaikai tebežiūri į jūrą. 
Praūžusio pikto tornado liūdnas nature morte.

Vėjai, gimę iš kūdikių pirmo ir nedrąsaus alsavimo. 
Vėjai, bangavę ramiai javų neužmatomą platumą. 
Vėjai, ritmingai ir taikiai sukę malūnų sparnus.
Vėjai, klajotojų broliai, poetų draugai, kodėl

akiračiu rieda pagieža pritvinkę griausmai, kodėl 
priebėgų ieško paukščiai, laivai ir žvėrys balti, kodėl 
skaudūs siaubo botagai čaižo žemę, dangų ir vandenį, 
plazda taifūnų vėliavos, aidi vėtrų varpai?


VANDENYS

Dykumų smėlyj atsiveria žemės akis - žydra oazė. 
Girių gūdžioj glūdumoj ima juoktis verdenė. 
Pro kietą klintį prasimuša geizerio strūklės.

Naktį kalniečių sodybose tykiai čiurlena fontanai. 
Mėnesienoje miega - permatomi kaip stiklas - fiordai. 
Vėsių vandenynų paviršiuje mirga žvaigždėta migla.

Dumbliną džiunglių žolę neša atogrąžų potvyniai. 
Teka Azijos tyrais iš nuovargio mirštančios upės. 
Putodami puola Alpių upokšniai į slėnius žalius.

Lietūs ir liūtys. Rasa, ledai ir mėlynas žemės sniegas. 
Žveją nuolat masina slaptinga gili sietuva: vanduo. 
Neramų jūreivį vilioja nežinomi toliai: banga.


VASAROS

Saulėgrąžų soduos pabunda ir gieda strazdai. 
Nušoka per akmenis šaltas šaltinių vanduo. 
Putojančių liepų žiedų sklidini šuliniai.

Įkaitę vėjų pėdos nudulka per vieškelį kietą. 
Išdegę grioviai kvepia moliu ir žemuogėm. 
Seno tilto turėklai prakaituoja sakais.

Lanka atlinguodami vyrai vienmarškiai neša 
ant žvilgančių dalgių baltą dienovidžio saulę. 
Sukasi kregždžių verpetai jiems virš galvų.

Padūmavusi erdvė dreba. Žydrą voratinklį 
karpo lėtais sparnų mojavimais gandras. 
Žadą prikandę žiūri žaliom akim miškai.

	
RUDENYS

Ant varpinės bokštų gula lapkričio miglos, 
primirkę gailių sutemų ir atodūsių. Pilkos 
išblyškusio sielvarto marškos lininės.

Į atvirą duobę žiūri žiūri pajuodę veidai.
Milinių, skarelių, lapų šlamesys. Ir -
kanopų kapojimas tolimas... žirgo regėto sapne...

liepsnojančiais karčiais... širmojo žirgo kanopos 
kapojo žolę žalią, šviesiai žalią, dar žalią... 
Dunda į didelę duslią duobę žemė juoda.

Krenta į duobę debesys ir dargana.
Krenta veidai ir varpai, krenta vakaras, krenta
žemė visa ir dejuodamas juodas dangus.


ŽIEMOS

Rytmetį grįžta nebylės bandos ražienom. 
Tingiai keliasi saulė pro garo kamuolius. 
Spindi švininėj šviesoj apledėję ragai.

Vidurdienį pievose gęsta lapų laužai.
Krankia varnai išbadėję virš stingstančių kūdrų.
Geležiniai gruodo pirštai į žemę sminga.

Vakare per Paukščių Taką atpučia sniegą šiaurys. 
Lengvos plaštakos glosto nedrąsiai brastą, 
žolę, šnarančius stogus, eglynus - pernakt

niūniuodamos supa ir vysto į vėsų audeklą... 
Sapnuojantį lopšį užraizgo šerkšno gijom. 
Pirkioj traškėdama baigia liepsnoti skala.


PAVASARIAI

Kužda ir kužda neramūs miškai pro miegą. 
Nuo alsavimo karšto dreba malūnų sparnai. 
Mėlyno mėnesio akys spindi tankmėj.

Nakčia skardi ir skardi giriom laukinis juokas. 
Debesys lenkia ir lanksto eglių viršūnes. 
Ir - pažadinti vandenys puola į prarajas.

Upės apglėbusios neša į jūrą suaižytą ledą. 
Aidi akiratyj slopūs griaustinio dunksėjimai. 
Ilgas žėrintis žaibas atveria dangų.

Ant laukų drumzlinų lyja rytmetis.
Žmonės vienplaukiai stovi bundančioj žemėj.
Tolumoj, už nakties, lengvai atsidūsta miškai.
DEVYNI BROLIŲ VEIDAI 

IŠRINKTIEJI

Kiniečio skalbėjo kieme - už jo baigiasi miestas - 
žydi atogrąžų gėlės. Nebyliai darbininkai 
lenkia per purviną upę tiltą. Šalti dolomitai 
klastingai žėruoja karališko kalno urve.

Aklo auksakalio sūnūs žaidžia su butelio šukėm:
pro aprūkusį stiklą leidžiasi gęstanti saulė 
raudono smėlio aikštėj. Grenada. Jaučiai ir dulkės. 
Poetų rojus: Bahia de Todos os Santos. Balto
 ir juodo kraujo sapne. Pro mėlyną rūką

ateina jauni mano broliai dainuoti žemę ir jūrą. 
Purvą ir tyrą vandenį. Girią ir ūžiantį miestą. 
Žalią ir pilką mirtį. Berankį skulptorių veda 
mergaitė per akmenio kalnus. Mėlyno sniego 
atašvaite mano delnai, kaip gili ir bežvaigždė naktis.

Leisk. Paliesiu tavo akis. Bet tu liksi neregiu. 
Duok man atogrąžų gėlę - raudoną kraujo aguoną. 
Nebyliai darbininkai išlenkė tiltą anapus. Į tyrus. 
Duokit man stiklo šukę: tegul, tegul supasi luotai 
Grenadoj, Bahioj, Šventojoj, aprūkusioj saulėj!


PENKI NEPARAŠYTI LAIŠKAI:

Pirmas laiškas:
ADELAIDĖ

Atėjai viena. Adelaidės uosto tiršta migla 
kvepia derva ir aguonom. Dega geltona, keista 
nematyto pavasario saulė: oranžiniu kamuoliu 
plūduriuoja plačiam purvinam dangaus baseine.

Tu atbridai sapnuodama juodą uosto vandenį,
kaip Guliveras paskui save vilkdama 
mažytes kristalo valtis. Virš Torrenso lėto tekėjimo 
liekno tilto vibruojanti linija sminga naktin.

Senam Vokietijos mieste (atsimeni?) tau dovanoti 
platanai ošia prie kito tilto per seklią upę:
rytmetį gaudo vaikai sidabrinę forelę rankom, 
pakrantėje šnara lapai ir vėjai žaidžia aikštėje.

Katedros laikrodis muša griuvėsių valandą. 
Trupa balta mėnesiena. Sunkių kontraforsų šešėlyj, 
kur Angelas pučia Teismo Dienos trimitą, 
mūsų žingsniai liko ir aidi. Tu Adelaidėj

žiemą sapnuoji, lengvą tošies valtį pusnyne. 
Papūgų lalėjime ieškai pamesto pilko paukščio. 
Tiltai. Mūro vartai raudoni. Sukasi saulė 
oranžiniu kamuoliu tavo sapne. Adelaidėj.

Antras laiškas:
HONG KONGAS

Naujagimis mėnuo žydi vyšnių sode.
Hong Konge.
Geltonas ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano mažoji sesuo migdolo akim, porceliano pirštais
žiūri, kaip šilkaverpiai apatiškai miršta
ant tilto trapių turėklų Hong Konge.

Ryžių degtinė saldi. Šešėliai ant lengvo šilko 
svyruoja kaip nendrės tuščiavidurės blyškioj akvarelėj. 
Bado duona sprangi. Šešėliai priemiesčio pilko 
kavinėj svyruoja marihuanos dūmuos kaip lėlės.

O mėnuo žydi geltonas tyrų krašte. Uoste.
Hong Konge.
Žėrintis ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano sesuo prieš tūkstantį metų pamiršo,
kad moka juoktis ir verkti. Prūdo paviršiuj,
po tilto turėklais trapiais Hong Konge,
žiūri migdolo akim į mane Gioconda.

Trečias laiškas:
AUKSINIS KRANTAS 
l o p š i n ė

Efua,
balto mėnulio pieno ežerai tyvuliuoja
tavo sapne. Liauna
tavo juoda oda kaip šventoji
Modomodų giria vakare. Efua, tavo jauna
širdis kaip basų ir apsvaigusių kojų
dunksėjimas, būgnų tam tam ir ritminga derliaus daina.

Efua, tavo sapne nunoko oranžinė saulė, 
nuogo rytmečio nuotaka ir nekaltybės akmuo. 
Tavo rankų riešai lengvi kaip paukščio kaulai 
tuščiaviduriai. Kaip nendrė vėjuje - tavo liemuo.

Šnara tavo sapne kukurūzų auksiniai plaukai. 
Verda varinio vandenio upė. Palmių plaštakos plaka 
tinginį vėją pavėsyj. Iškėlęs aukštai laikai 
lanką ir strėlę. Efua, tavo vingiuojantį taką seka

tigro klastinga akis. Bet tu nugalėsi
piktą žvėrį ir tamsią tankmę, kur kabo keisti
beždžionių sapnai ir vėjų vėsūs
peiliai, supjaustę debesį minkštą. Garuoja šilti
ežerai mėnulio pieno tavo sapne.
Efua, tavo ilgam ilgam sapne.

Ketvirtas laiškas:
1956 METŲ RUDUO 
Budapešto baladė

Imre, ar tai tu stovėjai
(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir vaiko akim) 
ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio vakarą 
ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos jūros galvų, 
užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungno Dunojaus vėjo 
ir jauno kraujo plakimo:
"Kelkite, vengrai, tėvynė šaukia jus!
Laikas atėjo! Dabar arba niekados!
Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame
niekad daugiau nebebūti vergais!"
Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su minia
ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šitą karčią laisvės priesaiką?

.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu rašei
(krauju - kokia patetika! - savo jaunu, šiltu krauju) 
nuo pirmojo rudenio šalčio sugrubusia, peršauta plaštaka 
raudonom ir tiesiom raidėm ant balto krantinės mūro, 
kad matytų visi: žingeidūs, bailiai, savieji ir priešai 
didžiulėm raidėm sukrekėjusį šauksmą: Mirtis pavergėjams! 
Mano žemė gyva per amžius!
 .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu užklojai
savo šiurkščia miline (ir vėliava, iš kurios tavo draugo ranka
išpjovė - kaip votį - gėdingą vergijos žvaigždę) liesą, ištįsusį 
kūną, geltonus padrikus plaukus savo sesers 
ir padėjai žodžius ant gatvės grindinio, sudraskyto 
tankų vikšrų:
Miegok ramiai, maža Budapešto mergaite, 
tavo mirtis nebuvo veltui...

.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..

Imre, ar tu parašei
siauroj popierinėj juostelėj
mums anuos nepamirštamus sakinius
iš anapus nakties, iš miesto mirties konvulsijoj
(dundant juodai nevilties kanonadai... žvilga Dunojus
po tiltais tuščiais... ir durtuvai... siauros mongolų akys.
barbaras stovi už miesto vartų...),
Imre, ar tu mums rašei
iš anos paskutinės, baisios, nemirtingos nakties:
"Dieve, išgelbėk Vengriją. 
Dieve, išgelbėk mūsų sielas. 
Sudiev, draugai..."?


Penktas laiškas:
LOS ANGELES

Vandenyno pakrantėje šoka basi angelai.
Varinėm gerklėm rėkia mėlyną liūdesį džiazo trimitai.
Poetai girti deklamuoja kavinėse - aštrūs šešėliai
legendarinių paukščių plonais sparnais
sukapoja ūžiančią dūmų uždangą - žiūri pro ją
plaukais palaidais užsidengusios veidus merginos
į ramią, apatišką, lygią kaip veidrodis jūrą...

Ant karšto asfalto šoka basi angelai. 
Džiunglių būgnai dunksi laukinio kraujo ritmą.
Juodieji poetai dainuoja dienovidį, degančią dieną:
iš peleninių palmių pasipila paukščių pulkai
virš šokančio, šaukiančio, šėlstančio miesto...
Karnavalo oranžinėj vėliavoj smilksta išdeginta saulės akis.
Ant uosto krantinės šoka basi angelai.

Kavinėse ir karčemose šoka basi angelai.
Juodi angelai. Balti angelai. Mėlyni angelai. 
Poetai iš dūmų prikėlė žalio koralo salą 
ir albatrosų tėvynę. Variniai džiazo trimitai 
drasko palmių šakas ir aižo dangoraižių akmenį. 
Trupa vitražų stiklai, ir skyla vitrinų stiklas. 
Dirbtiniai mėnuliai skrieja bežvaigžde erdve.

Ant žvaigždžių ir stiklo šukių šoka basi angelai.


TOMAS NIPERNADIS

Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,
tave sutikau.
Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.
Tavo šviesiai geltonus - kaip vasara - plaukus
kedeno šiltas vėjas. - Mūsų gyvenimai
kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…
Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.

Tavo skaisčiai žali marškiniai ir lengva kuprinė, 
ir atsmaukta skrybėlė kaip mėlynas lopas dangaus. 
Putoja kriokliai ir liepos. Velėja žlugtą merginos. 
Aš laukiau tavęs ilgai. Savo draugo brangaus.

)Užsidegei pypkę. Primerkęs akis pažiūrėjai į tolį:
,Einam kartu. Dar vasaros daug - o kelias be galo. 
Žemė dabar pasiilgusi kojų basų ir klajoklių 
juoko. Eikim kartu su baltais beržais. Jų dainelė 
tokia šviesi ir be rūpesčio aidi prie krioklio, 
kur linksmos merginos velėja vasaros vandenį žalią.


KELIONĖ NAKTIN

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties 
vėsų, vėlyvą vakarą seno uostamiesčio smuklėj. 
Tekėjo geltonas smėlis ir vynas iš vieno indo
į kitą stiklinį indą plonyte srove.

Verkė girtas žmogus, ant purvino stalo padėjęs 
mėlynas plaštakas. Bėgo nervinga reklamų šviesa 
per drėgną jo veidą, kai aukštas svetimšalis palietė 
mano pavargusio draugo petį balta ranka.

Mirė poetai smuklėse dar prieš Villon ir Poe, 
apsvaigę nuo žalio absento ir prasto vyno, 
uosto žibintų žėrėjimo ir nuo riksmų laivų, 
paliekančių juodą krantinę saulėtai kelionei.

Žaidė jauni žirgai jų sapnuose, ganykloj bekraštėj... 
šoko taškuotos forelės vaikystės krioklyj kristaliniam 
upėm į aukštumas neršti ir mirti... rinko šešėlius 
lėtų debesų išblyškę berniukai nuo šilto smėlio...

Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties. 
Šešėlių svarstyklės virpa skausmingoj lygsvaroj. 
Stikliniame kūgyje smėlio srovė greitėja ir senka. 
Vienintelė gatvė akla ir veda į tuščią krantinę.


ATSISVEIKINIMAS

Ar tu stovėsi šalia manęs kaip atspindys 
akmenėjančiu veidu ir rankom, kolei pašauks 
iš slėnio keltuvininko balsas mane?

	paskutinė lakštingala gieda 
	dunksi uždaromos durys
	susigeria smėlin devintoji banga

Ar tu stovėsi šalia manęs balto kalno pavėsyj 
klausydamasis ledinėj tyloj teliūškuojančio 
vandenio iš Anapus - nesenkančioj Stikso upėj?

	paskutinį kartą ranka liečia ranką 
	dūmų ir debesų kamuoliai suvynioja 
	gyvą saulę į šermenų ašutinę

Ar tu kvėpuosi kartu su manim praretėjusį 
kartų orą tolimo ir nepažįstamo krašto, 
kurio niekados nebuvo, kurio nėra?

	plaukia valtys pavandeniui plaukia
	sesers ir Ofelijos baltos rankos
	plaukai palaidi ir nebeatspėjama šypsena

Ar tu stovėsi šalia manęs paskutinę valandą -
mano šešėlis, aidas ir atspindys -
kai rūstaus laivininko irklai palies mano petį?