404 Henrikas Nagys "Grįžulas" | Antologija.lt

Henrikas Nagys - Grįžulas

Apie kūrinį Turinys

MĖLYNAS SNIEGAS

MĖLYNAS SNIEGAS


MĖLYNAS SNIEGAS

Seni pranašai tebevaikščioja ant baltų debesų:
jų nekaltos pėdos šviečia kaip platina, 
nepalietusios žemės dulkių ir žemės žolės.

Mano žodžio skelbėjai atėjo per mėlyną 
rytmečio sniegą. Nepatekėjusi saulė gulėjo 
girių užuovėjoje. Garavo šaltinių vanduo.

Mano pranašų lūpom kalbėjo akmuo ir smėlis. 
Kalbėjo drumstas ir žydras žemės vanduo. 
Kalbėjo broliai ir seserys. Mano draugai.

Mes atradome savo žemę ir savo dangų. 
Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą 
tarp kieto gruodo ir minkštų debesų.

Seni pranašai tebevaikšto baltais debesim.


TABULA RASA

Krentančio sniego tyla neapsakoma: žydro paukščio
skridimas, kreidinė sala migloje. Ararato
viršūnėje vėjai ir debesys suledėję. Aštrių stalaktitų
žvakės. Išbalusio lino drobulė pridengti
mirusio veidą. Tavo ir tavo brolio akis.

Angelas veidą nupaišė su kalkėm ant balto bažnyčios mūro, 
kur žiūri Vevey vynuogynai į žalią Ženevos ežerą 
akinančiam burių plazdėjime. Angelas tavo akis nudažė 
permatomu Aukštaičių upės vandeniu. Angelas 
apsiautė tavo pečius neapsakoma krentančio sniego tyla.

Mokytojo spindinčios kojos praėjo pro tavo lūšną:
irklus, valtį, tinklus palikai ir sekei. Ne tau 
daugino duoną, žuvį ir vyną. Kanos vestuvėse, 
Vevey vynuogynuose, Mūšos smėlėtam dugne atradai 
baltą paukštį ir salą, sniegą, drobulę, stebuklą.


TĖVIŠKĖ

Prietemoj tylios moterys stovi prie atviro lango:
dengia pečius palaidi peleniniai plaukai. 
Ievų medžiai žydi ir žiūri į žydrą vandenį. 
Teka garuodama tėviškės upė lėta Vaidmena.

Tokia vėsi molinė asla pavargusioms kojoms. 
Pro lygų žiogų čirenimą prunkščia arkliai, 
panėrę snukius į tamsią ir tykią srovę. 
Dėdė niūniuoja dainą apie ievą ievužę.

Glosto gera ir gaivi migla mano veidą. 
Medžių melsvi siluetai grimzta į naktį. 
Pilkos moterys stovi ir tyli prie lango. 
Atsidūsdami aidi už girių varpai.


CAPRI

Capri saloj kiparisai liekni ir liaunūs kaip moterys. 
Legendarinėj Capri saloj ąsočiai liekni ir moterys. 
Vynuogynai vingiuoja pakalnėn. Jūra ir uolos dainuoja. 
Tu atėjai ir stovėjai žvarbų gruodžio vidurnaktį 
mano sapne, aikštėje, pūgoj, pusnynuose, 
viena ir balta. Kaip žydintis medis, žuvėdrų debesis, 
Neapolio kolona.

Kolonos kareivių žygiavo kitam sapne - rūškanam - ar atsimeni? 
Iš Monte Cassino į Romą. Dainavo mano draugas poetas 
sutrupintą saulę vidurdienio dulkėse. Tu 
jo dainos negirdėjai. Alyvų ir palmių šakas 
sukapojo ant imperatorių kelio apokaliptinių tankų 
plieniniai vikšrai.

Legendarinėj Capri saloj vaikai neša saujose saulę. 
Citrinų pintinėse auksą renka rinkėjų rankos. 
Linguoja luotai lengvai ir ritmingai. Santa Lucia. 
Kodėl atėjai į mano sapną? Kodėl nesvetingon šiaurėn? 
Sninga ir sninga ir sninga ir sninga. Ant sniego nekalto 
baltą poeto veidą paišo žiema.


RAUDA IR VAIKYSTĖS FUGA

Juodžemio tankūs plaukai - sunkus plaukai kaip žemė. 
Medaus geltonumo plaukai - kaip vasaros korių vaškas. 
Ugniniai raudoni plaukai - tiršti kaip saulėlydžio rūkas.

Juodos akys ir rūškanos - kaip rudeninė verdenė. 
Akys geltonos kaip gintaras - vėstančio vakaro varis. 
Pilkos kaip juodžemio dūmai - skaisčios kaip ledo pluta.

Baltos kvepiančios rankos kaip vyšnių sodai pavasarį. 
Baltos ir lengvos rankos kaip balto balandžio sparnai. 
Baltos ir šaltos rankos kaip sniego pusnis.

Vaikystės žaidimų draugai, surinkau jus
į vieną atsidūsėjimą: jūsų plaukus, akis ir rankas,
kad galėčiau sugrįžti atgal prie Žemaičių upės, 
kai neša pavasariai ledą, varnėnus ir debesis
virš stebuklingo šaltinio, aklus pagydžiusio:
atverkit ir man nuo dulkių apakusias mano akis!


EPITAFIJA DRAUGYSTEI

Mes vis dar kalbam apie baltą brastą 
atokaitoj, toli, Žemaičių kaime:
tyra tėkmė tekėjo per geltoną smėlį,
(mūsų plaukai, saulės nudeginti, geltoni -
kaip smėlis, kaip rugių laukai, kaip gintaras ir vaškas)
tyra srovė nubėgo per geltoną smėlį,
draugystės mėlynajam veidrodyje veidus supdama.

Mes dar tebekalbame apie karštą ugnį, 
plevenančią miglotą vakarą ir rudenį prie kelio, 
kada drebėdamos atgrubę mūsų rankos 
(panašios vienos į kitas, kaip brolių) 
viršum žarijų laikė krintančią į žemę naktį.

Mes kalbame apie bevardę mažą stotį, 
atsiminimų lygumose tolstančią nuo mūsų, 
kur paskutinį žodį sukapojo ratų ritmas 
ir geležiniai dūmai mums išdegino akis.

Mes kalbam apie pasakų pasaulio paukštį, 
kurio sparnus nukarpė kietos laiko žirklės.

Mes kalbam apie gyvą, žalią medį, 
kurio šaknis supūdė neatlaidūs lietūs.

Mes kalbame apie dainuojantį pavasarį,
kurį seniai palaidojom žiemos karste.

Mes kalbame ir kalbame apie draugystės saulę, 
kuri užgeso danguje ir žemėje po pelenų pluta.


TERRA INCOGNITA

Mėlyno sniego žemėje medžių nėra:
tik medžių šešėliai ir medžių vardai, 
parašyti niūraus atsiskyrėlio aklųjų raštu.

Veidrodžių salėj nebėra nei vieno žmogaus:
tik profiliai, iškarpyti Tilžės turgaus karpytojo, 
ir siluetai, kuriuos išvedžiojo ant stiklo 
dulkėto mirusio smuikininko pirštai vėlų Vėlinių vakarą.

Senkančių upių slėnyj gimtojo miesto nėra:
tik ilgos barakų eilės, mediniai sfinksai,
padėję suodinus veidus ant letenų, tebesapnuoja
vėliavas, vasarą, saulę ir smėlį.

Mėlyno sniego žemėj liko tiktai vardai, 
liko linijos ir piešiniai ir raidės ant pelenų. 
Mėlyno sniego žemėj žemės nėra.

PIEŠINIAI ANT SNIEGO

LATERNA MAGICA

Lango kryžius krenta ant kreivo kambario sienos. 
Linguoja laivų siluetai. Liepoja. Plaka ir plaka 
elektrinio kalvio maža statulėlė raudoną geležį. 
Budi stiklinėje bonkoje burlaiviai. Vario švytuoklė 
monotoniškai mirga: šviesa ir šešėlis. Tėvo 
balsas ir didelio miesto ūžimas. Naktis ir tyla.

Sniego prikritę plaukai. Liekni, nepažįstami vyrai 
įneša pirkion Kalėdų giesmę ir žėrinčią žvaigždę. 
Eglių skujų ir degančių žvakių kvapas. Karaliai 
dėsto žaislų kaladėles ir šypsosi. Jūrų pakrantėj 
bangos skandina baltą skardinį laivelį. Ūžia saulėta 
vasaros popietė. Rieda tramvajai per aukštą ir trapų tiltą.

Mėlynos gėlės po traukinio ratais. Upė ir smėlis. 
Sukasi margos vežėčios, žirgai ir geltonos gulbės. 
Juokiasi, miltais veidą ištepęs, žmogus. Meškerioja 
mano draugai Ventoje. Nuvytę vainikai. Motina merkia 
puokštę neužmirštuolių prie kapo. Senos moterys 
tyliai šnabždėdamos žiūri liūdnai į gilų slėnį.

Brolio rankoj maža vėliavėlė. Trispalvio popieriaus. 
Aidi varpai. Smilkalai vingiuoja virš žalio vitražų angelo. 
Šlama kaštanai lauke. Alėja vėjuotoj pakrantėj, kur lūžta 
banga po bangos. Elektrinis kalvis kala ir kala 
nakties pakraštyj. Išblyškusios švyturio rankos 
bėga ir bėga ratu ir glosto man šaltą veidą.


PASTORALĖ

Iešmininko sūnūs groja šešėlyj gitaromis: renka 
permatomi pirštai seną ir gailią melodiją. 
Balto metalo lėktuvai nardo begarsėje erdvėj.

Už ežero girdisi dalgio plakimas.

Vystančio sodo medžiai dūsta tarp dūmų ir dulkių, 
Ant degutuoto smėlio, atokaitoj, stato vaikai 
basi pilis ir dainuoja dainelę.

Anapus sodo girdisi dalgio plakimas.

Dienovidžio saulėje žvilga langai ir bėgiai. 
Blyksi lėktuvai mėlynėje kaip sidabrinės žuvytės. 
Apatiškai aidi - pro vaikišką juoką - senos gitaros.

Čia pat, už gyvatvorių, žvanga dalgio plakimas.


TOLIMOS NAKTIES ATSIMINIMAS

Vakare senelės sodyboje blykčioja tolimo žaibo 
išgąsdintos lygumos. Meldžiasi medžiai linguodami. 
Ilgas grūmojantis griausmas nurieda 
per pilką ir piktą dangų. Už lango 
žiūri sulytas veidas liūdnai į mane.

Balta knyga atversta po mano rankom. 
Knyga balta, be raidžių - vaikystės dienoraštis. 
Senelės žingsniai basi, be garso: ateina, nueina... 
Lempos šviesa geltona kaip žvakių vaškas. 
Tėvas toli. Nėra motinos. Tik tyluma.

Bėga ir bėga medžiai blyškiam horizonte. 
Šniokščia ir šniokščia ir šniokščia lauke lietus. 
Senelės ranka lengva kaip paukštis ant mano plaukų. 
Vaikystės knyga balta kaip vidudienio sniegas. 
Mano veidas žiūri pro langą liūdnai į mane.


AMŽINAI ATMINČIAI

Atsiminimų knygon įrašyta:

Atsimeni
sidabrinių topolių tylą?
Baltų debesų plaukimą
ir siaurą šešėlio liniją
ant saulės laikrodžio veido?
Laukinių rožių kvepėjimą
ir mėlyną atspindį
seno malūno tykiam tvenkiny?
Ar atsimeni dar?

Karštą rupų žvyrą po kojom basom? 
Vėsią vakaro žolę. Laiptus. Išdegusį ąžuolą? 
Bokštą - baltą ir liekną kaip moterį 
keisto krašto. Alėjos gale. Ir už jos - 
žydintį lygumų vėją? Žemės alsavimą? 
Ar prisimeni visa tai?

Ar prisimeni dar
lengvą ir linksmą vežėčių dardėjimą
ant kieto, dulkančio vieškelio?
Paukščių skridimą, javų bangavimą,
liekną liemenį, piemenio ragą, primerktas akis,
putojančio pieno ąsotį,
valtį, vandenį, vasarą?
Ar prisimeni visa tai,
Ar atsimeni dar?


IDILĖ

Pelkių tyloj švilpiniuoja Pano skudučiai. 
Giriose briedžiai geria iš gėlo šaltinio. 
Paparčių pavėsyje plazda vėjo plaukai palaidi.

Sidabriniai upėtakiai nardo po krioklio purslom.

Debesys šlama senų ąžuolų viršūnėse. Piemenys 
tvenkia linksmą srovę vandens malūnėliais. 
Šoka ėriukų banda nuo akmens ant akmens.

Auksiniai upėtakiai žaidžia su krioklio purslom.

Žvejo sapne teliūškuoja vanduo į luotą.
Žiūri pro miglą raudona saulės akis.
Kvepia nendrės. Iš ežero dvelkia drėgna vėsuma.

Vakare per lygų vandenį grįžta valtys namo. 
Girgžda irklai, ir aidi nuo kranto laimingas 
juokas ir jaunos moteriškės daina.

Tamsūs upėtakiai miega po krioklio purslom.


KŪČIŲ NAKTIS

Paliko mane ir nutilusią stotį visi traukiniai. 
Žėri raudonos žarijos tarp žvilgančių bėgių. 
Miško užuovėjoj miega mano namai. 
Vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu.

Ūžiantį vėjo žibintą neša tėvas tylus. 
Mūsų šešėliai prišąla prie medžių kamienų.
Spingsi ugnis toli už šarmotų stiklų. 
Dunda gruodo širdis po žingsniu kiekvienu.

Žiūri tėviškės žvaigždės į veidus mums. 
Klausosi kiemo topoliai mūsų alsavimo. 
Mirga virš gimtojo stogo sietynas ramus
ir beria baltą sidabrą į rūkstančius kaminus.

Ąžuolo durys praviros laukia. Tenai
plūsta švelni šviesa iš ugniakuro. Šypsosi motina.
Miško užuovėjoj bunda mano ir mūsų namai.
Kvepia vidunaktis juodalksnio dūmais ir žemės duona.

PIEŠINIAI ANT PELENŲ

IMAGO MORTIS

Juodi valdininkai mirties salonuose 
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą...

	- Kalkite karsto dangtį ant mano akių. 
	Kaskit mane, duobkasiai, giliai į žemę. 
	Berkite žvyrą ir druską mano širdin.

Kas išbraižė rožės spygliu tokį trapų piešinį 
ant horizonto ledinio, pačiam dangaus pakraštyj, 
kur atverti į mėlyną tylą stikliniai vartai?

	- Plakit žilvičio rykštėmis mano akis. 
	Atverkit delnuos žaizdas surūdijusiom keršto vinim. 
	Nuplaukite smėlį nuo kojų, kad pėdos pamirštų 
	žemės gaivų ir saldų šiurkštumą.

Dega virš karčemų groteskiško užrašo raidės:
Mihi propositum est in taberna mori. 
Krenta pulkai purvinų žuvėdrų į rėkiantį miestą.

	- Paimkit baltas bures nuo minkšto dangaus aksomo, 
	kad nieko tenai nebūtų, tik atviros burnos 
	juodų kaminų ir dūmai, tik dūmai ir dūmai, 
	ir liūdno lietaus šnarėjimas ant vandenų...

Juodi valdininkai mirties salonuose 
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna mūsų kritimas.


LATERNA OBSCURA

Mudu piešiame vaiko veidą ant pirmojo sniego. 
Po laukinių aviečių šakom supa lėlę sesuo. 
Lengvą sniegą paklojo nakčia darbininkai ant gruodo 
ir dažo derva medinį tiltą per Bartuvą.
 Pirmagimis sniegas purus kaip sesers plaukai.

Per susigūžusį tuščią Žemaičių kaimą 
lekia kazokai, nuogais kalavijais kapodami 
baltą bežadę žiemos mėnesiena.

Mudu piešiame brolio veidą ant pirmojo sniego. 
Nuomariu serganti sargo duktė sužiedėjusią duoną
 trupina kapo duobėn. Kaimietės vaškinį veidą 
ir klostyto popieriaus priegalvį sniegas užpusto. 
Pro pūgą aidi kimi giesmė ir uždusę varpai.

Per tylų, miegantį, baltą Žemaičių kaimą 
lekia kazokai, rimbais ilgais kapodami 
medžiuose žėrinčią žydrą žiemos mėnesieną.

Niekas tavęs nebučiavo labanakčio. Niekas kartu neraudojo
mirusios motinos. Tėvo pakarto nelaidojo niekas.
Tavo žemė buvo tuščia ir nuoga. Tavo žemė, kaip žemdirbio delnas. 
Niekas tavęs karalystėn neleido - pilki apdarai plazdėjo 
kaip seniai pamirštų pakasynų vėliavos. Maro marškonys.

Per skurdų Žemaičių kaimą lekia kazokai,
ant iečių ilgų nešdami sukapotą 
mėlyną žiemos mėnesieną.

Skaistų sekmadienio rytmetį spindinčioj žemėj
dažo derva darbininkai medinį tiltą per Bartuvą.
Teka giliai po ledu neskubėdama upė į jūrą.
Po aviečių šakom užpustyta miega sesers lėlė.
Mudu piešiame miegančio brolio veidą ant mėlyno sniego.


APOKALIPSĖ

Išbalę debesys plaukia virš miesto griuvėsių.
Pamėlusio kalno šešėlyje žiūri užakę
šaltiniai ir šuliniai į nuodingą dangų. Mėnuo teka
tarp suanglėjusių vinkšnų kamienų į vėsią
ir metalinę erdvę tuščios nakties.

Valanda tarp gyvenimo ir nebūties:
nutilo širdis, o mirtis dar neatėjo. 
Upelio klonyj giliam nustojo lalėję 
laimingos lakštingalos. Krenta kryžium svirties 
šešėlis ant turgaus išbalusios aikštės.

Naktį ir tylą kapoja dejuodami klaikiai
seno genties kapinyno suaižyti vartai.
Žolė sutrypta. Pajuodę grindinio plytos. Apkartę
vyrų žemėti veidai. Pilnaties šviesoje belaikėj
guli šalmai sklidini vakarykščio šilto lietaus.


IŠSIPILDYMO PSALMĖ

Vėjas neša degėsių ir dūmų tvaiką.
Vakaro akys tamsiai mėlynos, liūdnos.
Miesto sode išdėliojo Monsieur LeMort marionetes -
kareivius platanų pavėsyj ir žaidžia žaidimą:
lėlių laidotuves.

Broliai ir seserys mano išėjo ilgon kelionėn
duonos pluta nešini ir svajonių paukščiais, 
į ten, kur riešuto medis kietas ir lengvas, 
į ten, kur linguoja lopšiai ir volungės ulba, 
padėjusios galvas ant samanų žalio aksomo.

Vienas likau. Nuolat aidi ir aidi ir aidi 
vėjo gaida iš gilios sutemos, iš niekur... 
Geležinė siaubo pirštinė man surakina krūtinę 
ir neša mane į ūžiančią upę bevardę, 
be miestų, be medžių, žmonių ir dangaus...

Atėmė saulę, paliko tiktai šešėlius.
Atėmė žodžius, paliko lūpas ir burną.
Aidi vėjo nyki aimana iš nakties, iš niekur...
Mes visi - prakeikti angelai, drumzlinoj pašvaistėj
ieškome žemėj tuščioj savo balto šešėlio.

Prieblandoj liko apkurtusio žalvario aidas. 
Vakaro akys liūdnos ir skaudžiai mėlynos. 
Vėjas neša degėsių ir pūvančios žemės tvaiką. 
Aikštėj vaikai mažais kastuvėliais laidoja smėlyje 
mažą geltoną paukštį ir didelę vasara.


MANO MIESTO MIRTIS

Kietos arklių kanopos, minkštos kūdikių pėdos, 
medinės žemdirbio klumpės, kruvinos bėglio kojos, 
pilki kareivių batai, kaustyti plienu ir neviltim... 
Visi praėjo pro nustebusį ir mažą mano miestą šiaurėje.

Potvynis prašniokštė. Tylu ir tuščia. Namai vėl miega, 
užtroškę gaisro smalkėmis, apkurtę nuo keiksmų, varpų gaudimo 
ir ratų dardesio, apakę nuo patrankų sudaužytos saulės mirgesio. 
Vėl miega gatvės po groteskiškai siūbuojančiom vielom ir iškabom, 
po suanglėjusiom šermukšnių ir klevų šakom...

Paliesk dar kartą rankomis
įdubusį ir skaudų grindinį
ir pasakyk - tik sau vienam - be balso: a k m u o.

Paliesk dar kartą dulkes,
sausas ir karštas,
apokaliptinio dienovidžio sudegintas į paraką,
ir pasakyk - tik sau vienam - be balso: ž e m ė.

Paimk į saujas pelenus
namų, stalų, vežimų, kryžių, popieriaus ir skroblo lapų
ir pasakyk - tik sau: u g n i s.
Glostyk ant suodinų šaligatvių ir sienų nupaišytus -
išblyškusių mergaičių ir berniukų rankų -
minkštais spalvotais kalkakmeniais
veidus, vardus, pilis ir paukščius, -
ir sau kartok, kartok be balso, tik sau vienam: 

Ne, nepalikite manęs, draugai ir akmenys, ugnie ir žeme, 
jūs nepalikite manęs sapnuoti liūdno sapno ir baisaus 
lig paskutinio Teismo išsipildymo dienos.


MORS ATOMICA

Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj.
Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti
nematomų lankų, strėlių ir iečių.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų.

Mes laukiame nuolankūs pastaros nakties 
negailestingų mėlynųjų ašmenų. Visi laivai, 
iškėlę panikos bures, pro šalį plaukia. 
Nebėra paukščių. Vėjo. Saloje šaltiniai 
užako. Duonmedžiai visi bevaisiai.

Po lūpom jaučiam vėstantį ir sūrų smėlį.
Parpuolusio šalia akių, plaukų artumą,
alsavimą, kapojantį ritmingai amžinybę
| dabarties smulkias sekundes. Tylą.
Ir paskutinę bangą, plaunančią mums kojas.

Mes esam žvėrys, šventraštyje neminėti. Suvaryti 
apokaliptinių lankų, strėlių ir iečių 
į negyvenamą, į tuščią, į koralų salą. 
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo. 
Mūsų vardų vanduo nenuskalavo smiltyje.