en
Norėčiau prisijaukinti sakalą,
aitvaro brolį,
išdidų, pilką paukštį...
Iš rinkinio "Broliai balti aitvarai"
After a time, all losses are the same.
One more thing lost is one thing less to lose;
And we go stripped at last the way we came.
Catherine Davis
Sei allem Abschied voran, als wäre er hinter
dir, wie der Winter, der eben geht.
Denn unter Wintern ist einer so endlos Winter,
dass, überwinternd, dein Herz überhaupt übersteht.
Rainer Maria Rilke
PRISIJAUKINSIU SAKALĄ Ant tėvelio dvaro sakalai krypavo... tarp kuplių kvepiančių liepų, prie almančios Ašvos, tėvo tėvo tėvo sapne. Tylūs, pilki žemdirbiai - žemėti - kaip žemė - žemaičiai, medpadžiais mindę sniegą ir molį. Senelį kalvį baudžiaumetyj išmainė į dešimt miklių medžioklinių šunų... Tasgaties - prisijaukinsiu margą sakalą čia, nesvetingoj šiaurėj, kad krypuotų ant mano - žemaičio sūnaus bežemio - peties. * * * Niekad neparduok savęs. Tegu išrinktieji ieško išrinktųjų. Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų, būk pažemintųjų broliu ir draugu. Dalią jų ir duoną jų priimk. Neišsižadėk jų lig paskutiniosios. Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius. Būki nebylio burna ir neregio akim. Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų. Vienišų viltim ir paliktų paguoda. Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda: nuolat alkanu tarp nuolat alkanų. ŠIAURĖ Šiaurėje miega mano miškų medkirčiai po pusnynų puriais patalais. Pūgos ūbauja jiems lopšinę nakčia. Šiaurėje miega mano marių žvejai po skaidria kaip stiklas ledo pluta. Plazda jiems akinanti burių drobė danguje. Šiaurėje miega mano žemės artojai po kietu kaip suomių titnagas gruodu. Šnara kruša kaip grūdai pilami į aruodą. Šiaurėj su savo svajonėm, žvaigždėm ir vėjais miega mano seserys, broliai poetai. Miega ir klausosi amžino žemės kraujo tekėjimo. Šiaurėje miega visų eilėraščių žodžiai ir pirmo pavasario potvynio laukia, kad galėtų pabust ir pakilti kartu su paukščiais. ARKTIKA Vien tiktai sniegą, sniegą ir sniegą ir sniegą matau. Ligi akiračio akinančio begalybė balta. Tiktai kartais prabėga tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą, briedžių bandos ledu ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų didžiulę, paliegusią Arktikos saulę. Ir vėl liekame vienu du: aš ir jos - neužmatomos platumos mano sniego pasaulio. MANO SAKALAS Esu skraidęs kadais tik sapne. Nepažįstu to svaigulio keisto, kada vėją skrodžia sparnai ir kraujas užkaista: - po tavim tyvuliuoja putoti vandenys, lygumos vaiskios, virš tavęs tik erdvi platuma - begalinė žydrynė. Tu man dangaus dovanotas. Tu grįžti atgal nuolatos ir, aštriais nagais man į odą įsikirtęs, romiai ir vienodai žvelgi į mano akis. Kaip diena ir naktis. Kaip gyvastva ir mirtis. Kaip žiemą žydinti rykštė - nuostabiausia išliks žmogaus ir paukščio draugystė. * * * Neišsižadėkite manęs. Neišsižadėkite jauniausio savo brolio. Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens. Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio. Nepalikite manęs. Nepalikite prieš paskutinę ilgąją kelionę. Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt. Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona. Neišsižadėkite manęs. Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio. Mirtis myli tris. O kas mane užbers žeme? Mano miegui kas atkas sukepusį raudoną molį? Neišsižadėkite ir nepalikite manęs. * * * Manom mirtį pažįstame. Tiktai gyvenimo mįslių nemokam įmint. Tiltą po tilto sudeginę, nei atgal, nei pirmyn neberandame kelio. Einam ir grįžtame, klumpam ir keliam, kol pagaliau apsiprantame su vienintele ir paskutine mintim: ir mirties nepažįstame. * * * Atskrenda sakalėlis per žalią, žalią girelę... Atsimušė sparnus mano paukštis į eglę, sausą eglelę. Už jūrų, už marių sūnūs ir dukterys. Lūžta keteros. Vandenys gailūs ir sūrūs plauna eglę kaip ašaros. Nebežaliuos giria: aštrios šakos - ašakos. Duona kieta ir gori. Pasiimsim tiktai su savim karčią pasaką apie našlaitę, kuri laukė pralaukė jauniausiojo brolio (brolį pakorė miške), kai namolio pasikelsime grįžt. Nebežaliuosi, eglele: sukrekę moliai ir kaulai brolio kiekvieną šaknį užgoš... Nebežaliuosi, eglele, ne. Tiktai pačioj viršūnėlėj, kasnakt, vėlai sakalai linguos. * * * Išmaldos neprašiau. Valgiau duoną juodą, pūslėtom protėvių rankom pasėta, pro suskirdusius pirštus supiltą aruodan. Valgiau savo vargo duoną - gaižią ir kietą. Kojom basom išvaikščiojau tėviškės smėlį. Mindžiau raudoną kaip kraują rudenio molį ir godų juodžemį. Mano senolių medžiuose tebemiega jų baltos vėlės. Išmaldos neprašau: sugrįšiu namolei ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas (kas žemės - žemei, kas brolio - broliui), savo dalies paliktos atsiimti. Pasiimti nuosavą mirtį, kuri kalasi kartu su žaliais želmenim už gimtojo sodo kiekvieną ankstyvą Žemaičių pavasarį pro juodą, pro trupantį šiaurės gruodą. GINTARAS Debesys drengia dangų. Vėtra artėja. Į baltą Baltiją brenda, per smėlį ir vėją, tūkstantamečiai pušynai. Priėję pakrantę, krenta šniokšdami į devintąją bangą ir giliai gelmėn paskandina, šakų ir šaknų raizgyne, smėlį, žaibus ir vėją ir gintarą * * * Ko taip baugščiai, taip greitai plaka prijaukinto sakalo mano širdis? Vaikystėj svajojau: pagaučiau pavasario šiltą, saulėtą ir didelį vėją: galėtų skraidyti kartu su manaisiais margais aitvarais... Dūdelė - molinis paukščiukas - kažkada dovanota tėvo tėviškės turguje: kaip greit sutrupėjo tarp pirštų... Nemoka jokia ranka laikyti nei paukščio, nei vėjo. * * * Nebuvo pavasario: po žiemos atėjo žiema. Kaip pasakoje, kaip sapne. Keista: ledai kai užklojo dangų, veidą ir ežerą - nepastebėjau: nebuvo vasaros nei rudens: po žiemos atėjo žiema. VASARA Glostau drėgną ir tankią žolę: plaukus jaunos moters. Nieko nepasiliko: prapuolė vasara, vandenys vakarais plaus ir plaus tuščią aikštę. Vėjai lediniai vaikščios. Nieko nebegaliu sugrąžinti. Nieko nebelaikau savo saujose. Nieko. Nuplovė liūtys įmintas pėdas žolėj ir smilty. Palieka ant mano delno tiktai švelnus drėgnos žolės ir tavo varinių plaukų žėrėjimas. * * * Lėk, sakalėli, mano paukšti, lėk, lėk, lėk... Aštrūs akuotai. Žila žolė. Verkia vargo varteliai. Lėk, sakalėli, greitais sparnais, aštriais sparnais sukapoki: vargą varteliuose, vargą varteliuose, vargą varteliuose verkiantį. PAVASARĖJANT * Iš Arktikos pučia lėtai šiltėjantis vėjas. Ledo lytys plaukia pavandeniui: bokštai balti po vandeniu. Baltos Arktikos meškos taškosi saulėje. Vakar pasėjau saulėgrąžas. Užkūriau laužą. Klausausi vėjo eglių viršūnėse. Pleišėja ledas. Properšoj plaukioja linksma ir raudona plūdė. Pumpuruose poška pavasaris. * * Pradedu gyventi atsiminimais. Dėlioju vakarais kai nebekimba žuvys, pageltusias nuotraukas. Skaitau senus laiškus. Naktim bandau atrasti kadaise pažintus žvaigždynus. Sakau pusbalsiu ne savo eiles. Rytmečiais piešiu žilvičio šaka juokingus veidus ant vandenio. Ir gailiuos taškuoto negyvo upėtakio, gulinčio šalia manęs, ant paparčio lapų. * * * Gražiai dainavo vaikai prie laužo, sutemus. Pabudęs paukštis surinka. Gurga šaltiniai. Šiurena nendrės. Basos kojos dunksi ant kieto tako. Vienos žvaigždės vidurnaktį spindi ir spindi. Mano sakalas kartas nuo karto susiurena per miegą sparnais. RAUDA Apkabinkime rankomis saulę - teneateina žiema. Teneateina naktis Teneateina gruodu, palaidojusi visą gentį smėlio kalne. Teneateina Arktikos sąsiaurio amžinuoju ledu. Teneužgriūva, kartu su Sibiro vėju, tamsioji tyla. Apkabinkime rankomis saulę, apkabinkim saulėtekį, tegul būna ir būna ir būna diena. VIENU DU Tarp penkių baltų beržų (jie auga kaip broliai iš vieno kamieno), plačioj karūnoj, kur šiaurės vėjai ūžia, tave užaugino lengvi ir permatomi debesys. Sūpavo šiltos vasarų vėjo rankos. Dainavo lopšinę ežero vandenys. Geltono smėlio spalva nudažė saulė. akis. Kai varinėm kalvom ėmė lėkti pikti rudeniniai vėjai, kai išskrido gailiai gagendamos prieš pirmąjį sniegą laukinės Kanados žąsys, tu laikeisi, aštriais nagais įsikirtęs į šaltą tošį, aukštai, tarp lekiančių lapų. Tada tau vardą daviau. Pavadinau tave savo sakalu. Pilką vienišą paukštį. Atsiskyrėlio brolį. Vienintelę išsipildžiusią savo svajonę. Žiūrėjai bejausmėm akim į mano ištiestą ranką. Nelietei maisto. Buvai svetimšalis. Savo vienatvę gyvenai išdidus. Nenorėjai vergauti niekam. Nei man. Kentei savo badą ir laukei savo mirties. Ant penkių baltų beržų užaugino vėjai tave. Tau dainavo skaidrūs šiaurės vandenys. Kai pirmoji pūga maišė žemę su dangumi, tik tada prarijai pirmą kąsnį iš mano rankos. Jaučiau, koks skaudžiai sprangus buvo tasai nelaisvės maistas. Brendu pusnynais. Eglių šakos lūžta po sniego našta. Mudu medžiojam kartu: aš žemėj, tu aukštai ledinėj erdvėj. PAVASARIO FUGA * Nebekalbėkim daugiau nei vieno žodžio - žodžių gana. Tegul skardena tarp garuojančio gruodo ir tarp dangaus tiktai vyturėlio daina. * * Ledai išėję. Vėją dabar gali apglėbti saujomis kaip mažą, bejėgį paukštį, iškritusį iš lizdo ir ieškantį tik tavo rankų ir tavo kraujo šilumos. * * * Ant mano delnų - paukščių šešėliai, žydi pavasario debesys. Dauboj - putoja vanduo, dainuoja akmenys srovėje. Šiaurėj, toli, tegul kyla iš žemės baltų delnų mano sakalas į pilką putojantį dangų - žėrintis kaip išskalautas į krantą gintaras. TEGUL Neleisk man nieko pamiršti: tegul pasilieka visa, kas buvo dovanota ir atimta: tegul auga, didėja, gilėja kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną, kas metai auga kartu su medžiu ir sunkiasi su balandžio sula į medieną, į šerdį... Palik man tą niekad nenykstantį randą: tegul auga, didėja, gilėja. ŠVENTĖ Dabar dovanas dalinu: didžiulę degančią saulę balandžio danguj, putojantį krioklį po pumpurais, žydintį krūmą, pilną paukščių ir debesų šešėlių, atokaitoje tylintį seną tiltą samanotų, drėgnų akmenų, alpų vėjo alsavimą ant užmerktų blakstienų, vakarykščio sniego garuojančias pėdas po eglynų šakom ir į slėnį saulėtą lėtai nuvingiuojantį šilto, šnarančio žvyro taką. Duokit dabar dovanų: delnai į jus ištiesti, mano lūpos ir akys atvertos: šiaurėje ežerai taip atanka atokaitoje, pasiilgę pavasario potvynių, parlekiančių paukščių ir plaukiančių debesų. Duokit dabar mano baltą Arktikos sakalą gintarinėm akim. Atiduokite man balandžio saulę, putojantį krioklį, apsvaigusį krūmą ir alpų vėjo alsavimą slėnyje ant tilto drėgnų akmenų. TIEK Visą savo turtą surinkau - išdėliojau saulėje ir vėjuje: nėra nieko auksu lieto nei sunkaus, nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio. Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu, bet pakako ir užtenka visko: beržo tošies, paukščio plunksnų keturių, vasarų, pavasarių kelių atsiminimų, blėstančių ir nebesugrąžinamų, dovanotų mano balto tuščio šiaurės miško. PASAKŲ SAKALAS Norėčiau sakalo. Balto kaip Arktikos sniegas. Tojo - nykstančios giminės Kanados šiaurėje. Kuriuos vagia ir veža slapta į arabų didikų rūmus. Ir miršta jie ilgesingai ir skaudžiai, nebematę daugiau nei šiaurės pašvaisčių, nei sniego. Arba tebūna jisai tasai raibas paukštis, dainose krypavęs ant tėvelio dvaro, kur nors Žemaitijoje arba Vilniaus žemėj, gėręs gurgiantį ir geliančiai šaltą verdenių vandenį girių gelmėj, sklandęs šimtmečius virš pilių ir virš kuorų, nusileisdamas kartais ant sakalininko tvirtos ir ramios rankos. Arba galėtų jis būti senelės pasakų sakalas, kurio - kaip aitvaro - nėra niekas matęs. Tiktai aklas raganius, kuris pakelės karčemoje pasakoja apie didelį ir neregėtą paukštį, kaip sakalą, plasnojantį pilnatyj, visą dangų užklojantį žaižaruojančiais savo sparnais... Norėčiau sakalo. Balto kaip pasakų sniegas. UMBRA TACITA Tarp saulės ir tarp manęs tėra tiktai tavo sparnų šešėlis. Ant nedažytų grindų, ant kaladėlių beraidžių, ant nebeūžiančių sraigės kiautų ir nuskalauto vaikystės pajūrio. Tiktai tavo šešėlis, paskutinė žvaigždė, ant mano rankų rusena vasaros vakaro vėsuma. TESTAMENTAS Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį, kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia. Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti, kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia. Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį, kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs. Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti, kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš. IKARAS Ryto žara užgesino žvaigždyną Gulbę. Prie tavo pečių dievai prirakino sparnus. Vandenynai garuoja. Ir žvilga priberta žuvėdrų žydrynė. Vėjai varo vilnis tarp putojančių akmenų. Prarajos bedugnės šiltas alsavimas taršo tau plaukus. Tu lauki. Prieš šuolį į saulę svaigsta galva. Pasilenki, užmerki akis ir kaip paukštis krenti - akmeniu - į raibuliuojančią mėlyną mėlyną įlanką. GEORG TRAKL Šiaurės beržo sula laša ant šilto žvyro. Kaimiečių kelio į Solbad Hall, kur viduramžių liekni vyskupai stikliniuos karstuos įmūryti į storą katedrų sieną. Pučia alpus Alpių vėjas ir aikštę užlieja juodu vandeniu. Pavasario paukščiai skrenda virš miesto mūrų. Pučia varinį trimitą angelas surūdijusiom rankom prie Gasthaus zum goldenen Engel. Kriaušių degtinė karti ir degina žodžius ir lūpas. Riešutynai, alyvos, vijokliai, skurdi žaluma. Akmeniniam gatvių karste, ant tramvajų bėgių, miega visi Tirolio šventieji, valkatos, kekšės ir laukia paskutiniojo Teismo trimito. Gasthaus zum goldenen Engel pučia pavargęs angelas ilgą varinį trimitą. Gaili gaida skrodžia pavasario naktį ligi žvaigždžių, trupina Alpių akmenį. Už aklo skersgatvio Tave pasitiko tavo paties šešėlis, už rankų paėmė ir nusivedė duobėtu grindiniu į Solbad Hall. Pusiaukelyj, palšoj priemiesčio sutemoj, stovi tylūs, vienplaukiai keturi duobkasiai. * * * Tavo lediniai pirštai, žiema, man akis išsvilino. Tu saulę pasiėmei, kai jinai vakare, ilgai kraujuodama, drebėjo erškėtyje. Argi ir tenai, žemėj begruodėje, nebėra saulėtekių? * * * Nebijok tylumos. Žiūrėk kaip žemė žiemą žiemoja: tyli ir kantri. Užpustytoj paežerėj, po ledu ir po gruodu, miega šaknys, sapnuodamos atodrėkį. Saulės laukia sula. Nebijok tylėti. Tyla - visų pavasarių motina. Apglėbk ir priglausk išnešiotiną žodį. Ir lauk. Leisk žodžiams augt. Tegul sotina ir juos, kaip medį ir želmenį, neišmatuojami gelmenys... Leisk žodžiui nokti. Tylėk - ir lauk. TĖVAS Tėvas dabar ilgai sėdi nejudėdamas ir žiūri pro langą. Persodintas Kanados beržas linguoja tarp Ilinojaus vasarų kaitroje sudegusių smilgų. Gluosnių ilgi plaukai plaikstosi paukščių pilni. Tolimam horizonte - Čikagos dūmai. Ar jo pavargusios akys mato dabar gimtojo kaimo spindinčią biržę, jaunystės draugus, besitaškančius Vaidmino sietuvoj, Dargio malūno liepų plačias viršūnes žaliuojančio Žemaičių dangaus pakrašty? Netikėjom, tėve, kad taip abudu, tylūs kaip akmenys, numesti už tūkstančio mylių, žiūrėsim į tą patį svetimą gamtovaizdį ir matysim: tu - savo tolimą šiaurės kaimą, aš - savo niekad neatskrendantį baltą Arktikos sakalą. MOTINA Tu niekad nemiegi. Tu lauki kiekvieno mūsų. Tavo lango žiburys pamiršo kaip užgesti. Tave žemė masina. Tu norėtumei visą ją apsėti, išglostyti, nuravėti. Tu kalbini ją, sodindama viską: gėles, daržoves, medžius. Judvi seserys. Kraujo seserys. Judvi nuolat auginat. Judvi neapkenčiat speigų ir sausrų, vėtrų, krušos. Tu bėgi ir bėgi, tarytum turėtum paliesti kas dieną kojom basom visą smėlį ir juodžemį nuo Liepojos ežero ligi Lemonto laukų. Tu esi kaip paukštė, kuri nuolat sugrįžta į savo lizdą, suktą gilioj žolėj, prie šiltos ir juodos žemės: taip arti, kad judviejų širdies plakimo nebegali atskirti vieno nuo kito. Žemės ir motinos. Motinos žemės. SESUO Tu taip arti, kad net skauda. Ir vis tiek vaikštau su savo svajonių sakalu ant rankos ir nepažįstu tavo erškėčių žemės. Kažkas nudažė mudviem akis ta pačia spalva. Iš to paties molio išdegino kermošinius švilpukus: molines paukštes. Tu padėjai savąjį ant ugniakuro: vėjui švilpauti. (Manąjį sudaužė piktas piemuo Skuodo žvyrduobėj.) Tu vis tebeieškai niekieno žemėje, skubėdama, nervingais pirštais, paskutinės nuolaužos, kuri užbaigtų ąsotį ir vanduo su debesimis rastų jame namus. Vaikštom kartu, taip arti, net skaudu, ieškodami stebuklingo žodžio, kuris padėtų mudviem išspręsti molio ir paukščio mįslę. O erškėčiai keroja tavo sode. O sakalas mano dar neužgimęs. LAUKIU PAVASARIO Tylioj ir saulėtoj popietės klasėj vaikai, pasilenkę virš popieriaus, rašo rašinį: "Laukiu pavasario..." Pro nuogą, šakotą klevą, už lango, matau debesim išmargintą dangų; rasotu stiklu kaip ašaros teka tirpstančio kovo ledas. Pavasario laukiu ir aš. Kai pro graudų gruodą kalasi pirmas želmuo. Kai balandžiai burkuodami braido balutėse ant garuojančio grindinio. Kai visagalė ir spindinti saulė užlieja visą miestą ugnim... Kai dainuodamos šoka mokyklos kieme mergaitės ir vaikai akim žydrom ir laimingom seka aukštai iškilusį mirgantį margą aitvarą. Kai apsvaigęs varnėnas švilpauja nerūpestingą savo dainelę, plazdėdamas sparnais mėlynais. Čeža popierius. Vaikai retkarčiais pakelia galvas. Pasižiūri į mano veidą. Nusišypso. Ir vėl, prikandę lūpas, tiesiom didelėm raidėm rašo: Laukiu pavasario... Ir pro rūškaną laiko ūkaną vėl matau pilkoj pakelėj, toli, virš vaikystės pievų, čirenantį linksmą vyturį tarp debesų baltų ir balotos žemės... Užmerkiu akis. Ir laukiu. Ir laukiu vėl, laukiu savo pavasario. * * * Gerai, kad tik akimirksnį, ir ne ilgiau, galėjau savo rankoje laikyti - sapną ir pasaką ir paukštį. Jeigu ateitų man dabar naktis - būtų vis tiek, nes savo rankoje laikiau, kad ir akimirksnį, bet taip arti: stebuklą, sakalą, svajonę. SAKALŲ VALANDA Nesvarbu kada ir kur - nesvarbu, bet turėsiu raibų sakalų; ir tada jie sklandys ir skraidys, saulę, dangų uždengs, kris ūmai, lyg rudens naktimis krenta žvaigždės namo: iš neužmatomos aukštumos - kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo - sakalų, mano paukščių, lietus. Nežinau, kada bus, ir kur nežinia, mano paukščių raibų padangė pilna. Nesvarbu nei kur, nei kada, bet išmuš man dar sakalų valanda. * * * Neberašau laiškų. Sapnuoju: pačiam žiedų žydėjime renka sesuo lapus raudonus. Motina skina tarp belapių šakų žieminius obuolius. Kiekvieną dieną seku: skrenda, gailiai gagendamos, Kanados žąsys į tolimą atogrąžų žemę... Vakare sesuo ir motina semia saujomis ežero vandenį... Neberašau laiškų. AINIS Kaip mano senoliai urviniai bijau visko: tviskančio žaibo, griaustinio, tamsos ir miško gūdžios glūdumos, mirties ir kraujo. Laikau talismaną saujoj, amuletus namuos, kad apsaugotų mane nuo piktos akies, nuo žvėrių ir angies įkandimų; barstau pelenais slenkstį, kad Didysis Brolis mano lemties nesutrupintų kaip molio grumsto, įsėlinęs vogčia. Kaip mano urviniai senoliai bijau visko: kūrenu nakčia didžiulį laužą, kad atitolintų nuo manęs ir mano genties juodąją vėsumą amžinosios nakties. ŽODIS Gyvenau tiktai tau. Nieko kito netroškau tiktai, kad išmokčiau tave kaip motinos vardą, vaikystėj kartotą; kad kvėpuočiau tavimi kaip oru; kad tekėtum ir šniokštum kaip kovo upokšniai atokaitoj, po sniego danga; kad noktum kupėdamas kaip javai; kad tu mane užplūstumei kaip lietus, kaip nenumaldomas potvynis. METAMORFOZĖ Nepasakyti žodžiai lyg akmenys sietuvų gelmėje. Nei žuvų šešėliai žali, nei jauna liauna lelija nepabudina jų iš miego. Tiktai žiemų naktim, kai ant ledėjančio vandenio krenta iš lėto sniegas, visa, kas nebeatrandama, visa, kas nepasakyta, nemirtingoje šiaurėje skamba ir švyti. STEBUKLAS Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo. Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus, valtis, vaikus, vilnis ir vėją ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu tais, kurie visko, visko atsižadėjo. Neaplankysiu, žinau, Šventosios Žemės (man yra žemė visur šventa), bet nepamiršiu, ik mirsiu, į gimtąjį namą kelio beržynais baltais ir brasta. Dar vis bandau prakalbinti žemę, vandenį, vėją. Tikiu, sakalai kai kam meta sidabro plunksną, kaip sakoma senio pasakoje, sudėtoj poetams tiktai ir vaikams. Niekas niekad mums nebedaugins duonos: Dievo duona dera dienom, naktim. Niekad nebesulauksime stebuklingos žvejonės; Dievo sietuvos žvilga žuvim. KARO DIENORAŠTIS Hallesches Tor: Komunija Virš konvulsijom trūkčiojančio milžino mirštančio miesto, grimzdama į garą ir dūmus, saulėlydžio saulė kraujuoja ir blėsta. Neatvėsę griuvėsiai dar rėkia žmogaus balsu iš gilaus užgriautų rūsių pragaro. Vakaro tirštai raudona žara žėruoja plieniniai sargybinių veidai, šalmai ir durtuvai. Išbadėję Badoglio belaisviai, dulkėti, pusiau apkurtę, mėto iš rankų rankosna karštus plytgalius ir dusliai dainuoja: O mare mia... Verfluchte Italiener! - - - - - - - - - - - - - - - - - - - Kai vidurnaktį vėl ima staugti sirenos ir lyja fosforu ir minų sprogimai drebina degantį dangų, - ant Hallesches Tor požeminio traukinio purvino perono sėdime dvylika nepažįstamų. Tryliktasai - išblyškęs Badoglio belaisvis - laužydamas dalina paskutinį savo suplėkusios duonos gabalą. Ir vėliau, kai susukęs drebančiom ir sutinusiom rankom suktinę - trupančio sauso tabako - paleidžia ratu: - kiekvienas ryjame dūmą (giliai į save, užsimerkę) vyno saldumo. Heroica: Danzig Kai nebeliko nieko daugiau, tiktai siauras rėžis drėgno smėlio, skalaujamas sūraus vandens ir kraujo, nuklotas žmonių, žuvėdrų, arklių lavonais; ir prieplauka, naktim, dienom, be žado, plakama, patrankų kanonados; ir kai tu pagaliau pajuodusiom nuo parako ir plieno rankom į uosto vandenį raudoną, nuplėšęs sau nuo kaklo, trenkei dulkėtą geležinį riterio kryžių: buvai dar vienas kareivis, kauliukais nelošęs dėl Kristaus, Žydų Karaliaus, kruvino rūbo. Frau Pannwitz: Vater Unser Achtung, Achtung... dreba dienovidžio dangus, išraižytas tūkstančiais baltų linijų. Unter den Linden - jokio žmogaus. Tik spengia priešlėktuvinių patrankų salvės ir dreba žalvariniai žirgai, nuo tolimų duslių dunksėjimų, viršum Berlyno pergalės vartų arkos... Prau Pannwitz savo namo langus užkamšė skudurais. Mes bėgam begaliniais laiptais į dvokiantį ir tamsų rūsį... Vater unser... Frau Pannwitz - pusaklė, sulinkusi, tarytum neštų žuvusio vyro ir sūnų lavonus, nuolat šnabžda ir šnabžda tą pačią maldą: Vater unser, der Du bist im Himmel... O dangų seniai mums atėmė sudrėkę rūsio skliautai ir baugiai mirkčiojančios ant linguojančių vielų lemputės. Skaičiuojame minutes, sekundes,- didelio ir merdėjančio miesto pulsą... Frau Pannwitz degančiam Berlyne šnabžda už mus visus: Vater unser... PASMERKTIEJI * Artėja audra. Pikto vėjo genami nuodingi debesys gožia niunkantį dangų. Prie kalėjimo mūrų atėję per tuščią, sudegusį miestą, girdim patrankų duslų dunksėjimą. Sunkūs vartai iš lėto, girgždėdami surūdijusia geležim, atsiveria. Pro žliaugiantį lietų čeža mirtininkų medinės klumpės ant kieto kiemo grindinio. * * Taip tylu tamsioj, drėgnoj vienutėj: trenkia prakaitu, pelėsiais, pelenais. Laša, monotoniškai skaičiuodami minutes, nuo žemų lubų lašai. Šaltais delnais pridengiu akis ir laukiu - amžinybę - žingsnių ir artėjančio žvangėjimo grandinių. * * * Po nakties, po nakčiausios nakties, švininis rytas švito. Šalia mano mirties, iš anapus gyvenimo, sekundei vienai vaikystės vėjo plazdenimas nutūpė man ant peties. Sakalas mano. NIRVANA Viską atiduok. Nepasilik nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti visas visiškai ir atmerktom akim: krisk, krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę, tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina mėlynoj nirvanoje užsimiršimo... Nebijok nebūti. Tik tada, atiduodamas save, save atrasi. Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant, suledėjusios miglos kristalo atšvaita, kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo. Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas. CREDO Žodį tik ištark, ir būsim išganyti. Prisiliesk žaizdų - mirties nebus. Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti. Vartai atverti visi ir veda į kapus. Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata. Ir duobė juoduoja atkasta. Nieko nebeduok. Nei vandenio. Nei vyno. Saulę užgesink - tebus tamsu. Mes Tau kryžių sukalėm ir triskart užsigynėm. Akmenim užritome angas olų visų. Visa Tavo. Tu davei ir Tu atimt gali. Ir juoduoja Tavo žemė kaip duobė gili. * * * Visą gyvenimą ieškojau tavęs - savo paukščio. Dabar ant aukšto nulapojusio klevo, tarp sunkių ir lietingų lapkričio debesų, tupi vienas ir svetimas mano sakalas: mieguistom akim, tarytum sapnuodamas, žiūri jisai į tolimą tolumą - ir nemato žemės, ir nemato manęs. REQUIEM Paskutinieji vėjai pakyla, ir atsidūsta miškai. Kadugynuose pagaliau atradau tave. Kvepia eglių sakais. Tavo plunksnas nudažė vakaras pelenų spalva. Bežadė, kurčia kalva Į tuščią erdvę kyla... Ir tyliausia tyla nutyla, kai rankoje šaltą ir pilką sakalą savo laikai.< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
