en
UŽ VAIKYSTĖS LANGŲ
VAIKYSTĖ Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai. Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą. Iš tolo ataidi skausmingi koplyčių varpai... Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža davei Tu manajai kelionei per žemę. Kas kartą, kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė - pageltusio veidrodžio šukė - liūdna ir mažytė... Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę, žvaigždynus, marias, nes ji mano. Tik mano. Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis: žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė, - jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas dūžių širdies, kol ji plaks; nes be jos - kur jūs eisit, našlaitės? Mes nusilipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm ant kelio dulkėto namus ir gyvenom laimingi juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai praeivių juos sutrypė, užpūtė - aikštėj statėme miestus vėl, karalystes, pasaulius iš smėlio... Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais. TĖVŲ KIEMAS Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę, ji buvo šilta ir drėgna kaip motinos lūpos. Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno griaustinio būgnai ir vėjai kvepėjo lietum. Mano pėdą kuteno apvalios žvyro kruopelės ir plovė žalia ir rasota žolė... Platus ir didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo. Upės vagojo ir vieškeliai raižė jo nugarą. Pilna buvo jame šalių paslaptingų ir tolimų: skaisčiai geltoni miškai, kurie dangų ir saulę sugeria, ir jūros, sklidinos spindinčių sraigių namų. Dievo karvyčių vilkstinės ilgos ropojo per dykumų smėlį, nešdamos lobius mano pilin. Juodi skruzdėlynų kareiviai žirgais greitakojais slapstėsi po sidabriniais dilgėlių lapais ir sodo usnim. Per drumzliną griovio vandenį plaukė iš lėto kibirai, rūdžių suėsti, - pikto priešo laivai. Už stūksančios kiemo tvoros, kurią dengė suplėkę voratinkliai, sklido galandamo peilio riksmai... Baltai išplauti virtuvės laipteliai garavo saulėj. Sukišę krūvon snukučius, kačiukai miegojo ant jų. Pro atvertas duris riedėjo į kiemą sausas tarškėjimas lėkščių, virdulių ir motinos balsas jaukus. Visa buvo čia pat: dangus su saule ant žvilgančio žvyro, Debesys - šilto, putoto pieno ąsočiuos sunkiuos; sodriai žaliuos varnalėšų karstuos - numirę mažytės karalių dukterys, ir paslaptinguos leduos - sudužusio butelio šukėse - spingsinčios paukščių akys... Visa buvo arti - kada paliečiau koja basa pirmąkart žemę, šiltą kaip motinos lūpos, kai naktį jos mano vokus bučiuodavo: Mik, aš užpūsiu šviesas! DIRBTUVIŲ KIEMUOSE Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai. Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos. Mažos, purvinos rankos jas renka ir neša namo. Už aprūkusio rūsio lango pavargę žmonės užmiega. Sulinkusios moterys neša kraujuojančius vaisius pintinėm ir krūpčioja, kai traukiniai surinka... Topolių minios dauboj susirinko aplinkui durpyną garuojantį numirusios saulės ugnies apraudoti. Klausausi lalančio miesto anapus miegančių bėgių ir laukiu tėvo pareinant... Jo žibintas raudonas supas toli naktyje. Jo sunkūs, pažįstami žingsniai! Ranka šilta ir grubia glosto jis mano galvą. Už upės dainuoja kareiviai. Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina. Tykiai traškėdama dega namų židiny naktis. VASAROS DIENA Mane pabudino balandžių sparnų švilpimas ir saulės potvynis, tvinstantis man į akis. Vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary, ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno žydinčioj liepoj. Supasi vasaros vėjas trapiuos mezginiuos Žydrių ir banguojančių lango užuolaidų. Uždusę kelionėj ilgoj, alsuoja stoty traukiniai. Ir čirpia, kartu su žiogais, geležinkelininko švilpukas. Išbėgu basas baltais akmenim į sodą, pilną vėsių šešėlių. Užlieja mane tenai saulėgrąžų, žemės ir žydinčių vyšnių kvapas. Ten snaudžia ant kalkėm nubaltintų plytų, primerkęs žalsvas akis, mano driežas mažytis. Ir žvirbliai tako dulkėse maudos ir plepa. Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis. Kaip užgauna šakas obelies skambėdami debesys. Kaip nunokęs vidudienio saulės karštos spindulys nukrinta ant veido ir vokus man degina... Vėjas užmiega žolėj. Girdžiu, kaip nudilę akmenys apšepusio senio galanda žirkles ir peilius kieme. Čirpia žiogai. Ir švilpukas. Cirpia peilių atšipę ašmenys. Visa girdžiu aš vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name. Pramerkiu akis - ir mėlynė visa su šiltais debesim į užmigusius mano delnus lašas po lašo laša. MERGAITĖS LAIDOTUVĖS Išdegusi žolė anglėja saulėje. Barzdoti vyrai ant kiemo žarsto žvangančiais kastuvais žvyrą. Pro langą žiūri, galvą supdama liūdnai, senelė. Juodais arkliais kinkyti ratai pasuka iš kelio. Pušinį karstą tylūs vyrai iškelia ant slenksčio: sakais ir vėju kvepia lygios, baltos lentos. Vidudienio ugnis ir dulkės jiems į plaukus krenta. Iš namo muša saldūs tirpstančių vaškinių žvakių dūmai; ir moterų giesmė, skaudi kaip gervių klyksmas rudenį. Asloj molinėj dunda atsimušdamos kaimiečių sunkios klumpės. Senelės mėlyna ranka, senelės lūpos miegančiąją budina... Aš ją matau pro alpstantį agrastų krūmą. Tada krumplėtos, lėtos rankos pakelia didžiulį dangtį, apkaltą angelo sparnais auksiniais ir balandžiais, ir juo užvožia tylinčią mergaitę. Paima ją, žengia vienplaukiai lauk iš kūkčiojančio kambario... Arkliai kieme, kapodam kanopom aštrų žvyrą, žvengia. Nutolo vieškeliu geltonas dulkių debesis. Subilda medinio tilto rąstai slėnio gilumoj. Tyku ir tuščia namuos. Pakilęs vėjo drebulys nupurto dilges griovy ir karštus pelenus po krūmais pusto. GELEŽINKELIO STOTIS Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės - gimtinės laukų begalybėj - pabunda mano kraujuj... Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas - migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum - ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą. Į stulpo viršūnę užtraukia žibintą dejuojantį kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros. Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios, ir eglės į degantį debesį paneria galvas raudonas. Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės. Moterys. Vyrai. Akimirksniui širdį ir veidą užtvinsta man klegesio bangos. Susiliečia lūpos ir rankos. Kažkas susitinka ir skirias... Ir klykia ilgai skepetaitė balta iš traukinio lango. Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai nukrinta ant kosinčio sargo ir aklo žibinto, kuprotos stotelės mieguistų akių ir nuaidinčio žydo vežimo, ir šlepsinčių sutemos žingsnių. Kreivi, susigūžę namukai, priglaudę suodinus veidus prie spengiančių bėgių, sapnuodami miega... - - - - - - - - - - - - - - - - - Gelsvoj žibalinės lempos šviesoj susiliejusios raidės ima mirgėt po minkštais nakties peteliškių šešėliais. SNIEGO BALANDŽIAI Svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas gėralo keisto padėtas saulėj ant lango. Šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom laiko gitarą ant kelių ir skambina žemėje niekad dar negirdėtą gaidą. Pilkos jo akys suplėkusioj prietemoj spindi - du šuliniai užledėję... Giliai pasilenkus gęsta diena virš jo miegančio veido. Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega... O seniai, kai pro tylinčius sodus upės nebėgo, mudu būrį baltų balandžių nulipdėm iš sniego ir paleidome juos į didžiulį, šarmotą dangų: jie plazdėjo tenai ilgai, nutūpę ant lengvo, linksmo, laimingo debesio spindinčių rankų... Ir žemė sėmė kiekvieną rytmetį mūsų balandžių prisisunkusias saulės plunksnas nuo mėlyno sniego. Tada, vieną naktį, atėjęs kažkas pabudino sodus: glostė ir glostė pusnynus ir gruodą karštais delnais; nuo garuojančių upių nuklojo sidabro paklodes ir paleido iš narvo vėją žaisti malūno sparnais. Mudu klausėmės, veidus iš siaubo paslėpę į juodą žvyro duobių užuovėją: daužė kažin kas kvatodamas, žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais. Kai pakėlėme galvas - drebėdami tiesė šakas medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų: jo dugne sandėliai gulėjo kaip žvėrys miške, sukryžiuotom letenom suodinus veidus pridengę; iš nasrų pravirų išsilieję, kaip ilgos jų iltys spengė bėgiai po rėkiančiais ratais... Akli traukiniai lėkė ir lėkė ir lėkė per baltus balandžius... Mano draugo geliantis riksmas nukrito ant jų kaip rankos. Jo kakta šešėliuota tekėjo mėlynas paukščių kraujas... Nepažįstamos žemės kvapas. Pelėsiais aptrauktas indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango. Mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom laiko gitarą ant kelių ir skambina, skambina žemėje niekad dar negirdėtą gaidą. Sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą. SAULĖS LAIKRODIS Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą: ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui? Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo. Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis. Mano pilies langai į saulėlydžio dangų žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką. Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos - mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs... Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras. Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius - ruduo. Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą. Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo. Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev? Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis giliam tvenkiny... Mano pilies miręs saulės laikrodis miega ant smėlio. TVENKINYS Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį, dainuodami pavasario dainas. Ir matėm gintaro pilis paskendusias slaptingo tvenkinio rudam dugne. O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais subrisdavo į miegančias gelmes, mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes keistus turtus: pilis skaidriais langais, žibintus ir vežėčias auksines... Rasoton pievon krenta dusliai jų našta. Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis nerangūs ir juodi vėžiai ropoja - ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni. PRADŽIOS MOKYKLA KAIME Jų rankose žvakutės ledo saulėj dega, ir teka šalto vėjo ašaros blakstienom; po jų klumpaitėmis gėlėtom kietas gruodas skamba... Mano maži draugai! Senos mokyklos sargas variniu varpeliu jus šaukia žvarbią žiemą: Sugrįžkite! Sugrįžkite atgal į šiltą kambarį: čia jūsų laukia didelis geltono molio pečius ir išpaišytas jūrom mėlynom, rudais kalnais gaublys, ir mokytojas, ant lygios lentos raides išrašęs ir šlamančias knygas atvertęs į nežinomas šalis... Ir paukščiai iš margų kiaušinių kevalų linguoja karpytom uodegom, lenktais sparnais ant siūlų palubėj; ir trokšta pasisupti jūsų juoko vėjuje... Svajoja skrajot aukštai ir niekad nepalikt žydros erdvės... Sugrįžkite, maži draugai, sugrįžkit vėl - - * Jau skamba priemenėj nekantrūs jūsų žingsniai, ir laša kaip varvekliai saulėje skaidrus, laimingas j'ūsų kvatojimas į tamsą, kvepiančią sakais ir dūmais. Nušvinta akinančiai baltos ąžuolinės grindys, ir šaukia jums kukū!, galvotrūkčiais iššokusi iš liūdno medinio laikrodžio, maža, linksma gegutė... Tylumoje ritmingai ima mirganti švytuoklė suptis. O jūs, ant pilko popieriaus laukų palinkę, prikandę lūpas, plukdot burlaivius iš tolo per mėlynas, per mėlynas marias pas jus. Pakrantėj'e jų laukia pilys gelsvo gintaro, mergaitės raudonom suknelėm ir auksiniai generolai, ir bokštai, apkaišyti vėliavom, vainikais kvepiančių gėlių... O čia štai aš! - jūs sakote - tuo dideliu laivu plaukiu, aš atvežu turtų daug, aukso, marmuro, žemčiūgų - ir visos pilys ir mergaitės verks, jeigu pražūsiu... Už lango kranksi varnos saulėje ant kaminų kreivų ir taršo dideliais snapais sparnus aprūkusius. * Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį - aprauda paukščių nesuprantamą kelionę: jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną, vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį... O vėjai iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas. Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga. * Šiandien jūs klojate į knygas medžių trupančius lapus: j'ų išraudotas ašaras, žalius sapnus, raudoną kraują. Įnirtę liūtys šniokšdamos stiklus skalauja ir supa varpinėje verkiančius varpus, ir liejasi sudrėkusiom virvėm į žemę... Vėliau jūs puošiat plunksnom popierinį paukštį: jis kaba pilkas, apdulkėjęs palubėj... Šiurenimą neramų sparnų girdėjo jis ir išskrendančių paukščių šauksmą, bet jo širdis nebepabunda: jo stiklinės akys atspindi abejingai mirusią saulėgrąžose saulę. Jam liūdna čia vienam,- maža mergaitė sako ir glosto jo pašiurpusius sparnus.- Mes lauksim, kol jie sugrįš... Gerai? Mano mažyte, mėlynoji paukšte? * Basas pavasaris atbėgo ir išbarstė ant laukų gėles ir ant auksinių saulės siūlų danguje priraišė mažyčių, džiūgaujančių vyturėlių milijonus... O jūs kvatojančiam upely plukdot tošies valteles ir leidžiate į dangų aitvarus, spalvotais kaspinais apkaišę, su vėjais ir su sklandančiais gandrais lenktynių. Prie seno, darganų sutrupintais sparnais malūno, ranka akis pridengęs, žilas mokytojas seka tarp debesų ir paukščių jų keliones į skaisčias ir tolimas erdves, kurių ir jo širdis kadais ilgėjos. Pasakos pražysta jo širdy... Ir lig vidurnakčio klajodamas dainuojančiom ir kvepiančiom žolių vilnim, jis kalbasi su akmenim baltais ir palaidais šunim. * Sudužo aitvarai. Ir mirė melsvas popierinis paukštis. Į mokytojo namą takas smėliu ir eglėšakiais apibarstytas. Giliai į žemę paskandinome jaunystės sapnus. Virš debesų drėgnų išskrido aukso paukštės ir snapuose nusinešė ir vasarą, ir saulę.PAUKŠČIŲ TAKAS
PAVASARIS IR VAIKAI Pavasaris ant lygumų patiesęs lininę juostą - vieškelį - džiovina saulėje. O šviesūs plaukai raudono riešuto eglyne spindi. Laimingi išdykusių klumpaičių žingsniai sumaišo vieškelio geltoną smėlį. Pavasaris, praskleidęs plaukus jauno riešuto, vaikams rieškučią peteliškių beria į akis. VANDENS MALŪNĖLIAI Pro žaizdotą žemės plutą trykšta saulėn krykšdamas pavasario vanduo. Linksi vėjuj drėgnos karklo rykštės. Atsispindi mėlynas dangus vaikų veiduos. Malūnėliai, sukitės linksmai ir žaiskit, ir taškykit į akis man mirgančius purslus! Tepabus širdis ir plaks apsvaigus dar greičiau užu sakuotus sparnelius. SIELININKAI Lietingą vakarą paniurusia vaga sroveno drumstas, šniokščiantis vanduo. Ir paskutiniai sielininkai nuplaukė žemyn srove, dainuodami liūdnas dainas... Ruduo. KARUSELĖ Tu nuėjai toli. Tik vieškelis dar šviečia - tylus ir tuščias vieškelis mėnulio pilnaty. Ir iškelta ranka manoji vėliavėlių spiečiuj turbūt iš tolo tau atrodo kaip skaisti drobinė skiautė laibo karuselės laivo, kurs bėga supdamasis, bėga, bėga vis ratu... Nuo riksmo, nuo šviesų, nuo muzikos apsvaigęs, nebematau jau nei kur vieškelis - kur tu. MERGAITĖS RANKOS O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty! Apsvaigę drugiai tūpia ant jų ir užmiega. Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis - tavo blakstienų šešėly, kaip ant kvepiančio sniego. Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt - sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą. Tokia tyla po klajonių, vėtrų, žaibų! Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė! Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos, leisk, tegul ilsis nugrimzdusi mano širdis. Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti. EILĖRAŠČIAI APIE LIETŲ B. V. Krūmai gegužio lietuj Vilgomos šilto šiušenimo šakos šnabždėdamos šneka: teka ir teka ir teka žalsvais drabužėliais į žemę karštas medus. Kažin kas surinka džiaugsmingai - paukštis raudonas ir linksmas. Ir vėl šakos šnara ir linkčioja, kai kiekvieną lankstų ir liekną liemenį paliečia limpančiom lūpom lietus. Meškeriotojai senamiesčio uoste, lietui lyjant Lyja. Baidokai, panėrę smaluotus veidus į uosto vandenį, snaudžia. Jų plačios nugaros pasišiaušę drėgnom meškerykočių rykštėm. Pro tirštą alyvą jie mato, kaip plyšta purslos upės paviršiuj. Mato miesto miglotus bokštus, mažytes žuvis, pramirgančias jiem pro akis; ir girdi, kaip krinta čiurlendamos plonos virvės lietaus nuo basų meškeriotojų kojų... Bilda skardos kibirėliai. Pypkėse čirškia žarijos. Lyja ir lyja. Liūtys skandina žemę Vėtra susigūžusiom miškų viršūnėmis atūžia ir kapoja degančiais botagais žemę, viską paskandindama liepsnojančiam tvane: verda upių vandenys užlieję slėnius, bėga bandos, baubdamos iš siaubo, žaibo čaižomom ganyklom; šniokščianti žolė, nešama per lygumas pašėlusio lietaus, teka į aptemusį akiratį žėrėdama, kur, rankas grūmojančias iškėlusi minia debesų nusineša raudoną saulę, žemę vėtrai ir liūtim palikdama.ŽEMĖS ATOKAITOJ
EŽERAI Pasakų milžino pėdos - tyvuliuoja užlietos žydrynės tyrais vandenim... Dainuodamas ėjo jisai: į akis neregėtos debesų ir paukščių vėliavos švietė, ir į plaukus jam pynėsi vėjai drėgni. Ilsėjosi jis, paskandinęs auksinę galvą tarp šlamančių medžių vainikų vešlių. Ir primėtė žaisdamas sraigių geldelių ir gelsvų akmenų į dugnus duburių gilių. Ir svajojo: atbėga mažytės, sakuotos valtys. - Jas kaip paukščių plunksnas nurankios jo pirštai ir ant kranto padės... ant įkaitusio kranto balto... šimtus peteliškių, sparneliais nutirpusiais virpančių... Ir žiūrės, kaip ant smėlio gėlėto iš lėto diena numiršta… Po rasotais vokais svajodamos milžino akys užmiega. Jo alsavimas supa skambančių nendrių miškus. Žalvariniai lydžiai guli tingūs ant dugno smėlėto. O žėrinčios bangos į mėlyną krantą bėga ir bėga ir trupėdamos taško purslom jo lūpas, akis ir drugius. PAVASARIS UŽIMA DIDMIESTĮ Ant ežerų suskeldėjusio stiklo parpuolus, regi bundančias žuvis žiema. Jos nugaron susmigę saulės peiliai blyksi, ir baltas kraujas teka čiurkšlėm krūtine. O vėjai jos suplėšyta, dėmėta miline pavasario kariuomenei sukilti moja. Miglų apsemtos platumos sudunda. Drėgna žeme nubėga šiltas drebulys. Ir greitos kojos klykiančių ir klumpančių minių ir dūmai, kvepiantys medum, užlieja vieškelius visus mieguisto miesto link. Tada staiga surinka priemiesty skardus trimitas, varinį saulės rutulį sukandęs spindinčiais dantim, - ir liejasi ugnis iš jo nasrų ir sudraskyto dangaus, gurgėdama lediniais gatvių akmenim, - o apsikaišę beržo šakomis, basi ir sutaršytais plaukais kareiviai bėga šūkaudami grindiniu ir žarsto pumpurus ir žiedus ir paukščius aplink. MEDŽIAI ATEINA Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos. Į skylėtus puspadžius degioja degtukus. Ir kvatoja pragertais balsais, užkalbinę nekaltą priemiesčio mergaitę, nešančią purienų krepšiukus. Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta, kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista, tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus užsiskleidę ant apsamanojusių kaktų, neša jie, drėgnais delnais suskliautę, tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų. Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja; žalvario karaliai ir poetai atveria akis. Ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam, kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis... Medžiai atėjūnai padegė Jau visą miestą: stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų - veidus jiems suaižyto ir trupančio akmens nušvietę žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų. KAIMAI ATEINA Į EŽERŲ PAKRANTES Ežerų pakrantėsna pamažu susirinko kaimai. Vedini kaip vaikais skaisčiai žaliais berželiais. Jie dainavo ir taškės ir krykštė linksmai. Ir rymojo rimti vakarais prie boluojančio kelio. Vėjai sumigo miškuos. Artėjo šilta naktis. Jie nedrąsiai padavė vienas kitam ranką. Tą naktį atklydo pas kaimus keleiviai keisti. Jie girdėjo, kaip plakė jų širdys - dusliai ir tankiai. Ir suraižė ateiviai plieno peiliais pievas žalias. Nukapojo vėjuj banguojančią žolę. Dugno smėlį sumaišė šiurkščiais ašutiniais tinklais ir ant kranto iškėlė žuvis iš jų mėlyno guolio. O rugpjūčio naktim, kai nugrimzdavo saulė į ežerą, jie nuo kaimo lig kaimo nutiesdavo skaudžiai liūdnų, ilgesingų dainų drobules. Ir tekėdavo ašaros samanotų namukų veidais ant kiemų akmenų. Taip pamilo kaimai šviesiaplaukius ateivius. Pamilo akis jų žalsvas kaip bangų supami ajerai. Ir dainuojančias širdis jų, kurios plakė kaip gaivūs, apsvaigę putojančioj saulėj bažnytkaimio balto varpai. KAIMAI VASAROS VIDUDIENĮ Šiaudines kepures pasipuošę apynių nualpusiom kekėm ir kaip pieno puta balandžiais baltais,- per lankas, per laukinėm rožėm nubarstytas, klajoja apakę nuo spalvų ir nuo mirgančio vėjo - kaimai. Didelėm ir svajingom akim jie atspindi bedugnį vasaros dangų - skaidrų tinklą, gilių vandenų gelmėn panardintą... Tiktai kartais šešėliai greiti debesų arba paukščių padangėj jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys. Ir upokšnių skaidriais kaspinais jie savo ilgesį pilką išklosto; ir | kūdras jie išverkia ašaras savo karčias. Prie ūksmingų, gilių šulinių jie sidabrą laisto: užu šviesią savo jaunystę kiloja ąsočius ir žvalgos į tolimą kelią slapčia: Ten gelsvom peteliškėm vidudienio žemė alsuoja, ten dainuoja jaunas neklaužada beržas žuvims, vikriai raibuliuojančioms gėlo vandens gelmėj. Ten juos šaukia, vilioja nepaprastos platumos, toliai, jie norėtų klajoti, užmiršę širdgėlą karčią, klajot ir pritarti vėjų saulėtoms giesmėms. KAIMAI IŠEINA Eglyne pasikelia vėjai. Tykiai jie per miegantį sniegą atbėga - ir, nuskynę varveklį ledinį, paskambina lango stiklan. Ir staiga geležiniam šalty surinka raudona ugnim visų trobelių langai. Gurgėdama verčias tamsa dideliais kamuoliais pro palinkusius kaminus į apledėjusį dangų. Vėjai grindžia spindintį kelią kaimams per ežerus. Vėjai tiesia rankas apšerkšnijusias mano kaimam. Vėjai saulės auksinus žvangančius žemėn pažeria - ir išsiveda kaimus, netarę nei žodžio man. Palaukite dar! Mano broliai pilkieji, kelionėn? Į kurią gi šalį, kaimai?-Bet po sniego našta klupdami jie ir apsvaigę nuo vėjų kerėjimų - eina - tolinas - tolinas - ir pusnynuos palieka išmintas saulėtekin pėdas. GRĮŽIMAS Spindi saulėj langai po audros ir lietaus, mano tėviškės namo langai. Sugrįžtu iš kelionės ilgos ir matau: skęsta saulėje tėvo namai. Beržo tošis balta kaip balandžio sparnai. Klega medžiuose paukščių minia. Mane sveikina kaimo linksmi kaminai, mirguliuodami saulės tvane. Basos kojos surinka iš džiaugsmo - tai ji! mano tėviškės kiemo smiltis. Ir nuo raudančių rankų nukrinta klaiki prakeikimo naktis. UPĖS Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė. Ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais tarytumei žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos, per tankumynų puvėsius, šaknis ir per baltus akmenis, kol išsiliejat saulėtom strūklėm į žydinčius slėnius. Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį, bėgate jūs, palaukiate vingyj sesers ir padavusios ranką vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Pasenę malūnai stovi prie Jūsų krantų ir sparnų šešėliais žegnoja jums srovę. Pilkos ir varganos klaidžioja jūsų šlaitais šiaudinės pirkelės; medinius kibirus neria gelmėn dainuodamos Jaunos merginos, - o jūs vis skubat ir skubat į tolį, ir užmirštieji laiveliai rypuoja skaidriam vandeny lyg didžiuliai drugiai sidabriniai. Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos, drumsčiasi tyras vanduo ir dangaus vis daugiau atspindi. Debesys, saulės kaitros pritvinkę, verpetuose dega skaisčiai tvaskėdami. Sodai žydi, ir sninga žiedlapiai jūsų tėkmėn... Horizontuose miestai marguoja. Jūs plaukiate plačios, išdidžios pro juos. Išdraskytus atspindžius kryžių, žibintų ir bokštų sūpuodamos, prašniokščiat tiltus, lenktus iš plieno ir šalto granito. Dūmai virvėm juodom ima driektis virš jūsų, ir atsispindi aprūkę rausvi kaminai sūkuriuotam paviršiuj. Didmiesčių purvino kraujo dėmės plačios ir tirštos užlieja jums veidą. Tik kartais džiaugsmingai atplūsta mažytės vilnys nuo skalbiančių žlugtą krante moteriškių; ir šokančio plokščio akmens, kurį priemiesčio valkata metė. Kartais lėtais vairais surakinti pragirgžda pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai - kaip naktys... Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo. Riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums nerimą keistą. Užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius, kurie įsilieja į jus kaip juostos mėlynos skaisčiai, - jūs tekate plačios, kaip potvynių vandenys tekat, saulėlydžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj, ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus, ir vilnyti imat bekraštėj platybėj - ir šniokšdamos mirštat.< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
