lt
Iš Antano Garšvos užrašų
Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Giliai įsidėjau į galvą vienos pusiaukekšės žodžius. "Neišsieikvok šimtaprocentiniai. Kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Tavo kaklo išlenkimas - vaikiškas. Tavo akys ir blakstienai - moteriški. Tu myli vyriškai. Kaukis, o nugalėsi."
Ir aš koviausi. Precizavau meilės meną. Išmokau įvairiausių psichocheminių reakcijų. Švelnumą atmiešdavau aštriu sarkazmu. Šiltai cituodavau gerą eilėraštį ir kandžiai apibūdindavau sutiktą praeivį. Sąmoningai valdydavau aistrą, kad ji išsiveržtų nelaukta audra, kai partnerė buvo nutarusi: esu galutinai išsieikvojęs. Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. Sugebėjau taip vadinamą meilę apibarstyti draugiškumo cukrumi. Todėl, išsiskyrus, mano meilužės pavirsdavo į reklamuojančius mane komivojažierius.
Mano moterys buvo lyg Matisse Lorrainese kėdė, kuri išryškina sienos apmušalų mėlyną monumentalumą. Jas mylėdamas - aštriau pajusdavau mane supančią realybę. Staiga išvysdavau daiktus ir jų apraiškas, pro kurias būčiau praėjęs abuojąs. Dangų, mūro sieną, išsiskleidusias alyvas, purius vaikiščio plaukus, gatvės žibintų vaiduoklišką šviesą, tolimų garvežiu dūzgesį - - - ir man buvo aišku: esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti, ir reikia skirtis su mylimąja, būti vienam, kol visa išblės, nublanks, neteks reljefo ir spalvų.
Aš gerai žinojau galo priartėjimą. Tuo pačiu metu, kai jungdavausi su mylimąja sunkiu, gniuždančiu glėbiu, kai, bekrentant į prarają, minčių stiebuose sublizgėdavo mirties lapeliai, tuo pačiu metu - nuliūsdavau. Tarytum išsiliejo paskutinės meilės liekanos. Ir man buvo pikta: jos ne šiai moteriai skirtos. Ir aš prisimindavau Jonę. Aš supratau teoretiškai: laimėjau Jonę jos atsisakęs. Bet ši paradoksali paguoda tyčiojosi iš manęs, lyg dervišo kaukė groteskiškais bruožais.
Kokie trys kilometrai už mažojo miestelio, už sausinamų pelkių, kuriose tebežingsniavo gandrai, tebeklykė pempės, tebeverkė paskenduolių vėlės - gulėjo ežeras. Nuobodus ežeriokas pilkšvų kalvų apsupime. Ir kai aš, devyniolikametis vaikėzas, plaukdavau į kitą jo pusę, į dumbliną pakraštį, geltonų vandens lelijų, aš žinojau: už valandos, už antros, čia ateis Jonė, ir mudu stebėsime vienas antrą, ir mudu grįšime namo.
Maudytis kartu negalėjome. Miestelis nepripažino maudymosi kostiumų. Vyrai ir moterys pliuškinosi skyrium, siauro ežero atskirti. Jie aiškiai matydavo vieni kitų nuogus kūnus, ir sekmadienių popiečiais vyrai ir moterys pasikeisdavo trafaretiniais sąmojais apie tujų kūnų savybes, ir skardus juokas karpydavo orą. Labai dažnai panorusios susituokti poros jau iš anksto sumegzdavo akimis intymų ryšį, ir kai išraudusi nuotaka, kiek išbalusio sužadėtinio vedina, įžengdavo į bažnyčią, jis nebebuvo jai svetimas, ir ji saugiai atsišliedavo į jo petį.
Jonė ir aš buvome atostogaujantieji kauniečiai, mudu maudėmės kostiumuoti, bet negalėjome plaukti šalia, nes miestelio moralė tai draudė, nes Jonė buvo neturtinga mergaitė, kurią auklėjo ir leido į gimnaziją giminės: garbingas notaras, pašventęs save preferansui, ir garbinga notarienė - dantų gydytoja, nemėgstanti plombuoti dantų, o raunanti juos lauk be pasigailėjimo.
Aš ryškiai tebeprisimenu ją, šešiolikametę merginą, visados aptemptu drabužėliu, geromis akimis; aš neužmiršau jos lieknos, ištreniruotos nugaros; aš ir šiandien tebemyliu jos išsigandusį glėbį, atsakančias lūpas, susižavėjimą mano idiotiškais eilėraščiais. Jonės netekimas man yra jaunystės netekimas, kai tikrasis gyvenimas pasibaigia, o prasideda atsargi ir sukta kova su mirtimi.
Mudu susipažinome kaukių vakarėlyje, kurį surengė gaisrininkai-savanoriai. Nedidukės vidurinės mokyklos salės lubas rengėjai apraizgė tautinių spalvų popierinėmis juostomis, suvesdami jas į kabantį centre lampijoną, tarytum šis vakarėlis vyktų lietuvių-kinų susiartinimo ženkle.
Kaukės trynėsi nežinodamos ką veikti. Tarnaitė Zosė, vaizduojanti šiaudų kūgį, stovėjo salės kampe, ir šokėjai brūžavo jos savaitėmis pintą sijoną, ir ant grindų byrėjo perdžiūvę šiaudai, ir Zosė pyko, nes jos efektingas rūbas nepaviliojo nei vieno šokėjo.
Salės viduryje bandė juokinti pašto tarnautojas Zaleckis, užmovęs ant galvos velnio kaukę ir prie aksominių kelnių prisisiuvęs juodai nudažytą virvę, kuria jis braukė šokėjų kojas, siūlydamas atskirą kambariuką pragare. Niekas nesijuokė, ir netrukus velnias mirtinai nusigėrė bufete ir užmigo prie stalo garsiai knarkdamas: kaukė trukdė alsuoti.
Dar buvo laikrodis, nusipaišęs ciferblatą sau ant užpakalio, kokios šešios lietuvaitės, astrologas (jo aštriakampė kepurė greit suiro ir žvaigždės atsiklijavo), pora kiškių, vienas asilas ir dar kažkas.
Gaisrininkų dūdų orkestras grojo suktinį, valsus, polkas, "Elytę" (vienintelį fokstrotą, kurį temokėjo) ir tango "Pantera" laidotuvių maršo tempe.
Kioskininkė tepardavė du ritinėlius serpantino, ir dykai įsmukęs vaikigalis pavogė maišelį konfeti, čia pat jį perplėšė ir išbarstė konfeti ant grindų. Svarbiausieji svečiai nešoko ir nesilinksmino. Jie gėrė bufete.
Buvau šįmet baigęs gimnaziją ir atostogavau pas tėvą. Rūbininkei atidaviau baltutėlę studentišką kepuraitę. Vaikštinėjau išdidžiai sale. Šokau fokstrotą su žydelkaite iš Jonavos. Sutarėme pasivaikščioti prie semaforo, kuris saugojo nebenaudojamą geležinkelį. Šalia tojo geležinkelio mylėjosi neįsiteisinusieji gerbtinoje meilėje.
Jonė atėjo su pusbroliu, notaro sūnumi. Jį pažinojau. Jonės prilaižyti plaukeliai buvo berniukiškai nukirpti. Ji dėvėjo gimnazistės uniformą. Šįmet ji perėjo į aštuntąją klasę, paaiškino notaro sūnus. Iškviečiau ją šokiui. Jos lieknas kūnelis prisiglaudė prie manojo, mudviejų galvos susiglaudė, aš jutau jos vaikiškas krūtis. Tokia tada buvo mada šokti. Uosčiau jos plaukus ir staiga netekau drąsos, ir iš lengvo stūmiau ją nuo savęs, ir kažką pradėjau išdarinėti kojomis, kad pasiteisinčiau atsitraukimą. Šalia šmėkščiojo poros. Dzin, dzin - pliauškėjo būgno lėkštės, nuoširdžiai melavo dūdos, viena tautinių juostų atsikabino nuo kiniško lampijono, ir bešokdamas nutraukiau ją. Tur būt, Jonė kažką pastebėjo mano žvilgsnyje. Ji paklausė.
"Jūs pykstate?"
"Netikęs orkestras", atsakiau.
Vėliau lydėjau ją namo. Notaro sūnus jau anksčiau dingo su žydelkaite iš Jonavos. Šiltą vasaros naktį ėjome siauru šaligatviu, juo reikėjo atsargiai žengti, kad neįkristum į šalimais besitęsiantį griovį. Labai geru šaligatviu. Senu, nusitrynusiu, slidžiu, reikalaujančiu laikyti Jonės ranką aukščiau alkūnės. Ji juk galėjo paslysti, ji juk galėjo įkristi į šalimais besitęsiantį griovį.
Ir kai mudu priėjome notaro namą su ilga, atvira veranda - sustojome, nežinodami apie ką kalbėti.
"Graži veranda", tariau.
"Kartais, naktį sėdžiu joje. Kai nesimiega", pasakė Jonė.
"Mastote ką nors?"
"Svajoju."
"Apie ką?"
Mudu susėdome verandoje ant pinto suoliuko. Priešais styrojo tuščias laukas, vasarinio mėnulio globojamas. Reti geležinkelio žiburiukai švietė už tojo lauko, blankios žvakutės. Žiburiukai ir pelkių rūkas jungėsi su mėnuline šviesa.
Jonė neatsakė, ir aš žinojau, kas man veikti. Teturėjau devyniolika metų, bet apsikabinimai man nebuvo svetimi. Aš net vedžiau savo mylimųjų sąrašą. Siuvėjukės, fabrikų darbininkės, prostitutės. Man tereikėjo ištiesti ranką ir atsargiai paliesti Jonės plaukus. Ir, jei ji neatitrauks galvos, turėjau teisę į jos kaklą, pečius, lūpas. Aš dar kartą paklausiau, neištiesdamas rankos.
"Apie ką svajojate?"
"Aš nežinau. Taip sau. Sėdžiu ir žiūriu į šį lauką. Aš mėgstu tokią šiltą vasaros naktį ir negaliu užmigti."
Ji sujudėjo.
"Aš eisiu namo", tarė.
"Lukterėkite. Mudu draugausime?", staiga man išsprūdo.
"Aš nežinau. Jie mane saugoja. Turiu jų klausyti."
Ir ji papasakojo apie savo neturtingą tėvą, Kauno Konservatorijos sargą, apie motiną, mirkstančią skalbykloje, apie didelę laimę, kad notaras teikiasi ją globoti. Ir ji atsikėlė.
"Jūs palaukite, kol ateis Vytautas", tariau. Toks buvo notaro sūnaus vardas.
"Aš bijau. Jis tyčiosis."
Ir aš neištiesiau rankos. Pakilau ir spustelėjau jos kietą rankutę, galantiškai nusilenkdamas, kaip mane buvo išmokiusi motina. Ir pasisukau lyg kareivis, netikėtai stabtelėjau, atsisukau, nevikriai išsilenkiau ir pabučiavau Jonę į kaktą. Tada nėriau nuo verandos į siaurą šaligatvį, kad notaro namas kuo greičiausiai atitoltų, kad neatrodyčiau sumišęs ir kvailas. Posūkyje į savo gatvę sutikau švilpiniuojantį notaro sūnų.
"Kaip žydelkaitė?", skubiai paklausiau.
"Ryt prie semaforo vėl bus dalykas." Mudu ciniškai nusikvatojome.
Tokia pat pilnatis švietė sekantį vakarą. Sėdėjau kambaryje ir pro langą žiūrėjau į mėnulio kraterius. Iš jų turėjo atskristi poezija. Buvau nusprendęs studijuoti literatūrą. Norėjau per vasarą parašyti keletą gerų eilėraščių, kad talentu įžengčiau į universitetą. Ant stalo gulėjo knygos. Verlaine, Baudelaire, Poe, "Tūkstantis ir viena naktis". Rankoje laikiau plunksnakotį. Kiekvienu momentu buvau pasirengęs priimti į save kraterinę Mūzą. Ji turėjo apakinti, persmeigti, apdovanoti mane. Tuščias popieriaus lakštas laukė. Žadintuvas tvaksėjo. Nelojo šunys, nesigirdėjo žmogiškų balsų, miestelis miegojo. Žinojau, kad įkvėpimas staigiai neįšoka į poeto sielą. Stebėjau mėnulio kraterius, klausiausi žadintuvo, laukiau. Bet Mūza nesiteikė atskristi. "O, kad sulotų šuva, ar koks girtas nusikeiktų!" pagalvojau. Buvo tylu.Atsikėliau ir pažvelgiau į veidrodį, kuris kabojo sienoje. "Štai poeto veidas", nutariau. "Mano plaukai ilgi, akys svajingos. Tiesa, mano oda nudegusi, bet jei aš gyvenčiau Brazilijoje? Gal man reikia gerti vyną, rūkyti pypkę, keiktis? Gal įkvėpimas nereikalingas?" Šaltai pradėjau rašyti.
Po.geros valandos baigiau eilėraštį. Sunku dabar jį tiksliai prisiminti. Berods, ant nykių liepos šakų lingavo trys ar keturi pakaruokliai. Pūtė žvarbus vėjas. Mergaitė, išsidraikiusiom kasom, raudojo apkabinusi gražiausiojo pakaruoklio kojas. Ir poetas begaliniai liūdėjo, nes kiti (du ar trys) neturėjo taip jausmingai raudančios mergaitės. Pabaigoje švietė mėnuo, klaikia rezignacija reaguodamas į šią tragediją.
Aš išsitiesiau nugalėtoju. "Štai poetas", šyptelėjau, žvilgterėjęs į veidrodį. Tada pirmą kartą pastebėjau, kad ir antras viršutinis dantis prakiuro. Juodos kiaurymės darkė šypseną. "Visur krateriai", pagalvojau. Ir vėl, kaip Palangoje, išdidumas nuščiuvo manyje. Perskaičiau eilėraštį. Jis man nebepatiko. "Visur krateriai, krateriai, krateriai", kartojau pro sukąstus dantis. Šitie poetai ant stalo tobulomis strofomis naikina mano poeziją. Ir kur aš susirasiu alyvos medį, po kuriuo atsisėdęs dėliočiau marmurinį grožį, lyg Homeras? Reikia išeiti, pasivaikščioti, patariama susijaudinusiems. Tyliai išslinkau pro duris.
Ir vos mano batai ritmingu kaukšėjimu sudrebino šaligatvį - prisiminiau Jonę. Žvilgterėjau į laikrodį. Kiek po dvyliktos. Vakar Jonė pasakė: ji svajoja verandoje. Štai kur atsvara krateriams! Šiąnakt aš ištiesiu ranką, nebučiuosiu kaktos, aš bučiuosiu Jonės lūpas, priglausiu ją stipriai. Ne, aš ir nemanau vesti jos prie semaforo! Aš galiu sėdėti susiglaudęs daug ilgiau, nei ties eilėraščiu apie pakaruoklius.
Veranda buvo tuščia. Ir pintas suoliukas. Ir, kaip vakar, styrojo tuščias laukas, vasarinio mėnulio globojamas. Ir reti žiburiukai švietė už tojo lauko, blankios žvakutės. Žiburiukai ir pelkių rūkas jungėsi su mėnuline šviesa.
Dvi ar tris valandas laukiau. Kiekvienas krebždesys, tolimas ir neišaiškinamas garsas, praskrendąs šikšnosparnis, tyla, kuri, atrodė, groja, tik tonai per aukšti ir negali jų išgirsti, jaudino mane, ir aš norėjau pravirkti ir stengiausi susivaldyti. Jonė neišėjo svajoti. Kai grįžau namo - sudraskiau eilėraštį.
Jau baigėsi atostogos, o aš tebelydėjau Jonę nuo ežero. Mudu išvaikščiojome pelkes. Aš laikiau jos ranką, bet neišdrįsau Jonės pabučiuoti, neišdrįsau paklausti, kodėl ji neišėjo į verandą. Aš juk dvi savaites slampinėjau ties notaro namais. Naktys buvo vienodos. Mėnuo iš lengvo tirpino savo kairįjį kraštą.
Ir vieną popietę, kai mudu grįžome namo, o Jonė kvepėjo vandeniu, man išsprūdo.
"Tu esi melagėlė."
"Aš?", nustebo ji.
"Taip, tu. Tu niekados nesvajojai verandoje. Aš tikrai žinau. Dvi savaites vaikščiojau prie tavo namų. Tu esi melagėlė ir nuduodi rimtą,"
Jonė susijuokė. Ji turėjo netaisyklingus dantis, baltus ir blizgančius. Ji juokėsi ilgai, ir aš supykau.
"Nedera juoktis iš romantikos." Jonė žingsniavo šalia, nudegusiom kojom, sportiniais bateliais apsiavusi. Ji pasakė.
"Aš negalėjau sėdėti verandoje. Man.tektų eiti per jų kambarius, ir jie pabustų. Aš tik svajojau apie verandą."
"Tu galėtum išlipti pro langą. Reiktų nušokti žemyn kokį metrą. Aš žinau."
Jonė sunėrė rankas už nugaros ir eidama spardė grumstelius batelių kulnimis.
"Aš ateisiu šiąnakt. Lygiai dvyliktą."
Jonė žvilgterėjo į mane. Gal aš suklydau, pastebėjęs baimę jos akyse. Mudu išsiskyrėme tylėdami, kai išniro miestelio vandens siurblys. Likau pelkėse, kol nudegusios Jonės kojos pranyko už pylimo. Bet ištisą pusdienį temačiau jų stangrų švytavimą.
Dar prieš dvyliktą stovėjau prie verandos. Dangų dengė debesys. Pelkių miglos įsiveržė į tuščią lauką ir slankiojo gatve. Jutau miglų drėgną. glamonėjimą. Beformiai kūnai vyniojosi aplink manąjį, ir kai aš papurčiau galvą, norėdamas juos nuvyti, šimtai pirštų švelniu įsiutimu įsibrovė pro apikaklę, ir mano oda suvirpėjo šaldančiu mane nujautimu visiško galutinumo. Tai nebuvo paprastas drebulys, naktis slinko šilta, tai buvo senas ir pažįstamas laukimas, vėl atsistojąs šalia griežtos ir rūpestingos pamotės teisėmis.
Aš perbraukiau ranka veidą. Kaip kadaise, Palangoje, norėjau riktelti žodžius. Jie neturėjo būti skoliniai iš knygų. Mano sąmonėje žaltiškai šliaužė riksmas. Prie juodos Jūros didžiulės akmenų skeveldros gulėjo ant lipnios žemės. Keistaformės sraigės, užtroškę krabai, pūvančios žuvys, paparčiai, kybą prieš mano veidą, lyg nesuplėšomos vėduoklės.
Aš apsisukau. Verandoje laukė Jonė. Nepastebėjau, kada ji iššoko pro langą. Užbėgau į verandą, stvėriau Jonės ranką ir nutempiau ją į šaligatvį. Mudu beveik bėgome iki geležinkelio, kuriuo nevažinėjo traukiniai, kur stovėjo semaforas. Aš suspaudžiau Jonę visa savo raumenų jėga, ir ji aiktelėjo. Aš įsisiurbiau į jos lūpas, ir tuo pačiu metu mano rankos, griežtos ir plėšiančios, parvertė ją ant žolės. Aš pamačiau jos nuogumą: klubus, tamsų pilvo trikampį, ir, kai sekundei atitraukiau savo lūpas, kad įtraukčiau į plaučius oro, išgirdau jos aštrų ir gerklinį riksmą.
Jonė rėkė, ir vėl mačiau juodą jūrą, ir suverstos pabėgių krūvos buvo didžiulės akmenų skeveldros, ir keistaformės sraigės. krabai, žuvys, paparčiai - artėjo į mus. Jonė rėkė, aš juk girdėjau jos riksmą, kažkada, kai neturėjau nei rankų, nei kojų, ir kamuoliu riedėjau akloje tamsoje. Jonė rėkė, ir mano pulsuojąs kraujas norėjo ištrykšti iš pabrinkusių gyslų. Aš plaštaka užgniaužiau Jonės burną. Ji nutilo, ir aš ją paėmiau.
Kai visa pasibaigė - tariau.
"Tu apsivilk."
Ir, kol ji tvarkėsi, žiūrėjau į semaforą. Į pakrypusį semaforą, išdaužtais signaliniais stiklais, ant kurio stiebo buvo išbraižyti keiksmažodžiai ir širdys. Ir atsisukau neryžtingai.
"Tu tvarkoj?", paklausiau.
"Tu man suplėšei suknelę", atsakė Jonė ir pravirko kūkčiodama.
"Einam namo. Tu eik šalia. Aš neliesiu tavęs", tariau, žiūrėdamas į žemę. Mudu grįžome. Pamažu ji nustojo verkusi, ir aš tegirdėjau ritmingą šnirpštimą nosimi. Mudu sustojome ties veranda.
"Tu nepyk", tariau tyliai.
"Ar galėtum laukti?"
"Ko?", paklausė Jonė. Ir man palengvėjo.
"Aš labai myliu tave, Jone. Tu supranti, aš pasikarščiavau, kada nors tau išaiškinsiu. Ar tu galėtum laukti, kol aš įsitaisysiu, gausiu kokią tarnybą? Aš nedarysiu taip daugiau. Prižadu."
Ir tada drebančia ranka paliečiau Jonės ranką, ir ji rankos neatitraukė.
"Aš vesiu tave, Jone. Gerai?"
"Gerai", tarė ji. Ir pabučiavo mano skruostą.
"Tu eik miegoti. Mudu susitiksime rytoj, prie ežero. Gerai?"
"Gerai."
Ir aš nuėjau namo. Ir nemačiau, ir nejutau, ir negirdėjau mane supančios nakties.
Žinoma, mudu mylėjomės. Trejis metus. Aukštosios Panemunės pušyne, Jėsios lazdynuose, mano kambaryje, mano draugo kambaryje. Ir, kai pradėjau apgaudinėti Jonę, tikėjau: vieną dieną ją vesiu.
Mažas miestelis. Pilkšvas ežeras dauboje. Sausinamos pelkės, kuriose tebevaikščiojo gandrai, tebeklykė pempės ir kartais pasigirsdavo nuskendusiųjų vėlių aimana. Senas, siauras, slidus šaligatvis. Graudžios savo bejėgiškumu kaukės. Gaisrininkų-savanorių dūdų orkestras, grojąs tango "Pantera" laidotuvių maršo tempe. Notaro veranda. Semaforas. Mano jaunystė - išsiveržianti pakaruoklišku eilėraščiu ir pirmąja meile.
* * *
Jie trise sėdi nusirengiamoje patalpoje ant suolo ir rūko. Joe, Stanley, Garšva.
"Kitą savaitę važiuoju į Philadelphiją", sako baritonas Joe.
"Ko? Mergaitė?", klausia Stanley. Jis truputėlį dvokia. Jis gurkštelėjo whiskey. Stanley žilas, nors jis dvidešimt septynerių metų. Jo rankos dreba, raustanti nosis išduoda Stanley senelį - subankrutavusį šlėktelę kažkur iš Mozūrų krašto. Jis tiesus ir plokščias. Stanley moka lenkiškai šituos žodžius: dziękuje, ja kocham, idź srać ir, kažkodėl, zasvistali - pojechali.
"Ne. Philadelphijos radiofonas kviečia. Sumokės kelionės išlaidas, apmokės valgį ir hotelį, ir į kišenę - dvidešimt penki doleriai."
,Juos įdėsi į banką", užtikrina Stanley.
Apskritas Joe veidas parausta.
"Žinoma, ne į likerštorės kasą."
"Tai ko rausti?"
Joe sugniaužia kumštį.
"Pupelių košė", sako Stanley ir giliai įtraukia cigaretės dūmus.
,Joe nori dainuoti. Tai nėra juokinga", sako Garšva.
"Kiekvienas išsižiojėlis man juokingas", ramiai pastebi Stanley.
"Ir tu pats sau?", klausia Joe.
"Ir aš pats sau. Tokiu atveju įsikišu į gerklę butelio kaklelį."
Stanley nukrato cigaretės pelenus.
"Mano mergaitės bamba giliai įdubusi", staiga ištaria. Garšva žvilgteri į Joe.
"Po dviejų metų ir tu šitaip kalbėsi. Po dviejų metų darbo keltuve kiekvienam maišosi galvoje."
"Tau neteks laukti. Tau susimaišė galvoje, kai buvai motinos įsčiose."
"Klausyk, Stanley!", suurzgia Joe.
"Graži gaida. Si bemol, rodos", konstatuoja Stanley. Joe žiūri nustebęs. Stanley pradeda švilpiniuoti.
"Iš kur?", klausia.
"Nežinau", vaikiškai atsako Joe.
"Iš allegro assai. Mozartas. Keturiasdešimtoji simfonija. G - minor."
Stanley atsikelia, garsiai pagadina orą, "kokia gaida?", klausia, ir išeina koridorių.
"Keistas vaikinas", sako Joe.
Ir juodu eina koridoriumi. Aš turiu kautis ir charakteriu, ir smegenimis. Skraidyti keltuvu ir rašyti eilėraščius. Tai nesvarbu, kad esu nusilpęs. Senukas Darvinas šypsosi, Spartos auklėtojų apsuptas. Kas manieji angelai sargai? Keletas pamišėlių, kurie ir rojuje nesurastų sau ramios vietos. Nedidukė eilėraščių knyga - štai ko trokštu. Aš net pradedu melstis.Tai stiprybės ar silpnybės ženklas? Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo knygose. Nebetenku jėgų ieškoti atsakymo savyje. Esu gamtos perprodukcija. Išrauk akį, nukirsk ranką - siūlo šventraštis. Kurią akį, kurią ranką? Esu aplipęs akimis ir rankomis. Esu šimtaakis ir šimtarankis.
Vėl "back" keltuvas, vėl lobby, vėl numeris devintasis. Taip, pone, ne, panele, o taip, masonai, kardinolas, šinšilai. Strikt, strikt pieva, iškelta uodega, ar tai nėra aukščiausioji palaima? Ir dantimis, ir nagais ir visu kūnu. Ir kraujas, kuris nebešlykštus. Ir sąmonė, kurios nebėra.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
