en
"Aš pasitikėjau juo. Jis stiprus. Jam sekasi. Jis nupirko mašiną, mūsų sąskaita banke auga, jis nužiūrėjo namą Jamaicoje. Aš negaliu skustis. Jis atidus ir paprastas.
"Ir tu gali ramiai svajoti apie Vilnių?"
"Nesityčiok. Žinok. Nebijau dirbti. Dirbau siuvykloje dvejus metus. Aš rytoj galiu dirbti. Tu netiki?"
"Atleisk. Tavo vyras. Suprask."
"Suprantu. Buvau tau ištikima šias dvi savaites."
"Tu - - -
"Mes retai mylimės. Manau, jis netrukus manęs panorės."
"Ir?"
"Nuspręsk."
"Tu jį paliktum?"
"Taip."
"Aš sutaupiau trupučiuką. Aš nupirksiu dar vieną sofą. Ši per siaura miegui. Ateik, aš lauksiu."
"Jei aš grįšiu į siuvyklą, mane priims. Buvau gera darbininkė."
Savo mėlyname. chalate Garšva atrodė išvargęs ir sunykęs. Įsirėžė poakių raukšlės, nusviro lūpų kampai, jis lietė savo veidą drebančiais pirštais. Jis sėdėjo krėsle, ir popieriaus lakštai ant stalo buvo suveržti guminėmis juostomis.
"Perskaitei mano užrašus?"
Elena gulėjo. Pilka moteriškaitė, apklota antklode melsvame užvalkale.
"Man, skaudėjo. Nepyk. Aš - ne apie literatūrinę vertę."
Ji nutilo.
"Groteskas?", paklausė Garšva.
"Tu nervingas, todėl ir groteskas."
"O tavo bajorų galvos?", aštriai įterpė Garšva.
"Todėl mudu ir susitikome."
"Du groteskai."
"Mudviem reikia būti drauge. Tai nėra groteskas."
"Tu nebijai šito - - -", paklausė Garšva, žiūrėdamas į suveržtus lakštus.
"Mudviem reikia būti drauge. Ir aš tau padėsiu."
Garšva nustvėrė "White Horse" butelį.
"Negerk", paprašė Elena.
"Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti. Poetas Vaidilionis pasakė: medžiai, apaugę šungrybiais, - ironiški. Mano gyvenimas ironiškas. O taip, sėdi, sakysim, optimistinis rašytojas savo kabinete. Tikiuosi, pedikiuras tvarkoj, subtilus odekolono kvapas, atmosfera. Ištiesi ranką. Dramblio kaulo prespapjė. Ištiesi ranką. Mirusiųjų sielos su Chagallio iliustracijomis. Ištiesi ranką. Platonas ir suplatonintas Dievas. Ir, jei nuobodoka, sienoje kabo Renoiras. Rojus žemėje. Ir kaip įdomiai išspręsta negriškoji kaukė! Ir parke nugenėta žolė, išbaigtumas, harmonija. Mano atmosfera, atleisk, tėra sugadintas oras, jauki smarvė. Būčiau groteskas, jei kandidatuočiau į Platonus. Gal, jei įsitaisyčiau naktiniu sargu, gal ir išspausčiau Fausto pasakas vaikučiams. Kančia, ir kaip žavu, ar nėra groteskas? Van Goghas nusišovė laukuose, ir kokios žavios jo žydinčios vyšnios! Poe mirė nusigėręs, ir kaip žaviai kranksi varnas! Čiurlionis bėgo iš beprotnamio per sniegą, ir koks muzikalus žavumas pavasario sonatose! "Nužudykit mane, daktare, arba - jūs žmogžudys, maldavo Kafka. Iš tikrųjų žavus šis žydukas savo baimių košmaruose!"
"Atleisk, tu pyksti, o tai - - -"
"Žinau. Ir prieštarauju pats sau. Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti, mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos."
Du rausvi skritulėliai išniro Garšvos skruostuose. Jis išgėrė pusę stiklinės vienu gurkšniu. Jis stipriai spustelėjo stiklinę pabalusiais pirštais. Elena sujudėjo. Garšva pastatė stiklinę ant stalo.
"Tu gulėk. Man ramiau, kai guli čia. Būk."
"Negerk", vėl tarė ji.
"Būk."
Drėgna buvo lauke. Vėsoka. Ant ištiestos virvės karojo trisdešimt aštuoni balti chalatai, Garšva juos suskaičiavo belaukdamas Elenos. Gretimojo namo langinės buvo uždaros, ir iš tolimojo liejyklos kamino veržėsi į debesis plevėsuojanti ugnis.
"Mano juvelyras tingi. Nesusiaurino karneolio žiedo. Mudu neaplankėme vagono Queens aikštėje. Mudu išeiviai, reikalingi anachronizmų. Tu - legendų, aš - neužbaigtų eilėraščių."
"Ką sako tavo daktaras?"
"Nieko aiškaus."
"Kada aplankysi jį?"
"Ryt."
Garšva staigiai persėdo į sofą. Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius.
"Tu nori gyventi su manimi? Būtų gerai. Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu. Pakeisiu darbo laiką, kad vakarais būtume drauge. Retkarčiais prašysiu tavęs: nueik į kiną, aplankyk pažįstamus. Aš rašysiu. Nebesityčiosiu daugiau. Man bus gerai su tavimi. Aš labai norėčiau ištarti keletą žodžių. Galutinių žodžių. Pačiam sau. Norėčiau parašyti ciklą eilėraščių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. Aš ilgai dirbčiau, kad jie atsirastų. Man gerai su tavimi. Tu negalvok, šitaip plepu išgėręs. Aš visą laiką sergu šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegul. Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas. Aš dėkosiu. Tėvui, motinai, pelkėms, semaforui, Jonei, mano priepuoliams, mano kritikui, knygoms, šlampančiai senutei, Ženiai, Vaidilioniui. Visiems. Jei tu manai, mudu galime bandyti, tai bandykime. Gal aš laimėsiu. Jei tu tiki manimi, tai būk. Jei ir tau esu reikalingas."
"Aš myliu tave", pasakė Elena. "Šiandien kalbėsiuos su vyru. Ir būsiu čia."
"Nereikia. Aš pats paprašysiu jo skyrybų."
Išnyko laikas. Sugniaužti pirštai, galutinis atnašavimas, nuožulnus slydimas žemyn ir laimėtas gyvuliškasis riksmas.
Ir nebūtis vienam laimėjusiųjų. Antanui Garšvai. Raumenys atsileido. Jo gęstančioje sąmonėje bepaliko dešiniosios rankos siluetas. Ir jis nejuto, kaip slysta nuo sofos žemyn. Jis dar nusitvėrė savo mėlyno chalato, o pirštai sugniaužė šilkinį skverną.
Antanas Garšva gulėjo ant gėlėto linoleumo. Jo burna buvo praverta, ir iš jos sunkėsi žalsvos putos, nutekėdamos smakru ir lašėdamos ant fantastiškos gėlės. Vyzdžiai išnyko vokuose. Jis vaikiškai surietė po savimi kojas. Gelto rankų ir kojų pirštai. Elena stvėrė savo suknią, įniro į ją, nubėgo į virtuvę ir grįžo su kupinu vandens dubeniu. Ji palenkė dubenį ties Garšvos galva.
Plati srovė tiško ant nosies ir tekėjo veidu į grindis. Iš lengvo grįžo sąmonė. Iš vokų - vyzdžiai. Sujudo oda žemiau spenio, širdis pulsavo. Pirštai paleido chalato skverną. Antanas Garšva, Elenos prilaikomas, atsisėdo sofoje. Jis perbraukė delnu šlapią veidą. Iš narvelių išsiveržė prakaitas, kūnas sublizgėjo, lyg atleto, ištepto aliejumi.
"Batai", ištarė jis. "Van Gogho batai. Mačiau juos. Van Gogho batai. Man buvo pikta. Purvini batai stovėjo ant stalo. Duok man cigaretę."
"Lukterk. Išgerk vandens."
Elena prisėmė vandens iš dubenio, ir Garšva paėmė stiklinę.
"Mano kelmų kišenėje rasi dėžutę. Duok ją."
Jis rūpestingai atidarė dėžutės dangtelį, išbėrė ant delno du gelsvus celiuloido šovinėlius, sumetė juos į bumą ir užgėrė vandeniu. Tada užsivilko chalatą ir susiveržė juosta. Ištraukė nosinę ir nušluostė savo veidą.
"Kaip aš atrodžiau apalpęs?"
"Neklausk, nereikia."
"Kaip aš atrodžiau apalpęs?"
"Tu gulėjai ant linoleumo. Parietęs kojas ir nusitvėręs chalato."
"Tebūnie taip. Lyg veneciškas dožas, nusinuodijęs prie mylimosios lovos. Arba.Lyg nukautas žvėris mėlyno kraujo klane. Šitaip išspręstų romantikas. Dabar palik mane. Aš užmigsiu."
"Koks tavo daktaro telefonas?"
"Nėra reikalo jam skambinti. Tai nebe pirmas kartas. Kai šitoks priepuolis praeina, daktaras nebereikalingas. Užmigsiu ir vėl būsiu sveikas."
"Nenori, kad likčiau?"
"Ne. Keista psichinė reakcija. Noriu būti vienas. Tai padeda. Aš tau vėliau paaiškinsiu. Dovanok."
"Ateisiu rytoj. Atvažiuosiu. Su daiktais."
"Dar ne rytoj. Aš tau paskambinsiu. Gal aš būsiu pas daktarą. Paskambinsiu rytoj."
Elena apsivilko tylėdama, ir Garšva užsidegė cigaretę. Jis lengvai atsistojo ir pabučiavo Eleną. Šiltomis gyvybe lūpomis.
"Būtinai paskambink rytoj."
"Būtinai. Dėkui ir atleisk."
"Myliu tave", pasakė Elena. Ir išėjo.
Garšva įsipylė į stiklinę "White Horse". Išgėrė. Žvilgterėjo pro langą. Trisdešimt aštuoni chalatai tebekarojo, langinės tebebuvo uždaros, ir plevėsuojanti ugnis veržėsi į debesis.
"Pirmas kartas. Pirmą kartą apalpau. Ką tai reiškia?"
"Ką!", riktelėjo jis. Karšta ramybė palengva kutojo smegenis.
"Kodėl nepasakiau jai, kad buvau beprotnamy? Kodėl neužrašiau?"
* * *
Apie dešimtą valandą prasideda spūstis. Jaunimo šokiai aštuontoliktajame. Linksminsis vaikinai ir merginos iš užuolaidų fabriko Brooklyne. Ne per seniausiai baigė puotą masonai. Jie baigė planingai. Ružavi seneliukai ir seneliukės leidosi žemyn, užsimaukšlinę margaspalves, popierines kepuraites. Viduramžinį palikimą. Skambaliukai dzindzino virš solidžių galvų. Jie pūtė į kartonines dūdeles, ir iš dūdelių iššokdavo nepadoriai rausvi gniužulėliai. Kai kurie bandė įmesti savo damoms į dekolte gumines varles ir driežus, visai kaip gyvus. Ir kvatojo.
Dabar kyla jaunieji. Jie kyla liūdni ir apsikabinę. Popierinių kepuraičių spalvos reinkarnavosi merginų sukniose, auskaruose, dirbtinėse gėlėse, skruostuose ir antakiuose; vaikinų kaklaraiščiuose; sagtyse, kojinėse.
Jie veik nesikalba, jie kyla poromis ir žiūri vieni antriems į akis. Pasmerktieji šokiams. Jie stebi akis, lyg išsiskirdami. Pasaulis atsistojo ant galvos. Linksminasi nusileidžiantieji. Šie jaunimo šokiai - lėlių balius. Jis vyksta laidotuvių kontoroje.
Kai kurie kyla jau išgėrę. Jie rūko pigius cigarus, bando šnekėti, ir žodžiai tie patys, kaip ir fabrike. Užuolaidos iš nailono sukaupia savyje daug elektros ir, kai kabini jas ant geležinių lazdelių, elektra trenkia per pirštus. Yra tokios gėlėtos užuolaidos, ir, kai jas karpai, kosi, nes krakmolo dulkės skraido ore. Ir labai smagios paprastos, baltos užuolaidos, žirklės rėžia jas greitai, ir darbo diena bematant prabėga. Visa tai Garšva sužino iš tų, kurie kyla be merginų.
"Taip, vaikine, ir tau nelengva."
"Matyt, skilvis geras."
"Taip, vaikine, rytoj vėl užuolaidos."
"Mums nepasisekė, mes tik dešimtai valandai gavome salę."
"Taip, fabrikas švenčia savo sukaktį. Mes nemokame. Bosai moka."
"Naujas formanas kimba be reikalo. Visi naujieji kimba."
Kaip gražiai plevėsavo užuolaidos Cocteau filme! Ilgas pilies koridorius, atdari langai, vėjas ir baltos užuolaidos. Tos pačios, kurias bekerpant darbo diena greit prabėga.
Jaunimas iš užuolaidų fabriko. Lėlių balius. Užuolaidos - neišsprendžiamumo simbolis. Kažkas sujudo anapus, ir pervertas krito Polonijus. Užuolaidos - išsprendžiamumo simbolis. Paskutinį kartą nusitvėrė užuolaidų Otello. Aš mėgstu užuolaidas. Jos gyvos, kaip ir lėlės. Jos amžinos savo minkštumu, ir lėlės - ta pačia išraiška. Subtilus derinys: lėlės pakabintos ant užuolaidų. Teplevėsuoja vėjui pučiant. Liūdnos ir apsikabinusios poros. Dvejos širdys pervertos strėle. Taiklus Kupidonas eina žalia pieva, jo kojos rausvos, o nagai perlamutriniai.
"Taip, vaikine. Nori cigarą? Imk."
Pasaulis ant galvos. Kodėl jūs ne masonai, o masonai ne jūs? Ištįsęs vaikinas, dar kupidoniškai rausvas, bučiuoja savo mergaitę į kaklą. Juodu prisispaudė prie sienos. Lėlė stebi skaičius pravėrus burną, ir Garšva laukia, kada girgžtels spyruoklės ir mergaitė ištars: "ma - ma".
Jūsų aukštas. Aštuonioliktas, aštuoniolikamečiai. Bučiuokitės šokdami; bučiuokitės ant aksominių sofų, jos stovi hotelio koridoriuose, aš nematysiu. Ir pamirškite užuolaidas. Ave Caesar, vivantes te salutant!
Keista. Liūdnos poros atsinešė viltį. Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą esu vis turtingesnis. Aš pasirinkau puikų darbą. Net galiu įsivaizduoti, kad tyčia pasirinkau. Man nebereikia klampoti per lietų. Senutė atliko savo ir palaiminta pūva karste. Gera, stovyklinė senutė. O poetas Vaidilionis rašo eilėraščius apie realų vaidilą, kurį pasiskolino iš romantikų, kuris niekad neskambino kankliais devyniolikto amžiaus melodijas kryžiuočių gadynėje. O poetas Vaidilionis kaišo į strofas Jerichono dūdas. Kad marche funé bre galėtų groti dūdų orkestras. Kuriame tik kornet - a - pistonas apytikriai groja.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
