en
Iš Antano Garšvos užrašų
Mano motina buvo bajoriškos kilmės. Ji turėjo herbą: skyde stačia žuvis. Bet ji nemėgo apie tai kalbėti, ir aš nesužinojau jos tikslios genealogijos. Nebent, kad ji kilusi nuo Telšių.
Motina buvo mano pirmasis mokytojas (tėvas mokė aritmetikos). Ir vėl mudviem talkininkavo ta pati lempa žaliu abažūru. Knygos apipešiotomis nugarėlėmis, čia jau mano kaltė: neišmokęs pamokos, prailgindavau atsakymą liesų pirštų grybštelėjimais. Motinos balso gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau mielą sapną.
Mano motina mėgo juodo aksomo suknias. Jos išryškindavo siaurą juosmenį, pilnas krūtis ir strėnas. Jos pirštai glamonėjo staltiesę, ir kartą vos neapverčiau rašalinės ritmingų palietimų užhipnotizuotas. Prie pat širdies priartėdavo sieninio laikrodžio dūžiai, o raidės vadovėliuose mirguliavo dingusios šalies hieroglifais.
Aš prisimenu motinos pamokas. Tai buvo įspūdžiai žmogaus, kuris laikinai apsistojo žemėje.
"Karalius užsivilko šarvus. Šarvų dirbėjai išliedino juose lelijas. Karalienė verkė ir, kai ašaros krito į pilies grindis, drauge verkė freilinos ir pelės. Karalius išjojo. Ir ginklanešys išjojo. Ir riteriai. Gi gretimoj pilyje gyveno kitas karalius. Ir jis užsivilko šarvus. Šarvų dirbėjai išliedino juose liūtus. Karalienė verkė ir, kai ašaros krito į pilies grindis, drauge verkė freilinos ir pelės. Karalius išjojo. Ir ginklanešys išjojo. Ir riteriai. Žalioje lygumoje - du karaliai, du ginklanešiai, dvi kariuomenės susitiko. Kruviname mūšyje abu karaliai žuvo. Ir abu ginklanešiai. O riteriai grįžo į savo pilis. Ir prisiekė karalių sūnums, žadėdami kerštą. Karalienės augino karalaičius, freilinos - ginklanešius, pelės - peliukus. Tokia yra karų prasmė, mano berniuk."
Ir vėliau tomis pačiomis gaidomis motina išklodavo įvykius ir datas. Aš sužinojau, kad žemėje gyveno Aleksandras Makedonietis, Kiras, Neronas, Atila, Karolis Penktasis. Bet man jie tebuvo karaliai, kurių šarvuose išlieti kitokie ženklai ir metai.
Pamokos baigdavosi netikėtai. Motina užvoždavo knygas ir valandėlę mąstė. Laukiau šių pauzių, lyg intermedijos į stebuklą. Kambarys, baldai, lempa sušvytėdavo. Kiekviena dulkė, net musės nuosėda - ryški ir reikalinga. Rankos, auksinis mano senelės žiedas, kurio nevalia nusimauti. Tai prilygtų piršto nupiovimui.
Ir motinos akys sudrėkdavo. Ji deklamuodavo eilėraštį. Kartais jis būdavęs prancūziškas, kartais - vokiškas, rusiškas, lietuviškas. Nežinau, kodėl man įstrigo šis ketureilis.
Künig ist der Hirtenknabe,
grüner Hügel ist sein Thron,
über seinem Haupt die Sonne
ist die grosse gold'ne Kron'!
Galimas daiktas, čia buvo kaltas istorijos karališkumas.
Egzistavo kažkoks Muznierovskis. Neprisimenu Muznierovskio. Prisimenu piktus tėvo žodžius.
"Žinau, mėgsti lenkus. Nusilenks, rankutę cmakt, cmakt, melagingi komplimentai, ūsai ištepti fiksatuaru, trubadūriškas susižavėjimas. O iš tikrųjų - kiaulystė, lova, šeimos ardymas. Muz-nie-rovs-kis. Neužmiršai?"
Motina maldavo akimis. Tėvas nematė manęs. "Neužmiršai, a? Muznierovskį, a? Muznierovskiškus ūsus? Aš dvidešimt valandų į parą dirbau šeimos labui. Grįžtu namo, ponas ir ponia! Panstwo. Ar davei Muznierovskiui?!", surikdavo tėvas, ir mano širdies plakimas buvo garsesnis už visų laikrodžių tvaksėjimą. Rieškučios aštriabriaunių akmenų skendo dumblinoje kūdroje. Dvejas kišenes prisikrovė mano tėvas. Vienoje žėrėjo briliantai, antroje trynėsi akmenys. Ir motina tyliai palikdavo kambarį. Bandžiau skaityti knygą, bet knyginiai žodžiai pynėsi su tėviškaisiais. „- - - Seni buvo laikai. Tada ir žmonės ne tokie buvo, kaip dabar, ir gyveno kitaip. Fiksatuaru, fiksatuaru ru ru fikssss. Gausiai žemė tada derėdavo, girios knibždėdavo žvėrių, paukščių, ir žmonės tvirtesni, veiklesni būdavo. Muznie-rovskis, ar davei, daaaavei! Kitas jaunas šaiposi, cmakt, cmakt, fiksatuaru, seni žmonės, kuri, pramanūs - - -"
Mano akys šlapo, tekėjo nosis, šluosčiau ją kumščiu, ir knyginiai žodžiai išsigaubdavo, lyg pro padidinamąjį stiklą skaitomi.
"Eik gult!", suspiegdavo tėvas, ir aš išnykdavau kamuoliu.
Muznierovskio istorija - - - Kartą, kai gulėjau lovoje, ji įslinko balta ir rami, pataisė antklodę ir sušnabždėjo.
"Mylėjau vieną žmogų, Antanukai. Ir išsiskyriau. Likau su tėvu. Nes tu esi. Nes - - - šeima. Gal, kai užaugsi, suprasi mane. Ir savo tėvą."
"Aš visados mylėsiu tave, mama", tariau.
"Mylėk, Antanuk. O dabar miegok. Labanakt."
Daugiau ji nebekalbėjo apie tai, nors ir bandžiau ją išprovokuoti.
Ar kankinimas Muznierovskiu buvo ligos pradžia? Sunku atsakyti. Žymus psichiatras tvirtino, kad motina paveldėjo šizofreniją. Ir galas privalėjo būti. Visa nelaimė, kad tėvas ne tuoj pat reagavo ligai prasidėjus.
Nebeprisimenu tikslios datos. Taip atsitinka. Tarytum sveika motina būtų ateities svajonė, o sergančioji - nuolatinė dabartis.
Tuo laiku tėvas grojo Wieniawskio variacijas vokiečių kalbos mokytojai. Mokytoja buvo pagyvenusi našlė, kresna, klišomis kojomis, Goethės nosimi, juodais ir šiurkščiais plaukais. Ji man priminė išdarkytą rūbų šepetį, nes jos taukuota oda blizgėjo. Ir vis dėlto ji buvo gražesnė už mano motiną. Nesuprantu, kaip tai atsitiko. Kur dingo pailgas veido ovalas, šviesūs plaukai, drėgnos ir didelės akys, vešlūs blakstienai, siauras juosmuo, pilnos, bet nenudribusios krūtys. Kur dingo plastiškas besiilsinčios čigonės judesys, minkštas lūpų piešinio nutekėjimas, pirštų hipnozas, kai kiekvienas pirštas seka antrą, lyg besivejančios gaidos įsimylėjusio į muziką kompozitoriaus parašytos. Dar seniai tėvas atnešė ir pakabino sienoje didelę motinos nuotrauką. Ir motina paraudo, žvilgterėjo į tėvą keistom akim, ir tėvas, vienintelį kartą man bestebint, apkabino ją ir pabučiavo į lūpas.
Dabar ji buvo šlykšti moteris. Nutįso oda. Smakras, skruostai, krūtys nukaro lyg išmirkę baltiniai. Sukrekėjusios lūpos priminė nuospaudas. Sunkiai lingavo drimbąs kūnas ant išbrinkusių kojų. Šviesūs plaukai draikėsi raganiškomis kuokštėmis. Ir neplombuojamų dantų kiaurymės - juodavo kaukolės prisiminimu.
Ir vis dėlto ji tvarkė kambarius, lopė skalbinius, bandė bučiuoti mane užmiegantį. Jos kalba suprastėjo. Ji judėjo ir dirbo, lyg nuteistasis, kuris žino, kad mirs kalėjime. Jos vaizduotė atgydavo priepuolių metu. Jie buvo netikėti, ir kiekvieną kartą tėvui ir man atrodė - tai pirmasis. Pradžioje jie sutapdavo su periodais, ir kažkoks provincinis gydytojas žadėjo išgijimą, kai šie periodai baigsis. Gal tas pažadas, o.gal neišnykęs sentimentas sulaikydavo tėvą nuo sprendimo.
Priepuolis. Pirmiausiai - praskaidrėjimas, Motinos akyse atgimdavo buvusioji švelnuma. Ir ji visa tarytum palengvėdavo. Kaip senutė, prisiminusi jaunystę. Matėme ji nori ištarti kažką mielo ir ieško reikalingų žodžių. Tėvą ir mane gąsdindavo šitoji pastanga. Mudu laukėme. Tuoj prasidės, įvyks, negalima sustabdyti.
"Žuvys. Gražios žuvys. Sidabrinės", tardavo motina, o jos pirštai judėjo. Sena ir nutukusi balerina rodė, kokia ji kadaise buvo grakšti. Jos žvilgsnis įsmigdavo į tėvą. Tėvas privalėjo atsakyti, nes žvilgsnis smeigdavo būtinumu. Tėvas bandė laisvai.
"Kokios žuvys, mamule?"
"Sidabrinės. Plaukia. Prisimeni?" Motina sulaikomai ir paslaptingai suprunkšdavo.
"Aš visada sakiau, ji nemoka virti braškių uogienės. Braškės išsileidžia. Cukraus mažai dėjo. Mano teisybė?"
"Tavo, mamule", tėvo žodžiai buvo bespalviai.
"Cha, cha. Mano teisybė, mano, mano, cha, cha. Archangelskas taip pat neteisinga. Turi būti Angelskas. Ten tėra sniegas ir mezginiai. Archangelų sparnai šitokie."
Motina pakildavo ir iškeldavo siuvinį. Gal jau dveji metai jį siuvinėjo. Purviname drobės gabale - raudoni kryžiukai, išsiūti netaisyklingais ornamentais. Šis gabalas reiškė staltiesėlę, klojamą ant naktinio staliuko.
"Teisingai. Archangelų sparnai šitokie", beviltiškai sutikdavo tėvas.
"Tu manai? Taip manai? Manai, manai?"
Motina stovėdama laukė atsakymo. Atsakymas išspręs visatos prasmę. Ji žiūrėjo į tėvą, lyg jis butų prisikėlęs numirėlis, kuris matė anapus.
"Aš įsitikinęs", atsakydavo tėvas. Staiga motina nurimdavo. Sėsdavos. Ir prašnekdavo labai paprastai.
"Tu nemanyk, kad aš nežinau. Aš viską žinau. Tu groji vokiečių kalbos mokytojai. Tu groji, o ji mano, tu pirmą kartą groji. O tu anksčiau man grojai. Kvaila tavo mokytoja."
Mano motina kikeno patenkinta ir laimėjusi. Kenksmingas prokuroras tėškė svariausiąjį argumentą, kaltinamasis bus nuteistas, visi prisiekusieji mintyse nusprendė.
Tėvas pašokdavo. Automatiškai sukdavos kabančiojo smuiko pusėn, bet nusigręždavo ir eidavo į duris."
"Tu palauk, palauk, palauk! Jei išeini, ir aš nesu tavo, imk savo drabužius, jie ne mano, ne mano!"
Dabar aš sugniauždavau pirštais savo veidą. Negalėjau šito matyti. Ir pabėgti negalėjau. Kojos prisisiurbė prie grindų. Gniaužiau pirštais savo veidą ir girdėjau žodžius.
"Tu kiši savo kūną į jos kūną, kišk, kišk! Te, imk, imk!"
"Nutilk, nutilk!", rėkė tėvas.
Raudonoje tamsoje klausiausi dueto. Šitaip dainuotų deginamieji įkaitinta geležimi. Viešpatie, kodėl buvau toks silpnas? Kodėl nemokėjau surikti garsiau nei juodu? Kodėl negalėjau raitytis grindyse? Buvau siaubo sutriuškintas. Tegalėjau atgniaužti pirštus ir žiūrėti.
Motinos suknelė ir baltiniai gulėjo išmėtyti. Mačiau gėlytes suknioje, rausvus marškinius, kojinių gniužulus. Audra praūžė, nudraskė skudurus ir užmetė ant motinos juodą ir trumpą apsiaustą, kuris kriukeliu susegamas apikaklėje. Apsiaustą iš mergautinių laikų. Rankomis motina prilaikė skvernus. Prie durų stovėjo išbalęs tėvas. Buvo tylu. Paskutiniojo veiksmo uždanga skleidėsi iš lėto.
Šitas riksmas buvo galutinis. Vienintelio žmogaus žūstančiojo žemėje. Ir vis dėlto aiškiai mačiau, kaip drebėjo motinos gurklys. Sena primadona ėmė aukštąją gaidą. Tėvo veidas pritvinkdavo krauju. Jis puldavo į rašomąjį stalą, ištraukdavo nikeliuotą revolverį su būgneliu ir vadžiojo tūta pagal smilkinį. Lyg barzdai skusti šepetėliu.
"Nusišausiu, nusišausiu!" O motina rėkė. Tėvas, sviedęs revolverį, šokdavo prie jos, versdavo motiną į sofą ir mušė kumščiais. Apsiaustas prasiskleisdavo, mačiau savo motinos nuogą, riebų kūną. Ir dabar ji neberėkė, o staugė kaip skriaudžiamas žvėris. Ir tada aš bėgdavau į lauką ir šaukiausi pagalbos.
Paskui viskas vyko migloje. Raminą kaimynai; moterų aprengiama, motina; tėvas, sukniubęs sofoje; balsai, kurie man aiškino, kad esu vargšas berniukas.
O sienoje kabojo smuikas.O ant valgomo stalo gulėjo obuoliai ir kriaušės. Prie mūsų namo augo liepos. Jos kvepėjo liepos mėnesį. Mano draugai žaidė plėšikus ir detektyvus. Miestelio kine juokino Čarli Čaplinas, ir bažnyčioje giedojo kunigas pastatytu baritonu. Ir aš jau kitaip žiūrėjau į mergaites, skaičiau, svajojau. Norėjau gyventi. Kaip daugelis.
Pagaliau tėvas nusprendė. Buvau vienintelis, kuriuo motina pasitikėjo. Todėl įvykdžiau apgavystę. Įtikinau motiną: mudu; važiuojame vasaroti į Palangą. Ji džiaugėsi kelione. Ji kalbino mane. Plepėjo, kad esu geras sūnus, kad man reikia daugiau valgyti, nes aš liesas. Ji klausinėjo mane apie mokslą, knygas ir draugus. Mudu važiavome automobiliu, vairuotojas buvo įspėtas, jis tylėjo, mudu buvome vieniši draugai. Jai patiko plentas, medžiai, trobos, moteriškė su kibirais. Ji atrodė visiškai normali. Vakarėjant įvažiavome pro vartus ir sustojome prie raudonų plytų pastato, kuriame buvo užrašyta: Psichiatrinė Ligoninė.
Vairuotojas, sanitarai ir aš vos išvilkome iš automobilio mano motiną. Ji nerėkė. Ji žiūrėjo. Tur būt, šitaip žiūrėtų mirusiojo žmogaus siela, kuri pamatytų, kad aname pasauly tėra pragaras.
Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata sutverta Gėrio, Grožio, Harmonijos ženkle, ir žmogus kaltas savo nelaimėse.
* * *
"Aš nepaskambinau jai laisvą dieną", pasakoja Stanley.
"Yea. Nuėjau į namus. Durys buvo užrakintos. Nutariau lukterėti gatvėje. Ir laukiau dvi ar tris valandas. Ji grįžo apsikabinusi su tuo klerku. Aš paguldžiau jį per porą minučių. Ir po to atsiguliau su ja. Antrą kartą sugavau klerką jos kambaryje. Jis buvo apsivilkęs ir spėjo pranerti. Ir vėl sugulėme. Palauk! Tuoj prisiminsiu. Psiakrew. Teisingai ištariau?"
"Teisingai."
"Matai, protėvių kraujas prašneko. Tebevaikštau pas ją. Psiakrew. Tu neįsivaizduoji, kaip gerai ji šitą - - - supranti? Kocham. Dziękuję. Yea."
"O Mozartas?"
"Mozartas? Aš negaliu atsisėsti prie instrumento. Noriu išrauti klavišus ir sulaužyti lentas. Žiūrėk, mano rankos dreba. Vieną kartą man pasiūlė groti elektriniais vargonais tavernoje. Tėvas sirgo, reikėjo pinigų. Ar girdėjai šią siaubingą dėžę? Elektriniais vargonais groti užsakymus. Prakeiktas pragaras. Yea. Tarytum Bachas arba Haendelis išprotėjo. Tavernoje greit įprantama gerti. Yea. Aš nebegrįžau prie Mozarto. Teisingai. Jei negrįžau, vadinasi, ne Mozartui skirtas."
"Bet Joe - - -
"Joe? Jis pradėjo Faustu, o baigs naktiniame lokale. Gerai, jei gerame lokale. Ar.tu įsiklausei į jo balso tembrą, kai jis dainuoja išeinamoje? Stebuklingas girgždėjimas. Yra vilčių."
"Tvarkoj, Stanley. Tu man atleisk, bet kodėl toks griežtas sprendimas?"
"Kodėl noriu nusižudyti? Aš niekuo nebetikiu. Ir nieko negaliu."
"Tu esi neurastenikas."
"Dėkui. Sakiau, mudu antrininkai."
"Mes trise."
"Kas trečias?"
"Moteris, kuri siūlė riešutus." Stanley nusijuokia. Jaunuolišku juoku, baltais dantimis. "Šis miestas išprotėja", galvoja Antanas Garšva.
Jau palieka kafeteriją rašytojai. Susikiša rankas į per ilgo palto kišenes Kafka ir išeina palinkęs. Ir, mojuodamas saulėgrąža, išžengia Oscar Wilde. Dar, kartą žvilgteri į watchmano lėkštę Baudelaire. Ji. tuščia. Nebėra, Baudelaire. Ir, droviai šypsodamosi, ima po ranka Rimbaud mergautiniai ružava Emily, dabar jis lengviau neša savo krovinį. Ir nusiminęs išsvirduliuoja Verlaine, jam neįpylė kavos, jo genijus neįvertintas. Ir išdidus palieka kafeteriją Ezra Pound. Jis įvertintas. Kurioje ligoninėje gydosi Ezra Pound? Hitleriškai iškelia ranką Nietzsche, šūkteli "Ariadna, aš myliu tave!" ir išnyksta duryse, kurias atidaro Ženia. Ir atbula plaukia Garšvos motina, ir gęsta paskutinysis žvilgsnis jos akyse.
"Nešok pro langą, Stanley. Nereikia. Neimituok Thomas Wolfe personažo. Ar žinai, kaip mirė Thomas Wolfe? Rėkdamas. Jam nuvožė galvos kiaušą, bet jo neišgelbėjo. Wolfui prieš operaciją nukirpo plaukus. Jo plaukai buvo tamsūs, gražūs, pasakoja jo sesuo.
Stanley prašneka, lyg negirdėjęs Garšvos žodžių.
"Ar žinai, kodėl delsiu? Sulaiko mano jaunystė. Aš gyvenu B Avenue. Ketvirtame aukšte. Laiptai aplūžę. Kambariai tamsūs. Vanduo nenuteka išeinamoje, kelis kartus trauki rankeną. Motina kažką murma lenkiškai. Tėvas miega ir girtas, ir blaivas. Ar žinai, kaip buvo linksma savaitgaliais? Kai grįždavau iš muzikos pamokų? Ką tu žinai! Tą mergaitę vedžiojau į tokią skylę ant kampo. Ledų valgyti. Tamsi skylė. Tikras rojus. Ausyse skamba Mozartas. Dziękuję. Bet vieną dieną nušoksiu. Spiaut į rojų. Ir į lovą. Tegul klerkas joje miega."
"Tu nenušoksi, Stanley."
"Manai?"
"Tu nori gyventi ir todėl šneki, kad nušoksi."
"Nepažįsti Amerikos, Tony. Mudu antrininkai, kurie ką tik susipažino. Aš nesversiu ,už ir ,prieš. Kaip jūs, europiečiai."
Ir Stanley žvilgteri į laikrodį.
"Laikas eiti", sako jis. Juodu atsikelia. Eina.
Ar mano jaunystė gali išgelbėti? Jei rašyčiau apie ją eilėraštį, tur būt, pasakyčiau, ką ir daugelis. Tai būtų trapi ir švelni nostalgija. Pelkės. Eglės ir beržai. Nuvirtęs telegrafo stulpas. Vos pasivelkąs kuinas molėtu keliu. Kilnus melas. Tiesa nenustveriama. Nors - - - tuoj įslinksiu į tiesą. Ir up ir down, up ir down. Štai ir devintasis.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
