en
Kai Antanas Garšva atidaro duris ir išleidžia merginą skaudžiai raudonoje suknioje, jis mato Eleną. Ji apsivilkusi pažįstamu, pilku kostiumėliu, tinklas nuo pilkos beretės užleistas ant veido, ir jos kojinės tvarkingai užmautos. Ji kalbasi su O'Casey.
"Elena!", sušunka Garšva. Juodu išgirsta ir eina į keltuvą. O'Casey klausia šypsodamasis.
"Juk ne per daug keleivių, Tony?"
"Ne per daug", lūpomis atsako Garšva.
"Aš laikinai išimu devintąjį. Eikite į septintąjį ir pasikalbėkite. Kai bus darbo - šūktelsiu."
"Dėkui, O'Casey", prašnabžda Garšva..
"Dėkui, mister O'Casey", sako Elena.
"Visada pasiruošęs Jums patarnauti, madam", ir jis atidaro septintąjį.
"Vis dėlto važinėk, Tony. Supranti, jei menedžierius - - -"
"Suprantu. Dėkui."
Garšva spusteli rankeną, ir juodu kyla.
"Gražus keltuvas", sako Elena.
"Taip. Nes ir hotelis gražus."
"Man truputėlį zvimbia ausyse."
"Šitie keltuvai greiti", sako Garšva ir sustabdo keltuvą septynioliktajame. Jis neatidaro durų. Jis žiūri į Eleną.
"Tu atėjai. Gerai. Tu atėjai. Pakelk tinklelį."
Ir Elena pakelia tinklelį, ir jis atgula ant beretės viršaus. Garšva stebi artimą veidą.
"Tu atėjai", kartoja jis.
Juodu nejuda.
"Kodėl neįleidai manęs?", klausia Elena. Garšva tebežiūri į mylimą veidą. Tos pačios akys, lūpų vingiai, tas pats lūpų dažas, lengvas pudros sluoksnis. Matinės lemputės šviesoje ji stovi atėjusi iš prarastojo pasaulio. Baldovinetti madona. Laikas apsisuko, praeitis grįžta. Nebereikia klausytis kumščių dūžių į uždaras duris. Žingsniai tolsta laiptuose, pilka moteriškaitė eina gatve ir išnyksta už posūkio. Praeitis tebegrįžta. Garšva kaire ranka apkabina Eleną, priglaudžia ją ir bučiuoja į lūpas. Iš lėto, minkštai, lyg motiną. Stebuklas įvyko. Ir stebuklas švelnus, kaip Elenos lūpos, veidas, kūnas, alsavimas. Ir tuo pačiu metu, nežiūrėdamas į lentą, Garšva perjungia mygtukus. Juodu leidžiasi žemyn ir sustoja dvyliktame.
"Atleisk", sako Garšva. "Neįleidau tavęs. Tu pati žinai, ką jutau, kai neįleidau. Tu žinai, kodėl. Bijojau savo ligos. Atleisk man. Aš myliu tave. Labai. Aš persistengiau, Elena. Bet dabar esu tikras. Aš pasveiksiu. Tikiu, aš pasveiksiu. Ir būsiu su tavim. Žinau, apgavau tavo vyrą, dar kartą kalbėsiuos su juo. Galutinai. Ir tu būsi mano, aš tikiu, tu būsi mano, jei atėjai čia, į keltuvą."
"Būsiu tavo", sako Elena, ir juodu vėl kyla į viršų. Iki septynioliktojo.
"Kai susitiksime, išpasakosiu viską. Per daug minčių. Per daug skeveldrų. Per mažai laimės."
Pilka moteriškaitė ir 87-asis uniformoje. Blizga tuščios, išpoliruotos keltuvo sienos. Praeitis tebegrįžta. Visos moterys sugrįžta. Visos vienoje.
"Tu nežinai, kaip bijojau. Tu sergi, tu nemyli, tave išvežė į ligoninę, tave pervažiavo mašina, tu susiradai kitą moterį."
"Aš prašau tavęs, ateik, vėl ateik į mano kambarį", sako Garšva ir spusteli rankeną. Juodu sminga žemyn ir sustoja šeštame.
"Ryt aplankysiu daktarą. Poryt mano laisva diena. Ateik poryt. Anksti. Labai lauksiu. Tu ir nežinai, koks esu laimingas. Poryt mudu išgersime, o ne, nebijok, truputėlį, ir mylėsimės daug. Ir, jei mudviem nepakaks, aš gausiu keletą dienų atostogų. Ir - - - aš manau, atleisk, tau laikas eiti. O'Casey geras starteris, bet nenorėčiau per daug išnaudoti jo gerumo. Šiandien jau antrą kartą jis man padeda."
Kai juodu nusileidžia žemyn, Elena klausia.
"Tu nebuvai pas daktarą?"
"Kartą. Ir nenuėjau antrąjį, nors jis liepė."
"Nueik rytoj. Gerai?"
"Jau sakiau, nueisiu", ir Garšva atidaro duris.
Kai O'Casey priartėja, Elena ištiesia jam ranką.
"Aš žinau, Amerikoje neatsisveikinama rankų paspaudimu. Bet aš jums labai dėkinga. Šiandien - - -", ji nebaigia ir nusišypso. O'Casey ima jos ranką ir bučiuoja.
"Aš kilimo airis, madam. Aš gerbiu europejinius papročius. Ir geriausios sėkmės." Ir O'Casey diskretiškai pasitraukia.
"Tu nuostabi šiandien", sako Garšva.
"Ir tavo kojinės tvarkingai užmautos."
"Galvojau apie tave. Sudiev. Būsiu poryt."
"Sudiev."
Ir Elena eina. Tamsiai raudonu kilimu. Išbaigta smulkiu proporcingumu, lyg ją sutvėrė moteriškas dievas. Ir ji išnyksta už kampo, ir jos nebėra.
O'Casey prieina ir klausia.
"Kas ji?"
"Mano sužadėtinė."
"Maloni moteris. Ir žavi."
"Dėkui, O'Casey."
Ir O'Casey pliaukšteri delnu Garšvai per petį.
"Grįžk į devintąjį, Tony. Ir nusišluostyk lūpas. Ji nudažė tave."
Devintasis kyla, devintasis sminga. Ekspresas nuo dešimto iki aštuoniolikto. Jūsų aukštas, prašau, dėkui, mygtuką, dėkui, prašau. Įsižiebia žalia strėlė, Antanas Garšva ištiesia ranką baltoje pirštinėje, baigta, mes kylame. Ranka rankena. Viršuje mirga aukštai. 1,2,3,4,5,6,7,8,9,10,11.
Puikus up ir down. Šitaip skrajoja susitikusieji anapus. Vaikiškieji aitvarai, vasarinės plaštakės, planetos, pienių pūkai. Šitaip skrajoja pasaka, rimčiausioji nesąmonė, kuri tik žmogui priklauso.
Prašau, dėkui, svečias išeina, ranka rankena, kylame, kažkas sustabdė keltuvą, durys atsidaro, svečias įeina, kylame. Kylame, kylame. Aštuonioliktasis, prašau. Visi išeina.
Blizga tuščios, išpoliruotos keltuvo sienos. Adomas ir Ieva sugrįžo į rojų. Nėra jame fantastiškų gėlių, taikių panterų, dviprasmiško žalčio. Suspaustoje erdvėje, tarp plastikinių sienų, matinei lemputei ir aukštų skaičiams šviečiant, du pirmieji žmonės stovi susiglaudę.
Laukiame raudono kvadrato ir žalios strėlės. Ir leidžiamės. Leidžiamės, leidžiamės. Tas pats ritualas. Up ir down, up ir down.
Esu keltuvinis angelas operetinėje uniformoje. Šitokios rūšies angelai linksmai nusiteikę. Jų užpakaliukai rausvi. Jie išdrįsta patį Dievą timptelti už skverno, kai Jis sprendžia tragiškąsias visatos problemas. Ir Dievas atlaidžiai nusišypso. "Ė, jūs vaikinukai, marš pas Švenčiausiąją Panelę, tegul Ji išduoda jums po riestainį Mano Vardu." Ir angelai skrenda būriu, žnaibydami vienas antrą, ir danguje sklinda neapsakomas triukšmas, ir net šventas Tomas Akvinietis pakelia galvą nuo rašomo laiško Jacques Maritain, kuriame jis aiškina, kad Exodo Dievas nėra būtis (kiekviena būtis gali egzistuoti arba neegzistuoti), bet Jis yra Būtis.
Esu persodintas akacijos krūmas. Mano šaknys čiulpia naujos žemės syvus, ir, nors kelios šakos nuvyto, mano viršūnė sužaliavo lipniais lapais, ir ant jos nutūpė grakštus paukštis. Jis kilnoja kojytes pilkose kojinėse ir patenkintas cypia dainelę.
Oh, Susan Van Dusan,
The goal of my choosin'
She sticks to my bosom
Like glue - - -
Esu kvalifikuotas atsiskyrėlis, kuriam mirtinai įgriso dykuma, ašutinė, rykštės, meditacijos, samanų guolis. Atsiskyrėlis, kuris nueina į didelį miestą ir prisimena, kad jo namų rūsy tebeužkasti auksiniai pinigai. Ir jis užkalbina jauną merginą.
Esu lietuvis kaukas, susiradęs sau draugą moteriškos giminės. Ir mudu susirasime šeimininką, kuris už nudirbtus darbus padovanos mudviem linines kelnytes.
Esu 87-asis žmogėnukas aštuoniamilijoniniame New Yorke.
Esu laimingas.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Penkios minutės po pirmos. Garšva palieka hotelį. Naktis šilta. Užgeso reklaminės šviesos. Žingsniai kaukši lyg Kaune. Ta pati vėsuma, žvaigždės, reti praeiviai. Kaunas pasistiebė iki debesų. Siūbuoja dangorėžių bokštai, nutilo bažnyčios varpai pelkių miestelyje, senas vaiduoklis įsikišo užantin karklo dūdelę ir nuėjo miegoti į Third Avenue. Nebeošia nurimęs okeanas. Vilkikai ir laivai prigludo prie atkrančių. Jūreiviai miega apsikabinę pigias mylimąsias. Ryt dvi šviesiaplaukės merginos nušoks į mėlyną Baltiją. Tamsios stiklinės "Gimbels" konfekciono durys. Laiptai, laiptai, laiptai. Miega stovėdami, lyg arkliai, manekenai, ir aidi požeminiai. Prie "Men" durų svirduliuoja girtutėlis vyras ir šnekasi su savimi. "Aš gudrus. Ryt aš jam parodysiu, kalės vaikui!" Perone laukia traukinio naktiniai darbininkai, pastatų valytojos, jaunuoliai, grįžtą iš pasimatymų, Antanas Garšva. Triukšmas ryškėja, iš posūkio išnyra traukinys. Dvi žalios akys, dvi raudonos, baltas langas. Girgžda stabdžiai, atsiveria durys. Už jų pinti suolai, mieguisti veidai, sugrįžimas. Namo, namo. B.M.T., Broadway Line. Ryt. Poryt. Ryt ir poryt - magiški žodžiai.
Antanas Garšva atsikelia devintą valandą. Jis nusiskuta, išsiprausia, suvalgo du kiaušinius, išgeria kavos puodelį. Tada nueina į krautuvę ir skambina daktarui Ignui.
"Labas. Norėčiau patį matyti."
"Seniai reikėjo. Kaip savijauta?", priekaištingai atsako daktaras Ignas.
"Puikiausia. Vakar viskas apsivertė aukštyn kojomis. O, atleisk. Viskas atsistojo ant kojų. Vis dėlto norėčiau patį matyti."
"Jei tavo savijauta gera, atvyk apie antrą. Dabar važiuoju lankyti pacientų."
"Tvarkoj. Būsiu antrą. Iš tavęs keliausiu į darbą. Iki pasimatymo."
"Iki."
Garšva grįžta namo. Sėda prie stalo. Susiranda popieriaus lakštą. Ima plunksnakotį.
Šį rytą jauku Garšvos kambaryje. Saulės spindulys, įsmukęs pro langą, apšviečia Chagallio moters debesinius plaukus. Kyla knyginės dulkės ir susijungia su cigaretės dūmais. Skaidri mėlyna kambario spalva. Girgžda krėslas, čerška plunksna. Ritmingas rašančiojo alsavimas.
Pagaliau tikroji ramybė aplankė mane. Esu objektyvus, esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus. Mano dvasia rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas, lyg senobinis japonų tapytojas. Seksiu pėdomis didžiųjų meistrų. Ir aš dėkoju savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikiškas mišias, rungtynes, pamestinuką. Dėkoju už ruselį. Buvau tikras, kai meldžiausi, plaukiau, svajojau apie vaiką, užmušiau žmogų. Buvau kūno ir dvasios sintezė. Esu Chin Shengt'an, kuris po ilgo lietaus, skaidrų rytą, vėl girdi paukščių balsus, praskleidžia užuolaidas ir mato išsimaudžiusią saulę, ji šviečia virš miško.
Mano retortos suvirino mano gyvenimą, mano stebėjimą, mano galvojimus. Keletas grūdelių. Keletas eilėraščių. Vienintelė, apčiuopiama tiesa.
Aš pamiršau, kad gyvenu tik vieną, kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams. Ir praradau daug laiko. Nors - - - life begins at forty, paskelbė tūlas amerikietis. Vyras susiformuoja keturiasdešimties metų, tvirtino romėnai. Man keturiasdešimt metų, ir aš pradėsiu gyventi. Ir kai atsilankys mirtis, ramiai ją pasveikinsiu: Ave Caesar, vivans te salutat!
Lioj, ridij, augo, lepo, leputeli - suokia lakštingala. Klampios pelkės. Švilpia ore aitvarai. Išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės, kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti aukštuose suoleliuose. Du apdriskę kaukai atveda Kristų. "Padovanok mudviem kelnytes, paversk pelkių vandenis raudonu vynu." Medaus koriuose, rugių varpose, rūtose ir lelijose, gumbuotų stuobrių susikabinimuose, šakų raizgynėje, vandenų tekėjime - Tu.
Lioj. Ridij. Augo.
Aš supratau save. Skeveldros susidėstė. Vaikas stebi peizažą. Kelias, upelis, kalnai, stirna. Žaltys, prie žemės prisiglaudęs. Laumės, kasas šukuojančios. Slidinėja ūkanos. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Pempių sparnai, varpų dūžiai, dominus vobiscum.
Antanas Garšva užsidega kelintąją cigaretę. Jis pajunta skausmą viršugalvyje. "Aš persirūkiau", galvoja jis. Garšva suglamžo cigaretę peleninėje. Jis neryžtingai sukinėja plunksnakotį. Skausmas neįkyrus. Jis dings. Kaip ir niūri praeitis. Antrą valandą daktaras Ignas. Ryt Elena. Poryt? Prašysiu atostogų poryt. Ir, galimas daiktas, keisiu hotelį. Viskas atsinaujins. Meilė, poezija, žmonės, gatvės.
Nebereikės - Mano Keltuve, išgirsk mane. Mano Vaikyste, išgirsk mane. Mano Mirtie, išgirsk mane, credo gloria ir confiteor gloria. Nebereikės - Mano Nuodėme, Mano Beprotybe, išgirsk mane. Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Kaukų, Žemėpačių, Lauksargių choras. Lioj.
Aš spėsiu. Aš prižadu. Aš padovanosiu tau. Karneolio žiedą. Vagoną Queens aikštėje. Savo meilę.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Elena maudosi vonioje. Baltos putos čiuožia jos kojomis, ir sprogsta vaivorykštiniai burbulai. "Jis bučiuos mano kojas. Iš lėto. Kai jis bučiuoja riešus, aš tikiu savo laime. Aš neužkankinsiu jo. Būsiu santūresnė."
Ji atsikelia, pilkoji Afroditė skardinėje vonioje, įjungia švirkštą, ir drungnos vandens čiurkšlės nuplauna putas.
"Aš spustelsiu skambutį, ir durys atsidarys. Greičiau, nei atitrauksiu pirštus. Ryt."
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Skausmas įkyrus. Viršugalvis dega. Nėra baimės. Bet ir ramybė nyksta. Skausmas ir abuojumas. Staigūs dūriai ir vėliau kurtus kamuolio ridenimasis. Kamuolys auga, tuoj , jis išsiverš. Plunksna nebečirška. Aš nebeturiu tablečių. Garšva atsikelia, eina į virtuvę ir grįžta su stikline. Jis išgeria "White Horse." Vėl sėda. Vėl ima plunksnakotį.
Balta moteris skambina. O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere redemptorem. Dvi vėlės ir klavesinas. Bėga paauksuotos statulos granitiniais laiptais. Užgeso deglai jų rankose. Ir džiaugiasi skulptūrinės bajorų galvos. Ė, ridij augo! Ė, felix culpa! Aš myliu melsvas gysleles tavo kojose. Sudrėkusius blakstienus. Tristano ir Izoldos kardą, apgamą tavo kakle. Lioj.
Šliaužia smėliu gintariniai vabzdžiai. Į mėlyną Baltiją. "Vai žydėk, žydėk, balta obelėle", dainuoja vėlė, balta drobule apsisiautusi. O felix culpa! Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Lioj.
Skausmo nėra. O kamuolys didžiulis. Jis nebetelpa smegenyse ir jis negali išsiveržti pro galvos kaulus. "Reikia važiuoti pas daktarą Igną", švysteli kovojanti mintis. Garšva skubiai velkasi kostiumu. Pirštai neklauso. Užspringo kelnių ziperis, bet jį pasiseka išlaisvinti. Kaklaraištis? Nereikalingas. Pinigai? Ant stalo aštuoni doleriai. Užteks taksiui.
Rudas žmogus keltuve. Staiga jį prisiminiau. Jis - mirtis? Jis - Dievo įspėjimas?
Dieve, Tu matai, koks aš nelaimingas.
Aš žinau, aš per vėlai, bet gelbėk mane.
Aš prižadu.
Aš sudraskysiu savo užrašus, eilėraščius.
Aš nebegalvosiu, kaip Tu nenori.
Aš melsiuos.
Aš eisiu į vienuolyną.
Dieve, nors mirštant padėk man.
Aš tikiu, Tu atleidi paskutiniąją minutę.
Už visą gyvenimą.
Dieve, Dieve, į Tavo rankas - - -
O ne, aš žmogėnukas, žmogėnukas, Dieve.
Dieevee! - - -
"Zoori, zoori", šnabžda Garšva.
Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti! Gal jis išskrido? Gelbėkit! Antanas Garšva unkščia. Jis rėkia. Ir kumščiais daužo sienas. Iššoksta smeigtukai. Chagallio reprodukcija. apsiverčia ir pakimba atvirkščia.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tiltu eina Stanley. Jis kiek svyruoja, Seagram's butelį jis įmetė į East River. Stanley baigia rūkyti cigaretę, nusviedžia ją ir apsidairo. Tiltas tuščias. Pačiame jo gale tolsta žmogus. Stanley atsiremia į turėklus ir stebi Didįjį New Yorką. Ant uolų pastatė uolas. Dangorėžius. Plaukia laivai ir vilkikai. Tolumoje kyšo kaminai. Atidunda traukinys, drebindamas bėgius. Greit artėja triukšmas.
Stanley atsargiai perkelia kojas per turėklus. Jis nežiūri į vandenį.. "Idź srać", sako jis ir smunka žemyn tylėdamas.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kelios minutės iki dvyliktos. Garšva sėdi ant. gėlėto linoleumo. Jis sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Garšvai vėsu ir gera. Jo rankoje rožė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Garšva laiko popieriaus lakštą ir plėšo jį į siauras juostas. Jo veidas laimingas. Ramaus idioto. Jis uosto popierių. Jo veidas šinšilo.
Tebekyla į viršų knygynės dulkės. Saulės spindulys apšviečia nuogą sieną, nes reprodukcija karo šešėlyje. Skaidri mėlyna spalva. Jauku.
1952-1954 metai
< Ankstesnis skyrius
