en
Lengvutis Studebakeris zvimbė autostrada. Žaluma stovėjo iš abiejų pusių. Lenkti tiltai šmėkštelėdavo virš galvų, ir radijas akimirkai nutildavo, ir vėl draskėsi dainininkas tekinamo metalo tonais. Inžinierius vairavo garantuotai. Jis nežymiai pristabdydavo mašiną posūkiuose, ir septyniasdešimt mylių rodė skaitliukas, kai autostrada smigo į mėlyno dangaus sklypelį.
Elena sėdėjo su Garšva užpakalinėje sėdynėje. Maža moteriškaitė - pilka suknele, pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu. Pilnos lūpos - detalė, kurią dailininkas nutapė, kad paryškintų pilkumą. Jos plonuose pirštuose rūko cigaretė, ir šis anachronizmas buvo lygiavertis pilnom lūpom. Ir ji gal paskubomis užsimovė kojines, dešiniosios siūlė nusisuko į šalį. Priešais - inžinieriaus plati nugara, monumento užuovėja, išryškindavo Elenos proporcingą trapumą, jaukų pasitikėjimą marmuriniu portiku. Iš cigaretės tįso mėlynas dūmas, ir pilkos akys peržvelgdavo Garšvą ramiu smalsumu. Studebakeris zvimbė pilka autostrada, lapuoto miško žaluma rodė tėkmę suledėjęs kanalo vanduo buvo šis kelias, ir mėlyname danguje slydo pilkų debesų gabalai,ir saulė pasirodydavo netikėtai, ir lengvos pudros sluoksnis Elenos veide buvo lyg supančios mašiną pilkumos atošvaistė.
"Jūs mėgstate gamtą?", paklausė ji banaliai, nes tyla buvo per ilga, ji išmetė nuorūką pro langą, nuorūka nuskrido lyg staiga mirusi plaštakė, šitame mechaniškame pasauliukyje supleveno seni šešėliai, kurie nemiršta. Nežymi nimfa įmerkė kojas į šaltinio vandenį, liesas faunas stebėjo ją, prirūkytos mašinos vidus vėdinosi, pilki dūmų pluoštai sliuogė pro pravirus langelius.
"Aš myliu vandenį", pasakė Garšva.
Autostrada pasisuko, ji užkabino milijonierių kvartalus. Prabėgo Fred Astairo šokių mokykla, puritoniškai nugenėti parkai, kolonialinio stiliaus vilos, vienas antras Cadillacas, neįstumtas į garažą, ir paskutiniuoju mirgėjimu dingo raudona Shell reklaminė lenta.
"Mano žmona nemėgsta gamtos. Ji tebėra įsimylėjusi Vilnių", sviedė per petį inžinierius ir pagarsino radiją. Dabar sklido naujausias šlageris, kimtelėjęs mezzo-soprano prašė dar kartą ją apkabinti ir stenėjo apgalvotu seksualumu.
Garšva įdėmiai apžiūrėjo Elenos plaukus, saulė vėl pasislėpė, lyg ties medinėmis kaladėlėmis susimąstęs vaikas buvo sėdinti moteriškė.
"Negyvenau Vilniuje. Pažįstu jį tik iš dažnų apsilankymų. Man prisimena vienas įvykis. Siaura gatvelė žydų ghetto: Tai buvo trisdešimt devintaisiais metais. Keistas reikalas, ties permestu tilteliu, jungiančiu namukus, sutikau tokią vienuolę, jauną ir išbalusią, ji buvo paklydusi ir paklausė manęs kelio, ir aš tiksliai nežinojau. Pasiūliau jai ieškoti kelio dviese. Mudu ėjome ir nežinojome apie ką kalbėti. Buvo vasara, priešpietis, nameliai atrodė neapgyventi, pakeliui mudu sutikome murziną vaikiščią, negalėjau nieko iš jo išpešti, nors ir įbrukau jam keliolika centų ir manoji vienuolė nusišypsojo. Neprisimenu, kaip mudu išnėrėme kažkur prie Aušros Vartų. Ir vienuolė tarė atsisveikindama "Telaimina jus Dievas" ir truputėlį paraudo. Nežinau, kodėl šis ieškojimas suponuoja man Vilniaus atmosferą. Šito miesto gyvybė man giliai paslėpta. Aš paklysdavau Vilniuje."
"Reikėjo paskirti vienuolei rendez-vous, gal ir išryškėtų toji gyvybė", vėl linksmai sviedė inžinierius. Elenos lūpos virptelėjo.
"Bijau, kad ji peržegnotų mane ir tuo viskas pasibaigtų", atsakė Garšva.
"Ar jūs matėte mirusių bajorų skulptūrines galvas namų karnizuose? Pylimo gatvėje?", paklausė Elena nežiūrėdama į Garšvą.
"Silpnai prisimenu. Berods, esu matęs."
"Jos paklaidino jus", ir ji nusišypsojo sau, tarytum Garšvos nebūtų šalia. Inžinierius staigiai atsisuko.
"Ką tu pasakei?"
"Nieko ypatingo. Mudu prisiminėme Pylimo gatvę."
"A", ir inžinierius susirūpino vairu. Graudenanti netekto kūno grauduliu melodija pakeitė mezzo-soprano seksualinius stenėjimus. Lapuoto miško žaluma dingo. Autostrada skrodė pelkes. Pelkių ežerėliuose įstrigo žvejojimo valtys, lentinės būdelės pakrantėse, nendrių laukai. Didžiulis pilko dangaus gaubtas dengė pelkes, nebebuvo mėlynų lopų, saulės šviesa sunkėsi pro debesis plieniniu abuojumu, ir mašinos kabinoje formavosi sąmokslas. Moters rankos gulėjo ant kelių, vyro - ant ceratinio užvalkalo. Ir moteris pradėjo greičiau alsuoti, ir vyras išgirdo, kaip tvaksi jo širdis. Šaltinio vanduo sušaldė įmerktas kojas, o saulės šviesa privertė fauną užsimerkti. Juodu artėjo vienas į antrą, lyg statulos, kurias stumtų šmėklos.
"Jei jau pradėjome dvasinį pokalbį, tai išdrįstu pažymėti, kad detalės išspinduliuoja atmosferą", tyliai tarė Garšva, kad tik Elena girdėtų.
"Ar jūs galėtumėte man papasakoti apie bajorų galvas?"
"Kada nors", tyliai atsakė Elena.
"Štai ir Jones Beach bokštas!", riktelėjo inžinierius.
Akiratyje išlindo smailus keturkampis, jie stabtelėjo ties ilgu tiltu, inžinierius įspraudė monetas tilto saugotojui, ir kažkas susiardė viduje, kai mašina vėl riedėjo virš ežerėlių, paskandinusių pelkes. Garšva palinko į priekį, o Elena atsišliejo ir išnyko kamputyje. Ir šitaip jie įvažiavo į mašinoms skirtą aikštę, ir vyrai išlipę rūkė ir laukė, kol persirengs Elena ir vėliau, abu sulindę į vidų, persirenginėjo ir pagaliau visi trys maudymosi kostiumuose ėjo cementiniu takeliu, ir pušų kvapas glaudėsi prie išlaisvintų kūnų, ir Elena pasilenkusi nuskynė ramunę, o jos vyras glostė savo gauruotą krūtinę, ir Garšva stebėjo Eleną žalsvame maudymosi kostiumo aptempime. Ji ėjo nežymi, kaip ir savo nepretenzingoje suknioje. Ji buvo sudėta proporcingai, smulkiu išbaigtumu, ir atrodė, kad ją sutvėrė moteriškas dievas. Barbarišku nuožmumu dėstė žingsnius jos vyras, sužmogėjęs centauras, ne per seniausiai išmokęs vaikščioti. Ir ištįsęs faunas, lyg Lehmbrucko skulptūra, dar stangriais jaunuolio raumenimis ir lengvaatlečio eisena, bet jau linkterėjęs keturiasdešimtmečio vyro nuovargiu, ėjo Garšva.
Vėl pasirodė saulė. Jie praėjo uždarus baseinus, žaidimo aikšteles, indėnišką palapinę su apmokamu indėnu (jis sekė pasakas vaikams) ir priėjo medinį grindinį su kafeterijos pastatu šalia. Priešais - vinguriavo paplūdimio laukas, lyg milžiniška mongolų stovykla. Įvairiaspalviai saulės skėčiai, įbesti į smėlį; tūkstančiai nudegusių kūnų nuolatiniame judėjime; numesti buteliai - jie spinduliavo prožektoriniu švytėjimu; virpąs triukšmas, tarytum mongolai tik ką baigė atonalinę giesmę, ir paskirieji garsai aidėjo dantiškuoju amžinumu. Ant lentinių sostų sėdėjo jauni gyvybių gelbėtojai, skeptiški cerberiai, ir plastiškais plaukėjų mosavimais šaukė per toli įbridusius į okeaną. O didžioji upė - okeanas dužo dviejom bangų eilėm, putodamas ir šniokšdamas, atiduodamas ir pasiimdamas savo vandenis, ir purslinę auką maloniai čiulpė drėgnas smėlis.
Trys žmonės nuklampojo paplūdimiu. Dar galima buvo pastebėti, kaip inžinierius nuomavo saulės skėtį, o Elena ir Garšva šnekėjosi žiūrėdami į okeaną. Už valandėlės trijulė dingo. Apie milijoną niujorkiečių maudėsi tą dieną Jones Beach.
* * *
Man beliko keturiasdešimt minučių. Ir seks pusė valandos pertraukos. Aš surūkysiu dvi cigaretes. Pasišnekėsiu su Stanley. Be baltų pirštinių. Gerai. Didelė ramybė staiga apniko mane. Man net malonu važinėtis keltuvu. Mano svečiai simpatingi. Šis masonas skoningu, vienos spalvos kaklaraiščiu, galimas daiktas, verktų išgirdęs Wieniawskio variacijas. O jei papasakočiau jam savo praeitį, jis pasiūlytų man nemokamą kelionę ir poilsį Floridoje. Nes jo protėviai niekad nesudavė per sprandą savo gizeliui hanziniame Luebecke. Ši rudai nusidažiusi moteris, plačia ir raudona burna, jos auskarai - sumažinti negriški žiedai, savaitgalinėmis naktimis prisiekia savo vyrui meilę iki karsto lentos. Tai nesvarbu, kad ji panaši į vampyrą. Trys nekalti vaikučiai įsikimba į jos sijoną, ir vampyras seka pasakas apie geraširdžius nykštukus, apie giedantį kaulą, apie Joringį ir Joringę, apie raganių, kuris paliepė nešioti savo žmonai kiaušinį, apie Rip van Winkle, kėgliuojantį kalnuos, apie, apie, apie - - - Kaip nesmagu vampyrui! Jis paliko vaikučius namie pusvalandžiui ir trokšta kuo greičiausiai sugrįžti. Šis smulkutis kunigas teturi keletą dešimtukų savo kišenėje. Visą algą jis išdalina vargšams. Kai kunigas eina Trečiąja Avenue, aplinkui susispiečia valkatų būrys ir klausosi nemirtingų žodžių. Apie artimo meilę, kaip kupranugaris lenda pro adatos skylutę ir kaip Kristus dalina duoną ir žuvis minioms. Ir kunigas išdalina dolerius, kvoterius ir daimus susispietusiems apie jį. Žodis ir darbas - kokią nuostabią sintezę nešioja savyje smulkutis kunigas.
Didelė ramybė staiga apniko mane. Aš suvokiu dykumą. Smėlys, atsiskyrėlio ašutinė, perdžiūvę lapai šnera, išblukus palapinė, o medituotojau, tu laimėsi Dievo malonę, Šventoji Dvasia paukščiu sukinėjasi virš tavo galvos, ir geometriniai šviesos spinduliai įsibeda į tavo širdį. Ekstazė. Nėra proto, nėra sąmonės, nėra graikiškųjų idėjų, nėra rytietiško fatumo. Nublokštas gnostiškasis Demiurgas - virpąs velniūkštis, persigandęs ir susigūžęs. Šventoji Dvasia, neįžvelgiama išmintis Tavo geometriniuose šviesos spinduliuose, jie nubraižyti pagal liniuotę kupoluose. Up ir down, up ir down, Akmens ridenimas ramina. Aš mėgstu beprasmiškumą. Žmonės įeina, žmonės išeina. Ar man suprasti visatos stipinų sukimąsi?
Aš esu vienumos neofitas ir Kristaus epigonas. Aš prisimenu Tavo ištiestas rankas ir nustebusį Lozoriaus veidą. Aš matau plaukus ant Tavo kojų, juos bučiuoja Magdalena. Ir matau Tavo ištemptus raumenis, juntu nervišką Tavo pyktį, skrenda pirkliai ir prekės nuo šventyklos laiptų. Aš suprantu Tavo pasąmoninę intuiciją, Tu kalbi palyginimais, Tu žinai - reikia ieškoti. Golgotos keliu Tave lydėjo antrininkai: lazdų smūgiai, kraujas, latrai-asistentai, pervertas šonas, tamsos užslinkimas. Ar Tavo Tėvas prisiminė Tave? Didžiosios Raidės - jos liko, Tavo Vardas rašomas Didžiosiomis Raidėmis.
Mano Broli, mano Mylimasai, išgirsk mane.
Mano nuodėme, mano beprotybe, mano subjektyvume, mano riksme, mano vitališkume, mano džiaugsme - lioj ridij augo.
Mano Keltuve - išgirsk mane.
Mano Vaikyste - išgirsk mane.
Mano Mirtie - išgirsk mane.
Ateik į šitą hotelį, paglostyk sufrizuotosios plaukus, mirktelk menedžieriui, duok bellmanai tipsų.
Prašnek, Keltuvininke.
Ištark vienintelį Žodį.
Nes aš žūstu didelėje ramybėje.
Mane svilina niujorkinė dykuma.
Aš išnyksiu nuolankus ir persigandęs, apsikabinęs susigūžusį Demiurgą.
Mano Kristau - išgirsk mane, mano Kristau - aš meldžiuos į Tave.
O felix culpa quae talem ac tantum meruit habere redemptorem!
Zoori, Zoori, lepo, leputeli, lioj, ridij, augo, argi vėl pradeda suokti Aukštosios Panemunės lakštingala?
Mano keltuvu dažnai pakyla ir nusileidžia šešiolikametė mergina, cigarečių pardavėjos draugė. Ji atvira. Ji mėgsta mane.
"Ar mezzanine stambios žuvys?", klausia ji.
"O yea, manau, jų piniginės išsipūtusios", atsakau, draugiškai mirktelėdamas.
"Vakar vienas senukas glostė mane dvi valandas ir nieko nepadarė. O sumokėjo dvidešimt baksų. Susigėdinęs, tur būt."
"Tau pasisekė, Lili."
"Nevisuomet taip. Prieš savaitę, o gal prieš dvi, aš jau užmiršau, varčiausi kaip cirkininkė ant trapecijos."
Ir Lili juokiasi. Ji juokiasi taip, lyg eitų į žydrą ežerą su mylimuoju, kuris nedrįsta paliesti jos rankos.
"Sėkmės, Lili."
"Dėkui, Tony."
Jaunos mergaitės man nebeegzistuoja. Vieną kartą aš palikau mažą provincijos miestelį ir išvažiavau į miniatiūrinį didmiestuką. Į Kauną. Kuklios mergaitės sufrizavo plaukus, nusidažė lūpas, klubai pakilo ant aukštų kulnų, mergaitės rausdavo vien likerių įkaitintos. Aš neberadau maloniausios kvailystės. Eini pelkėmis pro linguojančius kupstus, anoje ežero pusėje gelsvas kūno tyrumas, ir tu, lyg aiškiaregis, žiūrįs į krištolinį rutulį. Aš neberadau kilnaus melo. Savo tėvo pasakojimų, vaikų rašytojų, skautiškų dainelių, prastos oleografijos, kur angeliukai patenkinti, nes juos nutapė optimistinis nemokša. Aš nebegalėjau svajoti. Aš žinojau, svajoti tegalima raštu, ir tai užmaskuotu raštu, kad kiblūs draugai ir kritikai nesušuktų. "Ponas! Tamsta krypsti į sentimentalumą!" Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę. Nevalia. Mano smegenų centrinėje sėdi rūstus klerkas. Jis rūšiuoja mintis ir jausmus. Keturiasdešimt metų sėdi klerkas toje pačioje kėdėje. Štai kodėl jis toks pedantiškas ir nepermaldaujamas. Ne, ponas, tamstai nevalia būti sentimentaliu! Šalin šiuos popierėlius, čerkšt, čerkšt, ir į dėžę. Jie priklauso valytojai. Jis logiškas, rūstusis klerkas. Jei jo nepaklausyčiau - pralaimėčiau. Kaip Dante dangų, kaip Dostojevskis verkšlenančius personažus.
Tyras aiškiaregio rutulys. Laikykis, Lili. Taupyk. Nusipirk krautuvėlę ir ištekėk už vyro, kuris geria alų tik sekmadieniais. Pats Dante nesuras tau atitinkamo dangaus rato ir Dostojevskis neišdrįs tave pravirkdinti. Vartykis ant trapecijos, Lili.
Antanas Garšva žvilgteri į laikroduką. Man beliko septyniolika minučių. O, išganingoji cigarete, aš meldžiuos į tave! Mano Kristau, ką Tu jautei, kai Magdalena sukniubo prie Tavo kojų? Kadaise aš mylėjau Jonę ir maniau - - - Ar svarbu, ką aš maniau? Jei aš suidiotėsiu ir pravirksiu keltuve, abejoju, ar atsiras bent vienas rašytojas, kuris meniškai atvaizduos mano ašaras. Reikia keiktis. Tai padeda. Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dezinterikai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu sugalvoti?
"Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau", sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų.
"Jūs esate žavus", atsako ji. Ir abu šypsosi.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
