lt
Apytamsė skaitykla Kauno Centriniame Knygyne. Ilgi ir nutrinti stalai, vakarykščiai laikraščiai, pamauti ant geltonų lazdelių, Gedimino, Mindaugo, Valančiaus litografijos sienose. Ir knygų skyrius. Spintos, atsuktos nugaromis, ir vienintelėje properšoje, prie nedažyto stalo tūnojo akiniuotasis valdininkas. Lyg sušlapę žvirbliai, sėdėjo pasilenkę ties laikraščiais dieniniai skaitytojai, nenusiskutę ir žiovaują rytmetiniu nuobodoliu. Antanas Garšva buvo keturiolikos metų, jis gyveno vienas Kaune ir mokėsi, jo tėvas mokytojavo provincijoje. Kartais Antanas Garšva apleisdavo pamokas ir, prisirinkęs knygų, jis liesomis rankomis paremdavo savo veidą, jis išblizgindavo mokiniško švarkelio alkūnes, raides ir sakinius siurbė šviežutėliai smegenys. Knygų nugarėlės apdengtos ruda medžiaga, knygos-įrištos į kietą ir juodą kartoną. Storos ir plonos. Vieną storiausiųjų Antanas Garšva skaitė pakartotinai, ir tai pastebėjo valdininkas, ir ironiškai klausdavo: "Ar nenusižudysi?" Mokiniškame sąsiuvinyje tapo įrašytos suprantamos frazės - fiksuojamos neofitiniu įkarščiu.
Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas - blogis, nes gyvenimas - karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas - sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva. Ir kartu su storuoju pesimistu grūdosi plonesniųjų knygų herojai. Jojo raitelis be galvos, ir aplink jo galvą švytėjo tomahaukų aureolė; išprotėjusi lady Macbeth tiesė į rampą nenuplaunamas rankas; Gustavo Emaro mandagūs net prieš mirti caballeros šlavė plunksnuotomis skrybėlėmis grindis nesuskaičiuojamuose reveransuose; labai giliai samprotavo sušalęs Raskolnikovas, pasirengęs nužudyti niekingą senutę; spurdėjo Goethes homunculus; virš Ukrainos kaimo vartė karštą mėnulio pilnatį gogoliškas velnias. Skulptūrinės knygų akys žvelgė į Garšvos sielą, ir visą knygų ermyderį dengė juodi išskėsti sparnai, ir jau nebebuvo apdulkėjusių skaityklos langų, ir nebebuvo smalsu, kaip juokiasi "Aušros" gimnazistės antrame aukšte. Gyvenimas-blogis. Šita frazė atrodė galutinė, jos neįmanoma sukritikuoti, kaip neįmanoma giliai atsikvėpti Lukšio gatvėje, kur žydiškų krautuvėlių silkinis kvapas troškina, kur Liaudies Namų laiptai apvemti užklydusių girtuoklių ir kur, kambarėlyje neišgarinamas krokuvinės dešros, olandiško sūrio, purvinų skalbinių, prarūgusios batų odos įsisenėjimas. Tie nukramtyti nagai, besprendžiant trigonometrines šaradas. Tas prakeiktas avitaminozinis spuogas kaktoje; iš jo juokiasi mergaitės gimnazistiniuose robaksuose ir neina šokti. Ir tas jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar neišbandytas.
Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu humoru: "ar nenusižudysi?". Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės.
"Kiek metrų?", susidomėjo senas žydelis pirklišku abuojumu.
"Mano mirtis matuojama metrais", liūdnai nutarė Garšva.
"Prašau tris metrus, manau, užteks", paprašė..
"Jūs išvažiuojate?", paklausė žydelis, matuodamas virvę.
"Toli", atsakė Garšva.
"Mano mirtis trijų metrų ilgio", suformulavo mintį ir nutarė, kad tai bus paskutinis įrašas išminčių sąsiuvinyje. Jo paties sugalvotas.
Sekmadienį jis nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, sukišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pajėsį. Jis pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas. Juodi varnai išles jo akis, vargšas gimnazistas karos tankmėje, ir bus neįmanoma nustatyti savižudybės priežastį. Jis juk nieko nemylėjo! Kartais ir gimnazistų sielos būna gilios kaip Schopenhauerio, kaip Dostojevskio - nuspręs kriminalinės policijos tyrinėtojai.
Pajėsio molio drėgmė persisunkė pro Garšvos batus, ir jis drebėjo. Nuogos žilvyčių šakos braukė jo veidą, jis aiktelėjo, kai stambesnioji užgavo spuogą. Nebuvo nei vieno storesnio medžio šitoje raizgynėje.. Jis pamatė šaltą ir nykų Nemuną, ir Šančių nameliūkščius, pataikaujančius vandenų nykumai. Jis išsitraukė iš maišelio virvę. Švarus baltumas buvo kontrastas peizažui.
"Mirtis graži", tarė Antanas Garšva pusbalsiu.
"Mirtis dieviška. Aš esu garbingesnis už Mucių Scevolą. Vieni niekai apdeginti ranką. Aš esu vienintelis stoikų pasekėjas Kauno berniukų gimnazijoje. Tuojau aš mirsiu, nes šitaip tegaliu pasipriešinti Schopenhauerio valiai."
Pagaliau Garšva susirado storesniąją drebulę ir pradėjo rišti virvę prie šakos. Jis tebedrebėjo, o drebulė stovėjo tiesi. Ir kai paruošta virvė pakibo elegantiškai, Antanas Garšva atsiklaupė šalia.
"Dieve, mano Dieve! Aš mirštu, aš mirštu. Kaip liūdna. Aš rimtai mirštu."
Antanas Garšva persižegnojo, atsikėlė ir, prilaužęs šakų, pakrovė jas kilpos apačioj. Tada atsistojo ant neuždegto laužo ir įkišo galvą į kilpą. Beliko šoktelti į šalį.
"O kad degtų šitas laužas! Jis nedrebėtų, jis uostytų dūmus, jo kojos sušiltų, kaip herojiškai mirė pirmieji krikščionys! Jie pakeldavo akis į dangų." Ir Antanas Garšva pasižiūrėjo į dangų. Nejudėjo švininis debesų užtiesalas. Šoktelti į šalį? Šalta. Šalta. Reikia sau kartoti, kad labai šalta, kad reikia sušilti, ir kišenėje - degtukai. Dabar Garšva aiškiai pajuto degtukų dėžutę dešinėje kelnių kišenėje. Jis pajuto, kaip dėžutės briauna liečia jo šlaunį. Ir tuo pačiu metu jis vos neteko sąmonės. Atėjo baimė, ir tik sekundė jį išgelbėjo. Reikalaujanti baimė vos neišmušė iš po kojų šakų laužo. Bet sąmonė nugalėjo, širdžiai įnirtusiai plakant. Antanas Garšva ištraukė galvą iš kilpos ir nušoko žemėn. Jis išsiėmė iš kišenės degtukų dėžutę. Ir įžiebė vieną degtuką. Liepsnelė nudegino pirštų galus. Jis numetė suanglėjusį degtukėlį. Mucius Scevola, pirmieji krikščionys, stoikai ir Dievas - išnyko. Jis skubiai kopė į kalną, kad greičiau pasiektų kelią. Liaudies Namų kambarėlyje jis ilgai trynė rankšluosčiu drėgnas kojas ir vėliau, palindęs po antklode, vienoje rankoje laikė Pivošos feljetonų rinkinį, o antroje - ilgoką krokuvinės dešros gabalą. Buvo jauku. Vienu metu jis prisiminė vienišą kilpą Pajėsy, bet tuoj pat užmiršo. Jis išmiegojo vienuolika valandų.
* * *
Keltuvas kyla, keltuvas sminga. Švarūs, solidūs biznieriškai išsikvėpinę masonai (mezzanine stabteli ir ekspresas) išeina. Keturi Čankaišeko karininkai su įraudusiais nuo kokteilių skruostikauliais, pabrėžtai malonūs ir vikrūs, palieka keltuvą vienuoliktajame. Susiglaudę stovi keturi lenkų dvasiškiai. Antanas Garšva išleidžia juos paskutiniame aukšte.
"Aštuonioliktas", sako jis lenkiškai.
"O sūnau!", maloniai nustemba vienas ir iškelia ranką, lyg laimindamas.
Maloni senutė skaito poeziją. Ji citavo MacNeice.
I am not yet born, o fill me
With strength against those who would freeze my humanity, would dragon me into a lethal automaton, would make me a cog in a machine, a thing with one face, a thing - - -
toliau nebeprisimenu. Storos ir plonos, ant kreidinio popieriaus ir ant medienos, pergamentai ir papirusai, molinės lentelės ir aštriu akmeniu įbrėžti hieroglifai uolų kiaurymėse. Knygos. Aš dar nesu gimęs. Neparašiau geros knygos. O senutė greit mirs, nes ji jau užgimė. Ji skaito poeziją po antrojo pasaulinio karo. Ji nedirba, ji gyvena iš kapitalo, o man belieka būti rato dantimi keltuve. Mano veidas, mano ranka baltoje pirštinėje, mano povyza, mano išieškotas kalbėjimas - esu sąžiningas rato dantis.
Vieną kartą augalas pasistiebė, šaknys išsirovė iš žemes, marga plaštakė skrenda virš pievos. Vieną kartą - - - zauras išsižiojo, ir laksto plunksna gaidas berašant.Vieną kartą susiglaudė minkštakūniai, ir apie meilę dainuoja poetai. Vieną kartą laiko ratas pasisuko atgal, ir aš pavirtau į rato dantį. Ir aš nenustebsiu, jei mano ainiai pavirs asilais, pelargonijomis ir pagaliau akmenimis. Koks nemalonumas! Du akmenys gulės šalia ir nepajėgs plepėti. Apie Churchillio kalbą, apie Rilkės poeziją, apie paryžietiškas skrybėlaites, apie - koks nedoras Petraitis ir koks aš doras, apie nieką neplepės akmenys. Liks žvaigždės, mėnulio užtekėjimas, vandens atonalinė muzika.
Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą. Bet man sunku pavirsti mašinos sraigtu, nes tebeprisimenu Elenos kumščių dūžius i mano kambario duris. Aš neįleidau jos. Girdėjau, kaip ji šaukė mano vardą ir kūkčiojo, ir pyko, ir lėtais žingsniais stabtelėdama nulipo laiptais. Ir pro langą mačiau ją einančią gatve. Jos veidą, ji kelis kartus žvilgterėjo į viršų. Ir man sunku, nes tebenoriu rašyti. Elena padės man parašyti? Kraštutinis individualizmas? Senas, egoistinis savo artimo išnaudojimas? Pasitenkinti lovoje ir išgauti keletą legendų? Specialiai suorganizuoti kentėjimą ir medžiagą, kad laimėtum padorų eilėraštį?
Pasisamdyti tarną?
Jis eis paskui mane, išskleidęs skėtį virš mano galvos, ir aš galėsiu stebėti ir analizuoti lietų, kuris manęs nesušlapina. Bet aš noriu eiti vienas, neapdengta galva, ir te niekas man nepadeda. Up ir down, up ir down. Senos legendos nežūsta. Sizifo beprasmiškume glūdi tiesa. Kai Sizifas pargrius, kitas atsirems į akmenį.
"Oras malonus šiandien", sako Garšva pilkam ponui, kuris nutarė pasivaikščioti 34-tąja. "Jūs galite skaniai papietauti apačioje", jaunavedžiams, kurie temato apsikabinimu atspindžius savo akyse. "O taip, Rocky Marciano tikriausiai nugalės", buvusiam boksininkui, kuris išdidžiai liečia savo sulaužytą nosį. "Ne, madam, nesu prancūzas", mergaitiškai senutei.
Ir vis dėlto aš negaliu užmiršti. Visos problemos tirpsta, nes tebejaučiu Elenos pilkumą. Nes atsižadėjimas nebuvo padiktuotas nuobodulio ir išsekimo.
Du žmonės. Du akmenys, kurie sugeba kalbėti ir jausti.
"Visai teisingai, šinšilai aštuonioliktajame, sir."
Jie tupi sau mediniuose narveliuose, nekaltai spokso ir teršia šiaudus. Tokie nušiurę triušiai, tieji šinšilai. Ir kurių velnių nuo jų lupa kailius ir siuva kailinius?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
