en
Kada aš žvelgiu į savo amžiaus žmones ir lyginu juos su praeities žmonėmis - mano geradari kunigaikšti Federicai, - aš visuomet galvoju, kad absurdiška yra nuomonė tų, kurie mano, jog jie negali tinkamai pagirti praeities laimėjimų, nepapeikę savo amžiaus papročių, talentų, nesumenkinę bendraamžių ir nepagailėję savęs, kad gimė tokiu nelaimingu laiku, kai nėra sąžiningumo, darbštumo, iškalbos... O aš kartais net didžiuojuosi, kad gimiau šiame amžiuje, kuris pagimdė tiek garsių žmonių...
Alamanno Rinncini dedikacija Federicui da Montefeltro Filostrato knygoje "Apolonijans gyvenimas"
Gal ir drąsu ką nors rašyti apie dienoraščius po kandžios A. A. Milne'o (garsiojo "Mikės Pūkuotuko" autoriaus) esė ta pačia tema, bet prisiminęs ypatingą ypatingų tarnybų dėmesį kukliam ir miesčioniškam žanrui, išdrįsau. Ak, tas naivusis, sentimentalusis XIX amžius! Ašaromis nulaistyti jaunų savižudžių dienoraščiai, svajingų panelių albumai mėlyno aksomo aptaisais su įžymiųjų poetų eilėmis ir eiliakalių posmais, vėjų draskomais pageltusiais berželiais ir ultramarininiais audringų marių vandenimis, su švytinčiu pro grėsmingus audros debesis niūriu mėnuliu.
Mano epochos dienoraščiai, jei nenugulė į abiejų imperijų gestapų archyvus, tai pavirto plėnimis, sudegė sprogimų liepsnose partizanų bunkeriuose, supuvo užkasti žemėje, buvo sudeginti atsargesnių ir bailesnių artimųjų. Juk dienoraščiai, kaip ir intymūs įžymybių laiškai, visada buvo rašomi slapta tikintis ir jaučiant skaitytoją, jei ne sūnų, tai anūką, tolimą ainį, kuris turėjo pravirkti skaitydamas graudžias probobutės nelaimingos meilės istorijas, pamiršdamas, jog kaip tik dėl to, kad kadaise šaunus ulonas užsimušė nukritęs nuo žirgo, jis ir skaito dabar tas eilutes. Net Vilniaus žandarai, pakabinę vakarais žydrąją uniformą į spintą ir susisiautę minkštu turkišku chalatu, dažė žąsies plunksnas į rašalą ir skrebeno storame sąsiuvinyje tymo viršeliais anaiptol ne žandariškas istorijas. Kas netiki, tegu pasiskaito Vilniaus žandarų papulkininkio Asinkrito Ivanovičiaus Lomačevskio ar pulkininko barono Vasilijaus Aleksejevičiaus fon Rotkircho dienoraščius.
Mano epocha dienoraščius rašyti atpratino greitai. Ir dabar rasti prieš trisdešimt keturiasdešimt metų rašytą dienoraštį taip pat sunku, kaip ir elzevyrą, o stribo tikras, nuoširdus dienoraštis toks pat retas Lietuvoje, kaip ir Stradivarijaus smuikas.
Mano epochos dienoraščiai, tie, kurie išliko, buvo rašomi visada turint omeny tam tikrą, ypatingą skaitytoją, jaučiant jo šaltą kvėpavimą į kaklą. Kokia prasmė kalbėti apie tokius dienoraščius? Bet vieną dienoraštį, kuris visai atvirai kaip garsusis Edgaro Poe laiškas gulėjo ant stalo visų matomas ir nė vienam neatėjo į galvą už jį pasiųsti autorių į komjaunuoliškas statybas, aš mačiau.
Su dailininku R. vaikščiojom po Mončio parodą tarp didžiulių, tokių lietuviškų ir kartu prancūziškai elegantiškų medžio skulptūrų, svarstydami, kaip netikėtai, iš pačių šaknų prasimuša nacionalinis, atrodo, tokio modernaus autoriaus pradas. Kai išėjome į lauką, buvo kaip tik liūdnoji popiečio valanda, kai negali nei skaityti, nei vaikščioti po miestą.
- Einam į mano dirbtuvę, pasėdėsim, - pasiūlė R.
Ir mes nuėjome per irstantį senamiestį, apšviestą vakarėjančios saulės šviesos, kuri taip keistai sutaurina miesto spalvas. Dirbtuvė pusrūsyje - ne itin koks džiaugsmas tapytojui. Mane, diletantą, sujaudino prieblanda ir aliejinių dažų kvapas, kurio pasiilgsti. Dirbtuvėje matytą paveikslą sutinki parodoje kaip seną pažįstamą tviskančioje teatro fojė, pasipuošusį prašmatniu fraku, bet vis tokį pat artimą, tik iškilmingesnį.
R. atidarė langines ir nuleipusių tuopų lapų šešėliai ėmė plaukioti ant storai dažais apdrėbto molberto, gelsvo, panašaus į kaukolę, kalkakmenio, lentų stalo.
- Aš tau parodysiu vieną daiktą. Stankevičiaus vizualinį dienoraštį.
Ir ėmė traukyti kito didžiulio stalo stalčius, prigrūstus popierių, akvarelių dėžučių ir šiaip visokių daiktų, kažkodėl reikalingų dailininkams, mėgstantiems turėti ir matyti daiktą.
Tai buvo paprastas, storas mano vaikystės metų sąsiuvinis. Kadaise žalsvais, didelio rūgštingumo kartono, kaip pasakytų restauratoriai, viršeliais, jau pageltusiais nuo laiko ir nuo tos prakeiktos rūgšties. Į jį dailininkas klijavo viską, kas patraukėjo akis: degtukų dėžutės etiketė, išplėšta su visu viršeliu, batų tepalo dėžutės etiketė, bilietas į parodą, dangtelis nuo latviškų sardinių dėžutės, atrodantis šiame kontekste, kaip pasakytų mandruolis kritikas, tarsi užsienietis, kvaili socialistiniai atvirukai, etiketė nuo alaus su itin derlingomis miežio varpomis, etiketė su šlykščiai violetiniu, taip primenančiu SSSR karinių komisariatų mėgstamą rašalą, svogūnu ir užrašu "Repčatyj luk" ir daug daug visko - pilnas sąsiuvinis. Iš pradžių aš džiaugsmingai šūkčiojau, R. sėdėjo nugara į langą ir truputį su pašaipėle žiūrėjo į mane. Ir staiga man dingtelėjo štai kas.
Apsupti absoliučiai standartizuotų, serijinių daiktų, pasikartojančių monotoniškai, kaip vandens teškenimas inkvizicijos kankinimų kameroje, turėtume išeiti iš proto. Saugodamas savo smegenis, žmogus, kaip jis visada linkęs daryti, nueina lengviausiu keliu. Tampa serijiniu pats. Taip patogiau, daug patogiau gyventi, bet kam tada apskritai būti žmogumi? Ir tuoj pat klausimas - o ar mes besame žmonės? Ką veikti, kur dėtis žmogui, kuris mąsto ir daro taip, kaip jam norisi. Vaizduojamasis menas, kuris turėtų būti vaistas nuo tos siaubingos standartizacijos, priverstas jai tarnauti. Reklama etc. Ir staiga yra žmogus, kuris tame serijiniame pasaulyje sudėlioja serijinius daiktus ir taip kuria savo pasaulio viziją - keistą, kitokią, užmaskuotą, paslėptą po ironijos kauke, kurios niekas net nepastebi. Pasukioja pirštą prie smilkinio. Mulkis. Trenktas. Taip. Tokie išmintingi samprotavimai. Bet man nedavė ramybės, vis vartant ir vartant, tas prakeiktas "Repčatyj luk". Kažkodėl man norėjosi sakyti - "Rrrrrrpčatyj". Staiga supratau - tai ne tik vizualinis dienoraštis, tai epochos vizualinis dienoraštis. Ir ji buvo kaip ant delno. Buka, lėkšta, kvaila, pasipūtusi, baili. Nuostabioji mano gyvenimo epocha. Nors čia buvo užfiksuota - ne dokumentine, bet vis dėlto menine prasme - tik nedidelė atkarpėlė, maždaug 1953-1956 metai. Autorius buvo akivaizdus liaudies priešas, kurį reikėjo tučtuojau areštuoti, suimti, tą kontrre - štai iš kur rrrepčatyj - voliucinį dienoraštį skubiai užrakinti į seifą, suimti visus tuos, kurie jį matė, ištardyti, išsiaiškinti jų bendrininkus ir tučtuojau izoliuoti, kad nenuodytų savo šlykščiais priešiškais nuodais skaistaus, tauraus liaudies kūno. Bet, o klasta. Nei pats velnias nesugalvotų. Prie ko prikibsi? Viskas sava, tarybiška. Na, latviškas sardinių dangtelis truputį panašus į zapadopaklonstvo. Bet jį rasi kiekvienoj parduotuvėj! Mane nukrėtė šiurpas. Neperdedu. Tas dienoraštis buvo visokiausių, netikėčiausių asociacijų kamuolys. Galėjai keliauti visomis įmanomomis kryptimis: nuo dizaino, tapybos, grafikos, filosofijos iki socialistinio kliedesio; per šizofreniškas fantazijas iki sentimentalių jaunystės, vaikystės atsiminimų.
Aš užverčiau sąsiuvinį. R. tebesėdėjo, o pašaipėlė jo veide nepradingo. Pasidarė vėsu. R. tvirtinimu, kaip tik iš po jo dirbtuvės išteka jau seniai dingęs po miestu šaltasis Vingris.
Dailininko Stankevičiaus paroda prieš porą metų vyko Menininkų rūmuose. Tada baisusis sąsiuvinis gulėjo po stiklu, ir aš net nežvilgtelėjau į jį.
Šiandien vakare, šitaip kalbėdamasis su savimi, prisiminiau sudegintus savo vaikystės ir jaunystės dienoraščius. Nepasakyčiau, kad man jų būtų labai gaila. Jie tikriausiai buvo iš tos rūšies, kurią dienoraščių specialistas, jau minėtas A. A. Milne'as, aprašo šitaip: "Bet yra dar viena dienoraščių rūšis, kuri niekad jokios reikšmės neturės... aš įtariu, kad didžioji dienoraščių dalis aprašinėja proto ir dvasios dalykus todėl, kad trūksta įdomių kūniškų nuotykių. Jei nėra galimybės parašyti "Šiandien Bondstreete mane užpuolė liūtas", visada galima parašyti: "Šiandien Šv. Pauliaus katedroje mane apniko abejonės"."
Taigi. Bet vieno sąsiuvinio man dabar pasidarė gaila. Jis, kaip visada atsitinka labai vertingiems daiktams, prapuolė pats. Tada, gal septynerių metų, paskaitęs laikrašty, nutariau rinkti degtukų etiketes. Deja, tai buvo niūrūs filumenistams laikai. Visos degtukų dėžučių etiketės buvo vienodos - juodi fabrikų kaminai geltoname dugne ir raudona vėliava. Kartais pasitaikydavo vien raudona vėliava mėlyname dugne. Dar rečiau - kupranugariai po palmėmis. Kitokių nebuvo. Tiesa, ateidavo siuntinių iš Amerikos. Juos gaudavo kalvio žmona. Ten būdavo muilo, skarelių, velniškai kvapnaus tabako kalvio pypkei ir kartais net degtukų. Degtukus, muilą ir skareles kalvienė laikydavo komodos stalčiuje. Aš žinojau kur. Tik tabaką kalvis, nepaprastai didžiuodamasis, surūkydavo. Aš labai kentėjau. Tėvas dažnai atsivesdavo keliaujančių internacionalistų, kaip tada sakydavo - "iš rajono", nakvoti. Visokių aktyvistų, instruktorių, partinių veikėjų. Kaime niekas nenorėdavo jų priimti. Bijojo. Visi veikėjai labai mėgdavo išgerti. Mano tėvas taip pat. Dažnai jie pratriukšmaudavo iki ryto, rūkydavo paprastus papirosus, kartais brangius - "Java", bet degtukų dėžutės būdavo tokios, kaip ir visų. Ir kartą, begaliniam mano džiaugsmui, vienas toks internacionalistas paliko tuščią suomišką degtukų dėžutę. Paprasčiausiai išmetė. Su dideliausia pagarba atsargiausiai nulupau etiketę ir, patepęs virta bulve, įklijavau į savo sąsiuvinį. Neturiu supratimo, iš kur tas tipas ištraukė dėžutę, ir nežinau, iš kur aš sužinojau, kad ji suomiška. Tikriausiai pasakė kalvis. Jis buvo dirbęs traukinio mašinistu Amerikoje, mokėjo angliškai ir degtukų etikečių buvo matęs be galo daug. Ant etiketės buvo pavaizduoti du vyrai, besiiriantys per sraunią upę. Dabar gali galvoti, kad tai buvo Laiko upė.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
