S. žodžiais tariant, buriavimas - kova su stichija. Aš taip nepasakyčiau. Jūra gyvena sau, visai nekreipdama į tave dėmesio. Ji yra, ir tiek. Ir tu esi, ir tiek. Jūra nei padės, nei trukdys. Ji gyvena savo gyvenimą. Pūs jos vėjai, nepūs jos vėjai, plendra raibuliuos vandenį - ji laisva, ir tu laisvas. Laisvas gyventi, kentėti, trokšti, alkti, vargti, džiaugtis saulėtekiais ir saulėlydžiais, kurie čia tokie gryni ir paprasti. Kas gali būti nuostabiau už tobulą paprastumą. Saulėlydis jūroje tik dangus, saulė, vanduo. Dangaus sfera kertasi su vos išgaubta jūros plokštuma, ir jų susikirtimo linijoje lėtai dingsta saulė. Matematiškai aiškus ir paprastas scenovaizdis jaudina daug labiau nei romantiškai dramatiškas saulėlydis kalnuose.
Žiūri, kaip skęsta saulė, ir lauki, kol prieš pasineriant jos viršutiniam kraštui blykstels žaliasis spindulys, nešantis laimę. Blykstels trumpam, dviem trim sekundėms. Tiek, kiek trunka laimė šioje žemėje.
Buriavimas tuo ir ypatingas, kad neardo harmonijos. Nestuksi varikliai, nesidriekia dūmų juosta, tik plaukia danguje šiurenama vėjo burė. Šiurenama taip pat, kaip šiurenamos bangos, genama taip pat, kaip genami debesys danguje; pliaukši banga į bortą taip pat, kaip ji teškena į krantą, šniokščia ar tykšta virš laivo nosies lygiai taip pat, kaip tykšta ta pati banga į pakrantės akmenis. Plaukia salos, apaugusios miškais, pakrantės, apjuostos baltu smėliu, nutįsta akmenų karoliai nuo iškyšulių į jūrą ir žybsi juose vieniši švyturiai. Plaukia laivų žiburiai pro šalį. Niekada neiškelsi kojos į tas salas, niekada nepamatysi tų laivų, kurių žiburius matei naktį. Jei ir pamatysi - nežinosi, kad tai juos buvai sutikęs kažkada, nors ir jie tikriausiai matė jachtos signalines švieseles, vos vos iškilusias virš tamsios jūros.
Matau tris seinerius - linguoja stiebuose jų šviesos, rodančios, kad jie plaukia išmetę tinklus. Jachta eina skersai jų kurso, šviečiu į surifuotą grotą, ir balta burė tikriausiai toli matyti jūroje. Po kiek laiko sumirksi žiburiai seinerių stiebuose. Pamatė, pasisveikino. Tave pastebėjom, supratom, kad mus matai, pasakė. Tiek nedaug žodžių, ir kažin ar jų daugiau reikia. Eini jūra, kaip eini gyvenimu. Matydamas, kiek tau duota, liesdamas, kas tau skirta, nežinodamas, ką atneš tau rytojaus diena.
Šitaip kadaise, kai gyvenimas buvo lėtas ir tikras, plaukė laivai Baltija. Plaukė Hanzos pirkliai, plaukė serbų piratai, plaukė kryžiuočiai. Plaukė, vieni pasitikėdami Dievu, kiti Bangpūčiu, ir buvo daug ramesnė ir tylesnė jų siela. Galėjai rauti nuo galvos plaukus, galėjai keiktis - stojo tyka, stojo laivai per penkias mylias nuo kranto, ir nuo jų denių aiškiai matėsi, kaip rūksta žemaičių deginama Klaipėdos pilis. Gal tik malda galėjo paguosti. Ir lygiai taip pat kaip dabar degė virš stiebo nakties danguje septynios Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždės, o šiaurėje, Helsinkio link, spindėjo pro retus debesis neryški amžinoji jūreivių žvaigždė.
Jūra - mirties ir ano pasaulio simbolis. Laikas čia visai kitas, ir laivas joje - maža gyvybės salelė - namai, su kuriais kartu eini "per tamsumą jūros", kaip kadaise pasakė Ovidijus.
Nežinau, kaip jūra atrodo startai, kuri staiga išniro iš aušros miglų ir nutūpė ant pasvirusio denio. Ji greitai bėginėja, slėpdamasi nuo bloškiančio vėjo už storos virvės, kartkartėmis vis žvilgtelėdama juoda blizgančia akimi į mane. Ieškau kišenėje trupinio, randu tik cukraus gabaliuką. Nueičiau į kambuzą ir netikėtam svečiui keliauninkui atneščiau ką nors, bet negaliu paleisti rumpelio. Vėjas, kad ir nestiprus, tuoj pat apgręžtų laivą. Starta nubėga į laivo nosį ir purpteli į skystėjančią ryto miglą.
Laivas eina beveik prieš vėją, retkarčiais pakeisdamas halsą. Naktį mačiau, kaip degė toli, šiauriniame krante, Suomijos uostų pašvaistės. Išaušus vėjas rimsta, tik kartais padvelkia lengvas brizas nuo staiga priartėjusio kranto. Tolumoje, ties pačia horizonto linija, stūkso sargybinio laivo siluetas. Susigūžęs, pilkas, atstumiantis, visai nereikalingas ir svetimas šiems vandenims.
Plendra. Burė nukaro, ir šnarėjimas laivugalyje liovėsi. Plieskia saulė tuščiame vasaros danguje, ir švysčiodamos savo skėčiais nežinia kur iriasi medūzos.
Tik vakarop dingsta už nugaros Palangos bažnyčios bokštas, beveik visą dieną stūksojęs krante. Vėjas išpučia burę, pradeda šnekėti vanduo po foršteveniu, jau matyti signalinės farvaterio ugnys, Klaipėdos švyturys, užsidega laivų žiburiai reide. Keistas jausmas, kai eini į uostą. Visai kitas gyvenimas liko už nugaros: ramybė, laisvė, įprastinis laivo girgždesys naktį, kai snaudi susirietęs siaurėjančiame gulte ir už kelių centimetrų storio laivo borto vis šneka ir šneka pati su savimi jūra, migdydama tuo savo šnabždesiu ir guosdama tave, skiedrelę begalinėse jos platybėse.
Apsmukęs kareivis nueina pakviesti karininką. Nuobodžiaujantis, pagiringas senis tikrina užmestas prie pat pasieniečių būdelės meškeres. Karininkas susisukusiu kaklaraiščiu šaukia pavardėmis iš pasų, lėtai teliuskuoja Dangės vandenys, alyvuoti, drumsti, ir neatsispindi juose nei dangus, nei jo žvaigždės.
O ten toli, jūroje, vis dar dega žara, ten jau žiebiasi žvaigždės, ir kaip tyčia, tarsi atsigavęs po kelių dienų tylos, kyla vėjas. Jachta pririšta lynais prie knechtų, uždaryta kaip paukštis narve siaurame kanale. Kvepia rasa ant skurdžios prieplaukos žolės, ir prisimeni Katono žodžius:
"Mačiau jūrą, žydinčią burėmis".
Ir visai nesinori lipti į krantą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >