en
[1]
Visą laiką ieškojo to aštraus gyvenimo pojūčio. Rinko galvon detales, vis dejuodamas: Viešpatie, kaip šiandien sunku formuluoti mintis! Lietaus lašas krinta žemyn ir tykšta į grindinio akmenį; norėjo pagauti tą momentą, kai lašas, vis ilgėdamas, traukiamas sunkios, tankios akmens masės, ištikš, pamatyti tą mirksnį, kai jis nukrinta ir pažyra į šalis, išsklisdamas į dar mažesnius lašelius, norėjo matyti, kaip tie savo ruožtu sklaidosi ir kyla, bandydami atsiplėšti nuo žudančios, traukiančios į nebūtį jėgos, bet vis dėlto nugalėti leidžiasi, nubrėžę mažytį lanką gal jiems ir didžiulėj erdvėj, ir krinta į dulkes, ant nugeibusio žolės stiebelio; kaip sugeria juos ištroškusi augalo šaknis, kaip dingsta jie dulkėse, nepalikdami bent žmogaus akiai matomo pėdsako. Norėjo matyti tą pėdsaką, norėjo jausti tai, ką jaučia lašas, ką jaučia tie mažyčiai lašeliai trumpučio savo gyvenimo akimirkomis. Ir kartais jam atrodė, kartais manydavo, kad ir pats yra lašas, krentantis į juodą bedugnę ir tuoj ištikšiantis į mirties akmenį. Žiūrėjo į žmonių veidus, jų išraišką, gražuolės ištobulintą judesį, kai ji pabrėžtinai grakščiai deda ranką ant nuogo kelio, žiūrėjo į valkatos purvinais skudurais apvyniotą bigę, į kretančią jo galvą, susivėlusius, pabalusius nuo žilumos ir purvo plaukus, jo bejausmes akis, pagiriotas, traiškanotas, išplautas nevilties, degtinės, laiko. Juto, kaip tampa tuo valkata, juto jo lindynės drėgmę, šaltį, vienatvę, nesibaigiančių pagirių troškulį ir amžiną alkį. Matė pasaulį jo akimis: tuos praeinančius žmones, tokius svetimus, priešiškus, kuriuos reikia tik apgauti, sugraudinti, išlupti pinigą; ir paskui tas palaimintas momentas vakarop, kai krautuvėlėje ant kampo Sara, jau nebenusiviepdama paniekinamai, tėkštels butelį ant stalo ir šuns džiaugsmo gabalą - be galo sūrų, vien sumaltos sausgyslės ir kremzlės, ir tie mėsos trupiniai, likę ant nenugremžtų kremzlių, vis tiek kvepės ir erzins neišpaikintą gomurį. Ir pirmas degtinės gurkšnis - stiklinaitė paslėpta po čerpe, pridulkėjusi per dieną, tik pasuks pirštu ir bus gerai, didžiulis butelis nuo vyno, pilnas vandens iš čiaupo kieme, juo kiemsargė kartais laisto kažkieno skurstančias gėles palei akliną namo sieną. Ir miegas, miegas, prisiglaudus prie šildymo vamzdžio, gilus ir trumpas valkatos miegas, nes jį kankina ne tik amžinas troškulys ir alkis, bet ir amžina nemiga. Cigaretės nuorūkos, sukrautos tuščioje skardinėje, ir. žiburėlis palėpės tamsoje - barbena į stogą vėjas, kartais lietus, pūga, krinta rūkas ant miesto, nuogi, šlapi medžių kamienai spindi gatvės lempų šviesoje, retai prašniokščia, tarsi sakydamos, kad dar yra gyvas žmogus šiame pasaulyje, mašinos mieste. Ir vienatvė, vienatvė, vienatvė. Kai jau nieko nebereikia, kai nebereikia net savo paties balso naktyje, drąsinančio save patį, guodžiančio save patį. Užtenka jau tik to žiburėlio tamsoje, šiurkštaus vamzdžio šilumos, lietaus, vėjo šniokštimo, jutimo, kad yra dangus virš stogų, ir tos retkarčiais pračiuožiančios mašinos garso. Žiūrėjo į susisukusį nuo sausros klevo lapą, tikėdamasis išgirsti, kaip jis meldžia lietaus, kaip prisimena jo ląstelės drėgmę, pavasario saulę, vėją, dangų, skleidimosi ir tvirtėjimo džiaugsmą; girdėjo tylius, guodžiančius medžio žodžius, kurie tuojau pat išsprūsdavo iš sąmonės, nesidavė pagaunami, fiksuojami, nesidavė įspraudžiami į formą, parašomi: vieną kartą išgirdęs negalėjai jokia įmanoma kalba perteikti jų kitam, iškalti akmenyje, įrėžti varyje, marmure; sekmadienio saulės atspindys sename paveiksle: dulkių sluoksnis, raudona pliumažo plunksna, kažkokios svetimos, tolimos, fantastiškos šalies saulėlydis, kalnai, jūra, pasvirusi kažin kodėl barkentina prie kranto, kur stovi visai prie pat spinduliuojančios saulėlydžio žaroje įlankos didžiuliai rūmai aptrupėjusiomis marmuro kolonomis; vapsva, piktai dūzgianti aplink ledų porciją, kurią laiko išsigandusi maža mergaitė: rausva, kvepianti tyrė varva per pirštelius, akys išplėstos, pilnos baimės, bet bėgti negalima - ledai; pasilenkusi motina ją ramina, sklinda šiluma ar kažin kokia banga iš jos, plaukų sruoga užkritusi ant šviesių pavargusių akių, kakta, krepšelis, permestas per petį, Katedros kupolas virš jos galvos, debesis, liepos palei aikštę, nykstantis juodai geltonas vapsvos taškas virš apskrito gėlyno, kur leipsta žydinčios pelargonijos? ne, ne pelargonijos, -niekada negalėjo atsiminti gėlių vardų, Balzakas berods sakė, kad toks jau yra vyrų bruožas; katės sutraiškytas lavonėlis auštančio ryto šviesoje, jos geltonos, primerktos, sustingusios amžinai su paskutiniu šviesos krisleliu vyzdžiuose akys, - viskas jau kažkada buvo matyta, regėta; ir tikėjo, karštligiškai tikėjo, ir nedrįso suabejoti niekada tuo tikėjimu, kad sudės viską į knygą, tuos žodžius, jausmus, virpesius, į tą vienintelę, tikrąją, kurioje ir bus viskas, ne gyvenimas, ne ne, ne tai, - skundas, grožis, skausmas, išdavystė, gyvuliškasis Pano džiaugsmas, šviesa, šešėliai, spalvos, lietaus kvapas, paslaptingas rugių lauko švytėjimas rugpjūčio pilnaties šviesoje, kai žiba jie tarsi auksas iš vandenų gelmės. Jis vaikščiojo, sėdėjo, gulėjo, gerdamas viską į save, ir vis jautė, kaip jaučia amžinai ištroškęs dykumos smėlis, kad dar daug daug daug turi įsiurbti į save, ir bėgant metams, atrodo, ryškėjo kontūrai, klojosi sluoksniais mintys - gal vien vaizdai? - bet trūko to paskutinio, kažkokios pabaigos perėjimo kitur, kiton būtin. Ir dabar, gulėdamas ant sofutės didžiulėje skliautuotoje virtuvėje ne virtuvėje, kai kitame gale, zakristijoje, kur dar buvo išlikęs senovinis židinys, aidėjo girtėjantys, raminantys tarsi jūros šniokštimas balsai, užmerkė akis, jausdamas silpnumą, kylantį kojomis, pėdos jau šalo, šyptelėjo mintyse: kaip Sokratas; jautė šaltį, kylantį aukštyn, ir žinojo, kai silpnumas pasieks širdį, galvą, kai nustos švytėti ten pasaulio jutimas, viskas išnyks, ir ta paskutinė sekundės dalis, tas mirksnis, kurį kadaise bandė pagauti prieš ištykštant greitėjančiam lietaus lašui į akmenį, ir yra pabaiga, tas viską užbaigiantis paskutinis akordas, po kurio amžinoji tamsa arba... arba perėjimas į kitą būtį, nepažįstamą, tokią kitą, kad negali net suvokti; joje viskas, ką patyrė iki šiol, nereikalinga, svetima, nesvarbu. Tikėjo tada, tikėjo net dabar, kad nuo kiekvieno daikto, nuo kiekvieno tvirto daiktų ryšio nukrinta į sielą aukso dulkė ir kaupiasi joje - vieną kartą jis prisirinks jų, kaip bitė kad prirenka korio akelę. Matė, kaip artėja lašas prie akmens, jau stiprėja akmens trauka, ir lašas atsidūsta prieš ištikšdamas, išgirdo kadais matyto klevo lapo skundą, zylės sparno mėlynos plunksnos šneką; kalbėjo upė sukdama per pievą, kalbėjo ramunės toje pievoje, debesis danguje, puspadis su varine vinute, kadaise matytas rūsyje, raudona alksnio pliauska pavasario vakaro žaroje, ajerų kvapas iš kūdros, kalbėjo vaikystė, bėgdama per gelstantį rugių lauką, kalbėjo jo švarko saga, pritvirtinta varine vielute, - kalbėjo viskas aplinkui, kalbėjo, šnabždėjo, skundėsi, dainavo, krykštė, gyrėsi, verkė, pyko, bambėjo, juokėsi; girdėjo pasaulio chorą, kur visi balsai susiliejo į vieningą harmoniją, ir išskyrė tuo pat metu kiekvieną atskirą balsą. Matė save gulintį ant sofutės - išblyškusį, sumenkusį, pusiau primerktos akys (kaip tos katės), balta ranka ant nutrintos kareiviškos antklodės; bičiuliai jau buvo smarkiai įkaušę: jų balsai aidėjo po skliautais, garavo pamiršta kava ant stalo; jis pakilo nepaprastai lengvas ir giedras, išėjo į šventorių, miegojo šuo būdoje, ėmė leistis gatve žemyn, ėjo virš grindinio, jautė akmens tvirtumą ir jėgą, traukė jį Katedros aikštė, traukė girdėti Vilnios čiurlenimą; ir jis buvo Katedros aikštėje, girdėjo Vilnios čiurlenimą, siautė pūga gatvėse ir virš miesto, pūga sūkuriais ėjo per jį, dainuodama, švilpdama, šaipydamasi. Ėjo per tėviškės laukus, per vaikystės žemę, pro sodybas, kurių seniai turėjo nebebūti, per rugių lauką, per naktį, - ėjo visur, buvo vienu metu ir nyko, tirpo naktyje, negailėdamas nieko ir neliūdėdamas...
Žiūrėjo į vinį sienoje. Ryto saulė nepastebimai, nenumaldomai slinko aukštyn, karštėjo spinduliai, ir ta negausi rasa, nukritusi ant grindinio akmens, džiūvo, sklaidėsi, garavo, virsdama į nieką, į klajojančias molekules įkaistančiame mieste. Vinies šešėlis trumpėjo, sukosi - šliaužė sienos šešėlis artyn; dar po pusvalandžio ir ta įduba, kadaise išmušta plaktuko, aptrupėjusi plyta, pilko tinko pralaužtas sluoksnis pasiners visai dienai į šešėlį. Sausas vėjas šiurens gatve, vakaro šviesa slys Neries vandeniu ir, atspindėta srovės sulaužyto vandens, mirguliuos ant akmeninių tilto polių, ant valcuotų, pilkai nudažytų tilto fermų. Saulės kelias trumpėja kas dieną. Kaip vinis atrodo naktį, kai pilnatis kabo virš bokštų, žiemą, pūgoje, rudenį, pliaupiant lapkričio liūtims ar kylant veriančiam iki kaulo spalio rūkui nuo vėstančio upės vandens? Rūdžių dėmelės tada paraudonuoja, sluoksnis pasidaro purus, praleidžiantis drėgmę, ir rūdys su padvigubėjusia jėga puola geležį, deguonis jungiasi su geležim, atomas po atomo žudydamas geležies tvirtumą, paversdamas jį raudonu, trapiu oksidu. Šlavėjas sėdėjo ant poliruoto granito parapeto ties ta vieta, kur gatvė skyrėsi į dvi dalis, aplenkdama ovalią pievutę. Alkoholiko veidas, iš po sulamdytos beretės kyšo žili, retai plaunami, sustangrėję nuo purvo plaukai, juodai įdegusios, kaip įdega tik valkatų, kai saulė prikepina nešvarumus prie odos, rankos ir veidas. Šalia atremta šluota, fanerinė semtuvė, karutis dviem vaikiško vežimėlio ratais ir raukšlės ant riešų, skruostų, aplink akis, lūpas - pragyventų metų pėdsakai.
Užrašinėjo tiesiog gatvėje, atsisėdęs ant palangės, atsitūpęs, nugarą atrėmęs į sieną, parkuose ant suklypusių suoliukų: porelės, vaikai, senukai, lapų šlamesys ir šešėliai; kavinėse, jei turėdavo pinigų skystai kavai ar taurelei, - kalbos ir erzelynė nepasiekdavo ausies, šratinuko šerdelė liejo savo aristokratišką mėlyną kraują. Prirašyti lapai šiugždėdavo portfelyje, visą dieną šalia aplaužyto batono, puskepalio duonos; vakarais kišo juos į pilnėjančius nuo apačios rašomojo stalo stalčius. Kilo kaip vanduo, didėjo kaip naktis, ir labai retai topteldavo mintis, kurią nekantriai vydavo šalin: kas, kada, kaip viską sutvarkys, išlygins popieriaus raukšles, išskaitys raides, nudrėkstas aštraus duonos kepalo kampo, išskydusias nuo užkritusio lietaus lašo, snaigės, kas išskaitys ištisus sakinius iki aksominio švelnumo išsitrynusiose vietose. Ir ar būtų prasmė surikiuoti tas nervingai rašytas eilutes į tvarkingą tipografinį šriftą, sudėlioti visus kablelius, praleistas raides, žodžius, sudėti puslapis po puslapio (o kokia tvarka?), sunumeruoti, įrišti, susegti, pastatyti knygyno lange, lentynoje, paslėpti bibliotekos fondų tamsoje? Tie lapai buvo gyvi, kol buvo prirašyti jo ranka, nutrinti, bandant išlyginti užsilenkusį kampą, jo delnu; niekada nebus tokio skaitytojo, kuris skaitytų su tokiu pat širdies virpėjimu, nervų įtempimu, užsimiršimu, kaip kad jis rašė, nepaisydamas nei alkio, nei darganos, nei šalčio, nei kvailai smalsių praeivių žvilgsnių. Ta tyli, švelni beprotybė kaip vėstančio vakaro atgaiva užplūdo jį, ir jis su džiaugsmingu sielos virpuliu pasinėrė į ją. Atrodė, kad kasdien darosi vis aiškiau ir aiškiau: nušvietė ta sielos beprotybės šviesa kiekvieną daiktą, ir vis labiau viskas ryškėjo aplink; kartais naktį, kai keldavosi užsirašyti kokio nors staiga per miegus atėjusio vaizdo, sapno, prisiminimo, spalvos, garso, kvapo, aidinčio žodžio naktyje ir sukančio aplink smegenis, kaip kad ta juodai geltona vapsva suko tada apie ledus, kuriuos mergytė laikė rankoje, jam švysteldavo baugi mintis, kad jis nuo tos šviesos gali apakti, kad nuo jos gali apakti siela, ir kas tada? Kas būna tada, kai apanka siela? Pajusdavo trumpam baisią baimę, atslenkančią iš tamsos ir grasinančią nublokšti jį į tamsą, baisiausią tamsą, kurią kada nors kas nors yra regėjęs. Bet jis vijo tą mintį šalin, kaip kad vijo šalin bet kokią mintį, trukdančią eiti keliu, kurį pasirinko.
Ir kartą, teškenant fontanui tuščiame Universiteto kieme, jis pajuto, kaip su kiekvienu žodžiu, sakiniu atskyla smiltelė nuo gyvasties akmens: juo labiau jos biro, tuo labiau jam norėjosi skubėti, skubėti, skubėti; ir tik tada pirmą kartą - kas yra pirmą kartą? -jam atėjo į galvą mintis, kad netesės, nespės, papuls po šiukšlių mašina, užsprings dešrele girtas smuklėje, sukietės, susiries, pavirsdamos į nenaudingą skardą, alkoholio sugraužtos kepenys jų gyvybingosios, drėgnos, žvalios ir godžios ląstelės žūva kiekvieną dieną, gelsta, sausėja oda, yra kaulai, vėsta, kaip sakydavo seniau, kraujas, bet mintys galvoje vis kaito pučiamos, kaip žaizdras kalvėje, kažin kokių dvasios dumplių, degino jį visą, siurbė jo syvus; smegenys karštligiškai dirbo, kaip paklaikę lakstė impulsai suerzintais neuronais - jos vienos niekaip nenorėjo pavargti; net sapnai susipynė su realybe, ir kartais nebežinojo, ar jis gyvena, ar vaikšto šio miesto ar sapno miesto gatvėmis; jis nebevijo tos dviprasmiškos būsenos šalin, nebebijojo, kad išprotės, kad ta akinanti šviesa, kurią kadai regėjo sapne pervargęs, nutvieks ir sudegins viską aplinkui, kad jis pats pavirs į baltą šviesą, blykstels akinamai viskas aplinkui, - gal tada, gal tada ta šviesa peršvies viską, ką jis dabar regi, mato, jaučia savąja persmelkiančia jėga, ir atsivers paslapčių dangčiai, nušvis nežinios tamsa, viskas taps aišku, ir grožis, išlaisvintas iš bjaurasties, niekšybės, sugedimo, sugadinimo, tuo grynuoju akinančiu pavidalu pasirodys prieš akis, ne kūno akis, bet dvasios akis, dvasios, kuri tą mirksnį praregės; tai truks tik mažytę akimirką, bet palaimos ir džiaugsmo joje bus tiek, kiek žmogus neturėtų, jei ir šimtus metų gyventų. Žinojo, jei taip bus, jis dings tą pačią akimirką, tos šviesos ir grožio sudegintas, bet jam buvo visiškai nesvarbu. Ir vėl staiga pajuto, kad klysta mintis į šalį, kad lenda galvon jau pamirštas sapnas, kurį juto, išgyveno šią naktį - veržėsi atkakliai, nustumdamas viską: nyko dangus, beržas prie fontano, kontraforsų rimtis traukėsi į miglą, ir kažkas kita niro iš rūko, iš sapno, veržėsi čia į kiemą, į miestą, keisdamas viską pagal savo dėsnius, pagal savo matavimus; viskas buvo kitaip: ir laikas kitas, ir erdvė kita, ir erdvės matas kitas, ir jausmas. Tas jausmas pirmasis ir ėmė smelktis pro kažkokį paliktą plyšį, tempdamas viską, ką matė, kuo gyveno sapne, paskui save. Jis stūmė šalin ryškėjančius apgliaumijusius laidojimo rūsio skliautus, maniakišką archeologo žvilgsnį, stengėsi užklijuoti, uždengti pirštu tą plyšį, pro kurį, tarsi pro kiaurymę užtvankoje, trykšta, spaudžiama viršuje glūdinčio vandens masės, čiurkšlė, ir ta čiurkšlė platina, ardo tą tarpą, - plūstels didesnė srovė, didesne jėga, ir nulėks visa užtvanka, subyrės viskas į šipulius, srovė ridens akmenis, nugriaus mūrinį malūną ir, piktai šniokšdama, nuplėšusi vandens ratą nuo žmogaus liemens storumo ąžuolinės ašies, nuneš, sukdama verpetus, talžydama purvinomis įnirtusiomis bangomis; jis matė, kaip plaukia stogas, kaip byra čerpės, plėšiamos srovės, į vandenį ir nyksta įnirtingai tekančioje gelmėje, matė... Reikėjo bėgti iš čia, nes vėl kilo sapnas, ir jis vijo jį šalin ne todėl, kad bijotų, bet kad nesijautė galįs dabar jį užrašyti, - reikia pareiti namo, čia nespės, sutems. Reikėjo atitrūkti nuo visko, atitolti, pailsėti, ir buvo vienintelė vieta - Aušros Vartai. Jis bėgo gatve, nekreipdamas į nieką dėmesio, nieko nematydamas, irdamasis per žmonių spūstį; saulė jau kabojo virš stogų, ilgėjo šešėliai, ir gatvės toluma atrodė prižerta pakibusių ore aukso dulkių, - kad tik nebūtų pamaldų, kad būtų tuščia. Užkopė laiptais, jausdamas vėsą, kadaise rūkusių smilkalų, degusių žvakių kvapą, priklaupė, persižegnojo, ir vis tiek žvilgsnis klydo į šalį, bėgo sienomis, nukabinėtomis votais: kojos, širdys, akys, lenkų poručiko antpetis, 1914 metų automobilis (avarija?), ligonis, apsuptas liūdinčių artimųjų: ponios ilgomis iki žemės sukniomis, keistomis skrybėlaitėmis perdėtai pamaldžiai žiūrėjo į sergantįjį. Jis kreipė šalin akis nuo blaškančių dėmesį votų, nuo šviesos blyksnių, stengėsi negirdėti tylaus šnarėjimo - gal vėjo, suminkštėjusio, kaip visada būna, leidžiantis vakarui, kuris dvelkė pro atvirus langus, - kreipė akis į Madonos veidą, rankas, vėl į veidą, nedrįsdamas žvelgti jai į akis, kaip visada iš pradžių nedrįsdavo, bet jautė ir žinojo, taip irgi būdavo visada, kad pažvelgęs nurims, nuskęs tų liūdnų akių žvilgsnyje: pakreipta į šoną galva, delnai sudėti tarsi ne maldai ant krūtinės. Pagaliau išdrįso. Žvelgė į tas, anot poetų, aksominio juodumo akis, jautė jų liūdesį, ateinantį ir jaudinantį jį iš amžių glūdumos, ir viskas nyko aplinkui: kvailai pretenzingas poručiko antpetis, automobilis su atsarginėmis padangomis, apsimestinai liūdintys mirštančiojo artimieji. Tos akys žvelgė kiaurai pro jį į miestą, dunksantį už nugaros, - jau auksino vakaro saulė baltus bokštus ir ilgesingai skaidrėjo, mėlynavo dangus; ne mėlyna spalva simbolizuoja liūdesį, šmėstelėjo paskutinė mintis galvoje, tai liūdesys pats yra mėlynas; dar kryktelėjo čiurlys, švystelėjo jo šešėlis ir dingo variniuose lapuose. Madona žvelgė į rimstantį miestą, į besileidžiančią žemyn gatvę su keliomis klūpančiomis moterėlėmis ir bekoju elgeta. Jis kilo aukštyn ir regėjo iš to didelio aukščio, tarsi turėtų sakalo akis, kaip įsigaubia Lietuva: buvo viduržiemis, gal ir vasaris, dangus apsiniaukęs, bet sniegas mėlynavo toli toli aplinkui, ir iš visos Lietuvos bėgo vingiuoti keliai į Vilnių, nusvidinti rogių pavažų, kilo garas iš arklių šnervių, tilindžiavo karietų varpeliai, lėtai traukė per mėlynus miškus krovinių vežimus stambūs, dideli vokiški sunkiasvoriai arkliai; keliai susibėgo prie Aušros Vartų, sargybiniai trypčiojo tarpuvartėj, šildydami grumbančias rankas prie laužo, karksėjo varnos, kildamos į medžių viršūnes palei išsilenkiančią miesto sieną, matyt, pranašaudamos šaltį, kilo dūmai iš kaminų, švelnūs ir balti kaip šukuoto lino sruogos, Madona žvelgė į miestą, ir niekas neatsispindėjo jos juodų akių liūdnume. Jis jau nebejuto savęs...
