en
[3]
Jis atsisėdo, kaip kadaise, tame pačiame volteriškame krėsle prie lango, našlė - ant mažos kėdutės prie durų; matyt, čia sėdėdavo ir tada, anais tolimais laikais. Didžiulis juodas rojalis kaip snaudžiantis žvėris gulėjo ant kilimo, užimdamas beveik visą kambarį. Amžinai matinėje šio kambario šviesoje švytėjo jos plaukai, ir veidas, palinkęs virš rojalio dangčio, atrodė dar blyškesnis. Ji palietė kelis klavišus, bandydama instrumentą, paptelėjo krištolo lašai, - šitokio švarumo garsą buvo girdėjęs tik jaunystėje, kalnų urvuose, absoliučioje, amžinoje tamsoje ir tyloje: taip skamba besiveržiančio pro uolas nepaprasto tyrumo šaltinio lašai. Našlė klausėsi pagarbiai palenkusi galvą į priekį, tarsi norėdama geriau girdėti, jis žiūrėjo į išgraviruotus matiniame stikle Misionierių bažnyčios bokštus. Garsai klajojo po kambarį, liesdami senų muzikos instrumentų, kabančių ant sienų, stygas, ir tie pavydžiai negirdimai gaudė, tarsi skųsdamiesi, kad liauna, blyški moters ranka, švelnūs jos pirštai prakalbino ne juos. Visas kambarys buvo pilnas to neregimo, paslaptingo judėjimo, matomo tik dvasios akimis - ji su džiaugsmingu, skaidrinančiu virpesiu sekė kiekvieną judesį. Jis nežiūrėjo į ją, nežiūrėjo, kaip jos pirštai lengvai bėga klavišais, kaip atsispindi jos veidas juodame rojalio paviršiuje, jis žiūrėjo į Misionierių bažnyčios bokštus, į pilką dangų, bet matė visą kambarį: našlės pagarbią išraišką, mergaitės rankas, jos veidą, jos veido atspindį, dulksvai auksu žibančias knygų nugarėles už spintos durų stiklo, kilimo ornamentą, tingiai besiraitantį aplink rojalio kojas, veidrodžio traukiantį švytėjimą pro atvertas kambario duris; lėtai svyravo vien joms suprantamu ritmu žvakių liepsnelės rojalio kandeliabruose. Ji skambino ilgai, darė ilgas pauzes tarp kurinių, skambino viską, kas jai kadaise patiko, kas ją jaudino: ir daineles, ir senoviškus saloninius valsus, etiudėlius, kurių mokėsi vaikystėje - skambino viską, kas kadaise buvo miela; nutildavo, nuleisdavo rankas, žiūrėdavo į sidabrinį veidrodžio spindesnį kitame kambaryje ir vėl liesdavo klavišus. Skambino, skambino, skambino... Ir jis suprato, pajuto, taip nė karto ir nepažvelgęs į ją, jog ji nori suspėti išgroti viską, ką kadaise mokėjo; ir tik daug vėliau suvokė, jog ji tada jau žinojo, kad skambina paskutinį kartą. Jautė neaiškų nerimą ir jis, sėdėdamas prie lango, ir dar stipriau, kai juodu ėjo naktį besileidžiančia žemyn gatve, per tuščią Senamiestį - tikriausiai buvo jau labai vėlu: nematė nė vieno žmogaus, nė vieno šešėlio, nei katė, nei šuo neprabėgo, kaip dažnai būna kad ir vėliausią valandą. Ant tiltelio per Vilnią abu nesitarę atsigręžė: tamsavo namai, tamsavo stogai, tamsavo dangus, tamsavo langai visuose namuose, tik aukštai ant kalno tebemirgėjo, jau visiškai slegiamas nakties juodumo, žiburėlis našlės bute, didžiajame kambaryje. Jis žinojo ir matė, kad baigia degti dvi žvakės rojalio kandeliabruose, kad našlė tebesėdi kaip sėdėjusi prie durų ant mažos kėdutės: vis ta pati pagarbi veido išraiška, tebeklajojo garsai po kambarį, jau nutilę žmogaus ausiai, bet klausosi jų senieji instrumentai, klausosi kilimo ornamentas, tingiai besiraitantis apie rojalio kojas; pakilo ir klajoja, lėtai sukdamiesi keistame šokyje, tarsi nežemiškai lengvos dulkės, tarsi nežemiškas, nematomas rūkas, visi garsai, kadaise skambėję kambaryje, - rojalis prisiminė visus pirštus, kadaise bėgiojusius jo klavišais, ir kartoja dabar visas juo grotas melodijas, ir sukasi tas garsų sūkurys, įgaudamas jau beveik regimą išvaizdą, klajoja iš kambario į kambarį, liesdamas šaltą veidrodžio stiklą, senų baldų odą, pliušines portjeras, sukasi aplink sėdinčią našlę, aplink sidabrinę jos galvą, bet vis lėčiau ir lėčiau, vis tyliau ir tyliau, kol pagaliau nutyla dūzgusios instrumentų stygos, nutyla rojalis, virpteli ir užgęsta viena paskui kitą žvakės rojalio kandeliabruose. Juodu jau buvo perėję tiltelį, po kuriuo vos girdimai šnabždėjo juodi Vilnios vandenys, kai našlė atsikėlė, nuleido klaviatūros dangtį, nedrįsdama, kaip visada, net būdama viena nedrįso, paliesti klavišų ir tyliais, negirdimais žingsniais nuėjo į savo mažąjį tarnaitės kambarėlį, kur kabojo virš jos mergautinės lovos vienintelis daiktas, kadaise atsineštas iš namų - Aušros Vartų Marijos paveikslėlis bronziniuose rėmeliuose.
Juodu ėjo per panirusį į naktį miestą, kuriame nebuvo nė gyvos dvasios, ir bloga lemianti tyla tvyrojo aplinkui. Neatsiliepė aidu jų žingsniai, - jie slinko grindiniu tarsi šešėliai, ir tik jos veido ovalas vos vos baltavo tamsoje. Ėjo greta vienas kito, ėjo neliesdami, kaip niekada nebuvo palietę, vienas kito, ir sunki nuojauta, sunki kaip nakties tamsa nuojauta gaubėjuos, sekė juos, lydėjo juos, tykojo jų.
Vakarais juodu vis taip pat sėdėdavo vienas priešais kitą žvakių šviesoje, ji tylėdavo, nuleidusi rankas su neatversta knyga ant kelių. Juodu taip dabar sėdėdavo ištisus vakarus, nepratardami vienas kitam nė žodžio, ir vis tiek jam buvo gera šitaip su ja sėdėti. Jos veidas pasidarė tarsi permatomas, rankos dar blyškesnės, ir švietė stalo metamame šešėlyje neryškiai, tarsi perlamutras mėnesienoje. Blyško ir nyko akyse. Grėsmė tykojo kaimynų žvilgsniuose, šnabždesyje, milicininko kepurės valdiškame mėlynume, tamsioje, nejudančioje figūroje po medžiu priešais jo langą. Girdėjo žingsnius kieme, šnopavimą, grėsmė vaikščiojo naktimis aplink namą, vis dar nedrįsdama kopti laiptais, girgždančiais nuo menkiausio svorio, bet jis jautė, kad vieną kartą išdrįs. Ir tikrai kartą juodu išgirdo, kaip jinai vos girdimai alsuoja už durų, ir jis apsidžiaugė, kad jau seniai išsuko elektros kamščius. Jos ranka su knyga ant kelių nesujudėjo, nepasikeitė veido išraiška, - žiūrėjo kaip žiūrėjusi priešais save tuo pačiu romiu, tyliu žvilgsniu, nuo kurio jam būdavo taip gera; tik gal po valandos jis pastebėjo, kad jos veidas pasidarė dar blyškesnis ir perlamutrinis rankų švytėjimas priblėso. Kitą rytą jis išėjo.
Begaliniai įstaigos koridoriai, lentelės, ruda bjauria fanera išmuštos sienos, suklypusios kėdės, pikti, nuvargę žmonės eilėse - visai kitokie negu gatvėje, namuose, visų išvaizda suvienodėjusi, murzina - susiliejo į vieną neramią, irzlią dėmę, neturinčią nei lyties, nei amžiaus, nei individualybės. Jie laukė popierių, ir laimingieji, gavę juos, išeidavo pro dirbtine oda apmuštas duris staiga pasikeitę, - ryškiai išsiskirdavo iš beveidės laukiančiųjų ir dar neturinčiųjų minios, žvelgė drąsiai, pasitikėdami, iš aukšto, kartais šypsodamiesi, ir matei, kad tai moteris, kurios laukia vaikai, namai, darbai, nerūpestinga gražuolė, inteligentiškas, orus vyriškis, lengvabūdis, dar visai vaikiško veido studentas, besistengiantis iš visų jėgų atrodyti rimtesnis ir vyresnis. Nelaimingieji, negavusieji, praplaukdavo kaip šešėliai, - tik į juos krypo laukiančiųjų žvilgsniai, suspurdėdavo nerimas ir baimė kiekvieno laukiančiojo širdyje, kai jie pasirodydavo. Negavusieji buvo liūdni, pažeminti, nelaimingi, retai suirzę, dažniau išsigandę, laukiantieji nebuvo jiems pilka masė, - buvo nelaimės, nevilties, kuri galėjo ištikti kiekvieną, draugai. Negavusieji mielai dalijosi savo patyrimu, aiškino, kas negerai, kokie popieriai ne taip užpildyti, ką reikia daryti. Savotiškai jie buvo pranašesni už laukusiuosius: nors ir negavo dokumentų, vis dėlto jau buvo užėję ten, kur laukiantieji dar negreitai virpančiomis širdimis pateks po ilgo ir varginančio stovėjimo eilėje, sekinančio laukimo, kai viltis staiga keičia neviltį, kai ima nežinia dėl ko drąsiausiam žmogui drebėti rankos, kai net šventasis suabejoja savo dorumu ir teisingumu, savo visu gyvenimu - prisimena kadų kadės pamirštą kokią nors menkutę šunybę, kurią valdžia, visada viską žinanti valdžia, gali netikėtai priminti, perverti smerkiamu žvilgsniu, išvaryti pro tas bjauria dirbtine oda apmuštas duris kokios nors pažymos, kuri patvirtintų laukusiojo lojalumą, tikrumą, teisingumą, gimimo metus ar senelio mirties aplinkybes. Valdžia staiga gali prisiminti kokį nors gėdingą faktą iš tolimiausios praeities, net iš vaikystės, ir išdrožti tiesiai nelaimėliui į akis, - garsiai, su šlykščia pašaipa, kad tarškinanti mašinėle sekretorė pakeltų galvą ir su panieka, pasišlykštėjimu nužvelgtų prasikaltėlį; taip garsiai, kad išgirstų, nors ir neaiškiai, laukiantieji už durų, kaip valdžia sutrina į dulkes, į purvą nelaimingąjį išsišokėlį, ir taptų dar bailesni, dar nuolankesni.
Jam visai neprailgo laukimas, jis neįsidėmėjo nė vieno veido, nė vieno balso, nė vienos išraiškos, nebūtų galėjęs pasakyti, juodai ar rudai apmuštos durys, kokios spalvos lentelė su viršininko titulu - žalia, juoda ar raudona; jis visą laiką galvojo apie ją, prisiminė bažnyčią, skaitymą, važiavimą į miestą, kaip ėjo per Katedros aikštę, kaip ėjo pas profesoriaus našlę, kaip ji skambino rojaliu, kai švytėjo prieblandoje kitame kambaryje pro atviras duris sidabrine šviesa veidrodis. Jis nekrūptelėjo kaip kiti, kai jo pavardę ištarė išeinantis, buvęs prieš jį prašytojas. Tokia čia buvo tvarka, savaip primenanti ir laimingajam, gavusiam visus reikalingus popierius, kad ir tokiu atveju jis lieka paprastas, nereikšmingas valdžios tarnas, kuriam ji gali įsakyti bet ką; o anie būdavo taip apakę, kad net nepastebėdavo savo pažeminimo, išdidžiai, tarsi būtų pasisėmę kažkokios paslaptingos jėgos, pakvėpavę su valdžia tuo pačiu kabineto oru, skelbdavo turinčiojo užeiti pavardę.
Jis įėjo toks pat ramus, susimąstęs, dar vis paskendęs savo mintyse, prisiminimuose, ir valdininkas, vos tik žvilgtelėjęs į jį patyrusia akimi, iškart suprato, kad šis lankytojas kitoks; jis nepastebėjo nei to žvilgsnio, nei nuostabos ir nepasitenkinimo valdininko veide, nepastebėjo nė paties veido, jis išvis nematė veido, tik rankas, atsainiai vartančias jo prirašytus lapelius, bordinį kaklaraištį dideliais baltais taškais, pasisukusį į šoną, ir atsegtą po juo ne visai švarių marškinių apykaklę, - tikriausiai kabinete buvo karšta. Valdininkas, neleidęs jam ištarti nė žodžio, pasakė, kad suinteresuotasis asmuo dokumentų tvarkyti turi atvykti pats, ir, lyg darydamas jam malonę, pridūrė, jog visus lapelius, blankus ir t.t. - jis taip ir pasakė "t.t." - suinteresuotasis asmuo turi užpildyti pats; tik tuo atveju, jis pradėjo vardyti tuos baisiai retus atvejus, daroma išimtis, bet ir tada turi būti pažyma iš apylinkės įgaliotinio, butų valdybos, civilinės metrikacijos skyriaus. Jo kalba buvo tokia keista, žodžiai visiškai neišreiškė to, ką jis sako, buvo negyvesni už lavoną; jo žodžiai buvo mirusių žodžių šešėliai, ir iš tų šešėlių jis turėjo suvokti, ką anas sako. Valdininkas ištiesė ranką su popieriais ir jau visai kitu balsu, visai kitaip nežinia kodėl paklausė:
- O kiek jai metų?
Ir jis sutriko - iš tikrųjų, kiek jai metų? Kaip rašyti, gimusi... kada? Valdininkas nelaukė jo atsakymo, nelaukė, kol jis ką nors išlemens, tik valdingu mostu parodė, kad viskas, paliepė pakviesti pilietį N.N. ir įbedė nosį į piliečio N.N. pažymas, lapelius, pareiškimą, kelintąjį kartą tikrindamas, ar tikrai pilietis N.N. yra pilietis N.N., ar tikrai pilietis N.N. yra gimęs tokiais ir tokiais metais tokio ir tokio mėnesio tokią ir tokią dieną ten ir ten, ar tikrai pilietis N.N. gyvena... Jis suvokė, kad negali išeiti, suvokė, kad žūt būt turi gauti dokumentą dabar, šiandien, šitą valandą; jam iškilo prieš akis vis labiau nykstantis jos veidas, vis labiau blykštančios ir skaidrėjančios, jau veik permatomos rankos ir jis ryžtingai, matyt, per daug ryžtingai žengė prie stalo; valdininkas, išsigandęs ir stengdamasis neparodyti savo išgąsčio, pakėlė galvą, iškart nutaisydamas be galo griežtą ir rūsčią miną. Jis neleido valdininkui nė prasižioti. Ėmė padrikai, garsiai aiškinti, vis labiau painiodamasis ir vis garsiau rėkdamas, nes kažkodėl jam atrodė, kad kuo garsiau jis rėks, tuo geriau valdininkas jį supras, jo rėkimas jau tikriausiai buvo girdėti koridoriuje;jau visi laukiantieji, pamiršę savo slaptus rūpesčius ir baimę, pakėlė galvas ir jų veiduose pasirodė pirma per visas ilgas laukimo valandas išraiška -nuostaba. Buvo net tokių, kurių veiduose, tikriausiai jiems patiems nejaučiant, pasirodė ir susižavėjimas, kad atsirado vienas toks drąsus, nepabūgęs pakelti balso prieš patį valdžios atstovą, prieš patį pažymų išdavimo skyriaus viršininką. Jis žengė dar arčiau stalo, jau atsirėmė į jį ir persilenkęs per jį kalbėjo vis garsiau ir garsiau valdininkui tiesiai į veidą, baisiai skubėdamas, norėdamas kuo greičiau, kuo daugiau per trumpesnį laiką pasakyti, bijodamas, visai pagrįstai bijodamas, kad jį nutrauks, kad neleis jam pabaigti, neleis ištarti tų pačių svarbiausių, labiausiai viską paaiškinančių žodžių; jau tiesė ranką, nesąmoningai siekdamas valdininko taškuoto kaklaraiščio - valdininkas pašoko nuo kėdės, o mašininkė, iki šiol į juos žiūrėjusi iš nuostabos truputį net prasižiojusi, pakėlė telefono ragelį ir ėmė rinkti numerį. Daug vėliau jis prisiminė tą ranką, jis ją vieną ir teprisiminė nepaprastai ryškiai - baltą, putlią, su ilgais, raudonai dažytais nagais, laikančią tarsi plėšraus paukščio koja aukos kaklą - žalią telefono ragelį. Sekretorė rinko numerį greitai, iš atminties: tokie įvykiai, nors pasitaikydavo retai, irgi buvo numatyti pažymų išdavimo įstaigoje. Jis jau ėjo aplink stalą, stengdamasis pasiekti įsispraudusį į patį kampą valdininką, kai pasirodė sanitarai. Jis nekreipė į juos dėmesio net tada, kai jie šiurkščiai užlaužė jam rankas - rėkė jau visai neberinkdamas žodžių; supratęs, kad jį išveda, kad žlunga visos viltys, jis tarytum atsitokėjo, nuo galvos iki kojų pervėrė aštrus skausmas, ėmė tvinkčioti smilkiniuose, plazdėjo širdis, pajuto, kad tuoj praras sąmonę. Jinai pražus viena! Kaip jie nesupranta - jinai visiškai viena ir bejėgė šiame svetimame, jai visai nesuprantamame ir nepažįstamame pasaulyje! Jis truktelėjo iš visų jėgų, apversdamas kėdę, ir nuo skausmo pečiuose ir galvoje prarado sąmonę.
Juoda medžio šaka plakėsi į grotuotą palatos langą. Apačioje du ligoniai iš ramesniųjų bloko lėtai šlepseno pažliugusiu taku, įsiręžę vilko didžiulį sriubos puodą. Smulkus lietus be garso krito ant langų stiklų, už medžio šakos, už tako, kuriuo lėtai ropojo dvi murzinos kaip ruduo ligonių figūros nublukusiais vatinukais ir ausinėmis kepurėmis, už tokios pat murzinos kalvos, virš kurios kabojo murzinas dangus, kilo pušimis apaugusi kalva: kažkurią naktį, kai ėmė grįžti jų pasaulio garsai, matė ant tos kalvos klaidžiojančias mažytes, auksines liepsneles. Tada pamanė, kad kliedi, ir užmerkė akis, norėdamas visiškai nugrimzti į nežinią kaip į mirtį - nieko negirdėti ir nematyti. Dabar suprato, kad tai buvo Vėlinių nakties žvakės. Ir vis tiek pilkas ir nykus pasaulis, nepaisant jo valios pastangų, sugrįžo: apsilupinėjusios sienos, tualetų durys be rankenų, iš sugedusių perrūdijusių bakelių monotoniškai kliurkė vanduo, cigarečių nuorūkos naktimis, prarūgusių tabako sulčių aitrus skonis burnoje, negyva šviesa tuščiuose koridoriuose, pagiriotos angelų akys, sustingusi pasaulio šukė palatos kaimynų akyse. Jis dažnai tupėdavo tualete, čiulpdamas rastą nuorūką, žiūrėdamas į nakties juodumą už žemo, veik su grindimis lango, pro kurį vos prasismelkdavo, matyt, apačioje bėgančios gatvės žibintų šviesa. Jo neslėgė pasaulis šiapus grotų ir neviliojo, kaip daugelio, anas pasaulis už sienų. Jo pasaulis buvo jame pačiame, ir jis buvo laimingas, kad niekas negali jo atimti. Beprasmiškos vaistų dozės nugramzdindavo jį į Nežinią, Tuštumą, Juodumą. Nesigailėjo nieko į ten nugrimzdamas, nekentėjo iš ten sugrįždamas. Žinojo savo kelią, savo lemtį, žinojo, kas bus, kas laukia jo, žinojo, kad nė vienas - nei dryžuotu, nei baltu chalatu - to nežino, to nejaučia, to nesuvokia, ir begalinė ramybė, taip ilgai laukta ramybė gyveno jame ir jis gyveno joje kaip permatomame kupole. Žinojo: jo akys regi, bet nemato jų pasaulio, ausys girdi, bet neklauso jų žodžių. Amžių glūduma nesusitraukia į vieną dieną, į vieną valandą, nes jis žino, kad nėra laiko, kad beviltiškai skėsčiojantis nukirstomis rankomis elektroninis laikrodis koridoriaus gale tėra tik jų išmonė, kad niekas nieko nežino apie Laiko bėgsmą - nei tekanti upė, nei krintantis lapas nekalba apie pabaigą, nei krintanti nakties skliautu žvaigždė, nei žemės grumstų dundesys į karsto lentą.
Todėl jis ir yra čia, nes supranta daugiau negu jie, mato tai, ko jie nemato ir matyti bijo. Jie mano, kad keršija ir baudžia, leisdami į kalkėjančias venas savo šlykščius vaistus, mano, kad galima uždaryti ir atitverti grotomis - nuo ko? Žinojo, kad jie su palengvėjimu atsidus užkasę paslapčia jį naktį, kad kiti nematytų, bet kapo duobė tokia pat bejėgė kaip ir jie. Jų neniekino, jų nesigailėjo, jų nesmerkė. Žinojo, jei kada nors sugrįš į savo namus, neberas jos, žinojo, kad niekada jos nebepamatys, žinojo, kad ją prisimins visada.
Rašė nesustodamas, nesidairydamas, nebejausdamas rankos, pusiau apakęs, tik kartais, persigandęs, vejamas minties ir vaizdo, sušnibždėdavo: Viešpatie! Leisk man tai padaryti! Stūmė prirašytus lapus šalin nuo savęs, godžiai griebdamas kitą, - visa baimė, kuri paprastai kaustydavo žengiant prie stalo, buvo dingusi. Prirašyti lapai nuklojo stalą, jis vis stūmė ir stūmė juos šalin, jie krito ant seniai neplautų ir nešluotų grindų sklęsdami ore be garso - taip ramią, šalnotą rudens naktį be mažiausio vėjelio, nešiugždėdami, mirtinoje tyloje ima kristi uosio lapai. Bijojo atitiesti nugarą - gali nebesulenkti, bijojo paleisti iš jau ne pabalusių, mėlynuojančių pirštų šratinuką - bijojo, kad nebegalės nulaikyti. Skubėjo beprotiškai, žinodamas, kad bet kurį mirksnį šitas ūžiantis, kunkuliuojantis minčių, vaizdų verpetas gali išsekti, dingti be pėdsako, tarsi vandeningiausia upė įkaitusiame Sacharos smėlyje. Kartais sekundę nustodavo rašęs, apsidairydavo nematančiomis šito pasaulio akimis, o pasąmonė vis tiek fiksuodavo sklendžiančius popieriaus lapus, platėjantį šviesos ruožą, krintantį pro praviras duris į tamsų koridorių, atsispaudusį jo bato pėdsaką (kažkada parėjo lietui pliaupiant šlapias ir purvinas). Ir vėl nušvisdavo svetimos atminties sidabrinėje šviesoje veidai, daiktai, keliai, miestai. Rašė žiūrėdamas į tą švytėjimą, kuriame atsiskleidė dieviškasis pasaulio, visatos grožis, toje šviesoje regėjo Didžiąją Pasaulio Vienybę, jautė, kaip artėja prie jos, kaip tuoj susilies su ja, trūko vieno vienintelio, mažyčio žingsnelio: apie Pasaulio Vienybę kalbėjo savo kalba kiekvienas daiktas, kiekvienas žolės lapelis, akmuo ant kelio, upės bangos blykstelėjimas, vakaro vėjas bąlančiuose rugiuose, šaukštas, padėtas ant stalo, vaiko akys, pirmą kartą sąmoningai žvelgdamos į pasaulį, laukiantį jo, besiilgintį jo, kenčiantį be jo. Žinojo, kad yra šviesa, kurią mato tik jis, kad toje šviesoje jis mato tai, kas paslėpta nuo kitų; jis norėjo, kad ta šviesa bet kokia kaina, net mirties, kančios kaina, nušvistų kiekvienam, kuris skaitys jo paskubomis prirašytus lapus, nes ta šviesa, kaip ir kiekviena šviesa, atskleidžia dalelę, kad ir mažytę dalelę didžiulio, paslaptingo, dieviško pasaulio. Žinojo, kad ta šviesa, vienąkart įžiebta, jau neužges niekad; ir nereikia nei garbės, nei turtų, nei amžinojo gyvenimo - reikia, kad tas mažytis šviesos žiburėlis degtų tamsioje juodoje Vėlinių naktyje.
Jis baigė rašyti ir lėtai, stebėdamas savo ranką, padėjo šratinuką ant stalo. Palengvėjimo jausmo, kurio jis taip tikėjosi, nebuvo, buvo tik begalinis nuovargis, kelianti siaubą tuštuma, kurią turbūt jaučia bepročiai prieš priepuolį. Nuėjo į mažytę virtuvę be langų, susirado kamparo spirito buteliuką ir ilgai trynė sustingusias, nejautrias rankas, kol pradėjo kaisti ir paraudo išsausėjusi, pageltusi oda. Kraujas nenoriai ėmė tvinkčioti ankančiose gyslose; nebesulenkdamas maudžiančios nugaros, atsiklaupė ant kelių ir surinko išmėtytus po visą kambarį lapus. Abejingai dėjo juos į krūvelę, tarsi grėbtų nukritusius rudens lapus, net nesistengė sulyginti kraštų, sudėti iš eilės. Stengėsi nepastebėti įkyriai lendančios, keliančios neviltį, baimę minties, kad viskas, ką prikraigaliojo alpdamas iš skausmo, graudulio, nervų įtampos, visas tas kalnas sugadinto popieriaus - tik paistalai, apsvaigusio vapaliojimas, kad šviesa, kurią tarėsi matęs, - sapnas. Gal ir buvo plykstelėjusi sekundę, bet užgeso, užgeso amžinai ir niekad niekad nebesušvis vėl. Nepagavęs jos tą lemtingąjį mirksnį, nebeturėsi tokios progos visą gyvenimą, nors lenktum kasdien nugarą prie stalo ir tuščiomis akimis spoksotum į tuštumą - nykią ir pilką. Pasirodė vieną kartą, suskambėjo tie vieninteliai žodžiai ir dingo, mirė amžiams, ir prisikėlimo, amžinojo gyvenimo nebus jiems.
Sėdėjo žiūrėdamas į tamsą už langų, - viskas tilo, lėtėjo, grįžo tarsi pavasario upė į krantus. Rimo ir neviltis, traukėsi, nyko, bet tuštuma liko, ir palengva į ją ėmė plūsti liūdesys. Žiūrėjo į stalinės lempos atspindį lango stikle ir matė: gruodžio pradžia, švilpia pūga drėbdama šlapią sniegą, dvi pavėlavusios gervės, matyt, jauniklės, skrenda visiškai žemai, nepaisydamos miesto, prieš sniegą, vėją į pietus, į tolimus pietus, kur žioruoja vos matoma per šlapdribą raudona besileidžiančios saulės šviesa. Skrenda tyliai girgsėdamos, mojuodamos jau pačioj kelionės pradžioj pavargusiais sparnais; jos žino, kad nenuskris, bet vis tiek atkakliai iriasi per darganą. Rytą puolė prie lango: naktį šalo, ir žemė, vandenys buvo aptraukti kietu, šiurkščiu nuo sušalusio šlapio sniego ledu. Gervės pavėlavo. Lėtai atsikėlė nuo stalo pasiremdamas rankomis, stengdamasis nelenkti skaudančio stuburo. Dieną gruodo neatleido, švilpčiojo vėjas laiptinės langų plyšiuose, nešdamas retą, sausą sniegą. Po vidurnakčio tikriausiai įsisiautės pūga ir lėks per miestą klodama viską pakeliui balta laidotuvių marška.
Sėdėjo buvusioje zakristijoje (pačioje bažnyčioje buvo įrengtos skulptorių dirbtuvės) prie židinio ir niekaip negalėjo sušilti. Pūga jau šėlo, bet bažnyčios sienos buvo storos ir nieko nebuvo girdėti, tik žvakių liepsnelės bailiai linko ant didelio buteliais ir ąsočiais nukrauto stalo. Malkos degė beveik nespragsėdamos, nemėtydamos kibirkščių, ir atsukęs liepsnai nugarą jis matė juos visus, jau įraudusius nuo alaus ir vyno: Tėvukas, tvarkingai pakirpta žila barzdele ir ūsais, panašus į prezidentą Smetoną; Sigurdurornas - plačiapetis, šviesaus šiaurietiško gymio islandas; Klelija, aukšta, ilga, iki pat žemės, šviesia suknele su prisegta ryškiai raudona rože, kuri šviesiame fone atrodė tarsi kraujo dėmė; Odervegas, nežinia kokios tautybės, tamsus kaip ispanas, sėdi viena ranka prilaikydamas gitarą, juodi plaukai žiba žvakių šviesoje; didžiulio ūgio, plačiais stipriais delnais skulptorius, jo vardo nežinojo, nors buvo pažįstami jau daug metų, sėdi ant tuščios dėžės nuo obuolių ir vis tiek aukštesnis už visus; gražus tarsi Ganimedas jaunuolis, kaip ir anas Jupiterio taurininkas, stovi su ąsočiu rankoje. Odervegas pakėlė ranką ir visi nutilo, Klelija atlošė galvą, atremdama pakaušį į aukštą senoviškos kėdės atkaltę, Tėvukas pastatė ąsotį ant stalo ir pagarbiai prisėdo ant nušiurusios sofos kraštelio. Odervegas paėmė gitarą, uždėjo koją ant žemos kėdutės ir tyliai, ne todėl, kad reikėtų, bet kad susikauptų, paderino stygas.
- Pagrosiu Šuberto "Ave Marija". Niekada negroju koncertuose, tik draugams, - pasakė ir kiek išdidžiai nužvelgė visus.
Stori, lepūs, trumpai kirptais nagais pirštai palietė stygas, ir jo veidas iškart pasikeitė. Žvakių liepsnelės pasidarė neryškios, veidai ištirpo; jam buvo silpna, krėtė šaltis, virš jų veidų dėmių ėmė ryškėti Aušros Vartų Madonos veidas - palenkta į šoną galva, romios, liūdnos akys žvelgė į jį švelniai guosdamos. Odervegas baigė groti, minutę pasėdėjo, paskui atsistojo ir nusilenkė, tarsi būtų scenoje, į visas puses. Visi ėmė ploti, Klelija pašoko ir pabučiavo muzikantą į skruostą. Jis jautė, kad tuoj nugrius, priėjo prie Tėvuko ir sušnibždėjo į ausį:
- Blogai jaučiuosi, prigulsiu. Tegu nekreipia dėmesio.
Tėvukas tyliai subruzdo, palydėjo jį į virtuvę, panašų į zakristiją kambarį kitoje navos pusėje, surado spintoje pagalvę, kelias kareiviškas antklodes, sugirdė per prievartą stiklinę karštos arbatos su spiritu.
- Nuims kaip ranka. Pagulėk iki ryto, nesivaržyk, - tarė įdėmiai nužvelgdamas jį.
Žinojo, kad jo veidas išblyškęs, pageltęs, kad išsišovė skruostikauliai, įdubo skruostai, pasmailėjo nosis. Prisivertė nusišypsoti, pasitraukdamas į šešėlį, kad ta pakaruoklio šypsena neišgąsdintų Tėvuko.
- Peršalau. Pasnausiu, ir bus gerai.
- Taip taip, - vėl paslaugiai ir tyliai subruzdo Tėvukas. - Išprakaituosi, kai snustelėsi, - ir iššlepsėjo, nešdamas pripiltą ąsotį, geltona kvapni puta virto per indo kraštus. Tarpdury atsisuko, jis papurtė galvą, ir Tėvukas išėjo neuždaręs durų. Bičiulių ūžesys kaip jūros šniokštimas ramino jį. Pėdos šalo, ir jis suprato: kai šaltis pasieks galvą, mirs. Ūžesys nutilo, ir vėl išgirdo, kaip tyliai skambčioja derinamos stygos - Odervegas ruošėsi groti. Fandango melodija, kupina slopinamos aistros, aidėjo atsimušdama į skliautus: jis užsimerkė, ir prieš akis vis dar šmėkščiojo liepsna židinyje, draugų veidai, anos mergaitės veidas išplaukė iš tamsos. Senieji pagonių dievai, išvyti naujojo dievo iš savo buveinių, priversti amžinai klajoti po šią žemę, - nesenstantys, jauni, sklidini nebesuprantamo šiems laikams gamtos gyvastingumo; tai jų švilpynės rauda Europos didmiesčių gatvių sankryžose, jų raumeningos kojos mina Šampanės vynuoges, jie klajoja ūkanotais Skandinavijos keliais. Jie sėdėjo ten: Dionisas, Odinas, Apolonas, Ganimedas, greitakojis Hermis įkypomis kaip egiptiečio Ignoto akimis, Bakcho mokytojas Silėnas, Alkionė, Eolo duktė, balta iki žemės suknia, ryškinančia jos liauną, linkstantį šokyje tarsi vėjo lenkiamas karklas liemenį. Jie klajos tol, kol pasijus vieną kartą mirtinai pavargę; jiems visada leista pasirinkti - klajoti ar tyliai, nepastebimai numirti, kad amžina, negalinti išnykti dievo siela persikeltų į dar nepavargusį. Pažinsi juos iš blizgančių akių, iš žvilgsnio, iš grakštaus judesio. Suodinas kaimo kalvis su neklusnia garbana ant kaktos šyptels, parodydamas akinančiai baltus tvirtus dantis, šlubčiodamas žengs prie žaizdro, stvers nuogom raumeningom rankom raudonai įkaitusią geležį, ir tik po daugelio metų suvoksi, ką matęs.
Jis pavargo, šaltis kilo kūnu aukštyn, pajuto, kad krinta į juodą, be galo juodą siaurėjantį tunelį, lekia išskėtęs rankas, ir švilpia didžiuliu greičiu pro šalį sukdamasis pasaulis: debesys, medžiai, veidai; lekia milžinišku greičiu, bet jo nejaučia, nebijo, tik lekia, lekia... Tas kritimas truko be galo ilgai ir tuo pat metu tik mirksnį. Suvokė, kad nei laikas, nei erdvė čia neturi jokios prasmės. Jokios. Dar paprasčiau - jų nėra.
Pūgos sūkuriai ėjo kiaurai per jį, jo neliesdami, nejautė vėjo į veidą, ėjo gatve žemyn, ėjo į Katedros aikštę, švytėjo Aušros Vartuose liūdnos Madonos akys, bėgo vingiavo keliai per Lietuvą, kirsdami bąlančias girias.
Odinas, laikydamas rankoje alaus bokalą, įėjo į virtuvę, pasilenkė prie jo veido ir nustebęs tarė:
- Mikelis is dead, - ir tarsi mirusysis galėtų dar ką nors išgirsti, pakartojo: - He's dead.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
