en
Prisiminkime seną tiesą: žmogus, prarasdamas atmintį, praranda pats save. Netekęs atminties, mankurtas paleido strėlę į motiną. Tautos atmintis - jos istorija. Atsiradome ne ant plyno lauko. Dažnai net patys nesuvokiame, kokia daugybė saitų jungia mus su praeitimi, kaip ji, mums patiems net nejaučiant, nulemia mūsų poelgius, veiksmus, charakterį, net gyvenimo kelio pasirinkimą.
Dar vaikystėje, pavartęs senelio popierius, nustebau - kaip viskas netoli. Senelis buvo gimęs 1863 m. Tik dviem mėnesiais buvo jaunesnis už Maironį. Į Peterburgo universitetą įstojo 1886 m., t.y. prieš šimtą metų. Rašinėjo į "Varpą", "Ūkininką", daraktoriavo, už lietuviškų knygų laikymą buvo ištremtas iš Kauno gubernijos. Tarp jo studentiškų popierių paties ranka perrašytas ir sukirčiuotas Antano Baranausko "Anykščių šilelis". Mirė pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Mus skiria tik keleri karo metai. Tėvo motina buvo iš Daukantų, ir tėvas tvirtino, kad iš tų pačių. Senelė iš motinos pusės tarnavo Pliaterių dvare. Nors gimusi jau po Valančiaus mirties, ji su pagarbia baime pasakodavo apie mužikų vyskupą. Jos atmintyje jis buvo gyvas - "skaudžiai rūstus". Kaip ir spaudos draudimo laikai, knygnešiai, Prūsijos siena, kontrabandininkai, žandarai. Visa tai, matyt, žadino vaizduotę ir liko atmintyje, pasąmonėje, kaip dabar visi mėgsta sakyti. Paskui Vilnius. Manau, kad nedaug pasaulyje miestų, kur taip viskas gyvai primintų praeitį.
Dabar kitas klausimo aspektas. Visų pirma darbas man eina be galo lėtai. Norint ką nors padaryti, reikia pajausti, o norint pajausti, reikia žinoti daugybę smulkmenų, kurių istorijos veikaluose, net storiausiuose, nerasi. Pavyzdžiui, kada servetėlę, užuot rišę po kaklu, pradėjo dėti ant kelių, kokį vyną Lietuvoje gėrė tada ir tada, kaip jį atveždavo, iš kur. Kokias gėles augino darželiuose, ką valgė, kaip valgį gamino. Kad ir toks, dabar mūsų akimis žiūrint, barbariškas dalykas. Vištą ar žąsį nugirdydavo alkoholiu, nupešdavo ir apkepdavo gyvą, šaldydami drėgna kempine galvą ir širdį. Taip pusgyvę ir apsvaigusią patiekdavo į stalą. Kai įkaušęs šlėktelė bandydavo atsirėžti kulšį, vargšas paukštis, atsigavęs nuo skausmo, mėgindavo plastelti sparnais ir pakilti. Žinoma, begaliniam visų džiaugsmui. O dar rūbai, šokiai, indai, šukuosenos, papročiai, prietarai. Nesunkiai rasi, kaip buvo apstatyti, sakysim, Nesvyžiaus rūmai Karolio Radvilos laikais, bet kaip atrodė tuo pačiu laiku eilinė pakelės smuklė, daug sunkiau sužinoti. Ir kiekviena tokia smulkmena sąlygoja žmogaus laikyseną, elgesį, būdą. Man jos reikalingos, be jų negaliu pajausti to laiko atmosferos, nuotaikos. Kartais tokia smulkmena pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas. Žinoma, ir su jais turi susipažinti. Aš manau, kad nedera ir visai nėra jokio reikalo, kaip dabar labai įprasta, laisvai kaitalioti faktus, datas, išgalvoti įvykius nesukant sau galvos, ar tai tinka tam laikui ir žmogui. Rašydamas didesnį dalyką, be to neapsieisi, bet jis turi būti, mano supratimu, galimas, "kaip tikras". Tikrovė dažnai būna fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, pasitaiko tokių pokštų, kokių niekad neišgalvosi. Tai sena tiesa. Kam tada vargti? Negaliu pakęsti tokių dalykų, kai Herkaus Manto sukilėliai kepa lauže bulves ar Vytauto bajorai papsi pypkėmis.
Dar portretai, vietovės, kur vyko veiksmas. Man norisi ten pabūti, nors kelias dienas. Ir tuo pačiu metų laiku. Paėmęs į rankas Batoro laikų kardą, daugiau pajusi, negu pamatęs dešimtį jo nuotraukų. Žinoma, ne viskas įmanoma, ir ne viską pasiseka padaryti taip, kaip norėtum. Trūksta sistemos, kartotekų. Kiek daug kadaise skaityta ir nepasižymėta. Atsiminsiu. Dažnai tenka, man rodos, išradinėti dviratį. Ir vis dėlto, kai sėdi prie rašomosios mašinėlės, visa ta krūva faktų dažniausiai lieka nepanaudota. Ir pats galvoji, kam tiek vargti? Štai Dumas netyčia pamatė atverstą Prancūzijos istoriją, perskaitė kelis puslapius ir išpylė "Tris muškietininkus" net neatsikvėpdamas. Bet kai tu ne Dumas...
Man regis, kad lietuvių istorinio romano tradicijos tik mezgasi, o ir romanų nerašau.
Tarp istorinės formos beletristų mane visų pirma patraukia Jurijus Tynianovas. Jo pagarba istorijai, faktams. Gilus ir smulkus dalyko žinojimas. Sugebėjimas perteikti laiko dvasią. Gal dar Bulatas Okudžava, visų mėgstamas Jaanas Krossas. Neseniai skaičiau Umberto Eco "Rožės vardą". Tai romanas-stilizacija. Atrodo, kad sau prieštarauju. Nė kiek. Visi įvykiai, vieta, veikėjai išgalvoti, bet iki smulkmenų kruopščiai pavaizduotos detalės, buitis, galvosena. Puikus aprašomo meto filosofijos, literatūros, mokslo pažinimas. Manau, kad tai pasakytina ne tik apie istorinį romaną.
Apie literatų ir istorikų bendradarbiavimą nieko neteko girdėti. Tiesą sakant, net neįsivaizduoju, koks jis turėtų ir galėtų būti.
Truputį ne į temą. Man atrodo, kad jau seniai laikas pradėti leisti memuarus. Kad ir visą seriją. O jų nemaža: Stanislavo Moravskio, Mykolo Kleopo Oginskio, Boguslavo Radvilos, Gabrielės Giunteraitės-Puzyninos, Napoleono adjutanto Ferdinando de Segiuro, Šumskio, Triplino kelionių aprašymai, įdomūs Juozapo Kraševskio atsiminimai iš studentavimo laikų Vilniuje. Jų begalės. Kartais jie įdomesni už kokį istorinį romaną. Ir leisti juos reikėtų be daugtaškių. Net netikslumai, net sąmoningas melas ir iškraipymas savaip įdomūs ir daug pasako apie tą laiką, žmogų, jo poziciją. Be jų istorija labai sausa, negyva. O istorija visų pirma žmogaus kelias, jo vargai, svajonės, idealai, mintys. Ir naivu būtų norėti, kad jie galvotų ir manytų taip, kaip mums reikia ar kaip mums dabar atrodo. Man rodos, kad esame jau pakankamai tam subrendę ir sąmoningi.
Mano planai kuklūs. Nemanau, kad turėsiu kada nors galimybę parašyti didesnį daiktą. Apysaką, tarkim. Vien medžiagą, dirbant kasdien, reikėtų rinkti 23 metus ir rašyti dar tiek pat. Visų pirma - tarnyba, rašymas tik hobis. Pasėdėdamas bibliotekoj šeštadieniais ir sekmadieniais, gali per metus parašyti novelę, jei pasiseks - dvi. Ir be archyvų sunku apsieiti. O jie šeštadieniais ir sekmadieniais nedirba. O pasvajoti, kodėl ne? Juk sakė Gorkis, kad žmogus be svajonės - kaip paukštis be sparnų.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
