lt
MENO KALBA NEIŠVERČIAMA
Gerbiamas Antanai, savo apysakoje "Balti praėjusios vasaros debesys", kurią (nė kiek nesistengdamas Pačiam pataikauti) laikau geriausiu praėjusių metų prozos kuriniu, gana įtaigiai, nors gal tiesiogiai to ir nesiekdamas, atidengei dažnai kartojamos sąvokos "vidinė emigracija" turinį. Sunku numatyti tolesnį Tavo pagrindinio herojaus buvimą, bet lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, kad šiandien jis galėtų priklausyti kokiai nors partijai ar apskritai būtų išėjęs į šurmulingesnę viešumą. Perskaitęs apysaką,jau negali minėtos sąvokos traktuoti taip lengvabūdiškai ir paviršutiniškai - vien kaip politinių, ideologinių nusistatymų išraišką, - regis, egzistuoja daug gilesnės, esmingesnės jos šaknys... Bet norėčiau, kad Tu pats pratęstum šią mintį.
Labai sunku kalbėti apie tai, kas jau kartą padaryta: nutapyta, parašyta, iškalta iš akmens. Meno kalba neišverčiama. Dešimt straipsnių apie Rilke's eilėraštį ar Botticceli'o paveikslą nieko neverti, jei nesi skaitęs eilėraščio ar matęs paveikslo. Mokslininkas išnarsto eilėraštį po kaulelį, norėdamas sužinoti ir kitiems parodyti, kur ta poezijos paslaptis. Man jis panašus į vaiką, išardžiusį laikrodį: gražūs ratukai, spyruoklytės, bet laikrodžio širdelė nebetuksi. Kažkodėl žmogus, dabartinis žmogus, naiviai įsivaizduoja, kad išardžius, išsklaidžius ką nors į dalis, galima bus pamatyti, pagauti esmę, suvokti, kaip veikia. Bet esmė išsprūsta, pasaulio, gyvenimo, žmogaus prasmė nepaaiškėja, tik pabyra ratukų krūva ant grindų.
Žmogus vienintelis iš visų gyvų padarų užsiima niekam nereikalingu, neturinčiu jokios praktinės vertės dalyku - menu. Nebent paveikslu galima pridengti skylę sienoje ar akmenine skulptūra, kaip esu matęs, prislėgti kopūstus. Galima manyti šitaip: Dievo pasaulis, kam nepatinka Dievas, tebūnie Gamtos pasaulis, yra kažkokia visuma, tobula visuma. Meno kūrinys taip pat yra visuma, kurią sukuria žmogus. Menas ir pasaulis yra visiškai skirtingi dalykai. Jie panašūs tuo, kad abu sukurti. Taip bent turėtų būti.
Anų metų sausio naktį, stovint prie Parlamento rūmų, lekiant per miestą tankams su prigesusiomis šviesomis, dingtelėjo širdin: kas iš tų rašymų, simfonijų, to trapaus ir nežinia kam esančio pasaulio, kurį net nepajutę sutraiškytų mašinų vikšrai? Neapsakomo gylio juoda bedugnė tarp tų dviejų pasaulių. Jeigu ir yra lieptas tarp jų, jis trapesnis už šiaudą.
Menininkas visada, normalus pilietis retkarčiais, gyvena vidinėje emigracijoje. Tas troškimas nebūti ir matyti, nebūti ir dalyvauti, tas prieštaravimas, ta įtampa ir verčia sėsti prie rašomojo stalo, griebtis teptuko. Kur per žodį, vaizdą, garsą veriasi slaptingoji pasaulio, daikto, žmogaus esmė tam, kad tuoj pat išsprūstų.
Kadaise maniau: parašysiu vieną knygą, padėsiu plunksną ir atsigulsiu ramus po akacija. Dabar jau žinau, kad knygų gal dar ir parašysiu, bet tos niekada. Mes visą gyvenimą rašome vieną knygą, tapome vieną paveikslą ir nueiname ne po akacija, bet po kapinių klevais, taip ir neparašę, taip ir nenutapę.
Jaunas Flauberf'as laiške savo draugui rašė: "Norėčiau visiškai pasinerti į meną, tegu visa kita eina po velnių". Taip ir padarė. Visą gyvenimą prasėdėjo po keliolika valandų per parą prie rašomojo stalo. Jo langas tapo švyturiu Senos upeiviams. Senoje locijoje taip ir parašyta: "Plaukiant žemyn, kairėje pono Flauberf'o langas". Gyvenimo saulėlydyje, kai jau nieko pakeisti nebegalima, jam staiga kilo baisi abejonė: o jeigu ir grožis, kuriam jis paaukojo tikėjimą Dievu, žmogumi, gyvenimu, tokia pat apgaulė, kaip ir visa kita?
Stendhalis kadaise paprašė iškalti ant jo kapo akmens: "Gyveno, rašė, mylėjo".
Labai nedaug laimingųjų, kuriems užtenka gyventi ir žiūrėti. Ir matyti.
Pagal įprastą logiką, Tavo herojaus pasirinktas gyvenimo būdas turėtų slėgti skausminga vienišybe, tačiau skaitytojas to nejaučia - atvirkščiai, kūrinys alsuoja gyvenimo pilnatve. Galbūt ir todėl, kad apysakoje veikia ne vien "gyvieji" personažai (ji, Leokadija, Zuzana, Poviliukas ir t.t.) - joje dažnai tarsi atgyja ir daiktai, atsiskleidžia jų būtis, pripildydama pagrindinio herojaus pasaulį vis nauja patirtimi, išgyvenimais, pojūčiais, dvasingumu... Visa tai tarsi kompensuoja netoliese šurmuliuojančio, bruzdančio gyvenimo pilnatvę -tariamą ar tikrą - čia jau kaip kam atrodo. O gal junginys vienatvė-pilnatvė iš tiesų yra nesuderinamas, prieštaringas, netgi alogiškas?
Ilgus metus buvome pratinami tik griauti. Degino bibliotekas, griovė bažnyčias, architektūros paminklus, kirto parkus, naikino dvarus, niokojo ir teršė nematytais mastais gamtą. Žmogus nebemoka, deja, ir dabar nebemoka gyventi negriaudamas. Jeigu jau negali išsprogdinti bažnyčios, nuplės nors telefono ragelį, sulaužys suoliuką skvere. Su tokiu pat įniršiu, buku užsispyrimu, gyvulišku atkaklumu naikina ir pats save, savo dvasią. Labai nedaugelis atsispyrė šitam naikinimo demonui, bet neabejoju, jog daugelis, net ne visiškai aiškiai suvokdami, ko nori, ilgėjosi harmonijos, dvasios ramybės. Pripratinti, priversti gyventi ir trypti kartu su banda, amžinai vieniši ir įtūžę, nelaimingi, pasiilgdavo tos tikrosios, taurinančiosios vienatvės tylos.
Gal prieš penkiolika metų buvau priverstas kelias savaites gyventi Maskvoje. Negailestinga vidurvasario saulė svilino megapolį. Tūkstančiai suprakaitavusių, irzlių žmonių lėkė gatvėmis, grūdosi metro stotyse, negalėjo nurimti ir trypė didžiulėse eilėse. Ir akys kaip pasibaidžiusių arklių. Šiukšlinų skverelių dulkina žolė ir aplaužyti skurstantys dekoratyviniai krūmai. Jaučiau, kaip šitas beprotiškas ir beprasmis skubėjimo sūkurys įtraukia ir mane. Tuščiame, nugriovimui pasmerktame name, kuriame buvau apsistojęs, kankino košmarai - ausyse aidėjo tūkstančiai skubančių žingsnių, užėjo nemiga. Ėmiau keltis su saule ir rytais sėdėdavau Aleksandro parke. Dieną prie suoliukų prasibrauti būdavo neįmanoma. Ten jau rasdavau mažą sudžiūvusį seneliuką. Vienplaukis, padėjęs apspurusią senovišką skrybėlę ant suolo, sėdėdavo beveik nejudėdamas, žiūrėdamas į čirškaujančius tako smėlyje žvirblius. Kartą vis dėlto mes įsišnekėjome.
- Jaunuoli, - tarė jis man, - ar jūs pastebėjote, kad Maskvos gatvėse ir skveruose nėra suoliukų? Nėra. Kad žmonės neatsisėstų ir nepagalvotų.
Yra tokios Williamo Blake'o eilutės:
To see a World in a grain of sand,
And a Heaven in a wildflower,
Hold Infinity in the palm of your hand,
And Eternity in an hour.
Kad pamatytum pasaulį, reikia sustoti ir įsižiūrėti, kad išgirstum jo paslaptingą ir švelnų šnabždesį, kurį girdi tik dvasia, reikia sustoti ir įsiklausyti. Įsiklausyti tyloje ir vienatvėje, ramybėje, nutildžius savo sielos triukšmą. To šnabždesio negali nuslopinti patrankų griausmas, belieka sukelti triukšmą žmogaus sieloje. Tą gerai žino pasaulio galingieji, kurie, tikriausiai patys nesuprasdami kodėl, bijo girdinčio ir matančio.
Šitaip pašėlusiai lekiant, pasaulis, daiktai subyra į skeveldras, ir lekiam dar greičiau, kažkodėl manydami, kad taip suspėsim, galėsim aprėpti visumą, pajusti gyvenimo pilnatvę, kurios paslapčia ilgisi širdis. Pažanga, mokslo laimėjimai - kas tai, ką jie davė žmogui, jo dvasiai? Koks man skirtumas, ar aš žūsiu pervertas strėlės, ar moderniausio automato kulkos? Kartais atrodo, kad kažkuriuo momentu žmonija išsuko iš kelio ir galvotrūkčiais nulėkė šunkeliais. Ir nepaisant viso šito, vis dar yra žmonių, kurie tikisi: kas nors sustos prie jo paveikslo, perskaitys, o ne perbėgs akimis jo knygą.
Įsiklausys vienatvėje, ką jam sako laukinės erškėtrožės žiedas.
Laikas - kaip upė, o į tokią pat upę, žinia, įbristi kelis kartus neįmanoma. Šią tiesą gerai žino ir apysakos "Balti praėjusios vasaros debesys" herojus, tačiau vis tiek mėgina susigrąžinti praėjusį laiką. Kas verčia, kokie žmogiškosios sąmonės slėpiniai skatina šitai daryti, nors jis iš anksto numano, kad galų gale teks nusivilti?
Naikinimo chaosas per keletą metų nušlavė Lietuvos kaimą. Neabejoju, kad, prisidengus žemės ūkio pažanga ir panašiais siekiais, tai buvo daroma sąmoningai. Manau, kad tai buvo baisiausia nelaimė, ištikusi mūsų kraštą. Baisesnė nei rezistencijos paskandinimas kraujyje, nei šimtų tūkstančių tremtis į Sibirą. Pirmą kartą buvo pakirstos to savotiško krašto šaknys. Nudžiūvo atžalos, nutautėjo bajorija, inteligentija, bet kol buvo gyvos šaknys, galėjai neabejoti, kad atkakliai, nepaisydamos visų istorinių negandų, kils naujos, kol užaugs vieną kartą tvirtu medžiu. Nesunku įsivaizduoti, kaip viskas lengviau ir paprasčiau eitųsi šiandien, jei kaimas tebebūtų.
Dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti namus, sodybas, kurių kiekvienas kampelis turėjo prasmę, praeitį, kur kiekviena pėda, ir kiekvienas žmogus tai jautė, jungė jį su seniai išėjusiais, gal ne taip pasakiau - iš senųjų kaimo sodybų niekas neišeidavo. Tai kas, kad jį nulydėdavo į netolimą smėlio kalnelį. Jo dvasia likdavo gyventi čia, sekė pasilikusiųjų žingsnius, jiems padėjo jų darbuose ir varguose, jų šaukdavosi ir jų klausdavo sunkią valandą. Jie buvo čia, jie ateidavo prie Kūčių stalo. Takas turėjo prasmę, turėjo prasmę ir atmintį sena liepa lauko gale, akmuo prie klėties slenksčio, kiekviena įdubėlė, kiekviena bala, kalnelis turėjo savo vardą. Kryžius, koplytėlė kieme, sena kraičio skrynia kamaroje, audimo staklės ant aukšto, kad jau ir nebevartojamos. Aš mačiau, kaip jie išėjo, mačiau, kaip vertė su šaknimis obelis, šimtamečius ąžuolus (nors gamtos apsaugos įstatymai draudė tą daryti!), ir nesu anuomet nė viename laikraštyje skaitęs ar šiaip girdėjęs, kad daromas baisus nusikaltimas. Mačiau paliktas kraičio skrynias apleistuose namuose, mačiau paliktus kryžius, statulėles - neįsivaizduojamas dalykas! - paliktas koplytėles kieme. Tik vienas kaimynas pasakė praeidamas: jei nori - pasiimk, vis tiek su traktorium nuvers.
Mano amžiaus žmonės, kurie dar užaugo sename, taip ir norisi sakyti, tikrame kaime, per tuos keletą metų neteko tėviškės, gimtinės, gimtųjų vietų. Tapo valkatomis klajokliais savo žemėje.
Aš nebegaliu sugrįžti, kaip ir daugelis, ir pereiti kad ir pasikeitusiais per tuos dvidešimt trisdešimt metų savo gimtojo kaimo takais, nebegaliu nueiti prie upelio, paslaptingai vingiavusio palaukėmis; iš viso to peizažo, kurį matė vaiko akys, neliko nieko.
Metams bėgant, vis labiau jaučiu tą nepataisomą netektį, ir vienintelis dalykas, ką aš galiu, tai sugrįžti ten mintimis. Keista, bet atmintis išsaugojo absoliučiai viską, ir kartais, taip sėdint naktį, priešaušrio valandomis, atrodo, kad grįžta laikas. Laikas, kuris ten tekėjo visai kitaip. Dabar kartais pajuntu, kad užstrigo amžinas laiko ratas, kad pasaulis pasidarė netikras, kad vaikštau tarp nevykusių kažkokio nemokšos pastatytų dekoracijų. Laikas sustojo prieš kažkokį tik nujaučiamą lūžį, ir griūva tyliai akyse Vilniaus senamiestis.
Meno laikas visai kitas.
Pabaigai norėčiau paklausti Tavęs jau ne kaip konkretaus kūrinio autoriaus, o kaip literatūros žurnalo darbuotojo, kuris nuolat laiko pridėjęs ranką prie naujosios mūsų literatūros pulso. Visi vienodai jaučiame, kad šiuo metu jis gerokai prislopęs, bet nevienodai aiškinamės šio reiškinio priežastis. Būtų įdomu išgirsti apie tai ir Tavo nuomonę.
Man atrodo, kad tiesiog dabar be pagražinimų matom tą padėtį, kuri buvo visą laiką. Žinoma, aš galiu kalbėti ir kalbu tik apie prozą. Būkim atviri, didžiąją - ne visą! - leidžiamų knygų dalį pateikdavo rašantieji, kad turėtų. Pasikeitė laikai, nebaigti romanai nugulė stalčiuose, bet, kaip dabar mėgstama sakyti, esu optimistas. Išlįs tie romanai, autoriai pakeis veikėjams antpečius ir vardus, ir jie guls ant droviai nuleidusių akis redaktorių stalo. Tik nežinau, kaip bus su turėjimu. Sanča Pansa gavo gubernatorystę, nulipo nuo savo asilo ir įsitaisė krėsle. Bet juk puikiai žinome, kad be savo pono jis ilgai neištvers. Gal praeis dešimt metų, gal dvidešimt.
Kas rašė, tas rašys. Turiu omeny rašytojus ir grafomanus. Vienaip ar kitaip išeis ir jų knygos. Gal ir ne visos. Tik tikrai žinau, kad nei Rosinantas atsiganys, nei jo šeimininkas.
Klausinėjo JONAS VABUOLAS
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
