ltKazys Boruta - Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte (The Windmill of Baltaragis, or the Events of the Old Times in the Land of Paudruvė)
About text Content
Oi tas Girdvainis, kokią bėdą ir vėl jis prasimanė ant savo galvos, uždegdamas Gaidžgalės karčemą! Bet jis visai nežinojo, kad, atkeršydamas už obuolmušius, išlaisvina savo priešininką Pinčuką, kuris, Visgirdos suvarytas į tabokinės ragą, buvo užkištas į karčemos sąsparą.
To nežinojo ir Šešelga. Tada jis, baisiai išgąsdintas, nei gyvas, nei miręs, buvo užlindęs už statinių ir visas iš baimės drebėjo, laukdamas galo. Tik tada atsipeikėjo, kai pro langą plykstelėjo žaibas ir nuo griausmo sudrebėjo karčema. Pašoko apkvaišęs iš užkampio, bet čia pro lubas lyžtelėjo liepsnų liežuviai ir visa karčema priėjo dūmų. Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užremtos, ir jų niekaip negalėjo išversti, o jau liepsna svilino akis.
Tuo metu su baisiu trenksmu sprogo karčemos kampas, kur buvo tabokinės ragelyje užkištas Pinčukas. Tabokinės ragas užsidegė ir sprogo, Pinčukas ištrūko ir kaip žaibas išlėkė, nugriaudamas visą karčemos kampą.
Persigandęs Šešelga pagalvojo, kad vėl trenkęs žaibas, atbulas griuvo atgal į karčemą ir apsvilęs su dūmais išsivertė pro langą.
Lauke siautėjo audra, žaibai skaldė dangų. Pleškėdama liepsnojo visa karčema. Šešelga norėjo bėgti į kaimą pagalbos, bet galva apsisuko, ir jis, pats nežinodamas kaip, nurūko, apsvilęs kaip paršas, į Paudruvės pelkes, rėkdamas:
- Gelbėkit, gelbėkit!
Bet pro audrą niekas neišgirdo jo riksmo ir nesiskubino į pagalbą. Jis pats, visas rukdamas, nusirito į pelkes ties pirma akivara ir ten sutiko Pinčuką, kuris pirmas spėjo atlėkti ir užgesinti savo degančius gaurus.
- Ko čia dabar rėki? - supyko Pinčukas, pamatęs atlekiantį ir visą rūkstantį Šešelgą.
- Gelbėk! Girdvainis karčemą uždegė, - pravebleno Šešelga, - ir visai mane pražudė.
- Tai ir gerai, kad uždegė karčemą, - atsakė piktai Pinčukas. - Mane išgelbėjo. Aš šaukiau ir cypiau Visgirdos tabokinėje, užkištas į sąsparą, o tu nesusipratai manęs išgelbėti.
- Nežinojau, prieteliau, nežinojau, - puolė nusiminęs Šešelga ant kelių. - Maniau, Raupio dūšia vaidenasi ar svirplys kur įsimetęs zvimbia...
- Nežinojai, tai ko dabar nori?
- Gelbėk, prieteliau! - maldavo Šešelga šliauždamas.
- Kaip aš tave išgelbėsiu? - traukėsi atbulas Pinčukas. - Lįsk, jei nori, į akivarą ir užsirauk.
- Pasigailėk, - prišliaužęs Šešelga bučiavo Pinčuko kanopas. - Mane tokia nelaimė ištiko, o tu dar akivarą siūlai. Negana, kad Girdvainis karčemą uždegė, o tu visai mane pražudyti nori.
- Kas man darbo? - atsakė iš kantrybės išvestas Pinčukas. - Ką aš veiksiu su tokiu apsvilusiu, bedančiu padegėliu?
O Girdvainis, atgavęs visą savo išdidumą, eina tiesiai per kalnus į Baltaragio malūną. Man reikia jam už akių užbėgti. Na, tai lįsk greičiau į akivarą, kol aš tavęs dar tenai neįgrūdau.
- Kaipgi čia dabar aš, bajoras, o lįsiu kaip kiaulė į dumblą? - įsižeidė Šešelga ir bandė atsikelti. Ko jis čia taip žeminsis prieš nusususį velnią, kuris nenori jam padėti ir taip biauriai tyčiojasi iš jo. Bet nespėjo Šešelga atsistoti, kai, netekęs kantrybės, Pinčukas savo padarė.
- Bajoras - ne bajoras, - tarė, - o aš neturiu laiko ilgiau su tavim terilotis! - Pagriebė už sprando besikeliantį Šešelgą ir tėškė į vidurį liūno, kad to tik kojos suvyburiavo ore ir dingo akivaro mauruose.
Palikęs Šešelgą burbuliuoti liūne, Pinčukas nulėkė strimagalviais, nesiekdamas kanopomis žemės, šlubčiodamas ir pasišokdamas, užbėgti Girdvainiui už akių, kad tas nenueitų į Baltaragio malūną. Bet nelengva buvo pasivyti. Ir ne todėl, kad buvo raišas. Visą laiką plieskė žaibai, griaudėjo perkūnija, o Pinčukas, - nuo to laiko, kai pašovė jį Baltaragis, sirgo baimės priepuoliu, - dabar bijojo, kad jo perkūnas nenutrenktų, tai slapstėsi kaip kiškis už kiekvieno akmens ar kelmo.
O Girdvainis ėjo neatsigrįždamas gaisro atšvaistėse tiesiai per kalnus Udruvės ežero link, kur ant pakriūtės stovėjo Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, laukiančias pagalbos. Girdvainis ėjo tiesiai link jų, nieko nepaisydamas, tik norėdamas greičiau juos pasiekti. Kas bus paskui, tas bus, kad tik suspėtų, kol žaibas jų nenutrenkė. Tada jis pats išsigelbėtų ir Jurgą išgelbėtų. Kaip ir kokiu būdu, jis to nežinojo ir apie tai negalvojo, tiktai visa širdimi veržėsi prie jų, tarsi širdyje ir būtų visas išsigelbėjimas.
Tai ir Pinčukas negalėjo Girdvainio pasivyti, o juo labiau už akių užbėgti. Jį apakindavo žaibai, ir jis turėjo klupti ir slėptis už kiekvieno akmens ar kelmo. O Girdvainiui žaibai apšvietė kelią, ir jis ėjo, nenuleisdamas akių nuo iškilusių malūno sparnų, viršum kurių visa audra telkėsi, kryžiavosi žaibai ir griaudėjo perkūnija. Tie žaibai draskėsi Girdvainio širdyje, ir perkūnijos griaudėjo viršum jo galvos.
Bet to jis nepaisė, negirdėjo ir nematė. Jis pats ėjo kaip audra - gaivališka, akla, nesulaikoma. Tai kur jį Pinčukui pavyti? Būtų ir nepasivijęs, jei Girdvainio širdyje nebūtų kilusi abejonė. Tai kas, jei ir nueis jis per baisiausią audrą pas savo nuotaką, bet ką darys be savo obuolmušių, kuo ją sužavės ir kaip išneš į naują gyvenimą? Pasiilgusia širdimi ant savo rankų? Bet tos rankos, kilus abejonei, nusviro, ir Girdvainis sustojo viršum kalno, su baisiu ilgesiu žiūrėdamas į Baltaragio malūno sparnus, apšviestus žaibų ir perkūnijos. Ar ten jo laukia? Ar ten jo ilgisi? O jeigu nelaukia, nesiilgi, tai ką jis padarys viena savo pasiilgusia širdimi?
Tuo akimirksniu pasinaudojo Pinčukas. Jis užuolankomis, pakalnėmis užbėgo Girdvainiui už akių, nusiplėšė karną, sumezgė kilpą, užmetė ant šakos ir pats, ant jos prigludęs, suposi, tykodamas ateinančio Girdvainio. O suabejojęs Girdvainis leidosi į pakalnę ir pametė malūno sparnus iš akių. Ta proga pasinaudojo klastingas Pinčukas ir užmetė kilpą Girdvainiui ant kaklo. Girdvainis nespėjo suprasti, kas čia atsitiko, tiktai obuolmušiai nusižvengė pro perkūnijas ir malūno sparnai švystelėjo kaip susikryžiavę žaibai.
Perkūnas trenkė į pušį, bet nepataikė Pinčukui, tik pušį pargriovė, kuri griūdama pritrenkė Girdvainį su karnos kilpa ant kaklo. O Pinčukas tiktai nusikvatojo, nugalėjęs savo priešininką, ir nulėkė į Baltaragio malūną, palikdamas Girdvainį po nugriuvusia pušimi su kilpa ant kaklo.
Ak tu Girdvaini, ko tu klajojai, suradęs savo nuotaką, eidamas per audrą, suabejojai, tai viską praradai ir pats žuvai.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
