en
Pirmieji gaidžiai pragiedojo, o Baltaragio seklyčioje vis dar sėdėjo Girdvainis su savo piršliu Anupru ir nesirengė keltis nuo stalo.
Alaus statinė neišseko kamaroje, pilni ąsočiai vis dar putojo ant stalo, atrišdami piršlio ir uošvio liežuvius, ir jie, nors dėl Anupro vienos ausies kurtumo ne visai susikalbėdami, - dažnai kalbėjo kiekvienas sau, - sėdėjo vienas antrą apsikabinę kaip geriausi bičiuliai, negalėdami pabaigti kalbos.
Baltaragis barė Anuprą ir juokomis, ir iš širdies, kad jis, senas žmogus, o apgavikas, apsimetęs pakeleivingu, nori pavogti iš jo brangiausią turtą, senatvės vienintelę paguodą dukterį, o Anupras, nors ir ne viską nugirsdamas, ką jam uošvis sako, bet savo tvirtino: jis dosniausias žmogus ir atvežęs jam tokį žentą, kokio kito visam pasauly nerastum.
- Oi tu, piršly melagi, - neatsileido Baltaragis, - kaip tau ne gėda taip meluoti?
- Aš nemeluoju, - tvirtino Visgirda, - o prie dukrelės kaip nendrelės duosiu tau sūnų kaip ąžuolą, senatvės užuovėją ir paramą.
Pagaliau susitaikė uošvis su piršliu. Sumušė rankomis ir išgėrė dar po vieną alaus ąsotį. Bet matydami, kad vienu prisėdimu neįveiks visos statinės, apsikabinę pradėjo snausti, kad ir vėl kiek nusnūdę galėtų iš naujo imtis už ąsočių.
O Girdvainis su Jurga vis dar negalėjo atsižiūrėti vienas į kitą. Iš tikrųjų jie nedrįso tiesiai vienas į kitą pažiūrėti, tiktai žvilgčiojo paslapčiomis, bijodami pasakyti tuos žodžius ir išduoti tuos jausmus, kurių abudu buvo kupini ir pasiilgę. Tarytum tie žvilgsniai, kurie daugiau negu žodžiai kalbėjo, atėmė abiem žadą, ir jie stebėjo vienas kitą tylūs, negalėdami apversti liežuvio.
Dingo Girdvainio visas mandrumas, ir jis pats savęs nesuprato, kas jam atsitiko, užmiršo ir Jurga savo prižadus atversti Girdvainio išverstus kailinius (deja, Girdvainis, eidamas į seklyčią, kaip numetė juos ant vežimo, taip ir užmiršo) ir į akis pasijuokti.
Ak, ji juokėsi į akis, tiktai visai kitokiu juoku, negu žadėjo. Tas juokas ėjo iš širdies gilumos ir ją pačią gundė, kaip pirmą kartą sutikta laimė.
Tiktai kai seniai užsnūdo, nepajėgę išgerti visos statinės alaus ir visų kalbų iškalbėti, prakalbėjo jaunieji:
- Jurga, - tarė Girdvainis ir pats savo balso nepažino. Toks nedrąsus jis buvo ir lyg užkimęs. - Eik už manęs. Skriskim su mano obuolmušiais per visą gyvenimą.
- Nežinau, - atsakė Jurga, o akys išdavikės juokėsi. - O kur mes nuskrisim?
- Ten, kur savo laimę atrasim! - ištiesė Girdvainis rankas, norėdamas apkabinti merginą, kaip savo laimę.
- Vargu, - išsisuko Jurga ir kaip pagunda žvilgtelėjo į akis. - Suviliosi ir pamesi.
- Ne, - atsakė Girdvainis, siekdamas Jurgos. - Greičiau savo obuolmušių ir galvos neteksiu, negu tave pamesiu.
- Gal būt, - nusijuokė Jurga, - obuolmušius prarasi, galvos neteksi ir mane pamesi.
- Niekados! - pakilo Girdvainis. - Su tavim ir savo obuolmušiais skrisiu kaip vėjo sparnais į savo laimę.
- O gal nelaimę? - abejojo ir gundė Jurga, išsisukinėdama iš Girdvainio glėbio.
Po visą seklyčią Girdvainis gaudė Jurgą ir negalėjo sugauti. Ta išsisukinėjo kaip vėjas ir juokėsi.
- Vis tiek mano būsi, - nirto bernas, - nors žemė skirsis.
- Jei persiskirs, tai kaip susitiksim? - juokėsi mergina.
Tiktai kai tretieji gaidžiai pragydo ir Girdvainis pradėjo nusiminti, nesugaudamas Jurgos, ji pati pagavo Girdvainį.
- Kas bus, tas bus, eisiu už tavęs, skrisiu su tavo obuolmušiais nors ir į pasaulio galą! - vienu atsikvėpimu pasakė, o rankos kaip pelkių vijokliai apsisuko apie berno kaklą, ir taip pabučiavo, kad Girdvainiui naktis staiga prašvito.
Stvėrė Girdvainis Jurgą į glėbį, tris kartus apsisuko seklyčioje ir sako:
- Važiuojam užsakų!
Tada pabudo piršlys, snaudęs užustalėje, ir pažiūrėjo, pramerkęs akis:
- Ar jau? - paklausė.
- Jau! - atsakė Girdvainis ir išlėkė pro duris, nešdamas glėbyje Jurgą.
Aušo rytas, ir obuolmušiai, jau seniai laukdami šeimininko ir nesulaukdami, nusižvengė, jį pamatę.
- Lėksime, mano žirgeliai, kaip dar niekada nelėkėme, - tarė Girdvainis, šokdamas stačias ant dugninės (gardis atvažiuodami kažkur pametė) ir Jurgą užsitraukdamas.
- Dabar laikytis! - apkabino Jurgą ir paleido arklius kiek įkabina. O tie, tarsi tiktai laukę ženklo, pakilo kaip viesulai, kad net malūno sparnai pradėjo suktis, ir nulėkė į pakalnę, nunešdami Girdvainį su Jurga.
Anupras, nespėjęs prasiblaivyti nuo pagirių ir snaudulio, išbėgo iš seklyčios į kiemą, išgirdęs vežimo dundėjimą, bet ryto prieblandoje tiktai toli pakalnėje pamatė, kaip lekia tarytum su sparnais jaunikis ir nuotaka.
- Palauk! - šūktelėjo, bet pats tik savo balsą išgirdo. - Palauk! Nenuvažiuosi vienas be manęs.
Susirūpino Anupras, prisiminęs, koks sunkus buvo kelias, bet vienu rūpesčiu ne ką galėjo padėti. O Girdvainiui visai nerūpėjo nei kelias, nei jo pavojai. Jis ir be kelio nuvažiuotų užsakų su savo nuotaka nors ir padangėmis.
- Tegu jums dievas padeda, - tarė Anupras, kai Girdvainis su Jurga dingo kelio vingiuose, ir sugrįžo atgal į seklyčią.
O Baltaragis dar snaudė, apsikniaubęs ant stalo, ir negirdėjo, kaip išvežė jo dukterį. Toks sunkus miegas užėjo tarsi prieš mirtį.
- Kelkis, - prižadino jį Anupras. - Pramiegojom mudu, seniai, o jaunieji išvažiavo.
- Kas išvažiavo? - nesuprato iš karto Baltaragis.
- Nagi jaunikis su nuotaka, - mostelėjo ranka Anupras. - Ant užsakų. Ir mane paliko.
Prasiblaivė Baltaragis, ir staiga jam liūdna pasidarė. Toks vienišas pasijuto, kaip dar niekada. Nubraukė delnu ašarą nuo blakstienos ir apsikniaubė ant stalo.
Anupras suprato tėvo liūdesį ir tarė, kad pats nesusigraudintų:
- Išgersime, svotai, ar ką?
- Išgersime, - sutiko Baltaragis.
Gėrė seniai ir tylėjo. Kiekvienas savo galvojo.
Tad ir gėrė tylėdami.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
