en
Tuo metu Gaidžgalės karčemos atskiroje kamaroje jau trečia para, nuo žmonių akių pasislėpęs, sėdėjo užsidaręs vienas su buteliu degtinės senas arkliavagis Raupys su didele ruda barzda ir viena koja, trumpesne už kitą.
Ne kartą ūkininkai buvo sugavę Raupį arklius bevagiant ir atsilygindami sutrumpinę kartais vieną koją, kartais kitą, tiktai niekada abiejų lygiai. Tai arkliavagiui ir teko būti čia viena, čia kita koja raišam, jog kartais ne tiktai kiti, bet ir jis pats nežinojo, kuria koja raišas. Bet tai nė kiek nekenkė arkliavagiui. Priešingai, dar padėjo, nes žmonės iš karto jo pažinti negalėjo, nežinodami, kuria koja jis raišas.
Bet ne dėl to graužėsi Raupys, nors vagystės ir nemaža jam sveikatos atsiėjo. Jis gėrė degtinę ir krimto savo rudą barzdą, kad lig šiol neįstengė pavogti Girdvainio obuolmušių ir su jais išvažiuoti į Prūsus. Ką darė, kaip stengėsi, nieko negalėjo padaryti ir tik veltui kankinosi. Dieną naktį tie arkliai jam iš galvos neišėjo: lakstė jo mintyse, žvengė jo ausyse, dieną ir naktį prisisapnuodavo.
Tie arkliai ir dabar jam nedavė ramybės. Todėl keikė ir krimto save, kad jis pasenęs kaip kelmas ir pasidaręs niekam netikęs arkliavagis. O ar maža arklių jis pavogęs, ir dar kokių! Bet veltui pasiguosti norėjo Raupys, kad Girdvainio arkliai esą tiktai katinai prieš tuos, kuriuos jis išjojo į Prūsus.
Širdo Raupys ir niekino Girdvainio obuolmušius, nes jų neįstengė pavogti. Net prieiti prie jų negalima buvo, nes Girdvainis juos saugojo kaip savo akį. Su obuolmušiais keldavo, su obuolmušiais guldavo ir niekada jų iš akių neišleisdavo. Tai kaip iš tokio arklius pavogsi, nebent tiktai su velnio pagalba?
Kai tik užėjo Raupiui velnias galvon, prasivėrė karčemos persikreipusios durys, sugirgždėjo surūdiję sukavielai ir įėjo kur buvęs nebuvęs pats Paudruvės pelkių velnias Pinčukas. Tiktai šį kartą ne kaip ponaitis su lazdele rankoje, žalia skrybėlaite ant galvos ir povo plunksna už skrybėlės, koks jis paprastai pasirodydavo Gaidžgalės karčemoje. Šį kartą Pinčukas atėjo temstant į karčemą ne tiktai be lazdelės ir be skrybėlaitės, bet toks suniurkytas ir sumurdytas, sudraskytas ir sumindžiotas, kad baisu buvo pažiūrėti, ir toks jau nelaimingas, kad net pažinti jo nebuvo galima.
Senas Pinčuko bičiulis, karčemininkas Šešelga, nususęs bajorpalaikis, kuriam iš visų dvarų, kuriuos jo tėvų tėvai turėjo ir praūžė, liko tiktai viena pakelės karčema, kurią jis pats baigė pragerti, ir tas bajoriškas unaras, kuris karčemininkui tiko kaip šuniui penkta koja, dabar net ir tas nususėlis iš karto nepažino Pinčuko ir palaikė jį nevykėliu bernu, kurį gaspadorius gerai apkūlė, sugavęs lendant pro langą į kamarą pas mergas.
O Pinčukas, pravėręs karčemos duris, bailiai žvilgtelėjo, lyg bijodamas įeiti ir kažko ieškodamas. Paskui krūptelėjęs atsigręžė (vis tie Girdvainio arkliai vaidenosi!), ar kas nesiveja, ir tik gerai įsiklausęs (vis tos Girdvainio arklių kanopos ausyse tebekaukšėjo!), kiek apsiramino ir įėjo į karčemą.
- Labas vakaras, - pasakė nedrąsiai ir žvilgtelėjo į Šešelgą, lyg pasigailėjimo ieškodamas.
Šešelga net nepažiūrėjo kaip reikiant į Pinčuką, tiktai viena akim dėbtelėjo ir nusisuko. Toks jau buvo jis apdraskytas ir iškoneveiktas, kad net koktu. Ant veido - vienos mėlynės ir guzai, o kairiajame žande taip ir stovėjo įspausta arklio kanopa. Iš drabužių tiktai vieni skudurai likę: švarkelis - sumintas, purvinas, kelnės - sudraskytos, viena koja į klumpę įsistojęs, kita - visai basa, arklio kanopa taip ir kyšojo, nieku nepridengta. Matyt, tokia nelaimė ir nešlovė pirmą kartą Pinčuką buvo ištikusi, kad jis net nuovokos neteko, kaip žmonėse turėtų pasirodyti.
Tai argi nuostabu, kad Šešelga, tas išdidusis šunbajoris, Pinčuko nepažino, neatsakė į jo pasveikinimą, tiktai nusigręžė į šalį, kaip nepageidaujamo svečio sulaukęs, ir burbtelėjo nepatenkintas:
- Eitum iš kur atėjęs, tuojau karčemą uždarysiu.
- Aš neilgam, Šešelga, - gailiai sumykė Pinčukas, - svarbų reikalą turiu.
Tai išgirdęs, karčemininkas visai pasipūtė ir supyko. Kažkoks bernapalaikis, ir tiesiai Šešelga jį vadins! Nesulaukta galva, dar ką prasimanys!
- Kam Šešelga, o kam pan Šešelgevič, - pasipiktinęs atsakė karčemininkas. - Su tavim, parše, kiaulių neganiau. Turėtum žinoti, kaip su bajoru kalbėti.
Pinčukas visai nusiminė. Negi nelaimėje visi prieteliai būtų nuo jo nusigrįžę?
- Argi nepažįsti manęs, pan Šešelgevič, - su gailiu priekaištu pasakė Pinčukas. - Tai aš, Pinčukas.
- Pan Pinčuk? - nustebo Šešelga. - Negali būti!
Netikėdamas, kad tas pats būtų, priėjo arčiau prie Pinčuko, o kai pažino, net akis išpūtė:
- Iš kur toks atsiradai? Negi tavo broliai pragare būtų taip sumurdę, kad pristojai pas mužiką Baltaragį už berną? O gal Baltaragis tave taip išniekino? Sakiau, pane, nesusidėk su tuo mužikpalaikiu. Nebajoriškas reikalas pas chamą tarnauti.
- Ne, Šešelga, ne Baltaragis taip mane išniekino, - atsiduso Pinčukas. - Tiktai jis apgavo mane.
- Apgavo? - išvertė akis nustebęs Šešelga. - Taip aš ir maniau. Ko kito gali laukti iš tų chamų?
- Taip jau išėjo, Šešelga, - atsiduso Pinčukas. - Ką dabar darysi! Už tai aš jam su kaupu atsilyginsiu.
- Atsilygink, pan Pinčuk, atsilygink, - pritarė Šešelga. - Nusileisi chamams, tai mums, bajorams, visai gyvenimo nebus.
Pinčukui bajorų reikalai mažai rūpėjo (net pragare juos menkai vertino: už vieną grašį galima buvo nupirkti dešimt bajoriškų dūšių), tai apsidairė po tuščią karčemą ir paklausė:
- Ar nežinai, kur dabar būtų Raupys?
- Kaip nežinosiu? - užrietė nosį Šešelga iš to mandrumo, kad velnias nežino, o jis žino. - Nagi pas mane kamaroje trečia para geria. Išneštum tu jį greičiau į pragarą nuo mano biednos galvos. Visą karčemą pasmardino tas chamas.
- Gerai, - sutiko Pinčukas. - Leisk tu man su juo truputį pakalbėti.
- Labai prašau, pan Pinčuk, - nusilenkė Šešelga ir pravėrė kamaros duris.
Bet nespėjo dar ligi galo atidaryti kamaros durų, kai iš ten pasigirdo niaurus urzgimas ir tuščia bonka kaukdama išlėkė pro duris, vos neužgavusi Pinčukui per galvą, tas spėjo linktelėti, ir sudužo į sieną.
- Sakiau tau, velnio bajorpalaiki, nieko neleisk į kamarą, - pasigirdo Raupio atšiaurus balsas. - Kiek kartų turiu aš tau sakyti, šunsnuki? Aš rūpesčių turiu, man reikia vienam pagalvoti.
- Raupy, nekvailiok, - rimtai supyko Šešelga, kad Pinčuko akivaizdoje arkliavagis taip jį niekina. - Čia pan Pinčuk pas tave su reikalu.
- Koks ten šuns pan ir su kokiu reikalu? Nieko nenoriu žinoti nei girdėti, - paspyrė Raupys koja iš vidaus duris ir užtrenkė, o paskui šūktelėjo: - Atnešk man dar vieną bonką.
- Gausi, nesitrankyk, - nusileido Šešelga ir atsigręžė į Pinčuką. - Nieko nebus. Šiandien su juo nesusikalbėsi. Girtas kaip maišas. Tikras chamas.
- Ne, - atsakė Pinčukas. - Kaip tik šiandien man reikia su juo susitarti, gražumu ar piktumu. Jeigu pro duris neįsileidžia, tai aš pro rakto skylutę.
Kaip pasakė Pinčukas, taip ir padarė. Nespėjo Šešelga pamatyti, o velnias tik pasipurtė ir įlindo pro rakto skylutę, palikęs už durų klumpę ir skarmalus.
- Koks čia toks skubus reikalas? - parūpo Šešelgai, ir smalsumas jį sugundė. Prikišo ausį prie durų ir klausėsi, ką velnias su arkliavagiu tariasi.
Bet nepasisekė nugirsti. Tuo laiku į karčemą atėjo visas purvinas kalvio parankinis Jurgutis ir šnirpštelėjęs atkišo pasilenkusiam prie durų Šešelgai dvi poras naujų pasagų.
- Ko tau reikia? - atšoko nuo durų supykęs Šešelga.
- Viską pamynė po kojomis obuolmušiai... - dar kartą šniurkštelėjęs, lyg verkdamas, tarė Jurgutis. - Še pasagas. Duok degtinės.
- Pavogei? - užsipuolė Šešelga nepasitikėdamas.
- Savo, o ne tavo, - atsikirto Jurgutis.
Bet ginčytis ir derėtis Šešelgai nebuvo kada, tad, paėmęs vogtas nevogtas pasagas, davė puskvortį degtinės ir išstūmė Jurgutį į priemenę, o pats ir vėl puolė prie kamaros durų skylutės, kur vyko velnio ir arkliavagio kažkokios derybos.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
