404 Kazys Boruta "Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte" | Antologija.lt

Kazys Boruta - Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte

Apie kūrinį Turinys

XXVI

    O vis dėlto Uršulė šį kartą ne visai niekus paistė, nors kaip iš tikrųjų buvo, ir pati nežinojo. Jai pritarti ir jos žinias bei išmintį papildyti būtų galėjęs Jurgutis, bet nežinia, kur jis dingo niekam nieko nepasakęs, ką matęs ir pergyvenęs.
    O su Girdvainio obuolmušiais lenktyniavo ne vienas Pinčukas, bet ir Jurgutis - tartum jo šešėlis. Tada jis, pro dumplių ūžimą išgirdęs nepaprastus šuolius ir vežimo dardėjimą, šoko iš kalvės ir pamatė tiesiai atlekiant kaip patrakusius obuolmušius. Puolė į griovį išsigandęs, kad nesumindžiotų, o paskui, supratęs, kad čia bene tikrasis jaunikis važiuoja piršliais pas Jurgą, iššoko priešais, norėdamas juos pabaidyti. Bet obuolmušiai, pralėkdami pro šalį kaip viesulai, jį patį nubloškė į liūną, iš kur jis vos-ne-vos išsikapstė.
    O paskui iš pelkių staiga pakilo nepermatomas rūkas. Tiktai vežimas kažkur dardėjo ir obuolmušiai žvengė netoli Baltaragio malūno. Tada ir Jurgutis kaip pakvaišęs nubėgo per rūką tiesiai į malūną, kur nebuvo nuo to laiko, kai išjuokė jį Baltaragis už tą jo šnirpščiojimą.
    Ant malūno kalno buvo giedras vakaras, tiktai pakalnėje kaip jūra liūliavo rūkas, versdamasis gurulais. Prie malūno stovėjo vežimas su obuolmušiais žirgais, o pro seklyčios langelį mirguliavo žiburėlis. Nusiminęs Jurgutis priėjo prie langelio ir nusigandęs atšoko - iš Jurgos rankų jaunikis paėmė rūtą ir užkišo jai už kasų.
    - Pražuvo Jurga, - tarė Jurgutis. - Viską pamynė po kojomis nelemti obuolmušiai.
    Ir toks sielvartas jį tada pagavo, kad jis nežinojo, kur dėtis, tiesiog nors imk ir prasmek kiaurai į žemę. Tai norėjo bent obuolmušius atrišti nuo malūno pastovų ir pabaidyti, kad nulėktų į pakalnę (ak, tie obuolmušiai sumindžiojo jo širdį!), bet vos tik priėjo prie jų, kai šie taip suprunkštė ir nusižvengė, jog nusigandęs Jurgutis pats nežino, kaip nusirito į pakalnę.
    Tada jis parėjo į kalvę, bet ir ten nesurado sau vietos. Visą laiką prieš akis stovėjo Jurga, nuleidusi galvą, o iš jos rankų jaunikis ėmė rūtą... Kodėl jis tada nešoko pro langą ir neatėmė rūtos? Jurga būtų kaip žuvėdra ištrūkusi ir nuskridusi paežerėmis. Dabar viskas baigta, viskas pražuvo. Išsiveš ją nežinomas jaunikis į pasaulio kraštą, ir niekada jis nepamatys ir neišgirs jos skambančio sidabrinio juoko. Nusiminęs Jurgutis griebėsi virvės ir norėjo pasikarti po aukštiniu, bet virvė nutrūko, ir jis nukrito ant aslos ties pasagų krūva.
    Pritrenktas ir visai apkvaišęs Jurgutis patamsyje dėliojo pasagas iš krūvos į krūvą, svarstydamas, ką gi daryti, kur dingti, nes jam taip nyku ir šiurpu buvo, tartum visos pakampės atgijusios čežėtų, ir plaukai šiaušėsi ant galvos. O aplinkui dundėjo žemė nuo arklių kanopų ir žvengė obuolmušiai taip skardžiai, kad net tamsa skyrėsi lyg nuo griaustinio. Bet pro kalvės aukštinį ramiai švietė mėnulis. Ta audra šėlo tiktai Jurgučio širdyje.
    Pagaliau nesikęsdamas jis pasiėmė kažkodėl iš krūvos dvi poras pasagų ir išėjo į lauką, nežinodamas, ką toliau daryti. Nuostabi naktis mirguliavo begalybe žvaigždžių, bet jos visos, rodos, krito ant Jurgučio galvos ir savo spinduliais varstė širdį kaip kalavijais. Iš to nerimo pats nežino, kaip čia atsitiko, kad svirduliuodamas nuėjo į Gaidžgalės karčemą ir išmainė pasagas su Šešelga į puskvortę degtinės.
    Kas dėjosi karčemoje, Jurgutis nieko nežinojo, išvarytas į priemenę. Jis godžiai gėrė degtinę su savo ašaromis, kurios kaip ugnis degino, ir nieko kito nenorėjo, tiktai prasmegti kiaurai žemę ir viską užmiršti. Bet nieko neužmiršo ir kiaurai žemę neprasmego, tik, burbuliuodamas degtinę, pajuto, kaip viskas aplinkui sukasi - karčema, malūnas, kalvė, Jurga su jaunikiu, o tie obuolmušiai, kirsdami kanopomis, lekia tiesiai ant jo, lyg sumindžioti norėdami. Tada Jurgutis tiktai susiėmė už galvos ir griuvo, nusirisdamas čia pat į pasuolę.
    Kas toliau buvo, Jurgutis nieko nežinojo, kritęs kaip negyvas. Atsipeikėjo tiktai paryčiu, kai su triukšmu įgriuvo pro duris Pinčukas. Tada Jurgutis jį pirmą kartą pamatė visa velniška baisybe su ragais ir kanopomis! Toks baisus ir paklaikęs iš pirmo žvilgsnio pasirodė.
    Bet tada Jurgutis nespėjo gerai į jį įsižiūrėti, nes pats buvo baisiai išsigandęs, o ir Pinčukas nepaprastai skubinosi. Jis, įlėkęs į karčemą, nuvertė nuo suolo miegantį Šešelgą, pagriebė iš jo pašonės dvikartę, prikimštą šiaudų, čia pat juos iškratė, apversdamas jais Jurgutį, lendantį iš pasuolės, o paskui pasigriebė iš kamaros girtą Raupį, įsikišo jį į maišą ir išlėkė kaip akis išdegęs.
    Visa velnio laimė, kad jis, lenktyniuodamas su Girdvainio obuolmušiais, pametė tabokinę ir, laiku jos pasigedęs, išėjo ieškoti. Prie Aklojo ežero alkūnės atrado savo tabokinę ir pamatė pro aušrą atlekiantį Girdvainį su Jurga. Vos spėjo iš kelio pasitraukti, būtų jį Girdvainis suvažinėjęs ir perniek būtų nuėjęs visas susitarimas su arkliavagiu. Tada jis be kvapo atlėkė į karčemą ir išsinešė dvikartėje Raupį į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius.
    Vos nepatrūko Pinčukas, kol atnešė girtą kaip maišą arkliavagį į Švendubrę ir nusileido su juo prie bažnyčios. Gerai dar, kad Raupys, nešamas padebesiais, prasiblaivė, iškratytas iš maišo, tuojau susivokė ir šoko prie obuolmušių. Bet ir tada vargu ar būtų pavykęs jų sumanymas, jei užsimiegojęs klebonas Bonifacas Bobinas su savo poteriais nebūtų užtrukęs priimti užsakų. Niekais būtų nuėję visos velnio ir arkliavagio pastangos, nes Girdvainis su nuotaka būtų spėjęs po užsakų išlėkti iš Švendubrės su savo obuolmušiais kaip vėjo sparnais. Kur jį tada bepagausi ir kaip pavogsi obuolmušius?
    O Jurgutis tada nieko nežinojo, tiktai, baisiai išsigandęs, kapstėsi iš šiaudų, lįsdamas iš pasuolės, nesuprasdamas, kas čia darosi: sapnuoja ar vaidenasi? Šešelga, pamatęs jį besikapstant, dar labiau nusigando. O Pinčukas su maišu ant pečių spruko laukan, kad net duris išvertė.
    - Tfu, tfu, tfu! - nusispiovė Šešelga, kad dieglys šonan iš tos išgąsties neįsimestų. Jis ne tiek nusigando, kad Pinčukas išsinešė maiše arkliavagį, bet kad antras velnias kapstosi iš šiaudų nusinešti jį patį į pragarą.
    Bet, pamatęs Jurgutį, atsipeikėjo ir nusikeikė:
    - Ak, tai tu čia, girtuokli, po suolais voliojiesi! - suriko ant Jurgučio ir sutrepsėjo lyg į uodegą įgeltas. - Lauk greičiau iš karčemos.
    Jurgutis ir pats spruko pro išverstas duris, nieko nelaukdamas, bet atsipeikėjęs Šešelga sulaikė jį tarpduryje už skvernų.
    - Palauk! - tarė prigrasindamas. - Jei bent vieną žodį kam prasitarsi, ką matei ir girdėjai, tai ir tave velnias pagriebs ir nusineš į pragarą.
    Persigandęs Jurgutis tiktai pasižiūrėjo į Šešelgą paklaikusiomis akimis ir žioptelėjo, visai netekdamas žado. Paskui, ištrūkęs iš karčemininko rankų, pasileido bėgti per laukus kur akys mato.
    Ak, nežinojo tada Jurgutis, kad Pinčukas nusinešė Raupį ne į pragarą, o į Švendubrę, kad pavogtų Girdvainio obuolmušius ir Jurgą pražudytų. Jei būtų žinojęs, tai, nieko nepaisydamas - nei išgąsties, nei siaubo, - būtų pirma velnio ir arkliavagio nulėkęs į Švendubrę ir išgelbėjęs Jurgą, kuri už viską jam buvo brangesnė.
    Bet tada Jurgutis, ištrūkęs iš karčemos, nesusivokė, nei kas čia atsitiko, nei kur jam pačiam dingti nuo viso to klaikumo. Tai ir nuėjo per laukus, pats nežinodamas, kur eina. Ne tiek buvo baisu, kad velnias jį pagriebtų ir nusineštų į pragarą (tegu jau neša, kad nori, vis tik jis neturi kur dėtis), kiek graudu ir baisiai gėda, kad iš vakaro apsivogė ir pragėrė dvi poras pasagų. Kaip tai galėjo atsitikti, Jurgutis negalėjo suprasti. Nebent ir čia velnias pasimaišė ir jį sugundė? Kaip dabar grįši namo ir pažiūrėsi kalviui į akis?
    Bet ir visa tai buvo tik vienas niekas, prisiminus, kad daugiau nebepamatys Jurgos, skraidančios paežerėmis, neišgirs jos skambančio juoko. Kaip tada gyvensi? Paežerės amžinai sutems kaip naktį, o malūnas ant kalno persekios kaip šmėkla savo atsiminimais. Kur tada dingsi?
    Taip baisu, nyku ir graudu Jurgučiui pasidarė, kad jis, ištrūkęs iš karčemos, apsisuko į priešingą pusę ir nuėjo kur akys mato. O kur jis ėjo - pats nežinojo, tiktai toliau nuo to krašto, kur jį kankino baisus nusivylimas ir sąžinės graužimas.
    Taip ir nuėjo Jurgutis per laukus, vengdamas kelio ir tako, niekam nieko nepasakęs, ką matė ir žinojo, nes iš to siaubo, sielvarto ir susigraužimo visiškai neteko žado ir negalėjo žodžio ištarti, tiktai šnirpščiojo ir mykė kažką po nosimi, lyg kūkčiodamas nesulaikomomis ašaromis.
    O kalvis ne tiek pasagų (ir nepastebėjo, kad dvi poros būtų iš krūvos dingusios), kiek jo paties pasigedo. Klausinėjo žmonių, ar kas jo nematė ir nesutiko, bet niekas nieko apie jį nežinojo, tarsi jis būtų vandenyje dingęs. Kalvis ir spėliojo, ar tik Jurgutis nenusiskandino iš tos pakvaišusios meilės, bet ežero vanduo jo paslapties neišdavė.
    Taip ir dingo Jurgutis nežinia kur iš Paudruvės krašto. Pergyventas siaubas jį vis toliau ir toliau varė, kol jis pagaliau nuklydo su savo sielvartu į nežinomus pasviečius, kur žmonės jį priėmė kaip nebylį kvailiuką ir pasigailėjo. Tik jis pats niekur negalėjo rasti ramybės.