en
O vis dėlto ne visai be pagrindo sklido gandai apie Baltrų Baltaragį ir jo malūną. Čia buvo ne vien tiktai davatkos Uršulės kliedėjimai ir įkaušusių jaunikių su piršliais prasimanymai. Ne be kaltės ir pats Baltaragis buvo, ir kelias pas jo dukterį Jurgą buvo nelengvas, nes jis ir pats nelengvai gavo savo žmoną Marcelę Jaudegytę, gražiausią Paudruvės merginą. Tuščiai žmonės nekalba.
Ir viskas bene todėl atsitiko, kad Baltaragis iš pat jaunumės buvo per daug prisirišęs prie savo malūno ir per jį ne tik pats save, bet ir visą dievo pasaulį buvo užmiršęs.
Baltaragis dar vaikystėje negalėdavęs atsiklausyti malūno sparnų ūžimo, kai jam pritardavo Udruvės ežero vandenų šniokštimas. Tas ūžimas tarsi užkerėjo Baltaragį. Kiek paūgėjęs, dienas ir naktis praleisdavo malūne. Kito darbo nei žinoti, nei matyti nenorėjęs.
Smagiausia jam būdavo, kai pakildavo vėjas ir sukdavo malūno sparnus. Tada jis linksmas belsdavosi po savo malūną, niekada nepavargdamas, tiktai vieno bijodamas, kad vėjas nenutiltų. Jau tada jis pradėjo svajoti, ar negalima būtų sukti malūno be vėjo? Apie tai ypač susimąstydavo, kai nurimdavo vėjas, ir jis ištisomis dienomis prasėdėdavo ant malūno slenksčio, žiūrėdamas į Udruvės ežero vandenis, ar nepradeda jų paviršius ribuliuoti nuo lengvo vėjelio. O malūno sparnų bures jis buvo taip pritaikęs, kad jos pagaudavo mažiausią dvelkimą nuo ežero pusės. Be malūno ūžimo niekas kitas nežavėjo Baltaragio jaunystėje, tarytum nieko kito gyvenime ir nebūtų buvę.
Todėl ir nepamatė Baltaragis, kaip, malūnui beūžiant, jaunystė praėjo, kaip mirė tėvai, išsiskirstė iš namų broliai, seserys ir liko jis vienas su senstančia davatka Uršule, tolima Baltaragių giminaite, kuri mergaudama paseno ir atrodė amžinai pasiliksianti įname Baltaragių namuose. Bet išėjo kitaip.
Pakrikus Baltaragių šeimai, Uršulė perėmė visus namų rūpesčius, nes Baltrus tais reikalais nė kiek nesirūpino, tarsi jų visai nebūtų. Jam tik vienas malūnas niekada iš galvos neišeidavo.
- Tas malūnas susuko tau galvą, - kartais pasakydavo Uršulė, su priekaištu žiūrėdama į Baltaragį. - Nieko tu daugiau nematai, tiktai tą savo malūną, tarytum be jo nieko kito pasaulyje nebūtų.
- Kad man nieko daugiau ir nereikia, - atsakydavo Baltaragis, visai nežiūrėdamas į Uršulę.
Uršulė piktai žybteldavo akimis ir, nusigrįžusi į krosnį, smarkiau subarškindavo puodais. Kartais pažiūrėdavo Baltaragis, ko ji čia trankosi, o kartais, net nežvilgtelėjęs į jos pusę, išeidavo į malūną.
Kitą kartą Uršulė pradėdavo skųstis, kad, esą, jai per daug darbo su visa namų apyvoka, kad jis nieko nepadedąs, o ji negalinti persiplėšti.
Baltaragis, tarsi nustebęs ir nieko nesuprasdamas, patraukdavo pečiais.
- O kodėl negali? Persiplėšk, ir būsite dvi.
Uršulė, manydama, kad Baltrus nieko nesuvokia ir nesupranta (žmonės jį dėl to malūno laikė glušu), užsimindavo, kad žmonės kartais nei šį, nei tą nukalba, o pati paraudonuodavo nuo ausų ligi plaukų šaknų: esą, nepadoru jaunam vyrui su mergina vienoje pastogėje gyventi, dar kažin ko žmonės gali prasimanyti. Baltaragis tarsi visai nenugirsdavo tokių kalbų, nors Uršulė ne tik paraudonuodavo, bet ir meiliau baltakiuoti stengdavosi. O kai jau per daug savo meilumu įgrisdavo, Baltaragis storžieviškai atsikirsdavo:
- Ko tu nori? Argi mudu po viena pastoge gyvename? Aš - malūne, o tu - troboje ir kiauliatvartyje.
Tada supykusi Uršulė pradėdavo purkšti kaip katė, grasinti, kad jį pamesianti, visai iš namų išeisianti, tegu pats vienas pasikariąs su tuo savo malūnu ar dar ką nors prasimanąs.
Baltaragis visai ramiai, kartais net nudžiugęs, atsakydavo:
- Tai ko dar lauki? Eik sau. Man vienam tik ramiau bus.
Uršulė, jau nejuokais įširdusi, pradėdavo rišti savo ryšulius, bet, čia pat berišdama, ir vėl atrišdavo, o paskui atsidusdavo ir nusiramindavo:
- Kaip dabar aš jį vieną paliksiu? Palauksiu, gal ateis į protą.
Bet veltui Uršulė tikėjosi. Sugrįžęs iš malūno, Baltaragis nė kiek neapsidžiaugdavo atradęs Uršulę vėl po namus besiruošiančią, tiktai nustebdavo ar net supykdavo:
- Tai tu dar neišėjai? - prikišdavo.
- Tylėtum ir dievą mylėtum, - atsidusdavo Uršulė ir porą dienų tylesnė būdavo.
- Tai kad tau dievas tiek proto duotų, - palinkėdavo Baltaragis, - tada tikrai galėtume ramiai gyventi.
Tas Baltaragio linkėjimas ar metai, kurie vis labiau tursino ir taip susirietusią senmergę, padėjo, ir Uršulė kasdien vis dievobaimingesnė darėsi. Prieš tai ji dar buvo išbandžiusi visas kitas priemones ir net burtus, kuriais tikėjosi vis dėlto Baltaragį prisivilioti, bet, ir tiems nieko nepadėjus, praradusi paskutinę viltį ir atgailaudama už nuodėmes, padarė Švendubrės skaisčiausiai Mergelei skaistybės apžadus ir vis dažniau išeidavo į bažnyčią, kartais net visą dieną sugaišdavo, tuo nepaprastai pradžiugindama Baltaragį.
- Matai, susipras kartą, - pats sau sakydavo, nors Uršulė juo dievobaimingesnė darėsi, tuo piktesnė buvo. Bet vis dėlto Baltaragis neprarado vilties, kad pagaliau ir senmergės piktumui bei įniršiui ateis galas. Bet čia Baltaragis apsiriko.
O dienos slinko, bėgo metai po metų, ir Baltaragis, ūžiant malūnui ir besibarant su sena davatka, net nepastebėjo, kaip ir pats paseno. Nemaža kakta dar labiau padidėjo, o į plaukų vainiką ties smilkiniais taip įsimetė miltų dulkės, kad net skaidriame Udruvės ežero vandenyje negalima buvo ištrinkti.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
