en
Kas gi galėjo manyti, kad už visa tai, kas dėjosi Paudruvės krašte, teks atsakyti vargšei Uršulei, kuri čia buvo tikrai niekuo nekalta. Nebent tiktai tiek, kad nuo jos viskas prasidėjo, tai su ja turi ir baigtis.
O atsitiko taip, kaip Uršulė ketino padaryti. Tą dieną iš vakaro, atsikeršydama davatkoms, užtaisė burtus, ketindama apleisti davatkyną ir susitaikyti su Baltruku. O anksti iš ryto - buvo kaip tik penktadienis - viena davatkėlė, vardu Leokadija, kuri varžėsi dėl pirmenybių davatkyne su Uršule, išsitraukė iš po lovos medaus ąsotėlį, norėdama kiek pasistiprinti pasninko dieną. Bet ką ji atrado ąsotėlyje? - Nagi sudžiūvusią rupūžę.
Kilo triukšmas visam davatkyne. Kas tai padarė? Pati rupūžė negalėjo įlįsti ąsotėlin, nes buvo sudžiūvusi ir indelis buvo gerai skudurėliu užrištas. Įtarė Uršulę, kuri rengėsi pirmoji išeiti į bažnyčią, bet nesuspėjo. Dabar užklupta ji gynėsi ir žegnojo davatkas. Bet atsirado dar kita davatkėlė, vardu Cecilija, kuri matė, kaip vakar pavakare, temstant, Uršulė landžiojo po Leokadijos lova ir kažką ten veikė.
Abejonių jokių neliko, ir visos davatkos puolė vargšę Uršulę. Kas gi kitas galėjo tai padaryti, jei ne velnio nuotaka? O ta, priremta prie sienos, gynėsi iš paskutiniųjų, bet paskui pritrūko kantrybės ir prisipažino.
- Tai ir kas? - pasakė. - Ir jūs visos, kaip ta rupūžė, sudžiūsite, o aš grįšiu pas Baltruką ir gražiai gyvensiu.
To pasakymo visiškai užteko baisiam nusikaltimui įrodyti. Puolė visos davatkos kaip viena vargšę Uršulę, parmušė ant žemės ir pradėjo tąsyti už kasų. O kokios ten kasos galėjo būti supintijusios davatkos? Tokios maždaug, kaip nutriušusios žiurkės uodega. Neilgai teko davatkoms tąsyti Uršulę už kasų, po plauką, po kitą, ir ištąsė Uršulės kasas, visą jos mergystės pasididžiavimą.
Tada nusigandusios davatkos šoko prie savo lovų ir palovių ir pradėjo tikrinti, ar ta velnio nuotaka nenorėjo ir jų apkerėti. O kaipgi, viena atrado galvūgalyje kažkokių žolių ryšulėlį, kita kojūgalyje - sumazgytą pelę, trečia - po šonu arklio žiaunas, ketvirta - nežinia kokio numirėlio dantis, penkta - vėl kažką nei į šį, nei į tą panašų, ir taip toliau, ir vis daugiau, kad vargšės davatkos, siaubo sukrėstos, pamatė ir įsitikino, kad tikrai gyveno su velnio nuotaka, baisia ragana. Juk galėjo pragaro gelmės atsiverti ir jas visas praryti.
O Uršulė, taip baisiai nutąsyta ir nupešiota, dar nespėjo atsigauti ir pasprukti nuo savo priešininkių, kai tos ir vėl visu būriu ją užklupo, tiktai šį kartą dar piktesnės.
- Sudeginti raganą! Akis išdraskyti! - ir dar kažką padaryti šaukė visu būriu, apspitusios Uršulę ir nežinodamos, kaip tokią nenaudėlę nubausti.
Pagaliau į davatkų klyksmą ir riksmą pribuvo špitolninkas Bernardas ir zakristijonas Benjaminas, abudu vyrai išmintingi ir dievobaimingi. Jie gyveno antrame davatkyno gale, ir jų pareiga buvo, klebono uždėta, tvarkyti amžinai besikivirčijančias davatkas.
Iš pradžių abiem vyrams atrodė, kad čia kasdieninis davatkų triukšmas, bet, atėję ir pamatę, kas čia atsitiko, patys nusigando ir nežinojo, ką daryti.
- Suriškime, kad nepabėgtų, - pagaliau tarė drebančiu balsu špitolninkas Bernardas, mažas, sukumpęs žmogutis su įdubusiomis ir amžinai nusigandusiomis akimis ir labai drūtu balsu.
- Teisingai sakai, - pritarė zakristijonas Benjaminas, ilgas ir liesas kaip kartis, verksmingu balsu ir išsišokusiomis kaktoje akimis.- Ir veskime pas kleboną. Tegu jis nutars, ką su ja daryti.
Išmintingų vyrų sumanymui pritarė visas būrys moterų. Nesipriešino ir Uršulė.
- Veskite, - sako, - klebonui kaip per išpažintį viską prisipažinsiu.
Tai, ilgai nelaukdami, du dievobaimingu vyru ir visas būrys davatkų išbrazdino suraizgytą Uršulę iš davatkyno ir nutempė - šūkaudami, rėkaudami - į kleboniją.
Klebonas Bonifacas Bobinas kaip tik rengėsi eiti į bažnyčią atlaikyti gedulingų mišių, kurias vis dėlto užpirko susidėjęs Paudruvės kaimas už pražuvusią arkliavagio dūšią, Klebonas iš pradžių nenorėjo sutikti, bet įtikintas, kokių nelaimių dėl jos dedasi, ir gerai atlygintas pagaliau nusileido. O dabar, eidamas mišių laikyti, išgirdo nepaprastą triukšmą, nustebęs žvilgtelėjo pro langą, kas gi čia dabar darosi? Nagi kažkokia keista procesija atvyksta į kleboniją.
Klebonas išėjo į prieangį pasižiūrėti, kas čia atsitiko. Nenorėjo, kad tokia gauja sudrumstų klebonijos rimtį.
Tuojau pat ties prieangiu pribuvo ir visas būrys davatkų su abiem bažnyčios tarnais, stumdami priešakyje surištą Uršulę. Pamatę išėjusį kleboną, visi vienu balsu sušuko:
- Sugavome, klebonėli, raganą.
- Kokią raganą? - nustebo klebonas.
- Nagi šitą velnio nuotaką, kuri norėjo visą mūsų davatkyną užkerėti.
- Kokią velnio nuotaką? - vis dar neatsigodo klebonas.
- Nagi šitą prakeiktą davatką Uršulę, kuri prieš keletą metų atbėgo iš Baltaragio malūno ir apsimetė esanti davatka, o iš tikrųjų buvo ir pasiliko pikčiausia ragana.
- O iš kur jūs žinote, kad ji ragana? - paklausė klebonas.
Tada visas būrys davatkų, viena kitą perrėkdamos, o du vyrai, rimtai pritardami, pradėjo pasakoti, ką atradę davatkyne ir kokių raganiškų bei velniškų dalykų matę ir prityrę iš šitos prakeiktos velnio nuotakos. O viena davatkėlė, vardu Elžbieta, net savo akimis matė, kaip vieną pavakarę Uršulė, apsižergusi šluotą, priėjo prie krosnies ir staiga dingo, tarsi pro kaminą išskrido. Jai pritarė ir špitolninkas Bernardas. Jis kartą, eidamas žiemą dar patamsyje skambinti ankstyvosioms mišioms, pamatęs, kaip viršum davatkyno kažkas žybtelėjęs žiežirbomis ir dingęs kamine. Tada jis labai nusigandęs ir nežinojęs, kas tai galėtų būti, o dabar aišku, kad šita ragana buvo parskridusi ant šluotos iš pasimatymo su savo sužadėtiniu velniu.
- O vakar iš ryto, - pritarė visas būrys davatkų, - savo akimis matėme, kaip ji prie šventoriaus su kažkokiu ubagu tarėsi... Tur būt, su savo jaunikiu velniu, kai jis, išsigandęs varpų, pabėgo... O ji dar šaukė, kad palauktų...
Klebonas klausėsi klausėsi davatkų pasakojimų, užmiršo net gedulingas pamaldas (kokios jau čia pamaldos už arkliavagio dūšią?), beklausant net plaukai ant galvos ėmė šiauštis, vien tik pagalvojus, kokia velniava prie pat jo bažnyčios dedasi, o jis nieko nežino.
- O ką tu pasakysi? - pagaliau kreipėsi klebonas į Uršulę.
Ta nusilenkė klebonui ligi pat žemės, o davatkoms parodė pro sijoną špygą.
- Netiesa, klebonėli, - tarė. - Nebuvau velnio nuotaka, nors Baltaragis ir norėjo išpiršti. O vakar iš ryto, tiesa, Pinčukas, apsimetęs ubagu, norėjo sugundyti, bet nepasidaviau, šventu kryžium apsigyniau. Tiktai šitoms prakeiktoms davatkoms burtus užtaisiau, kad joms liežuviai supūtų, diegliai į šonus įsimestų, kojas rankas susuktų... Bet nieko joms mano burtai nepadėjo, visos sveikos kaip kumelės ir mane nekaltai šmeižia. Niekada ragana nebuvau ir ant šluotos nelekiojau. Leiskite atlikti paskutinę išpažintį iš viso gyvenimo, o paskui jau darykite, ką norite.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
