ltKazys Boruta - Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte (The Windmill of Baltaragis, or the Events of the Old Times in the Land of Paudruvė)
About text Content
Tuojau po arkliavagio Raupio žuvimo karčemninkas Šešelga pamatė, kad nebebus jam daugiau gyvenimo, nes nebus vogtų arklių, nebebus ir jų uodegų. O iš tų uodegų Šešelga svarbiausia ir gyveno. Menkas pelnas buvo mužikam arielką šinkuoti. Ne tiek pragers, kiek triukšmo pridarys. Koks gi čia, kad ir šunbajoriui, gyvenimas?
O, be to, po tokio negarbingo Raupio nugalabijimo mužikai visai įsidrąsino ir tokie akiplėšos pasidarė, kad tu, bajore Šešelga, bėk nors į svieto galą, viską palikęs. Tiesiog špygom badė ir stačiai į akis juokėsi:
- Na, kaip dabar tau, pan Šešelgevič, sekasi be arkliavagio? Tur būt, nekaip, kad nosį nuleidai?
Šešelga bandė ir kantrumu, ir tylėjimu nusikratyti akiplėšų, bet tai nieko negelbėjo, priešingai, Šešelgos nuolaidumas dar labiau kurstė nedorėlius iš jo tyčiotis.
Tai Šešelga galvojo šiaip, galvojo taip, pagaliau nusprendė eiti pasitarti su savo bičiuliu Paudruvės pelkių velniu Pinčuku.
Kelias buvo netolimas. Išėjo prieš vidunaktį, nes tiktai pačiam vidunaktį galima buvo Pinčuką prisisaukti. Bet juo arčiau pelkių, juo didesnė baimė ėmė Šešelgą. Dar išgąstis buvo nepraėjęs po Raupio nugalabijimo. O Pinčukas, tegu ir prietelius, bet vis dėlto velnias: ką žinai, žmogus, ko jis gali prasimanyti? Jeigu jau žmonės visiškai pabiuro, ko gali laukti iš velnių?
Toks šiurpulys ėmė krėsti Šešelgą, o paskui pradėjo ir kinkos drebėti, kad vos nesugrįžo atgal, kai jau buvo priėjęs prie pat pelkių. Bet pats save čia sugėdino, kad bajoras ir bijosi velnio, sukaupė visą drąsą, tris kartus sušvilpė ir drebančiu balsu pašaukė:
- Pinčuk, neužtruk, apie kelmą apsisuk ir tuojau čia pat pribūk!
Šaukė vieną kartą - nieko, šaukė antrą kartą - tylu, tik krūmai patamsyje čeža, pašaukė trečią kartą - net plaukai ant galvos po kepure pasišiaušė. Tik klaikiai nusižvengė kažkas viduryje pelkių, o čia pat nematomas balsas atsiliepė:
- Ko tau reikia, kad vidurnaktyje iš miego keli?
- Gyvenimo man nebėra, - prašvebleno vis dar drebėdamas Šešelga, nors ir pažino savo prietelių iš balso. - Nugalabijo tie chamai Raupį, tikri akiplėšos pasidarė, ką aš dabar darysiu?
- O kas man darbo? - atsakė vis dar nepatenkintas Pinčukas. - Sakiau tam girtuokliui, kad nelįstų Girdvainio obuolmušiam pro pasturgalį, ko lindo?
- Kad nebuvo kitos išeities, - mėgino Šešelga pateisinti savo draugą.
- Nebuvo, tai ir pražuvo, - abejingai atsakė Pinčukas. - O tau ko reikia?
- Patark, prieteli, kaip man dabar gyventi? - maldavo Šešelga. - Špygom mane mužikai užbadys. Padėk man nuo jų apsiginti.
- Et, - supyko visai Pinčukas. - Kaip aš tau padėsiu? Sukis pats, kaip išmanai. Aš savo bėdų turiu. Be to, nusilaksčiau per žiemą, Girdvainį beklaidindamas, norėčiau kiek pailsėti ir išsimiegoti.
- Tai tu šitoks, - įsižeidė Šešelga. Nesulaukta galva, kad šitaip bajoras žemintųsi prieš nusususį velnią ir dar nieko nelaimėtų. -Vadinas, apleidi nelaimėje draugą? Na, gerai, paminėsi.
Tai pasakęs, Šešelga net pats nusigando: iš kur tiek drąsos atsirado kalbėti su velniu ir dar vidurnaktyje ant pelkių krašto. Ar trukt čia, ir nugramzdins į liekno dugną. Bet jeigu jau įžeistas bajoriškas unaras - kas bus, tas bus, bet negali bajoras nusileisti. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis.
- Nepyk, - pagaliau tarė Pinčukas.- Jeigu jau taip labai nori, gali atsikeršyti už Raupio nugalabijimą. Nuėjęs į miestą, apskųsk valdžiai, kad mužikai maištą kelia ir nekaltą žmogų nužudė. Pradės juos tampyti po kalėjimus, kad net Raupio ims gailėtis. O jeigu dar bus tau maža, tai rink arklių pėdas, spiauk tris kartus ir tark: "Kad ir jūs taip nusivarytute, kaip Girdvainio obuolmušiai." Ir kris tie arkliai, kurių pėdas paspiaudysi. Pražudysi daugiau arklių, negu Raupys nujojo, ir atkeršysi savo priešininkams. Tiktai nespiauk prieš vėją, kad sau barzdos neapspiautum. Tada ištiks tave nelaimė. O dabar lik sveikas ir netrukdyk manęs. Tyko Baltaragis su sidabro kulka, bet nepavyks jam manęs nušauti. Dar jis nežino, ką aš jam ištaisysiu,- pasakė Pinčukas, nusižvengė iš seno papratimo ir dingo.
O Šešelga apsidžiaugė, kad galės mužikam atsikeršyti, ir pats sau tarė:
- Na, dabar parodysiu tiems šunsnukiams, ką aš galiu!
Patenkintas sugrįžo atgal į karčemą ir, nė ryto nesulaukęs, nutarė tuojau pradėti veikti. Tai migęs nemigęs su gaidgyste atsikėlė, pasikinkė į kalamašką pusiau nudvėsusią kumelę ir išvažiavo į miestą.
Dar buvo ankstyvas rytas, vos pradėjo aušti, o kelias tolimas. Norėjo anksčiau nuvažiuoti, kad spėtų apeiti visokią valdžią ir apskųsti neklaužadas mužikus. Su pavydu prisiminė baudžiavos laikus, nereikėtų dabar belstis pro tamsą į miestą, pats bizūnu išluptų pusę valsčiaus, kad metus kitus kasytųsi ir minėtų pono malonę. O dabar - nieko nepadarysi - priešaušryje niuksėjo ir badė botkočiu kumelpalaikę, kad ta bent kiek vikriau judėtų, bet kumelė lyg tyčia, bakstelėjus ją su botkočiu, sustodavo, tarsi norėdama paklausti, ko tu čia, durniau, badaisi?
- Kad tave kur giltinė! - neiškentęs keikėsi Šešelga. - Su tokia gitnara nebent tiktai į peklą smalos važiuoti, o ne į miestą skubiais reikalais.
Besibarant su kumele, pradėjo švisti, ir Šešelga pamatė ant kelio daugybę arklių pėdų. Atsiminė, kad vakar buvo turgus, matyt, daug kas iš Paudruvės buvo važiavęs į miestą. Šešelga apsidžiaugė, kad laiku išvažiavo - du zuikiu iš karto nušausiąs: ir valdžiai mužikus apskųsiąs, ir jų arklius išgaišinsiąs.
Tai Šešelga, išlipęs iš kalamaškos, pradėjo rinkti arklių pėdas, spiaudyti nusigrįžęs pavėjui ir kalbėti burtų žodžius. Nevaroma kumelė su kalamaška vis atsigrįždavo, tarytum stebėdamasi, kodėl jos nebaksi botkočiu, o kažką renka nuo kelio. Bet Šešelga buvo taip užsiėmęs, kad ir nepastebėjo, ko čia ta jo kumelė dairosi. Tiktai tada ją prisiminė, kai atsimušė kakta į sustojusią kalamašką (mat, buvo pasilenkęs naujos pėdos užburti), ir, pakėlęs galvą, piktai šūktelėjo:
- Nu, sterva, ar jau nepasivelki?
Bet kumelė net neatsigrįžo pasižiūrėti, kas čia ant jos šūkauja, tiktai pasiūbavo į šonus ir griuvo viduryje kelio.
- Nagi čia dabar kas? - nustebo Šešelga. - Ar gaišti užsimanei?
Kumelė jau būrė su kojomis ir dantis iššiepė.
- Negi būčiau savo kumelės pėdas užbūręs? - atsikvošėjo Šešelga. Ėgi žiūri, paskutinė pėda, kurią spiaudė, kaip tik ir yra jo bėrosios. - Kad tau kur galas šitaip neapsižiūrėti!
Bet dėl kumelės nenusiminė Šešelga, priešingai, dargi apsidžiaugė, nes pamatė, kad tikrai Pinčuko patarti burtai padeda. Tai palikęs bajorišką kalamašką su nudvėsusia kumele kelio viduryje, nuėjo toliau pėsčias į miestą, spiaudydamas į kiekvieną arklio pėdą, kad pagaliau net seilių pritrūko ir burna visiškai išdžiūvo.
Pasiekęs miestą, Šešelga taip pat negaišo. Lakstė net liežuvį iškišęs nuo vieno šunadvokačio pas kitą, vis rašydamas skundus ir nešiodamas valdžiai, kad Paudruvės krašto mužikai pradėjo maištą kelti ir žudyti nekaltus žmones.
Valdžia pasižadėjo atsiųsti visą baudžiamąjį būrį mužikams numalšinti, ir Šešelga, nors ir be kumelės ir be kalamaškos, labai patenkintas grįžo atgal į savo Gaidžgalės karčemą, vis dar pakeliui spiaudydamas į arklių pėdas ir džiaugdamasis, kad tokia baisi bausmė ištiks Paudruvės kraštą.
Sugrįžęs į savo karčemą, nieko daugiau neveikė, tiktai žvalgėsi pro langus ir trynė iš džiaugsmo rankas, laukdamas, kas čia dabar bus.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
