en
Po to nelemto atsitikimo Uršulė, nubėgusi į Švendubrę, paskleidė apie Baltaragį būtų nebūtų gandų, kuriais tačiau niekas nenorėjo tikėti. Perdaug jau keisti jie buvo.
Tiktai vienas Švendubrės klebonas Bonifacas Bobinas gal būtų rimtai išklausęs Uršulės pasakojimą, nes visą laiką rengėsi pradėti žūtbūtinę kovą su burtais ir prietarais (teko jam tokia pabalių, miškų ir ežerų parapija, velniavos apsėsta), bet vis neprisirengė, pagaliau paseno ir pats kaip boba įtikėjo jų neįveikiama galybe. Taigi tiktai jis vienas galėjo priderančiai išklausyti Uršulę ir tinkamai įvertinti jos nutikimą, bet ir jis, tikra nelaimė, pereitą naktį buvo prasikortavęs su apylinkės nusususiais šlėktomis, tai visai neturėjo ūpo, be to, ir miego labai norėjo.
Buvo ankstyvas pavasario rytas, kai Uršulė tiesiai iš Baltaragio malūno atbėgo į kleboniją su ta baisia žinia. Pro murziną langelį skverbėsi saulės spindulys, aplinkui zirzė musės, o voras kampe tinklą spendė. Ant stalo mėtėsi išblaškytos kortos, o krėsle klebonas knarkė, kad net langai tirtėjo.
- Tegul bus pagarbintas...- tarė Uršulė, pravėrusi duris, bet jai atsiliepė tiktai klebono knarkimas.
Krūptelėjusi Uršulė norėjo sprukti atgal, bet staiga susigriebė (kur ji, vargšė, dėsis tokioje nelaimėje?), pasidėjo ryšulėlį prie durų ir prislinko arčiau. Klebonas knarkė išsižiojęs, o musės zujo aplink burną, lyg norėdamos įskristi į gargaliuojančią gerklę ir bijodamos ten prasmegti. Uršulė mostelejo ranka, baidydama muses, o klebonas nustojo knarkęs ir apsidairė mirksėdamas.
Apsidžiaugusi Uršulė pabučiavo klebonui ranką ir pradėjo pasakoti apie viso savo amžiaus skriaudas ir keistą nutikimą Baltaragio malūne.
- Girdėjau apie tą Baltaragio malūną, - nusižiovavo klebonas ir pertraukė Uršulės pasakojimą. - Matyt, velnio veislė suka ten lizdą.
- Tikriausiai, - patvirtino Uršulė.
- Ar ne todėl jis tave ir norėjo išleisti? - pažiūrėjo apsiblausęs klebonas į Uršulę ir liūdnai palingavo galva. - Matyt, susigiminiuoti norėjo.
- O kaipgi, - nudžiugo Uršulė ir išvertė akis kaip kukulius. - Ne kitaip čia ir buvo.
Staiga Uršulei viskas paaiškėjo lyg ant delno, ir ji užsimojo vėl iš eilės klebonui apsakyti, bet žiūri - tas knabtelėjo nosim ir užmigo. Žioptelėjo Uršulė ir sustojo, o klebonas vėl ėmė knarkti.
Gerą pusvalandį prastovėjo Uršulė prie knarkiančio klebono, nežinodama, ką daryti. Baisiai liežuvį jai niežėjo viską iki galo išpasakoti, tik bijojo kleboną žadinti. Pagaliau knarkdamas klebonas iš to miego saldumo vos liežuvio neprarijo, o Uršulei pasirodė, lyg kažką dar pasakyti norėtų. Ji greitai pasilenkė ir pabučiavo jam ranką.
- Ką sakai, klebonėli? - paklausė.
Klebonas vėl atmerkė akis ir, pamatęs pasilenkusią prie jo moterėlę, pagalvojo, kad iš davatkyno bus kuri atėjusi jo trukdyti, tad rūsčiai susiraukė ir tarė:
- Ko čia atėjai? Eik sau į davatkyną ir smirsk.
Uršulė visai sumišo ir nežinojo, ką sakyti. Tai pasiėmė savo ryšulėlį ir buvo beeinanti pro duris, bet klebonas, lyg kažką prisiminęs, ją sustabdė.
- Pala, ar ne apie Baltaragį tu man norėjai kažką pasakyti?
- O kaipgi, klebonėli, - apsidžiaugė Uršulė ir sustojo prie durų. - Apie tą patį velnių raganių.
- Na, ir ką gi papasakosi? - susidomėjo klebonas.
- Ogi štai ką! - Uršulė pasidėjo ryšulėlį prie durų, priėjo prie klebono, pabučiavo abidvi rankas ir pradėjo iš naujo savo istoriją. Klebonas klausė, klausė, ir vėl jam užėjo miegas.
- Gerai, - sako jis. - Žinau. Gali sau eiti. O aš pagalvosiu, ką čia reiks daryti.
- Bet kur aš eisiu, klebonėli? - nusiminė Uršulė.
- Kaip tai kur? - nesuprato klebonas. - Nagi namo.
- Negaliu aš grįžti pas tą raganių.
- Ak šitaip! - suprato klebonas.- Na, tai sakiau, eik į davatkyną.
Uršulė padėkojo ir išėjo, o klebonas ir vėl užmigo, visai užmiršdamas ne tik keistą atsitikimą jo parapijoje, bet ir pačią Uršulę, to atsitikimo dalyvę.
O Uršulė nuo to laiko apsigyveno davatkyne tarp piktų kaip širšės rudenį davatkų ir neturėjo nei laiko, nei progos apie save klebonui priminti. Teko visą laiką kovoti visomis keturiomis. Mat, Uršulė, nors ir ne pėsčia buvo, bet ir ten raitų atsirado, taigi buvo su kuo susiremti. Tik Uršulė būtų buvusi ne Uršulė, jeigu nebūtų laimėjusi. Po kurio laiko nuėjo davatkos pas kleboną skųstis velnio nuotaka (taip vargšę Uršulę čia neteisingai praminė, bet ta pravardė taip jai ir prilipo ligi grabo lentos), per kurią nebėra gyvenimo davatkyne.
- Kokia velnio nuotaka? - nesuprato klebonas.
- Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.
Klebonas buvo visiškai užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė negalėjo viską ligi galo išaiškinti. Dabar tai padarė kitos davatkos. Bet jos ėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.
- Gerai, - pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą.
Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui rūpesčių? Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:
- Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti?
Staiga užklupta, Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:
- Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?
- Taigi, taigi, apie Baltaragį, - atsiminė klebonas. - Kaip jis ten dabar?
- Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai pramokusi davatkystės dorybių.
- Tai reikia sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo nepatenkintas, kam jis tą davatką užkalbino.
Tas klebono užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi, tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui vieną kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.
- Čia tai jau tikrai kažkokie nauji burtai, - iš karto suprato Uršulė ir ėmėsi veikti.
Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.
Netoli teko bėgti. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nė lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.
- Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas sukasi
- Tai kas, kad sukasi? - nesuprato klebonas.
- Betgi be vėjo, klebonėli, - paaiškino Uršulė.
- Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.
- Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet tiktai dulkes sijonu sukėlė. - Vėl naujus burtus tas raganius prasimanė.
- Reiks ištirti, - sutiko klebonas. - Jei ką naujo sužinosi, pasakyk man.
Bet Uršulė, nors iš kailio nėrėsi, nieko naujo negalėjo sužinoti. Malūnas tiktai sukasi be vėjo, ir tiek. Kas jį ten supaisys. Tai ir klebonas, nors ir norėjo viską ištirti kaip reikia, neturėjo ką daryti. Be to, čia bažnyčia ir ūkis, čia kortos, čia sis, čia tas, ir užsimiršo klebonas, kad toks nepaprastas malūnininkas gyvena jo parapijoje.
Tiktai paskui, kai pas Baltaragio dukterį pradėjo važiuoti piršliai ir niekaip negalėdavo atvažiuoti, Uršulė, nors ir sparti buvo moterėlė. nespėdavo rinkti gandų ir su jais bėgioti pas kleboną. Klebonas iš pradžių klausėsi, stebėjosi, žadėjo ištirti ir pagalvoti, o paskui staiga nei iš šio, nei iš to supyko, treptelėjo koja, kad net grindys sudrebėjo, ir prabilo:
- Atstok tu nuo manęs su savo Baltaragiu! Nieko daugiau aš apie jį nenoriu girdėti.
Nusiminusi Uršulė antrą kartą išėjo iš klebonijos ir nebežinojo, ką daryti. O gandai apie Baltaragio malūną vis labiau ir plačiau sklido. Tikras pasaulio galas artėjo, bet ką čia viena Uršulė galėjo padaryti?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
