ltKazys Boruta - Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte (The Windmill of Baltaragis, or the Events of the Old Times in the Land of Paudruvė)
About text Content
Tą sekmadienį susirinkę į Švendubrę, žmonės nežinojo, kuo daugiau stebėtis, ar Girdvainio su Baltaragio Jurga nelauktais užsakais, kuriuos klebonas vis dėlto paskelbė po pamokslo (o pamokslą pasakė kaip tik labai smarkų apie visokius burtus ir raganavimus, kurie neišvengiamai nugramzdina sielą į pragaro gelmes), ar tuo, kad taip paslaptingai ir netikėtai pavogė Girdvainio arklius.
Jeigu ne arklių pavogimas, gal niekas nebūtų stebėjęsis Girdvainio su Baltaragio Jurga užsakais, nes, blaiviau pagalvojus, taip ir turėjo būti. Atitiko jiedu vienas kitą kaip kirvis kotą, o gal dar geriau. Dabar žmonėms paaiškėjo, kodėl taip ilgai Girdvainis pas mergas važinėjo, savo nesurasdamas, ir kodėl pas Baltaragio Jurgą negalėjo joks jaunikis su piršliu nuvažiuoti. Aišku, kad jiedu buvo vienas kitam skirti, ir kitaip čia negalėjo būti.
Bet kodėl pavogė Girdvainio arklius kaip tik tada, kai jiedu atvažiavo užsakų? Čia buvo kažkas neaišku. Galėjo Girdvainio arklius ir anksčiau pavogti, juk sukosi apie juos ne vienas arkliavagis, tykodamas progos juos nučiupti. Na, tegu koks arkliavagis nutykojo tą progą kaip tik tada, kai Girdvainis buvo nuėjęs užsakų, bet iš kur tas nežmoniškas žvengimas, kurį daug kas girdėjo ir negalėjo suprasti, kurioje pusėje žvengia. Toks jis buvo klaidinantis ir apgaulingas. Tai ir Girdvainį taip suklaidino, kad jis, užuot vijęsis arklius keliais, išbėgo tiesiai į laukus ir ligi šiol nesugrįžo.
Sužadėtinę - Baltaragio Jurgą - daug kas buvo sutikęs keliu einančią iš Švendubrės į Paudruvę. Keista atrodė, kodėl ji taip anksti eina ne į bažnyčią, bet į priešingą pusę. Niekam tada į galvą neatėjo, kad ji būtų Girdvainio nuotaka ir grįžtų po užsakų. Paklausti neišdrįso - tokia ji išdidi atrodė, o jeigu kas ir mėgino pajuokauti, ji nieko neatsakė, tarsi būtų negirdėjusi.
Tiktai tada, kai atvyko į Švendubrę ir išgirdo apie nepaprastus įvykius, kurie anksti rytą atsitiko, suprato, nors ir ne viską žinojo, kodėl Jurga viena grįžo namo. Sužvengus arkliams ir išbėgus jaunikiui iš zakristijos, ji išbalo kaip drobė ir vos nenugriuvo ant Uršulės rankų. Bet susivaldė, iškėlė galvą ir išėjo iš zakristijos kažkaip visa sustingusi.
Tokia ir nuėjo per bažnytkaimį. Veltui Uršulė ją geras varsnas vijosi ir vis įkalbinėjo, kad darytų skaistybės apžadus, nes kitaip pražūsianti, bet ji ir neatsigręžė. Betgi Uršulė buvo atkakli. Neatstojo, kol pradėjo skambinti ankstyvosioms mišioms, ir tik tada, gerai išplūdusi Jurgą, nubėgo atgal į bažnyčią. Bet ir ten ji negalėjo nusiraminti.
Net bažnyčioje neiškęsdami žmonės kuždėjosi apie tuos nepaprastus įvykius, dalijosi žiniomis bei gandais ir nieko negalėjo suprasti. Viską žinojo ir suprato tiktai viena Uršulė. Bet ji, tarsi iš Jurgos išdidumu užsikrėtusi, tylėjo, tiktai kartas nuo karto piktai žvilgčiodama į tuos, kurie kuždasi ir drumsčia šventoje vietoje maldingumo rimtį.
Pagaliau ir Uršulė neiškentė. Po pamokslo, kai išėjo iš bažnyčios sujaudinti žmonės ir pradėjo spėlioti, kaip ir kas čia atsitiko, neatsilaikė ir Uršulė prieš pagundą, išslinko į šventorių, ko anksčiau niekada nedarydavo. Šventomis dienomis prakiurksodavo bažnyčioje nuo pat ankstyvo ryto, kai zakristijonas pirmąsias žvakes užžiebdavo, ligi pavakarės, kai visas žvakes užgesindavo ir pradėdavo šluoti bažnyčią. Tiktai tada Uršulė pakildavo nuo krotelių ir išeidavo. Bet šį kartą perdaug didelė buvo pagunda.
Išėjusi iš bažnyčios, pristojo prie vieno būrelio, prie kito, paklausė, paklausė, galvą pakraipė ir pagaliau tarė:
- Nieko nematėte, nieko nežinote, visai ne taip buvo.
O kaip buvo, ne taip jau lengva buvo iš Uršulės išgauti. Ilgai ji dar maivėsi ir bandė žmonių smalsumą, kol prabilo:
- O buvo taip, - pagaliau pasakė, kai žmonėms kantrybės pritrūko ir jie vos neprimušė pamaivos. - Einu anksti rytą į bažnyčią, žiūriu - kažkieno arkliai prie šventoriaus pastovų pririšti. Kas čia būtų taip anksti atvažiavęs, negali suprasti. Arkliai tokie, kaip smakai, vietoje nenustovi, o pakinkyti tiktai į vienus ratus, nei sėdynės, nei gardžių, tiktai viena dugninė tarp ratų išlikusi. Kas čia būtų toks atvažiavęs, galvon nesuimsi. Iš arklių - ponas didelis, o iš ratų - paskutinis nevaleiva. Sutinku špitolninką Bernardą, eina jis ankstyvoms mišioms skambinti, tai ir klausiu jo: "Kas čia būtų toks atvažiavęs?" Jis man ir atsakė: "Ogi nežinai, Girdvainis su Baltaragio Jurga užsakų." O jergutėliau, galvoju, vis dėlto atsirado vienas, kuris išplėšė ją iš tėvo raganiaus užmačių ir velnio nagų. Atsidusau ir į dangų pažiūrėjau. Ogi žiūriu - aukštai padangėje tarsi didelis vanagas didelę vištą neštų. Tiesiog savo akimis nenoriu tikėti. Bet čia kad sustaugs visi bažnytkaimio šunes, kad suriks gaidžiai, na, sakau, pastaroji diena atėjo. Nespėjau persižegnoti, ogi žiūriu, leidžiasi pats nelabasis su maišu ant pečių kaip tik prie bažnyčios. Kai nusileido, ogi žiūriu - velnias iškrėtė iš dvikartės arkliavagį. Pakilo dulkių debesys, bet aš vis tiek pažinau abudu. Tai buvo Pinčukas ir Raupys. "Ką jie čia darys?" - galvoju. O nusileido tiesiai prie Girdvainio arklių. Nespėjau susivokti nei špitolninkui riktelti. Raupys apsidairė, stvėrė už vadelių ir nulėkė tiesiai per laukus, kad net žemė sudundėjo. O velnias tada pakilo, pavirto šikšnosparniu ir pradėjo žvengti kaip šimtas arklių. Aš nubėgau į zakristiją pasakyti Girdvainiui, kad jo arklius pavogė, o jis kaip galvos netekęs išbėgo, net manęs nepaklausęs, kaip ir kas pavogė, tai ir apsuko jam velnias galvą, ir jo arkliai pražuvo. Kur dabar juos rasi? Už šimto mylių Raupys jau bus su tokiais arkliais nuvažiavęs. O būtų mane paklausęs, būčiau aš jam pasakius: "Žiūrėk, kaip savo dūšią išgelbėti, o ne arklių, nes čia nieko nepadarysi, kai velnias su arkliavagiu susidėjo, o už jų pečių dar stovi tėvas raganius. Tada arba nuotakos išsižadėk, kurią tėvas velniui pažadėjo, arba arklių neteksi. O norėsi turėti ir arklius, ir nuotaką, tai nieko nelaimėsi, tiktai pats galą gausi."
- Boba niekus paisto, o rimti vyrai klauso, - kažkas iš būrio atsiliepė.
- Kai tave velnias pagriebs, tai pamatysi, kokie čia niekai, - piktai dėbtelėjo Uršulė ir nusisuko, sukeldama sijonu dulkes. - Nenorite žinoti, kaip buvo, tai ir nereikia.
Supykusi Uršulė nuėjo į bažnyčią, nes pradėjo skambinti mišparams. Kai kas mėgino paklausti varpininką Bernardą, ar tiesą Uršulė papasakojo, bet tas tiktai paliudijo, kad tikrai buvo sutikęs Uršulę, eidamas ankstyvoms mišioms skambinti, ji klaususi, kieno tie arkliai, ir jis atsakęs, o paskui nuėjęs į varpinę ir nieko daugiau nematęs, tiktai išgirdęs vežimo dardėjimą ir arklių žvengimą. Kai išėjęs iš varpinės, arkliavagis lėkęs su arkliais keliu į vakarus, žvengimas gi buvo čia pat aplinkui girdėti, paskui nutolęs į rytus. O Girdvainis į pietų pusę per laukus nubėgęs. Taip jam galva vargšui susisuko.
Žmonės nežinojo, ką manyti ir kuo tikėti. Visaip spėliodami, išsiskirstė. Taip ar kitaip čia buvo, vis tiek nieko tikro nesužinosi, o apie Baltaragio malūną seniai visokie gandai sklido. Tai nenuostabu, kad ir su piršlybomis taip atsitiko.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
