en
Rudeniop jau buvo, kai Pinčukas, sukdamas malūno sparnus, išgirdo tolumoje varpelį. Tas varpelis, iš pradžių vos girdimas, vis artėjo pro kalnus ir paežeres ir vis garsėjo.
- Kas gi čia galėtų būti? - susirūpino Pinčukas ir stengėsi vis aukščiau iškilti, kad pamatytų, kas ten dindi.
Ir pagaliau pamatė. Nuo Gaidžgalės karčemos kryžkelės pasuko malūno link vežimas su skambalu. Vežime sėdėjo du vyrai: vienas jaunas, kitas senas.
- Tur būt, tos merginos savieji atvažiuoja išsivežti,- suprato Pinčukas, ir baisiai apmaudu jam pasidarė. Iš to apmaudo taip smarkiai pasuko malūno sparną, kad net malūnas pašoko iš vietos, o jis pats nulėkė padebesiais ir velnias žino kur dingo.
- Ar iš proto išėjai? - šūktelėjo supykęs Baltaragis ir iškišo galvą pro langelį.
Bet Pinčuko nė kvapo nebuvo ant malūno sparnų, nors jie vis dar kaukdami sukosi nuo to smarkaus suktelėjimo.
Tuo laiku ir Jurgutis, išgirdęs piršlių skambalą, staiga dingo iš kalvės.
- Kur jį galas išnešė? - pasigedo kalvis, bet nesulaukdamas pats vienas apsiėjo: viena ranka dumples pūtė, o kita - geležį kaitino žaizdre.
O Jurgutis, kaip tik laiku iššokęs iš kalvės, įkišo baslį į ratą pravažiuojantiems piršliui su jaunikiu. Tie nepastebėjo piktos išdaigos ir nudardėjo ligi Gaidžgalės karčemos, barstydami rato stipinus ant kelio.
Ties Gaidžgalės karčema jau buvo atskridęs Pinčukas, ir, kai piršlys su jaunikiu leidosi nuo kryžkelės į pakalnę, jis įsikibo iš visų jėgų į paskutinius ratus ir nepaleidžia, kad net vežimas stabtelėjo. Piršlys mostelėjo arkliams botagu, arkliai įsiręžę trūktelėjo, paskutiniai ratai triokšt ir subyrėjo. Pinčukas spruko į griovį už krūmų ir žiūri, kas dabar bus.
Arkliai pasibaidė, piršlys su jaunikiu išsivertė pro vežimo galą, gerai dar, kad vadelių versdamiesi nepaleido, sustabdė arklius, o paskui žiūri ir savo akimis netiki.
Tada piršlys ir sako:
- Ar velnias čia tuos ratus sulaužė? Nei akmuo, nei duobė, ne kitaip, kaip pats nelabasis.
- Eik jau, dėde, - atsakė jaunikis, purtindamas dulkes nuo skvernų. - Kur jis čia painiosis? Saulė dar tik leidžiasi.
- Tu man nesakyk, senas aš žmogus, visko esu matęs ir žinau: ne kitaip čia, kaip ano darbas, - tvirtino piršlys, bijodamas ne laiku paminėti velnią ir apžiūrėdamas sulūžusius ratus.
- Gana, jau gana, - nesutiko jaunikis, nesmagiai jausdamasis, kad taip pasibaigė jo pirmos piršlybos.
- Tu tiktai pažiūrėk, - nenusileido piršlys ir rodė jaunikiui suirusius ratus, - ratai tarsi ne sulūžę, bet išplėšti būtų. Sakiau, geriau nevažiuokime pas tą Baltaragio dukterį. Tėvas raganius, tai ir apie dukterį, žinai, velniai sukasi. Ne kas kitas, tiktai jie mums ratus sulaužė.
Tai išgirdęs, Pinčukas nusišiepė patenkintas. Mat, vėl atgavo savo velnišką prigimtį ir apsidžiaugė, padaręs žmogui išdaigą.
- Eik jau, dėde, - spyrėsi jaunikis. - Viduryje dienos niekus paistai.
- Pats matai, kokie čia niekai, - kraipė galvą piršlys. - Gerai dar, kad priekiniai ratai liko. Susitaisysime bėdą ir važiuosime namo.
- Kaip dabar čia važiuosi, dėde? Negražu, - nusiminė jaunikis, bet ir pats matė, kad nieko geresnio neišgalvosi.
- Dėkok dievui, vaike, - sako piršlys, - ar tam velniui, kuris ratus sulaužė ir nesuvedė tavęs su to raganiaus dukterimi. Ką darytum, tokią gavęs? Visą amžių keiktumeis.
Tai išgirdęs, Pinčukas prisiminė savo nelaimę su Uršule, kuri laimingai pasibaigė, ir vėl nusišiepė. Bet čia pat pliaukštelėjo pats sau per kaktą ir atsigodojo:
- Koks aš kvailas buvau, - pats sau tarė. - Juk mane apgavo Baltaragis kaip tą patį kvailiausią velnią. Ir aš dar jam septynerius metus malūną sukau! Aišku kaip ant delno, kad jis norėjo iškišti man kažkokią raganą, o dukterį sau pasilikti ir už kito išleisti. Na, taip nebus. Neatvažiuos pas Baltaragio dukterį joks jaunikis su piršliu. Sužinos jis, senas kelmas, kad velnių negalima suvedžioti ir apgaudinėti.
Palaukė Pinčukas, kol piršlys su jaunikiu susitaisė iš sulūžusių ratų bėdą ir atgal nuvažiavo, nusirišę skambalą.
- Taip visiems bus, jeigu ne blogiau, - pagrasino Pinčukas, klausydamas tolstančios bėdos tarškėjimo. - Nesulauksi, Baltaragi, piršlių, nors ir girdėsi jų skambalus.
Taip nutaręs, Pinčukas negrįžo atgal į Baltaragio malūną, nors ir buvo dar nepasibaigę septinti metai. Juk ir taip jį apgaulingai išnaudojo!
O Baltaragis veltui laukė sugrįžtant savo berno. Dienos buvo kaip tyčia be vėjo, ir malūnas stovėjo, suglaudęs sparnus. Pyko Baltaragis, kurgi tas velnias būtų dingęs, malimo buvo pilnas malūnas, o čia tokia gaišatis. Pagaliau suprato, kodėl Pinčukas negrįžta. Matyt, nors ir kvailas, bet dėlto pagaliau suvokė, kad buvo apgautas, ir įsižeidė.
Dabar suko Baltaragis galvą, kaip išvengti velnio keršto. Tik nieko negalėjo sugalvoti, nes ir nežinojo, koks bus tas kerštas ir kaip čia reiks nuo jo apsiginti.
O Pinčukas sugrįžo į savo pelkes ir taip pat daug galvosūkio turėjo. Visą laiką galvojo apie naujas kliūtis Baltaragio dukters piršliams ir lakstė jų taisyti. O piršliai su jaunikiais tarsi susitarę vienas po kito važiavo į malūną, kartais net po kelis iš visų keturių pusių. Pinčukui daug vargo buvo, kol jis visiems sukliudydavo, o pačius atkakliausius paklaidindavo tarpuežerių pelkėse arba nuo skardžio kur nustumdavo, sudaužydamas vežimą ir nusukdamas sprandus. Visiškai nusilakstė Pinčukas, gaudydamas piršlius, neturėjo laiko nei mauruose pagulėti, nei pasvajoti, bet užtat atgavo visą velnišką galybę ir vikrumą.
Ir Jurgutis tą rudenį nepaprastai atkuto, nenustygdamas kalvėje ir vis kažkur dingdamas.
- Kur tave galas nešioja? - ne kartą barė jį kalvis, bet Jurgutis tiktai šnirpščiojo ir nieko nesakė.
Juodvalkis įtarė, kad vis dar Jurgutis dėl Baltaragio dukters iš proto kraustosi. Bet ką čia padarysi? Jis nežinojo, kad tas iš vieno su velniu Pinčuku veikia, tai nieko ir nedarė. Pakvailios pusgalvis į senatvę, ir praeis. O tuo laiku gal ir Baltaragio duktė ištekės ir nebus pagundų.
Bet per visą rudenį nė vienam jaunikiui su piršliu nepavyko atvažiuoti pas Baltaragio dukterį. Vis kas nors pakeliui nutikdavo, ir piršliai su jaunikiais kitur nuklysdavo. Jurgučio niekas neįtarė. Visą bėdą suversdavo Paudruvės pelkių velniui Pinčukui.
Pagaliau ir Baltaragis įsitikino, kad čia jo berno kerštas, tiktai nežinojo, kaip jį nugalėti, ir vėl žilo ir linko iš didelio rūpesčio, nors kartais ir džiaugdavosi, kad piršliai su jaunikiais, negalėdami atvažiuoti, negali išvežti dukters, kurią jis taip labai mylėjo.
O apie Baltaragio malūną, jaunikių su piršliais nesėkmes vis daugiau gandų ir paskalų sklido, kad pagaliau niekas nebedrįso važiuoti piršliais pas jo gražuolę dukterį Jurgą.
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
