ltKazys Boruta - Baltaragio malūnas arba kas dėjosi anuo metu Paudruvės krašte (The Windmill of Baltaragis, or the Events of the Old Times in the Land of Paudruvė)
About text Content
O tuo metu už septynių mylių nuo Paudruvės krašto, Daugnorų kaime, gyveno Jurgis Girdvainis, šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti, nors buvo apvažiavęs su piršliu, to paties kaimo skerdžiumi Anupru Visgirda, septynias mylias aplinkui geriausiais savo obuolmušiais žirgais.
Tuos stoninius obuolmušius žirgus paliko jam mirdamas tėvas ir įsakė juos saugoti kaip savo akį, tardamas - kol eržilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys. Sūnus šventai saugojo tėvo prisakymą, nes tie obuolmušiai žirgai buvo visas jo mandrumas ir pasididžiavimas. Tiktai Girdvainis jaunas buvo ir jokio saiko neturėjo. Per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą, bet užtat, kai išvažiuodavo su obuolmušiais, tai kaip su paukščiais - lygus kelias ar pabiuręs - nulėkdavo.
Pradėjo Girdvainis su savo obuolmušiais važinėti, ieškodamas merginos, kuri nesibijotų visą gyvenimą važinėti tokiais, kaip viesulai, arkliais. Pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines merginas nuotakas ir net už septynių mylių, bet tokios nesurado. O kaltas čia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis išdidumas ir tas mandrumas neapsakomas.
Kinkydavo Girdvainis savo obuolmušius, kurie vietoje nenustygdavo, ne į karietą, gražiai dažytą, bet į apskretusį mėšlavežimį, už piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, bet nuskurdusį kaimo skerdžių Anuprą Visgirdą, kuris viena akimi neprimatė ir viena ausimi neprigirdėjo, o pats apsivilkdavo ne išeiginiais drabužiais, bet išverstais kailiniais, kad svetima merga neprikibtų, persijuosdavo pančiu, kad nesužavėtų, įsistodavo į klumpes ir, įsimetęs Anuprą į vežimą, dieve padėk nurūkdavo dvejetu savo obuolmušių kaip su paukščiais, vieškeliu ar šunkeliu, žiūrint kur merga į akį kritusi buvo. Paskui jaunikį su piršliu tik dulkių stulpai, jei vasarą, palikdavo ant kelio, o jei rudenį, tai net padanges aptaškydavo.
Taip išvažinėjo Girdvainis visą kraštą bemerginėdamas, bet savo mergos nesurado, nes visos merginos nuotakos pradėjo viena kitą tokiu mandru jaunikiu gąsdinti ir juoktis. Tiktai vienas Girdvainis nieko nepaisė, savo darė ir kalbėjo:
- Su tokiais arkliais nors ir pasaulio krašte, o savo mergą atrasiu.
Bet, deja, vis nesurasdavo tokios merginos, kuri susigundytų tokiais arkliais ir tokiu jaunikiu. O uošvių ir gundyti nereikėjo, nes jiems atrodė, kad visas Girdvainio gyvenimas kaip ta statinė be šulų, kuri niekada nebus pilna.
Kaip iš tikrųjų su tais šulais buvo, nežinia. Jeigu jau trūko, tai visų tų šulų, kuriais rimti ūkininkai ramsto savo gyvenimą, o Girdvainis ne tik neramstė, bet su tais savo obuolmušiais tarsi ištaršyti norėjo į visus keturis vėjus. Todėl jam ir tokios merginos prireikė, su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami.
Bet kur tokią rasi? Visos buvo gerų ūkininkų rimtos dukterys. Tad nugirdęs, kad Paudruvės krašte yra Baltaragio malūnininko nepaprasta duktė, pas kurią niekas su piršliais negalįs atvažiuoti, pirmą sekmadienį atvažiavo su savo obuolmušiais į Švendubrę pasidairyti ir pasiklausyti, kokia ta merga ir kas ten yra.
Švendubrės merginos nuotakos ir bernai jaunikiai tuojau pažino Girdvainį iš jo obuolmušių žirgų, kurie žvengdami sustojo prie šventoriaus. Merginos nuotakos spruko prunkšdamos į šalis, kad neužkalbintų keistas jaunikis ir dėl to kalbų nekiltų. Bernai apstojo Girdvainio obuolmušius ir negalėjo atsigėrėti,
- Tai bent žirgeliai! - ne vienas su pavydu garsiai pasakė, o pats sau pagalvojo: - Su tokiais galima ir pas Baltaragio dukterį nuvažiuoti, nors ten ir kažin kokie užkerėjimai būtų.
Tuojau išgirdo apie nepaprastą jaunikį, atvažiavusį į Švendubrę, ir Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita mergina, sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai:
- Tavasis atvažiavo!
- Koks? - nesuprato Jurga.
- Nagi tas - su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.
- O gal ir manasis? Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga, kad merginos drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?
- Nagi anava, ar nematai, stovi, - pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.
Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo važinėjo, merginas gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.
- Pas visas merginas važinėji,- pasakė, tiesiai į akis žiūrėdama, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?
Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo matęs. O tokios jam kaip tik ir reikėjo.
- Nepaprasta tu mergina, - atsakė tiesiai Girdvainis, - ir paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.
- Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.
- Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis išdidumą, - o pirmą šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.
Tuo metu, pamatę Girdvainį kalbant su Jurga, susirinko aplinkui merginų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę net Girdvainio žirgus.
Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.
- Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin kas atsiliepė.
O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:
- Lauksiu. Neužmiršk.
Tai pasakiusi, nuėjo, nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.
Tiktai širdis krūptelėjo, lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?
Jurga grįžtelėjo pro petį, nenorėdama tikėti, ir susitiko su Girdvainio degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo, baisiai sunerimusi.
Tas žvilgsnis pro petį galutinai pritrenkė Girdvainį.
- Tai bent mergina! - pats sau pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.
Bet Jurga neatsigręžė ir greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su tėvu tuojau išvažiavo namo.
Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais,
Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavėjo?
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
