Jurgis Baltrušaitis - Poezija

Apie kūrinį Turinys
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
AUKURO DŪMAI

Dainiaus melodija

Kanklės - žadas mano... 
Aš per jas - žynys... 
Kas tą pat numano, 
Būtį numanys...

Vingiuos žemės tako 
Vien mįslių tyla - 
Taip, kaip mums nusako 
Amžių vaidila...

Kas be jo ištartų 
Lūpomis, žodžiu 
Žemės skundą kartų,
Pasaką žvaigždžių?

Dainius tuomi geras 
Alpstantiems varguos, 
Kad jo kanklių keras 
Aimanas paguos...

Ten, kur vargas engia, 
Sopes aš migdžiau, 
Šiandien tesuspengia 
Stygos dar saldžiau...

Ir telemia puotą, 
Kur kančia nustos - 
Žmogui dar neduota 
Išmaldos kitos...

Imkit dovį didį, 
Siųstą per mane - 
Amžių rožės žydi 
Ir žmogaus sapne...

Psalmei žydrio gryno 
Atsiliepk, kas drįs - 
Ją tik du težino:
Aš ir vyturys!


Giesmė

Vos, saulėta diena, tu man suliepsnojai, 
Žaliavo, vyniojos sode apynojai, 
Žiedais apsigobė vyšnia ilgašakė, 
Ir stiebėsi rožė, pražydus kaip žvakė - 
Iš gretimo slėnio, iš tolimo šilo 
Liulėdamas rūkas kaip smilkalas kilo,
Ir visa tik siejos, tik raizgės ir pynės - 
	Tai žemės rytinės...

Vėliau kaip palaima už prakaitą orių 
Jau varpos šnabždėjo po žemės altorių, 
Ir šiaušiamas vėjo jų daugis, jų pilnis 
Po saulėtą tolį liulėjo kaip vilnys - 
O greit ir piovėjai, kaip skruzdės sukrutę, 
Pradėjo pelnytą vargais rugiapiūtę, 
Ir jungė jų giesmės, kas skyrium, į viena -
	Tai mišios už dieną...

Nū ten, kur tu, saule, man rytą liepsnojai, 
Jau tiesias į tolį tušti rugienojai... 
Jau grįžta ir grūdas, pavasarį bertas, 
Ir žino, kas vargo, ko prakaitas vertas... 
Nutilęs altorius, aptemo dirvonai, 
Tik dusliai jiems gaudžia giria, kaip vargonai 
Tai dyklaukių pamaldos vakaro žarai, 
	Tai žemės mišparai...


Vilties giesmė

Be liepsnos pats laužas rūksta 
Rožės gražnai saulės trūksta - 
Viešių taurei stinga vyno - 
Stinga burei vandenyno...

Pūskit ugnį, žemės vėjai! 
Sodriai žels, ką žemė sėja...
Riskit vyno šulę naują - 
Šiąnakt čia drąsa puotauja!

Verda jūroj audros putos, 
Traukia laivą burės drūtos - 
Būk drąsi, žmogaus širduže, 
Tavo troškiui marios ūžia...

Mūsų lobis - žemės toliai,- 
Gerbkit žemės skirtį, broliai, 
Vargo viltys - ne apgaulė, - 
Jų galinga auklė - saulė!


Būties psalmė

Truks amžius, kas amžiams sužėlė, 
Truks mirksnį, kiek mirksnio pelnyta, 
Todėl neliūdėk, ramunėle, 
Kad tu sužydėjus nuvytai...

Neslūgsta būtis, ir nesenka 
Jos amžinas sklidinas pilnis - 
Tik tai, kas atskirta, kas menka, 
Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys...

Visatos įsakymą ruošęs,
Ne bergždžias želmuo vienadienis -
Jo žiedu jos aukuras puošias,
Ji liepsną ir dūmus suvienys...

Ir puošną visatai išadę, 
Pasvirę, nuvytą, nualę, 
Mes grįžtam į būtį bepradę, 
Mes grimztam į būtį begalę...


Šiąnakt

Šiąnakt liūdi kanklės mano, 
Ryt gal vėl sudžiugs širdis, 
Kai po audrų siūčio tvano 
	Aušrą skelbs gaidys...

Kol nenyks vargai ir skriaudos 
Iš tamsios žmogaus dalies, 
Daug ii mano kanklių raudos 
	Ašarų pralies...

Verk ir verk, ir striūbauk, styga 
Šiąnakt sopes tu. matai, 
Bet nustos, kas žmogų myga,
	Ir liepsnos rytai...

O kad grįš, ko žemei stinga, 
Teigia rašmenys žvaigždžių - 
Aš jų įžado mįslingą 
	Varpą jau girdžiu...


Eglės giesmė

Per žiemą nekinta 
Eglelė žalia - 
Taip amžių nupinta 
Lietuvių dalia...

Ar žydi pašlaitė, 
Ar speigas arti, 
Lieknutė eglaitė 
Visur ta pati...

Ant žemės atėjus 
Iš amžių gelmės, 
Per audras, per vėjus 
Ji rūsčiai šlamės...

Kol siaubas lakusis 
Eglelę trikdys, 
Vis ginsis, vis skųsis
Lietuvio širdis...

Ji graudžio nevengia, 
Nors gedi viena -
Ją dar tebeengia 
Golgotos diena...

Varguolių ir vyžių - 
Lietuvių gentis, 
Jie velka jų kryžių, 
Sukandę dantis...

Karti jų senovė, 
Kaip vargas kartus, 
Bet vyžos parovė 
Ateivių batus...

Juos daug kas dar pančios, 
Jie daug dar dejuos, 
Bet ašaros, kančios 
Tik auklėja juos...

Kol eglė mįslinga 
Ant žemės šlamės, 
Nestigs, kaip nestinga, 
Lietuviams tvermės...


Akordai

Menka, ką tu vien protu žymi - 
Būtį reikia minti širdimi...

Kai dailidė medį kirs ir droš, 
Skiedros, drožlės beržu nebeoš..
.
Rožės žiedas tiriamas sukruš, 
O lašely marios nesuūš...

Saulė, žydris, vakaro žara - 
Amžiuos nieko atskiro nėra...

Skyrium - vėjas, žaibas, debesis, 
Bet širdims į audrą jie susis...

Kas dar skiria gymį nuo mirties, 
Neįžengs į pokylį būties...

Ir žmogus tik tąsyk atsidus, 
Kai jo širdžiai skausmas bus saldus.


Elgetos giesmė

Kaip gluosnis žemei atiduoda 
Iš saulės skolintus lapus, 
Taip tu nulykytą aruodą 
Dalyti ryžkis bent perpus...

Nenuovokus šykštuolio delnas, 
Jis nenujaučia širdimi, 
Kad ir dalybos - tikras pelnas, 
Nes duodamas tu daug imi,

Nes, bėręs broliams bent po saują, 
Neužsigniauždamas riekės, 
Tu sau užsėsi lauką naują, 
Kur žiupsnį pėdas atmokės...


Akordai

Gerbk kibirkštėlę - 
Gieda žynys- 
Ją gi išskėlė 
Amžių ugnis...

Gerbk ir mažytį 
Mirksnį kaip ją - 
Mirksny gi švyti 
Amžių gija...

Bet tas, kas kliovės 
Blizgiais dienos, 
Amžių tikrovės 
Nebežinos...

Jis savo dalį 
Žiupsniais išskleis - 
Eikit, kas gali, 
Amžių keliais!


Dienų melodija

Daug kas, daug kas širdį kremta, 
Bet ir džiaugtis žmogui lemta... 
Audėjėlė veja ritę, 
Vašką žvakei tiekia bitė, 
Ieško karties apynys - 
Toks gyvatos rezginys...

Girios paukščiui amžių duota 
Laisvė ir būtis sparnuota, 
Žmogui - verksmas, kad besparnis, 
Pančiai, skriaudos, dulkių barnis, 
Bet kilniausia jo dalia - 
Gyvo išmonio galia...

Žynio išmoniu jis gyvas,
Ir nuvoks jis, nors vėlyvas, 
Mirksnio vertę, amžių žymę, 
Ko jis miršta, ko jis gimė, 
Ir - drąsus - išmins išties 
Didį slėpinį būties...


Daina

Beliūliuojant sapnui mus, 
Sliuogia kaip vagis ūmus 
Vargo šliužas į namus...

Ten, kur žerplėjo sapnai, 
Tamsūs rūpesčiai nūnai - 
Šit tu žemę pažinai!

Kąsk, kantruoli, ką kenti, 
Naujos svajos gal arti - 
Vėl mirgės žiedai kiti...

Vakar tu vešlus buvai 
Kaip pavasario javai - 
Laimės rožę sapnavai...

Šiandien nugara kumpa, 
Ir širdy rudens opa - 
Žemės pasaka trumpa!


Marcia eroica

Griauskit, sinkliai, skelbkit žvangiai 
Dulkių garbę uolai stangiai!

Ji raukšlėtą kaktą kelia, 
Kad užstotų vargo pelę,-

Kaip per amžius jos krūtinė 
Pamintųjų laisvę gynė...

Griauskit, sinkliai, gerbkit uolą, - 
Kniumba, griūva, kas ją puola...

Visagalę jos tvirtovę 
Žemės dulkėm amžiai krovė...

Amžių sostas, ji nedūla - 
Ji ant priešų kaulų gula...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >