I
Dainiaus melodija Kanklės - žadas mano... Aš per jas - žynys... Kas tą pat numano, Būtį numanys... Vingiuos žemės tako Vien mįslių tyla - Taip, kaip mums nusako Amžių vaidila... Kas be jo ištartų Lūpomis, žodžiu Žemės skundą kartų, Pasaką žvaigždžių? Dainius tuomi geras Alpstantiems varguos, Kad jo kanklių keras Aimanas paguos... Ten, kur vargas engia, Sopes aš migdžiau, Šiandien tesuspengia Stygos dar saldžiau... Ir telemia puotą, Kur kančia nustos - Žmogui dar neduota Išmaldos kitos... Imkit dovį didį, Siųstą per mane - Amžių rožės žydi Ir žmogaus sapne... Psalmei žydrio gryno Atsiliepk, kas drįs - Ją tik du težino: Aš ir vyturys! Giesmė Vos, saulėta diena, tu man suliepsnojai, Žaliavo, vyniojos sode apynojai, Žiedais apsigobė vyšnia ilgašakė, Ir stiebėsi rožė, pražydus kaip žvakė - Iš gretimo slėnio, iš tolimo šilo Liulėdamas rūkas kaip smilkalas kilo, Ir visa tik siejos, tik raizgės ir pynės - Tai žemės rytinės... Vėliau kaip palaima už prakaitą orių Jau varpos šnabždėjo po žemės altorių, Ir šiaušiamas vėjo jų daugis, jų pilnis Po saulėtą tolį liulėjo kaip vilnys - O greit ir piovėjai, kaip skruzdės sukrutę, Pradėjo pelnytą vargais rugiapiūtę, Ir jungė jų giesmės, kas skyrium, į viena - Tai mišios už dieną... Nū ten, kur tu, saule, man rytą liepsnojai, Jau tiesias į tolį tušti rugienojai... Jau grįžta ir grūdas, pavasarį bertas, Ir žino, kas vargo, ko prakaitas vertas... Nutilęs altorius, aptemo dirvonai, Tik dusliai jiems gaudžia giria, kaip vargonai Tai dyklaukių pamaldos vakaro žarai, Tai žemės mišparai... Vilties giesmė Be liepsnos pats laužas rūksta Rožės gražnai saulės trūksta - Viešių taurei stinga vyno - Stinga burei vandenyno... Pūskit ugnį, žemės vėjai! Sodriai žels, ką žemė sėja... Riskit vyno šulę naują - Šiąnakt čia drąsa puotauja! Verda jūroj audros putos, Traukia laivą burės drūtos - Būk drąsi, žmogaus širduže, Tavo troškiui marios ūžia... Mūsų lobis - žemės toliai,- Gerbkit žemės skirtį, broliai, Vargo viltys - ne apgaulė, - Jų galinga auklė - saulė! Būties psalmė Truks amžius, kas amžiams sužėlė, Truks mirksnį, kiek mirksnio pelnyta, Todėl neliūdėk, ramunėle, Kad tu sužydėjus nuvytai... Neslūgsta būtis, ir nesenka Jos amžinas sklidinas pilnis - Tik tai, kas atskirta, kas menka, Jūriuoja ir skęsta kaip vilnys... Visatos įsakymą ruošęs, Ne bergždžias želmuo vienadienis - Jo žiedu jos aukuras puošias, Ji liepsną ir dūmus suvienys... Ir puošną visatai išadę, Pasvirę, nuvytą, nualę, Mes grįžtam į būtį bepradę, Mes grimztam į būtį begalę... Šiąnakt Šiąnakt liūdi kanklės mano, Ryt gal vėl sudžiugs širdis, Kai po audrų siūčio tvano Aušrą skelbs gaidys... Kol nenyks vargai ir skriaudos Iš tamsios žmogaus dalies, Daug ii mano kanklių raudos Ašarų pralies... Verk ir verk, ir striūbauk, styga Šiąnakt sopes tu. matai, Bet nustos, kas žmogų myga, Ir liepsnos rytai... O kad grįš, ko žemei stinga, Teigia rašmenys žvaigždžių - Aš jų įžado mįslingą Varpą jau girdžiu... Eglės giesmė Per žiemą nekinta Eglelė žalia - Taip amžių nupinta Lietuvių dalia... Ar žydi pašlaitė, Ar speigas arti, Lieknutė eglaitė Visur ta pati... Ant žemės atėjus Iš amžių gelmės, Per audras, per vėjus Ji rūsčiai šlamės... Kol siaubas lakusis Eglelę trikdys, Vis ginsis, vis skųsis Lietuvio širdis... Ji graudžio nevengia, Nors gedi viena - Ją dar tebeengia Golgotos diena... Varguolių ir vyžių - Lietuvių gentis, Jie velka jų kryžių, Sukandę dantis... Karti jų senovė, Kaip vargas kartus, Bet vyžos parovė Ateivių batus... Juos daug kas dar pančios, Jie daug dar dejuos, Bet ašaros, kančios Tik auklėja juos... Kol eglė mįslinga Ant žemės šlamės, Nestigs, kaip nestinga, Lietuviams tvermės... Akordai Menka, ką tu vien protu žymi - Būtį reikia minti širdimi... Kai dailidė medį kirs ir droš, Skiedros, drožlės beržu nebeoš.. . Rožės žiedas tiriamas sukruš, O lašely marios nesuūš... Saulė, žydris, vakaro žara - Amžiuos nieko atskiro nėra... Skyrium - vėjas, žaibas, debesis, Bet širdims į audrą jie susis... Kas dar skiria gymį nuo mirties, Neįžengs į pokylį būties... Ir žmogus tik tąsyk atsidus, Kai jo širdžiai skausmas bus saldus. Elgetos giesmė Kaip gluosnis žemei atiduoda Iš saulės skolintus lapus, Taip tu nulykytą aruodą Dalyti ryžkis bent perpus... Nenuovokus šykštuolio delnas, Jis nenujaučia širdimi, Kad ir dalybos - tikras pelnas, Nes duodamas tu daug imi, Nes, bėręs broliams bent po saują, Neužsigniauždamas riekės, Tu sau užsėsi lauką naują, Kur žiupsnį pėdas atmokės... Akordai Gerbk kibirkštėlę - Gieda žynys- Ją gi išskėlė Amžių ugnis... Gerbk ir mažytį Mirksnį kaip ją - Mirksny gi švyti Amžių gija... Bet tas, kas kliovės Blizgiais dienos, Amžių tikrovės Nebežinos... Jis savo dalį Žiupsniais išskleis - Eikit, kas gali, Amžių keliais! Dienų melodija Daug kas, daug kas širdį kremta, Bet ir džiaugtis žmogui lemta... Audėjėlė veja ritę, Vašką žvakei tiekia bitė, Ieško karties apynys - Toks gyvatos rezginys... Girios paukščiui amžių duota Laisvė ir būtis sparnuota, Žmogui - verksmas, kad besparnis, Pančiai, skriaudos, dulkių barnis, Bet kilniausia jo dalia - Gyvo išmonio galia... Žynio išmoniu jis gyvas, Ir nuvoks jis, nors vėlyvas, Mirksnio vertę, amžių žymę, Ko jis miršta, ko jis gimė, Ir - drąsus - išmins išties Didį slėpinį būties... Daina Beliūliuojant sapnui mus, Sliuogia kaip vagis ūmus Vargo šliužas į namus... Ten, kur žerplėjo sapnai, Tamsūs rūpesčiai nūnai - Šit tu žemę pažinai! Kąsk, kantruoli, ką kenti, Naujos svajos gal arti - Vėl mirgės žiedai kiti... Vakar tu vešlus buvai Kaip pavasario javai - Laimės rožę sapnavai... Šiandien nugara kumpa, Ir širdy rudens opa - Žemės pasaka trumpa! Marcia eroica Griauskit, sinkliai, skelbkit žvangiai Dulkių garbę uolai stangiai! Ji raukšlėtą kaktą kelia, Kad užstotų vargo pelę,- Kaip per amžius jos krūtinė Pamintųjų laisvę gynė... Griauskit, sinkliai, gerbkit uolą, - Kniumba, griūva, kas ją puola... Visagalę jos tvirtovę Žemės dulkėm amžiai krovė... Amžių sostas, ji nedūla - Ji ant priešų kaulų gula...
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >