en
Lyg norėdamas atsiteisti tautai ir gimtajai kalbai, J.Baltrušaitis per trumpą laiką (1940-1943) Paryžiuje parašė tris lietuviškų eilėraščių rinkinius (Ašarų Vainikas I-II dalys, Aukuro dūmai) ir poemą (Įkurtuvės). Šie eilėraščiai meistriškai užbaigė ir pagilino tai, kas buvo anksčiau sukurta. Jie priklauso geriausiems J.Baltrušaičio kūrybos posmams. Eilėraščiai trykšta tokiu jaunumu ir įvairumu, lyg poetas būtų lietuviškai kūręs visą gyvenimą. Jis į poeziją sudėjo viso savo gyvenimo polėkius, patirtį ir išgyvenimus, per trumpą laiką savo tautai atidavė save visą.
J.Baltrušaičio poezija priklauso simbolizmo krypčiai. Jo poezijos simbolizmas remiasi lietuviškomis pasakomis, padavimais, liaudies dainomis, gimtinės peizažais. J.Baltrušaičio eilėraščių gilus turinys pateikiamas paprasta forma: taisyklingi posmai, išlaikytas ritmas ir rimas, paprasta kalba, neperkrauta įmantrybėmis. Poezijoje atgimsta romantinė senosios Lietuvos vizija.
