Pirmoji dalis
III
Dienų audimas Painios žemės visos sritys - Žmonės, labui nusiteikę, Stengias išminties mokytis, Mato, kad budėti reikia... Mokos vakaras iš lyto, Liepsnos - kibirkštis augina, Tad ir aš dairausi kito, Ką jis verpia, ką jis pina... Bet ir jis taip pat težiūri, Ar ne tuščias mano svirnas, Ar tikrai valdau menturį, Ar suku vaisingai girnas... Pats aš pagal patyrimą Duodu paspirtį negausią, Jei iš manęs kas ją ima Ir suklydęs kelio klausia... Ai randi tu lobį rimtą, Ar tik piktą uodą gaudai, Skirk dalytę bent dešimtą, Veik ir savo brolio naudai... Mūsų dieną audros laisto, Ilgos, nykios mūsų naktys, Žemės skausmui stinga vaisto, Tenka širdžiai alpti, plaktis... Ženk, žmogeli, apsidairęs - Liepto lentos gal netvirtos Ir neaiškios žemės gairės, Ypač kryžkelėms neskirtos... Pagal žmogui duotą lemtį Niekas gobio nepalaiko, Ir, išdrįsęs pasisemti, Nebegausi pilno saiko... Tad nurimk, širdie besote - Tau nuo amžių skirta suostis Ir sukniubus nežinoti, Kas tau ašaras nušluostys... Vilnies giesmė Kad užliūliuotų dvasios alkį seną, Stebiu, kaip jūra savo siaubą gena, Kaip rieda vilnys nuo aušros, nuo ryto - Daug jų likimas pro mane prarito... Vis smerkias vilnys ūždamos į uolą, Putomis tyžta ir čiurkšniais nupuola - Taip nyksta žiedas saulės vakarykščios - Žmogaus svajonės, mano viltys šykščios. Bemiegės vilnys vis ūžia, vis kyla Ir srūva, skuba į krantą, į tylą, Siaubia, siūbuoja, nė mirksnio netilsta - Tai amžių samtis žemės dieną pilsto... Bemiegis siaubas ūžia, skuba, rieda Ir lygiais posmais tylią giesmę gieda - Klaupkis, varguoli, tai amžių švytuoklė Skaito, matuoja žemės skurdžią duoklę... Žemės sūpuoklės Tu puoši žemę, viešpatie dieve, Tu duodi skruzdei didžiulę pilį, Kaip duodi medžiui žiedą ir žievę Ir darbščiai bitei sparną ir gylį... Todėl kas rytą, kai tyliai švinta, Išėjęs melstis į mano sodą, Randu, kad rūtos naktį nekinta, Kad paukščiai čerška giesmę vienodą... Rauda vienodai ir gūdūs vėjai - Tad, jei tu visa vienaip supynei, Kodėl tu, tėve, žmogui įdėjai Dvejopą širdį į jo krūtinę... Juk tas, kam raustis kaip kurmiui reikia, Knaisioti šykštų molį pajūry, Skundžias kaip vergas ir skirtį keikia, Ir kaip našlaitis į tolį žiūri... Bet jam į jūrą vos išsiveržus, Gelmių ir tolių širdis pabūgsta, Ir jis sapnuoja apleistus beržus, Vergijos slenksčio jam vėl pritrūksta... Rudens rauda Rudens takais, pro tankumyną, Sugniužęs klaidžioju po mišką, Ir širdį nerimas slogina, Ir gailios ašaros jau tryška.... Užgeso, alksniai, mūsų rytas - Jus žalios skaros nebegobia - Ir aš į jus grįžtu jau kitas, - Ii aš nustojau žemės lobio... Žinau šį ąžuolą, pažįstu! Liemens kadaise liekno, tvirto - Aš nemaniau, kad jis sukristų, Bet štai jis taką man užvirto... Ir tik atkišo šaką smailą, Lyg nuoskundą į dieną tylią - Tau ne vienam, kas žuvo, gaila, Ir man likimas žaibą skilia... Rudens vargonėliai Apėjęs darželį, kol dienos dar žiba, Ir vėl apsižvalgęs po visą sodybą, Stebiu, kad nei rūtų, nei rožių vainiko Beveik nebeliko... Po viso, kas verpės, ir raizgės, ir grūdos, Vien drykso, vien klojasi samanos rudos... Ir to, kas dar skursta, kas dar tebevysta, Širdis nepažįsta... Štai mano gegužės vyšnelė didžturtė - Ją degino saulė ir darganos purtė... Žiedais apsikrovus, ji tarpo kadaise - Nūnai ji bevaisė... Ant stūkso už vartų liepelė palaikė - Pavasario kasos, gaurai išsidraikė, Ir skraistė nuskuro - kiek nori, dairykis, Tai visas laimikis! Bet sveikink, širduže, ir delčią, kaip duoklę - Grąžins tavo žiedus slaptinga švytuoklė, Atželdins voratinkliais klotas rugienas - Aš, skurdęs, ne vienas... Amžių žvaigždynas Į kalėdų žilą naktį aš žiūriu - Daug beglobės žemės žiburių, Daug žvaigždžių, žvaigždynų aš matau, Jų stebuklus, žemės kurmi, - tau! Kur tik žvelgsi, žėri atdarai Aukso bokštai, arkos, aukurai - Ar nemoki melstis, negali, Mano žemės prote, nebyly? Vien žvaigždžių nakties tyla pilna! Va, ant žemės veržiasi viena! Va, kita! Greičiau. praverk duris - Bus, kaip ji, ir tavo žiburys... Kalvis Kalvi, tylusis, ką tu kali? - Plieno ramentą eiti toli, Tolį matuoti ir erčią - Tokį ir tau nukalti galiu, Jei tave eiti tokiu keliu Vargas ar įnoris verčia... Moku aš kalti pančius kartu, Dvilinkus pančius, laidą, kad tu, Verge, sėdėtumbei suole, Kad tau. galėtų veržti bet kas Priešgynio kojas, laisvės rankas, Kalinti širdį drąsuolę... Laisvę iš ryto, kryžių vėliau, Lygiai, neprašant - prašant, kaliau, Kaip darbo sąrašai mini, Bet aš kalu neprašant visiems - Bėdžiui, turtuoliui, bailiui, drąsiems - Karsto neįilstamą vinį... Jūros daina Priėmęs klajūno likimą ir naštą, Nežinoma jūra, keliu nejaukiu, Iš ankščio į žemės žadėtosios kraštą, Į tolį užburtą, į tolį plaukiu... Ii ūžia, ir ošia, ir baubia, ir rangos, Ir griūva, ir vėlei pašoksta piestu - Nevaržomas siaubas, įširdusios bangos Siūbuoja ir supa klajūną kartu... Ir putos po lašą man krinta ant veido - Vaje, tu pati, širdužėle, verki, Kad tolimą krantą laivelis apleido, Mįslės neįminęs, ką ras priešaky... Bet vilnys rūstingos vėl žaidžia nesparčiai... Greit sutemų miglos verpetą užklos... Vos draikosi putų išmėtyti karčiai - Ir vėl aš sulauksiu giedros ir tylos... Tiek buvo pakelta per nerimo dieną, Ir, plaukdamas naktį, užburtas, žiūriu, Kaip barsto žibučiais gelmės mėnesiena, Kaip žyra liepsnelės dangaus žiburių... Ir žvelgęs atgal į išvargintą kelią, Stebiu iš laivelio, nuliūdęs išties, Kad paskui tik driekias trumputė srovelė Tai visa, kiek liekti žmogaus praeities... Nemigas Per dieną nesukrovęs kraičio Nei labui artimo, nei sau, Aš, liūdnas, širdimi našlaičio Naktovidžio bylos klausau.... Bet tylios, tylios lūpos juodos, Veltui aš atgarsio meldžiu Ir tik vienintelės paguodos Iš mažo svirplio tegirdžiu... Kažkokia baimė širdį smaugia, Lyg šmėklos slankioja aplink - Čiučėk, svirpleli, vargšo drauge, Ir mano gąstą nuramink... Nes štai, nakties tamsoj nuskendęs, Nuo vaido rakinu duris, Bet jokie vartai, jokios sklendės Manęs nuo jo neuždarys... Kažkas vis šurga, krapšto, trinas, Nuleis rankas ir vėl išties - Tai mano praeitis vaidinas, Ai gal tai mojis ateities... Lyg kas niūniuoja giesmę graudžių, Kažkur lyg šuo sucyps, sulos - Tai visa, ką žmogelis audžia Į pasaką nakties tylos... Aukuro rūkas Aš daugel piauju, nes daugel sėju - Mano malūnas - ketverto vėjų... Kas kad man tarpsta raugių ir dirsių, Aš ne dėl duonos gimęs numirsiu... Daug buvo verkta, daug buvo nešta, Bet gerbti kryžių džiaugsmas nemąžta, Užtat aš gaunu stebuklą didį, Kad mano gluosniai be žiedo žydi... Vargęs uždirbau ir kilnią žinią, Kad dievas duoda žmogui krūtinę Ne tam, kad tvinktų įnorių tuštis, Bet kad galėtų, kas klysta, muštis... Ir viešpats akį man, akliui, duoda Ne tam, kad skirčiau nuo balto juoda, Bet tam, kad mįslės amžių žvaigždėtų Per mano žvilgį save regėtų... Ir kas nežino šio didžio burto, Amžino varpo psalmei užkurto, Ir tas, kas niekia lašelio vertę, Neras, kuo žemės troškį užgerti... Tad laimink skausmą, tingusis verge, Ir gausi visa, ką mirksnis sergi, Ir per šios žemės gęstamą šviesą Bent kiek nuvoksi amžiną tiesą... Lietuvos takeliai Pūgos užbarstytas ir viesulo šluotas, Vis tiesias, vis klojas takelis vingiuotas - Kalva ir pakalnės žaliuojančia pieva, Per retą beržyną, pro vienišą ievą, Pro dyklaukius, pelkes, per pilkas rugienas, Daugybės klajūnų pramintas, bet vienas... Jo tolį užburtą likimas jam lemia... Nuo šimtmečio kojų įdubęs į žemę, Vingiuotas takelis neturi kuo girtis - Jį lydi tik kryžiai, malūnai ir svirtys, Jis girdi tik smilgas, ką šnabžda paparčiai, Kuo vargšas paklydėlis skundžiasi karčiai... Jis sveikina lygiai ir seną, ir jauną, Kas drąsiai žygiuoja, ką gąstas pagauna, Kaip sveikina lygiai svajonę kiekvieną, Neuždraustas naktį ir atdaras dieną - Visiems, kas šios žemės kelionės nebūgsta Ir veržias ieškoti, ko stinga, ko trūksta... Audros giesmė I Slaugia vėjas, audrą varo... Klaikiai rėkauja gaidys... Kad nemerktų mano baro, Kas jos siaubą sustabdys! Ant kai kur jau driekias ūkas, Ant jau dyklaukių keliais Tyrų dulkės verpias, sukas, Bastos, skrieja sūkuriais... Štai jau vėtra gluosnius lenkia, Dunda ten ir gaudžia čia - Štai perkūnas trissyk trenkė, Ir sutemo kaip nakčia... Kas per liūtis! Bet, širduže, Savo baimės neklausyk - Audros tūžta ir išūžia Nenaikindamos išsyk... II Nevaitok, bėduli, kai per tylų šilą Tu išgirsi griausmą, audrą kai pajusi, Nes jos juodas vaidas dunkso, bokštais kyla Ne prieš tavo lūšną, ne prieš tavo rūsį... Štai ji darda, ūžia - žybtelėjo, dingo, Lyg linksmai priminus skurdui tavo stogo, Kad ji - rūkas amžių aukuro slaptingo, Iš kurio ir žemės kibirkštis išsprogo... Šios pakalnės verge, garbink audros paukštį, Kai jo drąsų sparną viesulas pagauna, Gal tu pats pakilsi į padangės aukštį, Kur tu vėl atrasi savo širdį jauną... Tavo vargo daržas - tavo karalystė, Audros laisvas kelias - žemės tyrų tolis, Jei tu jos ilgėsies, jei išmoksi drįsti, Ji ir tavo vargui du sparnu paskolins! Giesmė Dienų audėjas dosniai teikia, Ko žemės valandai prireikia - Jis duoda obeliai žiedų, Perkūno trenksmą audros dienai Ir siunčia vyturį rugienai, Ir bitę lepina medum... Iš jo ir jaučiai, ir noragai Usnėtos dirvos šykščiai vagai, Ir spragilas rudens rugiams, Dienos kaitra, dienos šešėliai, Ir žvaigždės, vargo žiburėliai, Kai žemės dyklaukiai aptems... Iš jo dosnumo, dainiau, gavo Ir skambų kerą kanklės tavo, Ir tu atlygink jam daina, Kad, nors ir vargti žmogui duota, Žmogum ši žemė vainikuota Ir amžių žiedas - jo diena…
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >