404 Jurgis Baltrušaitis "Poezija" | Antologija.lt

Jurgis Baltrušaitis - Poezija

Apie kūrinį Turinys

Antroji dalis

III


Sibilės knygos

Trys šios žemės kryžiui vinys... 
Audrai - žaibas ir griaustinis, 
Ir sparnai - laisvam ereliui...
Tamsūs toliai - žemės keliui, 
Žemės laisvei - saitai, pančiai. 
Neseikėtas saikas - kančiai...

Taip nuo pat praamžių ryto 
Amžių knygoj surašyta - 
Ir iš šios mįslingos knygos 
Gieda dainiaus kanklių stygos, 
Kur jo psalmė įsipynė 
Į visatos sutartinę...

Dar sibilės raštas skiria 
Vargo kraičiui skiautę irią, 
Silpnai bitei - tuščią korį, 
Žmogui - širdį daugianorę 
Ir ne tiek lūkėto grūdo, 
Kiek sėjėjas pats panūdo...

Ir toliau uoli senutė 
Skaito žiedus, seiki piūtę, -
Jos bemiegės akys mato 
Visą amžių tamsų ratą, 
Ir ranka jos sausagyslė 
Žymi gyvio didžią mįslę...


Verpėja

Aš žinau, žinau Verpėją... 
Jos linus jos tėvas sėja...
Ji su saule gimė, augo, 
Ir aušra jos slenkstį saugo...

Ryto rožės dar nebiro, 
Kai tekėjo ji už vyro... 
Tėvas žentą sau parinko, 
Jos neklausęs, ar sutinka...

Vakarykščiai ji dar juokės, 
Bet apsiverkė, kai tuokės - 
Nes ji jautė, nes ji minė, 
Kad užgeso jos aušrinė, -

Kad tamsus likimas mezga 
Skirtą žmogui žemės mazgą, 
Kraudamas į vieną rėtį 
Žalią rūtą ir erškėtį...

Kai ji mauna aukso žiedą, 
Jai vargonų dūdos gieda 
Ir ją lydi vainikuotą 
Į vestuvių trankią puotą...

Ir kai tėvas rinko kraitį, 
Drobės ritinio neraitė, 
Bet tik liepė susirišti 
Jo linų geltoną grįžtę...

- Vežkis visas, kas tau ruošta... 
Saugok, dukra, savo pluoštą - 
Nes, kaip amžių amžiais buvo, 
Nebegrįžta, kas pražuvo...

Laimino močia jos kelią:
- Neužmiršk namų, dukrele, 
Verpk kaip voras, vark kaip bitė, 
Kad užverptum pilną ritę...

Ir ji verpė, ir jai klojos - 
Buvo jaunos rankos, kojos, 
Verpiant pirštas pirštą vijos 
Ir gausėjo drūtos gijos...


Bet ne tiek gija daugėjo, 
Kiek menkyn kuodelis ėjo - 
Ir Verpėja susimąstė, 
Kaip šį trūkumą suprasti...

Žvalgo stipinus jos rato - 
Niekur ydos ji nemato, 
Kaip daug rymojus nerado, 
Ką jai žemės sapnas žada...

Ant ji nuo nakčių be miego 
Vargo ilgesiu paliego, 
Meldės: - Visa - tėvo galiai, 
Tėvo - grįžtė, tėvo - spaliai...

Ir, sustojęs valandėlei, 
Vargšės ratas sukos vėlei, 
Tik kuodelis vėlės, iro - 
Ir galvelė jos pasviro...

Bet ji vargsta, verpia, skuba, 
Nors jau jos skruostai įdubo, 
Nors ne ji, bet jos kankynė 
Jos pakoją tyliai mynė...

Ir kai ji kuodelį pašo,
Trykšta ašaros po lašą
Ir ratelis kliba, plerpsi,
- Kaip toliau. tu, vargše, verpsi?


Giesmė

Ko jūs šiąnakt staugėt, tamsūs vėjai? 
Kam tu šįryt, saule, užtekėjai? 
Vėl ir vėl žmogus nubudęs mena 
Amžių slaptį, gyvio mįslę seną...

Ant suspindo liepsnos rytmetinės! 
Ant kaip šmėklos slankioja po plynes 
Žemės rūko vilkstinės mįslingos - 
Kas - tikrovė? Kas kaip sapnas dingos?

Gal, išminčiau, tu, nubudęs rytą, 
Tik sapnuoji tamsų sapną kitą 
Ir tik klysti, siekdamas atskirti 
Nuo gimimo žemės žiedo mirtį...

Nes, kai žemės žiedas gimęs gęsta, 
Amžių sėjai naujas grūdas bręsta - 
Virpa, nyksta sprogulės ir vilnys, 
Bet nesenka amžių saiko pilnis...


Daina

Eik takais, kur amžių grįsta, 
Nes kaip šapas veikiai vysta 
Mums seikėtos valandėlės - 
Mes - likimo trapios lėlės...

Vakar mus šilkais jis gobė, 
Dosniai vilko brangia drobe, 
Šiandien jis purvyne murdo 
Ir nešykšti karčio, skurdo...

Ten, kur buvo pilnas rėtis, 
Nebelieka kuo gėrėtis - 
Mirksnio troškis grįžta spėriai, 
Vos jo taurę tu išgėrei...

Lauktos aušros tingiai švinta, 
Rūpink sutemoms žibintą... 
Rink kelionei, kas negūra, 
Iš pakrantės irk į jūrą...

Mirksnio vystamą vainiką 
Žemės tuščio graudis tyko - 
Mirksnis sėja, amžiai vėto,- 
Gerbk vidurnaktį žvaigždėtą!


Rudens melodija

Daug kas jau skirtį išvargo, 
Ilgisi atpildo meto - 
Gluosniai prie tako pamargo, 
Pagirio krūmai prareto...

Stūkso beržai be vainiko - 
Traką jų lapai apkrovė... 
Vartai į girią išnyko - 
Ženk į apleistą šventovę...

Sankrytų pasaką rūsčią, 
Kas čia dar braido, tegirdi... 
Visa taip erdva, taip tuščia - 
Ramdyk, paklydėli, širdį!

Vėtros ne visa išardė... 
Še tau dar žiedas vėlyvas - 
Kas tu, žolyte bevarde, 
Kuo gi tu, diege, dar gyvas?

Būk prisirengusi, smilga, 
Brausis pusnynai į kiemą - 
Ilgą turėsima, ilgą, 
Ilgesio kupiną žiemą...


Daina

Žydi - varške apsikrovė - 
Vyšnios ant kalnelio, 
Bet jos žydi, bet jos stovi 
Ne prie mano kelio...

Mano kelias pievų plyne 
Ar krūmokšniais klojas - 
Vargo dienos jį pramynė, 
Vargas dilgė kojas...

Man šilkai galvos negobia- 
Toks man saikas lemtas, 
Bet širdis dėl menko lobio 
Ne per skaudžiai kremtas,-

Sergi, puošia mano taką 
Daug ramunių, smilgų - 
Jos man lopšio sekmę seka,
Kai vienai man ilgu...

O per ryto žydrą jūrą 
Aukso gulbė plaukia, 
Ir už krūmų žalio mūro 
Paukščių giesmės laukia...

Man kukuodama gegutė 
Daug dienų priskaitė - 
Sužvangės ir mano piūtė 
Ir sukraus man kraitį...


Saulėlydžio melodija

Žemės tyrai tyliai minga, 
Ir jau rengias iškilmingai 
Žydrio tolių karalienė 
Į kelionę jos kasdienę...

Auksu žėri jos apsiaustas, 
Ilgas valktis aukso austas - 
Aukso sagos ant krūtinės 
Ir raudonų rožių pynės...

Jos dvariškių juostos, raiščiai, 
Jai praeinant, švyti skaisčiai, 
Ir šalmais ir skydais žiba 
Sosto riterių sargyba...

Karalienė žengia, buria, 
Jos vėduoklė laužus kuria, 
Ir tik driekias liepsnos, dūmai, 
Spindi laiptai, aukso rūmai...

Ir kai toliuose ji skęsta, 
Lygiai nyksta, lygiai gęsta 
Jos mįslingos drignės gijos, 
Žemės aukuro žarijos...


Amžių sutartinė

Kur mirksnio keras širdį remia, 
Ten tavo piūtė negausi, 
Ir vergo jungu virsta žemė, 
Kol, kurmi, tu tik ją rausi...

Nors daug, ją aręs, tu pakėlei, 
Vis tiek bus raugėti javai, 
Jei tu tik lakiai valandėlei 
Ir duonos riekei vergavai...

Tad plauk nuo delno glitų molį, 
Iš dulkių rato širdį kelk 
Ir į būties užburtą tolį, 
Iš sapno budęs, atsižvelk...

Ne žemės taurei tavo troškis, 
Ne tau ir tavo geidulys, 
Tad amžių gaire remkis, loškis 
Prie jų mįslės kaip jos dalis...

Mus valdo gyvio sutartinė, 
Todėl žmogaus širdis gaji 
Ir randa laisvę vandenyne, 
Kai lašas grįžta vėl į jį...

Tad ženk per žemės slenkstį gurų! 
Ko ieškai tu - čia. pat, greta, 
Būties aušra už tavo durų, 
Už tavo vartų - visata...


Vargo psalmė

Nesugniužk, jei širdęs, pykęs, 
Rūsčiai gniaužęs kumštį tvirtą, 
Nepakeisi amžių rikės, 
Neišvengsi, kas tau skirta...

Neprilygsta gairė gairei, 
Nes būties keliai ir žygiai 
Žmogui skiriami įvairiai 
Ir atpildomi nelygiai...

Jei kitam diena pražydo, - 
Tai laimikis jam nubrėžtas - 
Džiaukis žiedu be pavydo, 
Bus ir tavo saulės rėžtas...

Kas šios žemės jungą velka 
Ir tik kasa, kala, kerta, 
Tas atlieka amžių talką, 
Kur dar visa nesutverta...

Žydrio sapną širdys sergi, 
Tamsios audros širdis tyko, 
Bet didžiuokis, žemės verge, 
Kad pini būties vainiką...

Vargo psalmės, kad ir duslios, -
Garsas amžių sutartinės, 
Kilnios tavo delno pūslės, 
Šventos tavo vargo trynės...


Atminimo melodija

Nors tavo dienos lakios, tebežydi
	Dienų takai
Ten, kur tave kaip atminimai lydi, 
Ką pakeliui, klajokli, palikai...

Atmindamas tu pūsi laužą seną,
	Ir ras širdis,
Kad aukuras apleistas dar rusena 
Ir tebežėri tavo praeitis...

Ant žiburiai sužerplėjo iš rūko
	Toli, toli...
Tai - tu, nors ten, kur jų liepsna užtruko, 
Tu pats kaip gyvis grįžti negali...

Todėl tetilsta dyklaukiai pajuodę,
	Jei tu žinai,
Kad tu jų piūtę lykiji aruode,
Iš kur tau duota. semti amžinai...

Todėl, širdie, per džiugulį ir kartį
	Nebūk maiši,
Nes amžių lobį, motinos vakartį - 
Tu su savim kelionėje neši...


Daina

Kaip širdy nuo džiaugsmo jauna! 
Jo liepsna visus pagauna... 
Graudis mūsų laimę tyko, 
Pina ašarų vainiką...

Graudis skiria, džiaugsmas tuokia, 
Miršta, kas nebesijuokia - 
Bet kai gęsta, bet kai miršta, 
Saulės juoko nepamiršta...

Graudis kembsta, džiaugsmas žydi 
Ir kviečių vežimą lydi, 
Vaisių sunkią šaką remia 
Ir žiedais apsagsto žemę...


Serenada

Už kalnelių saulė leidžias... 
Amžių slaptos knygos skleidžias. 
Žemės šlamesys nutilo... 
Švyti jaunatis ant šilo...

Žvaigždės žemės miglą lydi... 
Jau dangus žvaigždynais žydi... 
Niekas mūsų čia negirdi - 
Atiduok man savo širdį...

Pasivertęs žemės žiedu, 
Savo - tavo - širdžiai giedu - 
Skyrium viena jos sapnavo - 
Duok man slaptą sapną tavo!