lt
1937
Jį apėmė lyg ir gailestis, kai užgeso vario nasrų liepsna ir drauge su ja užgeso ir plieninės Chimeros akys.
Mes iki šiol vadiname gražias neįvykusias svajones chimeromis.
F. F. Zelinski
CHIMEROS AKYS IŠ MEDŪZOS kraujo lekia Baltas žirgas su sparnais, Kad Chimeros plieno akys Užugestų amžinai. Dingot jūs, svajonės lakios! Krankia vakarą varnai: - Iš Medūzos kraujo lekia Baltas žirgas su sparnais... Kiek to mano kraujo teka, O nežydi žodžiu nai... Pėdsakus manuosius seka Mintys juodos kaip varnai: - Iš Medūzos kraujo lekia Baltas žirgas su sparnais, Kad Chimeros plieno akys Užugestų amžinai... Florencija, 1937.3.30 KATARSIS AŠ TIK tau visas širdies gelmes atversiu, Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau. Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu, Mano, žodžio kruvina auka. Nesu niekad niekam sakęs šito, Šito niekam pasakyti negaliu: Žodis - žiedas pumpure nuvytęs, Jis numiršta į pasaulį pakeliui. Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs, Tujen šito nesuprasi niekuomet - Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri Aukšto skliauto nemarioji klaikuma. Netelpa many, tai veržias dėkingumas, Nežinau aš pats, aš pats dėl ko, O taip trokštu visas tapti dūmais Ir sutirpti kruvinoj aukoj, Kad tik tau kentėti nebereiktų To paties gyvenimo - kančios: Trupučiuką džiaugsmo sopuliu suteikti Ir į tavo širdį pereit nejučiom... Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį - Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?! Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt, O tiktai norėjau palytėt tave! Paverstą į vyną mano kraują gersi Ir mane pajusi širdyje, giliai, Taip nusivalysi tu aukos katarsiu, O ištikęs skausmas greit tave apleis! Kaunas, 1934.3.20 TĄSYK VĖJAS TĄSYK vėjas auksą žarstė - Žarstė rudenio lapus. Keturiese nešė karstą, Juodą karsta į kapus. Lapai pakasti ir auksas... Aiman! gležna ir trapu! Kažkieno ten neša džiaugsmą Keturiese į kapus. Tik staiga ištryško šauksmas, Lyg šaltinis pro lapus: - Kur jūs nešat mano džiaugsmą Keturiese į kapus?.. Keturiese tąsyk svarstė, - Kaip gyvenimas trapus... Ir užkasę juodą karstą Grįžo rūstūs iš kapų... Kaunas, 1936.5.16 PRAEITIS PRAEITIS kaip uodas zyzia - Nekantraut imi, O naktis, kaip Mona Liza, Šypsanti, rami. Bet staiga nušvito lange... Kas gi taip vėlai? Tai jinai! tai ją taip brangią Neša angelai!.. Iš kapų svajonės kelias... O kiek jų? O kiek!.. Kažkas zyzia: buvo melas. Melas - netikėk! Bet jei melas, visa melas - Sapnas žabangus... Tai vylingai žvaigždės balo, Žemė ir dangus! Ji tyra, jos vardas tyras Ir širdis tyra! O jei ne - pasaulis mirė, Tai ir jo nėra! Praeitis kaip uodas zyzia - Netikėt imi, O naktis, kaip Mona Liza, Šypsanti, rami. Kaunas, 1934.8.20 NAKTIS VENGIU aš tavo tamsaus žvilgsnio, Juodų, galbūt gražių akių. Regiu tyrus, tyrus ir vilkstines Ir tuo regėjimu tikiu. Regiu marias - žydras, be vėjo, Ir nykstančius akiraty laivus... Platus pasaulis ir tikėjimas Į tikrą Dievą ir dievus! Regiu žvaigždžių gyvenimą negyvą, Ir kaip joms gera ir platu! Regiu ir gėlę gležną ir vėlyvą Rudens šalnų metu. Aš taip bijau, o tavo žvilgsnis Žiaurus ir gundančiai gražus... Atšauk, atšauk, vadove, vilkstines - Jos pasmerktos tymose žūt! Kaunas, 1937.1.11 NE! AŠ GIRDĖJAU lakštingalą suokiant Patetiškai, gražiai, Aš girdėjau kalnų krioklį juokiantis Gaivališkai, išdidžiai... Aš girdėjau, kaip motina verkė, Rūgodama dangop, Aš girdėjau rūstingąjį smerkiančio Balsą nuteistam myriop... Negirdėjau taip cieksint paukštelio Ir nieko taip skaudaus ir geliančio, Kad taip amžių sekiotų mane... Tai dar andai, jaunystėj, biržely... O kodėl nenunešei, vėjau, į šalį Tebeskambančio, geliančio "ne!" Kaunas, 1936.6.24 AMŽINOJI PASAKA AK, Viešpatie, tai vėlekos Mes įtikėjom rytdiena! O kraujo pilnas kielikas, O sopulio širdis pilna! Tarytum vėjo pučiamus, Ji vėl į nežinią mus neš... Vėl žiedlapius rieškučiomis Po josios kojų bersiu aš. Išlaukus naktį tamsiąją, Širdis pailsusi aptils, O saulė kaip monstrancija Virš džiaugsmo ašarų pakils. Visi rankas ištiesę jai: - Osanna in excelsis! - šauks Ir didelė procesija Per kalnus ir per klonius plauks. Savęsp šaukiuosi trokštančius Ir širdį kieliką keliu - Girdžiu viską pranokstančius Mažus sidabro varpelius... Vėl kraujo pilnas kielikas, Vėl sielvarto širdis pilna!.. Mes laukiam, laukiam vėlekos Ir vėlei tikim rytdiena! Kaunas, 1936.4.20 ATSISVEIKINANT TAI ŠTAI mane likimas išdaigus, Lyg neatakusį šunytį kūdron, sviedžia Ieškot po tolimu nežinomu dangum Sesutei rūtų, mėtų, margažiedžių... Tu eik ieškot ir rast! ar rast? ar klyst? Ar savo ilgesį taip įsiryžus nešti? O taip neriuos, neriuos kaip žyginis arklys, Kaip žyginis arklys, vežąs karaliui paštą. O tai karaliui! Tai labai skubu! O aš gerai žinau likimo pirštą: Namo sugrįši - ir karaliaus to nebus... Gal tas karalius jau šiandieną miršta... O gal ten meilės plepalai? O gal pirklys Ką rašo? Gal šiaip kažkas? Neaišku!.. Bet aš, kaip žyginis, kaip žyginis arklys, Nešu, tartum tikrai karaliui laiškus. Kaunas, 1936.10.10 MAL DU PAYS KADA ima per Mušrota spinduliai švaistytis Ir sužydi kalnai kruvini, Tu Monblanu ir Beldonės grandimi dantyta Pas mane kas vakaras eini. Tu eini gražiai ir, pilnatį paėmus rankon, Šėmą šiaurės vėsumą neši - Sudreba skliautai, ir žvaigždės pusiausvyros netenka, Rods, susverdi visatos ašis... Aš matau, kaip tu žengi viršum visų viršūnių r viršum pasaulio šio plataus: Mėnesiena, žvaigždės, tartum pieva ir ramunės, Ir tave ja brendančią matau. Iš miglų, iš pasakų, iš senų senų legendų Tavo laimės poringę pinu. Tau, žinau, nūnai varge ir ūkanoj paskendus, Laukt pabosta giedresnių dienų... Man iš tolo matos, o kaip tu graži iš tolo - Nai tokios neteko dar matyt!.. Ašara ištrykšta, juokias vakaras, upeliai, olos - Tau iš rankų sprūsta pilnatis. Ir aš lieku vienas... o tavęs nė aido... O tave gal skriaudžia, skriaudžia ten visi?! Vakaras nuėjo, užsidengęs veidą - Likom: aš, naktis ir ilgesys. Grenoblis, 1937.2.3 BALTIJA PRIE KRAŠTO žalia, mėlyna toliau, O keteros baltos, baltos kaip sniegas - Nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut - Paklausysiu jos amžino miego. Giesmė! Ak taip - didžiųjų vandenų Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela! Širmi žirgai, balti žirgai jos šermenų Kanopom trypia mano sielą. Ir taip be perstojo, be jokios atvangos Didieji vandenys vis gieda krantui... Taip mano ilgesio ir taip sesers bangos Krantų geltoji smiltis nesupranta. Tu taip kalbi, tu taip gražiai kalbi, Ir žodžiuos melo nėr, ir taip galingai... Tu mano pilkas pasakas stelbi Savojom pasakom apie vikingus. Ir aš matau boluojant keteras, karčius Širmų žirgų ir šviesiaplaukius aisčius... Ir jų kardų, šveidrių kardų kirčius - Juodam laive mergaitę - tokią skaisčią!.. O kur jūs plaukiat, ją pagrobę prievarta?! Ji taip gražiai, taip nusiminus žiūri, Tarytumei bernelio nesulaukusi prie vartų... Iš ilgesio ji mirs, ji mirs tenai, už jūrų... Žinau, žinau likimą jos!.. Be atvangos Gyvos kalbos, gyvos giesmės klausyti miela! Kur tu, mano sesuo? O žus žirgai bangos', O tie žirgai, balti žirgai man trypia sielą... Kalbėk ir sek man, Baltija, tą pasaką toliau! Tu nežinai, kaip ji man širdį, sielą diegia... Ir nesinori vaikščiot, ieškot, vieteliaut - Bangos, lūžkit širdy, putokite kaip sniegas!.. Nida, 1936.8.12 MAN TAVE KAIP pavasaris atkiunta, Ašen atkiutau. Man tave čia Dievas siuntė, Tik mane ne tau! Anta kalno juodą skirpstą Sprogstanti matau - Ar ne mums ten sniegas tirpsta Ar ne man ir tau?.. Aš, tave širdy pajutęs, Dievą pajutau! O kad Dievas meilę būtų Siuntęs man ir tau!.. Prasikals žolytės laiškas - Žalias po lietaus. Dievas liepė man išaiškint Žemės meilę tau. Ar ne Dievo buvo rykštė, Ar ne aš kritau?.. Ar šlamės žolė pernykštė Mano meilę tau? Tu matai, kaip ledas šunta? - Taip, sakai, matau... Man tave čia Dievas siuntė, Tik mane ne tau! Kaunas, 1936.9.28 LAKŠTINGALA NET PILNATIS žalsvam skliaute sustingo, Kaip perlas paristas stiklu - Ištryškusi tyra lakštingala Pabėrė džiaugsmo išteklių. Atėjo pasaka naktis į šilą Viršūnių aidu išdidi, O treliai skverbėsi į tylumą - Taip laimėn veržiasi širdis. Atėjo pasaka, ir mes ją matėm - Trapia voratinklio gija... Iš desperacijos "anatema!" Kuždėjo krisdama skuja. Atėjo pasaka į žalią naktį, Atėjo pasaka į mus - Nuversti sunkų karsto akmenį, Versme atverti troškimus! Atėjo pasaka ir mus ištiko, O versmės niekad neišdžius, Nes džiaugsmas liejasi į nykumą, Nes plaka daugelis širdžių. Į šitą šilo pasaką, į žalią, Į šitą džiaugsmą įsiliet Ir eit pušų spygliais, šakelėmis, Lyg ta lakštingalos čiurkšlė! O nieko, nieko pasakai nestinga Dėl ko tu, ašara, rities? Šaltinio krikštolas lakštingala Ir džiaugsmas liejas iš nakties... Kaunas, 1936.6.14 TU NE DIEVO TU NE Dievo siųsta man buvai, Tu tiktai pavyta pakeliui... Ak, kiek žemėj žydėjo gėlių Ir kaip jūrą drugeliais tad puošė laivai!.. Susitikom ir ėjom kartu, Tiktai niekad nebuvom linksmi; Taip ieškodami šičia unksmės, Mes priėjom atvertus į naktį vartus. Desperacijoj šaukėm abu: Argi šitaip reiks pasaka baigt, Ir bijojom, bijojom labai, Kad nereiktų graudint akmeninių stabų! Ir tuščia nuskambėjo naktis, Ir atsiliepė šilas piktai, Kad pasaulis atrodė tiktai Aidesiai: Tebūnie amžinai prakeikti!. Ar tai mes prakeikti? Ar tai mes? Ar reikėjo širdims šitaip plakt Ir taip nerimu degti pernakt, Kad dabar čia sustingt neramiam laukime? O čia dygsta ir bręsta javai. O čia žydi daugybė gėlių!.. Ne, naštos aš pakelt negaliu, Kad tu Dievo ne man pasiųsta čia buvai! Grenoblis, 1937.10.28 NUTRAUKTA MALDA BUVO naktis, ir bangos ašmenis galando Į kietus akmenis, į juodą naktį... Viešpatie, neapleisk manęs šią sunkią valandą Ir nebeleiski žvaigždynams sudegti! O kad aš tik iki ryto ŠĮ sielvartą iškęsčiau - Tada tegu vėtros blaškos ir vaitoja!.. O dabar tenebėga tik žvaigždės nuo išgąsčio, Tenebėga žemė iš po mano kojų!.. Kaunas, 1936.9.10 UPELIAI JUOKIAS UPELIAI juokias po ledu - Pavasaris išvirs bematant, O aidi pašalas po ratais Pro judu jaunu, vienudu. Kiek tyro džiaugsmo, kiek aidų! Gal jie gražiausi jūsų metai!.. Upeliai juokias po ledu - Pavasaris išvirs bematant... Džiaugsmingu, jaunu, vienudu Išvydusiu pasaulį platų, Lyg šaukiančiu: kalnai, ar matot, Kaip trykšta laimė iš veidų?.. Upeliai juokias po ledu... Tavernolles, 1937.3.3 SANTA CROCE PRAEIS diena, ir nežinosi, Ką įgijai, ką praradai. Ir traukinių languos kartosis Tau šalys, miestai ir veidai... Kitoj kur katedroj klūposi - Taip klys koplyčiosna aidai... Praeis diena, ir nežinosi, Ką įgijai, ką praradai... Prie antkapio kitur sustosi: Skambės tie dangiški aidai Ir slinks tie žmoniški veidai, Manai, ir mirštant jie tau stosis Praeis diena, ir nežinosi... Florencija, 1937.3.31 KLAIDŽIOJANTI LIEPSNELĖ O BALTA, o plati kaip žiema Ir tuščia, tartum popierio lapas… Tu kvepi ta geltona žeme Iš kapui iškasto kapo. Kur tu, o pavasario kvapas! Ne, tu žemė, pavirtus žeme, O balta, o plati kaip žiema Ir tuščia, tartum popierio lapas! Išsprogdinus pavasarį lepų, Ar išėjus ugnim nežymia, Prašnekėsi gražiai iš anapus: Ašen žemė, pavirtus žeme, O balta, o plati kaip žiema!.. Grenoblis, 1937.4.28 RATELIS ATOKAITOJ žibutės kalės, O dar juodo, dar pilko lankai, Bet dainuodami ėjo ratelį Viso kaimo subėgę vaikai. Mergyčių spalvingi rūbeliai Ir džiaugsmingai padrikę plaukai, - Taip dainuodami ėjo ratelį Viso kaimo subėgę vaikai. Po berželiais vienmarškiais, plikais Sutingęs pavasaris kelias Ir ateina mieguistas laukais, Kur dainuodami eina ratelį Viso kaimo subėgę vaikai. Grenoblis, 1937 MERGAITĖ AK, KAIP žalia Šį pavasarėlį!.. O man širdužėlę, Ak, kaip gelia! Mano bernužėlio Takas želia... Ak, kaip žalia Šį pavasarėlį! Žaliosios žolelės Rasą kelia - Rado mat bernelis Kitą kelią... Ak, kaip žalia Šį pavasarėlį... O man širdužėlę, Ak, kaip gelia! Grenoblis, 1937.5.1 BERNELIS KODĖL jus, žodeliai, Šitaip susidėjot, Kad mano mergelė Jums nepatikėjo?.. Kad mano mergelė Su kitu nuėjo, Kodėl jūs, žodeliai, Šitaip susidėjot? Kad kitaip, žodeliai, Būtumėt skambėję, Gal mano mergelė Su kitu būt nėjus? Kodėl jūs, žodeliai, Šitaip susidėjot, Kad mano mergelė Jums nepatikėjo? Rumšiškės, 1937.9.2 ANTA SKARDŽIO ANTA skardžio aukštas skirpstas Ir lazdynas žydinčiais žirginiais; Ir šlaituose sniegas tirpsta, Upeliukai skamba sidabriniai... O to skirpsto retos šakos, O rauplėtos, tartum vargo pirštai... Ir linksmai šakelės šneka, Kaip be skausmo ta žiema numiršta. Iš šakos svyruoklio beržo, Pumpurėlio kiaulgenio nuskinto Džiaugsmas ašaromis veržias Ir lašais į pilką žemę krinta. Vyturys danguosna kyla... Kaip pavasarį nesusikaupsi, Aidint giliai šilo bylai Ir džiaugsmingai vieversėlio liaupsei… Kaunas, 1936.3.31 PILIAKALNIUOS PILIAKALNIUOS, alkakalniuos aukurai tad smilko Ir dangop dūmelis kilo virš žarų... Tik kraitelį krovė, tik vėdino šilką Anta didžio dvaro pulkas dukterų... Rauda motinėlė... Sengalvėle, kaip neliūsi, Kai geltoj smiltelėj užvadėlės pus... Kelkitės, dukrelės - Jotvinge ir Prūse, Skalve ir Galinde, kelkit iš kapų!.. Kaunas, 1936.1.11 EIS VALANDOS EIS VALANDOS tyliai, kaip rasos krisdamos, Ir lange juodplaukė naktis pražils... Atneš stiklinį karstą nepažįstamos Iš tolimos šalies su įrašu "fragil". Kas tu ten, krikštolo karste išbalusi? Kas tu, nūn mirštant nakčiai negyva? Tai ji, tai sniego karalaitė keliasi... O ne! tai tik šmėkla, panaši į tave... Kaunas, 1936.1.30
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024© 2012 Antologija.lt. All rights reserved. UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
