en
1942
A. GR.
Aš mačiau, kaip puiki baltaburė jachta įplaukė Villefranche-sur-Mer įlankon, kaip ji elegantiškai, it šokanti moteris, ir neprarasdama pusiausvyros pasisuko liekna ir gražiai išpūsta bure, kuri, užėjus užuvėjon, subliuško, lyg kartą Berlyno Anhalt stotyje dangiškai gražioje rankoje, atsisveikinimui iškelta, plevėsavusi šilkinė skepetaitė.
Aš mačiau, kaip oriškai lengvai šoko Solange Schzuartz, kaip skrajojo baltas drugelis virs mėlyno linų lauko, kaip kartą sėdint ant Dubysos kranto šokinėjo iš vandens aukšliukės, tarytum sidabru žvilgantis lietus būt lijęs, ir kaip kartą, prieš daugelį, daugelį metų, nedidelė mergaitė ėjo Kryžiaus kelius, kuri po to, pavasariop mirė.
Aš mačiau, kaip einant Daukanto gatve dvi akys giliai ir gražiai į mane pažiūrėjo... Aš mačiau daug jūrų ir salų, daug įvairaus luomo, lyties ir amžiaus žmonių, daug meno kūrinių muziejuose, iš kurių tryško nesumeluota gyvybė ir galia, maišanti žmogaus protą genijaus platumu, bet aš nieko nemačiau taip gražaus ir mielo kaip tą žvilgsnį, kurį ir dabar širdyje nešioju.
NIEKAD NETEKĖJO NIEKAD netekėjo Nemunas iš marių, Vakar nesugrįžo, nesugrįžo nai... Žodžiai it varpeliai pūgoj nuskambėjo, O ausyse aidas liko amžinai. Taip gražiausi metai bus kiaura elipsė, Lyg žiema peizažą užudengs baltai... Kažkieno dar akys erdvėje bešypso, Taip tik kūdikystė šypsos nekaltai. Gal net nė nešypso, gal net nė ne aidas Man ausyse skamba, o tik šiaip skaudu, Kad buity prasmego taip ne vienas veidas, Kad į šieną vyto begalės žiedų... O vėjeliai dvelkė - gražią ir nemarią, O žiedai kvepėjo tąsyk dyvinai, Tik nebetekėjo Nemunas iš marių, Tik negrįžo vakar, nebegrįžo nai... Grenoblis, 1939.12.25 SKUNDAS TAI APTRAUKĖ piktžolės darželį - Nematyti žiedo nė žolyno... Bėgčiau, klausčiau - argi kas nežino, Kodėl šitaip piktos žolės želia?.. Man beravint ir rankas pakirto, Ir piršteliai usnelių prismigo... Vai kodėl jūs, dygūs dagiai, dygot, Kad žolynai po dygliais numirtų?! O vargeli, tai mano darželis - Be saulutės, piktžolių pavėsy... O panūdo pasipuošt galvelė, Darželiu panūdo pasigirti... Bet, žolynai, vėl margai žydėsit - Nebeleisiu jums varge numirti! Cossey-sur-Claix, 1940.6.16 KELIONĖ GYVENIMAS tai kaip graži kelionė - Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal. Vis priešais mus nežinoma vilionė, Klaikus ir kerintis, tartum sirenos gal? Akyse gi, tartum kaleidoskope, Vaizdų vaizdai, bet efemeriški, trumpi... Kelionėj veriasi ir gyja sopės - Eini ir eidamas imi ir suklumpi. Vieni laivais - bures ištempęs vėjas - Kiti gi pėsti eis per miestus ir šalis. Ir nors sakais, kad tu ne Odisėjas, Bet nežinai, kiek tu papasakot gali... Tai kas, kad tavo laivas nesudužo, Tai kas, kad tu namuosna sveikas sugrįžai, Tai kas, kad likusių viltis nelūžo Ir kad pati sutikt išėjo su mažais... O jei grįžai praūžęs ir praleidęs Tėvų turtus, lėbaudamas viešuos namuos, Tave sutiks, ir džiaugsmas jųjų veide Viską gražiai atleis, viską ranka numos... Jei mylima, kur andai laukt žadėjo, Laiminga ir linksma nuėjo su kitu - Tau širdį spaus, ir jai atneš lyg vėjas Žiedų kvapus, nutolstant jūra nuo krantų... Jei tėviškę, tarytum Marco Polo, Nežinomas ir vargšas andai palikai - Galėsi sekt, kaip ji graži iš tolo, Kaip keitė veidą jos ir priešai, ir laikai. Kelionė?.. Taip, jinai graži, kaip reta - Kiek nuotykių, kiek įspūdžių ir kiek vaizdų! Ir niekas taip giliai nežeis, kaip metai - Negydys niekas taip įsenusių žaizdų... Vis priešais mus nežinoma vilionė, Klaikus ir kerintis, tartum sirenos gal? Gyvenimas tai kaip graži kelionė - Išsirengi, keliauji ir grįžti atgal... Grenoblis, 1940.8.12 DIENOS KUR NUBĖGOTE, o jaunos dienos? Lyg mergaičių krykšdamas būrys?.. Kam paliekate ilgėtis vieną Ir pravertas nežinion duris? Jūs nubėgat ir negrįžtat niekad... Tu, jaunyste, niekad negrįžai! Tik gyvenimo žieduose lieka Prasiskintos brydės įstrižai. Ten ramunių bąla debesėliai Ir pakrikę šypsosi žiedai - Ten drugeliai ir, tarytum gėlės, Žydi jų suknelės ir veidai... Ten jūs bėgat jaunos ir džiaugsmingos, Čia senatvė slenka pamažu, O širdin aštrus erškėtis sminga, Kad nutolsta linksma ir gražu. Ir nešauksiu - bėkite, kol jaunos! Senka džiaugsmas, senka it versmė - Dargana nulyja ir nuplauna Džiaugsmo varsą - šaukt nėra prasmės. Nėr prasmės - ar nerimas neskalso, Ar neaugo, bešaukiant kasdien? Nėr prasmės, nes miršta mano balsas Neprašaukęs džiaugsmo jų vis vien. Ir taip mano jaunos dienos skrieja - Girdis laimė krykščianti smagiai, Bet apreibsta - viskas susilieja: Gėlės, jų suknelės ir drugiai... Grenoblis, 1940.10.1 * * * KĄ ilgus amžius širdy nešiojom Ir kas mums buvo šventų švenčiausia, Šiandieną visa pamins po kojų Ir tautai laisvę atnešę jausis. Kantriai kentėki šį sunkų jungą - Kentėki, broli, kentėki, sese, Ir skelbk vergiją, priespaudą žlungant, O tą, kur vilties netenka, drąsink: Kankink, kiek nori, mes to nebijom, Atgauti laisvę kelius atrasim, Nebus, kaip nori, ir mes vergijos Pančius, nutraukę, vėl nusimesim! Vichy, 1940.10.13 TU VIS TU VIS save sutramdyti mokėjai, Nelaimėse vis išdidi buvai Ir vilties kupina šventai tikėjai - Nesužavėjo svetimi dievai... Dėl to, lyg Nemunas prieš varant ledą, Ramiai tikėdama sukaupk jėgas - Ateis diena, ir tu atgausi žadą, Ir tavo galios priešas nusigąs... Ateis diena - patvinsi, neši, griausi Ir visą dumblą šluosi į krantus, Tau atsivers, kaip krikštolas tyriausias, Gyvenimo akiratis platus! Grenoblis, 1940.12.27 ŠV. SEBASTIJONAS PAKELDAMAS akis aukštyn drebėjau, Kad nepalaužtų valios man kančia - Įsmigo štai pirmoji vilyčia, Ir nerimas, o Viešpatie, praėjo. Kaip miela - lyg šilti lašai lašėja... Lyg sąla sąnariai... Kaip gera čia Man laukt, matyt su šypsena skaisčia Ateinantį iš tolo Atpirkėją. Garbė ir šlovė Tau, o Visagali! Maniau, kad reiks įtempti valią, Bet štai Tu Pats manęspi ateini... O kiek šviesos! Net man akis gadina... Švelnaus skambėjimo skliautai pilni... Tik svyra jau galva, sunki kaip švinas.. Grenoblis, 1941.4.8. MOTINOS LEGENDA TAIP džiaugsminga, šviesu, ramu - Visa įlanka žydi kaip linas Ir patetiškos valandos pinas Iš manosios vaikystės namų... Kai motina klausė mane: - Ar meni tu Kampiškių dvarą, Kai pavasarį Nemuną varė - Atsidusus visa krūtine...- Taip, mane tu nešeisi ant rankų Ir brolį per lauką vedei, O Nemunas puošės ledais, Žvilgėjo užtvindytos lankos...- Atminimai krūtinėje grindės - Man ir šiandien tie vandenys spindi. Roquebrune-Cap-Martin, 1941.4.18 ATSISKYRIMAS J., A. ir P. Liutkams KIEKVIENĄKART, kai tik man reikia skirtis Vis tiek su kuo ir kaip ilgam bebūtų: Su žmogumi, miestu, šalim ar butu - Skaudžioj nostalgijoj jaučiu, tarytum mirtį, Šaltai palytinčią nykiu šešėliu Ir ieškančią širdy kaulėtais pirštais, Lyg bijančią kažko brangaus užmiršti, Sudžiūvusio į knygoje įdėtą gėlę. Tada matau šiltus, malonius veidus Draugų, šalis bei miestus aplankytus - Kaip kur gėlė žydėjo, saulė leidos, Lyg ta mergaitė džiovoje nuvytus, Kurios akyse žemės šauksmas klyko, Bet laiko bėgyje nykte išnyko... Villefranche-sur-Mer, 1941.9.4 VARPAS VAKAROP, varpinėje suvirpęs, varpas Plaukdamas primins artėjimą nakties Ir laukuose, lyg rasa nukritus varpas, Vargo žmones susikaupti atities. Ir stovės nutirpę - garsas gi tuo tarpu Nubanguos iki akiračio paties Ir prikels, kas jų širdžių gelmėse tarpo, Lyg tyla neišsakytos paslapties. Tęsis taip susikaupimas atidus, Ir ne vienas ims giliausiai atsidus Neįvykusiais troškimais ir svajonėm, Kol nulinks ir vėl, tartum pribrendę varpos. Virpa visata visa džiaugsmu, dejonėm Ir žmogaus širdy, tartum varpinėj varpas... Grenoblis, 1941.5.8 TEVIŠKĖS ŽEMELĖ TEKA Nemunėlis ašarom pasruvęs Ir šilai dejuoja aimana gilia, Tik negali atsidust lietuvis Anei pasiskųsti kruvina dalia... O pilka šilaine, o gelti smėlynai, Prakaitu pasotint jūsų negali... Kodėl nedalinga, brangioji tėvyne, Mums tavoji laimė yra taip meili?! Nepajėgs išplėšti iš krūtinės, Nebent jau išplėštų su pačia širdim - Neatstos mums niekas mylimos tėvynės, Tai dėl to ir niekas niekad neatims! Bet šiandieną seka, lyg šešėlis, Lyg tamsus šešėlis, slegianti mintis, Kad užgynė, lyg vartus užkėlė, Į tėvynę grįžti nedraugai pikti. Grenoblis, 1941.VI.4 PLATANAI JAU VĖL liūdnai šlamėdami platanai Prie mano lango ims nusilapos... Ir nerimas jau širdį vėl kutena, Kad metų metai nuslenka taipos Nunuoginę, nudraskę buitį maną, Lyg ant kokios kerštingos pašaipos, Kad nei svajonių tų, kur dar rusena, Neliktų nė mažiausios nuotrupos... Tai reiškia - vėl anapus gatvės, lange, Matysiu moterį ir truputį padangės Numėlusios, lyg žydintys linai... Tai vėl širdis, nutolus nuo gimtinės, Virpės, tarytum lapas paskutinis Už mano lango, uždaryto aklinai... Grenoblis, 1941.10.12 LIETUVA TU BUVAI išdidi ir galinga Kunigaikščių plati Lietuva, Kai drebėjo totoriai, Maskva, Ir lenkai, ir kryžiuočiai karingi. Ta galybė išsprūdusi dingo - Nukamavo nelygi kova - Ir buvai prislėgta, nelaiminga Kruvinų baudžiavų Lietuva. Atsikėlei graži ir džiaugsminga, Nors paplūdus kraujuos, bet laisva. Iš vergijų išėjus gyva, Tujen eisi gyvenimo vingiais Vis laisva, išdidi ir galinga Amžinų amžina Lietuva! Grenoblis, 1941.6.7 O TAUTIETI O TAUTIETI, argi tu nejausi, Kad mus slegia likimo našta? Juk tai mūsų Lietuva brangiausia Šiandien tyso, žemėn parblokšta? O ji kenčia kruvinoj vergijoj Nelaiminga - apleista, deja. Senos žaizdos ne visai užgijo, O štai atsivėrus vėl gili nauja... Tai lietuvis, kur bebūtų, Kas bebūtų, ją privalo gint, Ir neleisti ją, kaip žalią rūtą, Piktai kojai mirtinai numint. Grenoblis, 1941.6.15 PRISIKĖLIMAS PRISIKĖLEI, tėvyne, ir eit pasiryžus Per rusinčius degėsius, kraujo klanus... Iš nelaisvės į laisvę šiandieną sugrįžus, Džiaugiesi ir lauki dalingų dienų. Tau beraudant vergijoj ir balsas užkimo, Apkarto širdis sielvartaujant vienai, Nepalaužė tai jai to galingo troškimo Gyventi laisvai ir nemirt amžinai... Tau akivaizdoj mindė gražiausias svajones, Išniekino tavo švenčiausius jausmus Ir išdraskė sodybas... Po kalnus ir klonius Aidėjo vien skundas skaudus ir kimus. Ir matau ašai Nemuną tekantį lėnų, Kur skendi nugrimzdę krantai į erdves, Šiandien ginamą Kauną, lyg andai Pilėnus, Sukilėlius tysant kraujuos po gatves... Mes žinojom, tėvyne, kad, netekusi žado, Krūtinėje šventąjį kerštą kaupei: Tu senovės garbės ir gairių nepraradus, Ėjai vis keliais erškėtingais, raupiais... Tolumon, ateitin tie keliai nusidriekę, Kur zovada nešasi vytys balti... Ateities nepastos, neužgins jos tau niekas, - Jos vartai antai iki gal atkelti! Kiek tu prakaito, ašarų, kraujo prilaistei, Bet tikėjimo niekad nepraradai... Ir matau aš regėjime žengiantį aistį, O tvirtu, o dideliu žingsniu - žiedais… Šviesiaplauki brolau, tavo žingsnius žegnoju! Tu eik - niekas jų tau pastot nevalios... Ne regėjimas, miela, tavo tikras rytojus, Tai, Lietuva, mano tėvyne, valio! Grenoblis, 1941.6.24 ŽVANGUČIAI ŽVANGUČIAI! blyškiai geltoni tarp žolių Po visą pievą išblaškyti... Ir keista - lyg kažkur matyti... Bet kur?! Atspėti niekaip negaliu. Ir tikras, kad jie su kažkuo surišti Brangiu ir lemiamu be galo... Tik vėjo pučiamas pabalo Pasviręs gluosnis lauko pakrašty, Ir man gražiai prisiminė visa - Ramiai vingiuojanti Dubysa, Aukšliukių sidabru tyškantis lietus... Ir lyg vanduo iš jos rieškučių Tekėjo laimė, o žvangučiai Žydėjo blyškiai geltoni po šlaitus... St. -Nizier-de-Moucherotte, 1941.6.26 VAIDUOKLIAI ŽIŪRIU, kaip aras palaužtais sparnais, Netikras savimi aklon bedugnėn Ir slopinu širdy troškimų ugnį, Sutyškančią bejėgiais vandenais... O vandenys tie žydi mėlynai, Primindami akių malonų drungnį - Neaprėpiamą, platų ir bedugnį, Rusenantį po laiko pelenais... Ir nežinau, kuriuo vardu vadinti... Tarsi vaiduokliai grįžta žodžiai, mintys Ir gąsdindami pinasi, kartojas... O miela, dangiška svajonių sese!.. Kaip visa tai be jausmo ir išgesę Bedugnėm veriasi po mano kojų... Villefranche-sur-Mer, 1941.8.24 JŪRA O TAMSIAI mėlyna, beribė, gaivalinga Ir putų puokštėm pasipuošusi, graži! Kaip visa tai gražu atrodo ir prasminga, Kaip mes, tartum lašeliai, niekingi ir maži... Ten, už akiračio, širmi žirgai sužvinga, Lyg laimės valanda krūtinėje aiži, Kuri, akimirksniui širdy pražydus, dingo, Bet grįžta nuolatos ir vėl rankas grąžyt... O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai - Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva Tu mus viliodama žavėsi apgava, Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę... Ji smigs kažkam, kaip man šiandieną sminga Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga... Villefranche-sur-Mer, 1941.7.30 DVEJOPI VANDENYS Jurgiui Savickiui YRA TYRAS vanduo - tai krikštolo srovės, Išsiveržę iš žemės pačių vidurių, Ir teka ramiai, be krioklių, sūkurių, Akmenėlius dugne baltai nusiplovę... Yra drumstas vanduo, dvokiąs, prikirmijęs - Kūdrose, ežerų pakraščiuos tarp maurų, Jog praeiti pro šalį koktu ir bjauru, Bet jam žydi kvepiančios baltos lelijos... Panašiai ir poetai būna dvejopi: Vieno kūpa krūtinėj svajonė plati, Kito gi pūliuoja almančios sopės... Jų širdys abi vieną kibirkštį slepia, Kūriniuose dalia abiejų ta pati: Vienas - tyras, skaistus, kitas dvokdamas kvepia. Roquebrune-Cap-Martin, 1941.8.8 JAUNYSTĖ LAISVA, ugninga, nežabota Kliūčių, jaunyste, nežinai! Į ateities žavingus plotus Pirmyn veržiesi amžinai. Kas tau išdrįs pastoti kelia? Kas tau negalima atras? Tave sparnai padangėn kelia Prieš sūkurius ir prieš audras. Tavęs negąsdina pavojai Ir nesulaiko nė mirtis - Viską pamynusiai po kojų Žygiuoti - tavo paskirtis. Eini, lyg užtvankas išvertę Įtūžę srovės vandenų, Ir šluoji visa, kas neverta, Ir rauni viskį iš šaknų... Veržiesi laimėn, grožin, gėrin Visa jaunyste ir drąsa - Tau vis skaisčiai akyse žėri Vilties viliojanti šviesa. Nešies krūtinėj meilės ugnį Ir josios šilimą skleidi - Žiedų, viršūnių ir bedugnių Gilius atodūsius girdi. Tau visata krūtinėj tvinksi, Tu josios žiedas išdidus: Greičiau palūši, nei palinksi, Kovodama prieš pančius ir ledus. Tai niekas, niekas tavo narso, Jaunyste, nai nepažabos - Tavo galybei, mostui, garsui Nėra pasaulyje ribos... Tu visada eini vis priekin, Akis vis ateitin keli - Gyvenimą ir mirtį niekint Viena tu žemėje gali. Laisva, ugninga, nežabota Kliūčių, jaunyste, nežinai - Į ateities žavingus plotus Pirmyn veržiesi amžinai... Grenoblis, 1941.9.11 JUODA MELANCHOLIJA ATEINI, ir randi mane rašantį Ar bežiūrintį žvilgsniu graudžiu... Ir tarytumei įnamį blaškantį Vis jaučiu nuolatos, ir girdžiu Neįgirdimus žingsnius artėjančius Ir tą pasalų glėbį už mano pečių, Ir tuos nuodus širdy pasiliejančius, Ir ironišką žvilgsnį jaučiu... O i širdį nagus vis suleidusi, Niekuomet nepaleidi manęs, Tai girdžiu nepaliaujamą aidesį, Nesugrįžtančias laimės dienas... Ir prabėga akyse mirgėdami Neužmirštamo džiaugsmo vaizdai, Ir tie žvilgsniai gražiai palydėdami, Ir jaunyste pražydę veidai... O kiek buvo vilčių ir tikėjimo - Net ir laimė atrodė arti, Bet žiedų stebuklingam žydėjime Įsisuko neviltis karti, Įsisuko ir graužė it sąžinė, Geldama širdyje nuolatos, Ir pastūmė į akląją nežinią Iš vėžių išmuštuosius metus, Blokšdama nuo draugų ir nuo tėviškės Sielvartingosios knygos vartyt... Kaip drugiai, kaip žiedai efemeriški, Ar kaip žvaigždė paslydus nakty... O tenai, stebuklingame tolyje, Vis regiu jos nedalią, vargus - Nepaleidžia juoda melancholija Iš siaubingųjų savo nagų... Grenoblis, 1941.12.20 NARCIZAI KADAIS nežemiškai gražus vaikinas Pasilenkė ties krikštolo versme gyva Ir taip godžiai užsižiūrėjo į save, Jog ėmė ir pavirto į žolyną... O mes, kai narcizus šlapokšniuos skinam - Keistai vis tebestebinčius save, Atsimenam, kad gymiu, stovyla žavia Grožėjosi kažkur kažkoks vaikinas... Taip lygiai ir poetų širdys godžios Nulinkusios užsižiūri į žodžius, Jog pačios žodžiais nejučiom pavirsta... Skaitytojui, kai varto paliktus lapus, Svajonių jų gražus, džiaugsmingas ir kvapus Anas - gyvybės balsas - pasigirsta... Grenoblis, 1941.11.16 DRAUGAMS KIEKVIENĄ vėlų rudenį svetur keliaujant, Lyg lapai, lydintys retėdavo tolydžio... Pasigendu, tartum gimtinės žemės saujos, Šiandieną aš Miškinio, Binkio ir Rimydžio... Tą paskutinįkart lietus ik kaulų merkė, Įsunkdamas tamsios nakties siaubingą rūstį... Atsimenu, kaip tąsyk vienas girtas verkė, Jog laisvė imanti iš mūsų rankų sprūsti... Kur jūs, mano draugai, įtūžusio likimo Siūbuojančių bangų staigiais verpetais einat? Ir kaip jūs nukalbat bangų nuplautą smėlį? Ausyse skamba man anie žodeliai kimūs, Anos graudingosios gimtosios žemės dainos Ir smuklėse graudžiai dainuotas Nemunėlis... Grenoblis, 1941.11.12 VĖLINĖS JOS BUVO rūškanos, sentimentalios Tos paskutinės mano Vėlinės Kaune - Su apšviestais nugeltusiais berželiais, Su lapais čežančiais, su plaukiančia minia. Ramiai liepsnojo žvakės ir indeliai, O pakasynų maršas vario krūtine Dejuodamas graudino medžių viršūnes Ir ašarino miglą nuo šakelių... Be jokio tikslo eidamas per spūstį - Nebuvo nieko ten lankyt nei liūsti - Prisiminiau mergaitę, mirusią kadais... Plaukais, lyg tie gelsvi berželių lapai, - Gražiai gėlėm papuoštą smėlio kapą Su širdį veriančiais raudojimų aidais... Grenoblis, 1941.11.2 SPALVINGAS RUDUO ATEIDAVO jisai puošnus, lyg Kubla chanas Su purpura, auksiniais raštais išsiūta, Ir, eidams su žiauria ir paklusnia svita, Nutrempdavo laukus ir širdį, ganant... O šiaurūs viesulai, gruodai ir šalnos Nunuogindavo nusiminusius medžius, Šakas iškėlusius maldavimu graudžiu - Dangopi šauktiesi sukopusius ant kalno. Atsimenu save - skurdžiausią piemenėlį - Prie plazdančios galilaukėj žabų ugnelės, Kai aš sunkios vaikystės rudenis ganiau... Kai šaltis spaudė ašaras skaudžiai užgėlęs, Nenujaučiau tada, kad be tėvynės gelia Už rudenį, šalnas ir gruodą kruviniau... Grenoblis, 1941.11.1 VAIKYSTĖ TAI BUVO vaiskūs, šviesūs rudenys, rugienos Apnertos žvilgančiais voratinklių šilkais, Linksmi paukšteliai, lyg vėje paleistos pienės, Ir gervių nuvirvenantys pulkai... O kaip džiaugsmingai krykštaučiau, bėgiočiau, džiaugčiaus Tenai, vaikystėje, kur imdavo gili Nostalgija išskrist su išskrendančiais paukščiais Į tolimas, į nuostabias šalis... Grenoblis, 1942.5.9 MATER DOLOROSA VISOS tavo mintys, svajos ir troškimai Nuolatos sudūžta, lyg uolon banga... Visas tavo kelias, tartum prakeikimas, Tartumei plėšikų užkeikta anga... Mater dolorosa, tu basa per gruodą, Darganas ir šaltį eidama dairais - Žiaurūs atėjūnai tuština aruodus, Atneštini kraitį draskosi žiauriai. Tau palieka skurdą, degėsius ir vargą, Sėdami neviltį, ligą ir siaubus - Tavo šviesias godas maitoja ir dergia Ir varu klupdina garbinti stabus... Motina tėvyne, kaip tu bepakėlei? Kaip tu išnešiojai geliamoj širdy Mergautinę godą? Kaip audroms įšėlus Sopuliu ir viltim lieki išdidi?.. Ateity vaidenas rožės ir lelijos Ir takai paskendę kvepiančiuos žieduos, Nors širdyje tvyro aštrūs kalavijai, Nors nedžiūsta niekad ašaros veiduos... Tu vis nori buitį vyvingriai išausti Ir sukrauti kraitį klėty į skrynias - Svetimi ateina, pančiuosna sukausto, Gąsdina rytojaus tamsia nežinia... Vėl numesi pančius, nedraugo nukaltus, Vėl laisvuosius žingsnius palaima lydės - Tavo šviesaus žvilgsnio ir aukštai iškelto Sopulingo veido daugis pavydės. Motina tėvyne, tavo žingsniai sunkūs, Bet vis eiki priekin ir tikėk tvirtai, Visa laiko bėgy dyla ir nublunka, Visa užsimiršta, užsimirš ir tai... Kas, kad tavo viltys, svajos ir troškimai Laikinai sudūžta, lyg uolon banga, Kas, kad tavo kelias, tartum prakeikimas, artumei plėšikų atšiauri anga... Grenoblis, 1942.2.16 DAINA IR AUGINOM, ir kraitelį krovėm, Ir laimužę jai žemelėn lenkėm, O varteliuos nusiminus stovi, Rankeles gūdžiai sunėrus verkia... Tai ir nuleidom, tai ir įkūrėm Tave, vyriausią mūsų dukrelę, Tai ir nurinkom šelmį vienturį, Tai nudaigojom žalią rūtelę... Nežinojom, kad vargelis laukė, Kad jis laukė ant viešo kelelio, Kad saulutę debesėlis niaukė, Kad raselė krito ant kaselių... Vai tu neverki, vai neraudoki, Vai nežiūrėki, miela, namolei - Kalne kvieteliai byra nunokę, Negal palikti barelio broliai... O ji verkia, rankeles vis grąžo, O skruosteliuos ašarėlės žvilga, Tai ji keikia likimą negražų, Tai rūgoja usneles ir dilges... Grįžkit, sūneliai, iš lygaus lauko - Tegu ten byra kalne kvieteliai, Tik tenerauda, tik tenešaukia Jūsų sesutė, raiba gegelė... O dukrele, o vyrių vyriausia, Vai tai tu liaukis kruvinai raudojus - Per laukelį, per lygių lygiausią Išvaduoti broleliai atjoja... Vai tai paliksi anytos dvarą - Vai tai mes duosim valių valelę, Kad tau būt linksma, kad tau būt gera, Kad nematytum niekad vargelio... Grenoblis, 1942.2.16 BE TĖVYNĖS BRANGIOS BE TĖVYNĖS brangios, be draugų ir be nieko Alpsta mano širdis nejėgoj nuolatos, Nykdama savyje nė žymės nepalieka, O tyla šiurpulinga nepaliauja kvatot. Ir kvatoja jinai anais žodžiais sparnuotais, Kur kadaise gausingam bičiulių rate Mes pradėdavom vargą tėvynės rokuoti: Kad keliai jos kiti, kad jos laimė kita... O gražiai, o gražiai mes tave nukalbėjom - Niekas mylimai žodžių nesakė tokių... Išsiskyrėme - jai ašaros skruostais tekėjo Iš jos šviesiai žydrų išraudotų akių... Tąsyk verkė širdy, nuo tavęs atitolę, Šitie žodžiai, gimtinės pasiekt negalį, O jie troško, jie troško sugrįžti namolei Ir pastot atėjūnus tavo laimės kely. Tad jūs eikite, žodžiai, per amžius jos saugot Ir, pavirtę į plieno karžygių stabus, Jūs apginkite ją nuo kiekvieno nedraugo, Kai manęs anei dulkės pasauly nebus! Ir stovėkit tenai per kaitras ir per šaltį Ik pačios paskutinės laikų pabaigos, Ir neleiskite niekam nei kojos įkelti, Nepažindami žudančios laiko eigos! Grenoblis, 1941.9.25 SUKILĖLIAMS JŪS kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo, Gimtinės žemę kūnais dengdami - Tai įsikūnijo šventa lietuvio Svajonė, amžių amžiais nerami. Ir jūsų kraujas sunkėsi į įsčių, Išleidusį gyveniman, kurs, gal Gailėdamas kaip motina jaunysčių, Šiandieną jus pasišaukė atgal. Pasišaukė milžinkapiais dabintis, Pasididžiuot jaunyste ir svaja Prieš tą, kursai panoro prirakinti Siaubingame vergijos rūsyje. Tebūnie jums lengva gimta žemelė, Tebūnie amžių miegas jums saldus - Į ateitį nutiesusieji kelią, Išrašiusieji amžinus vardus... Neverkit, motinos, kapus apstoję, Neliekit ašarų gailių nūnai - Tėvynei mūsų auštantį rytojų Atskleidusieji miega jūs sūnai. Kiekvienąkart, kada brangiai tėvynei Nelaimės ir skausmai širdy sugels, Jie iš visų plačiųjų kapinynų Visi kaip vienas žygiui prisikels, Pakils ir eis, lyg vandenys ištvinę, Ir sems, ir griaus jie viską prieš save... Sukils kapai - nesuskaitytos minios - Visa didžiųjų žygių Lietuva! Grenoblis, 1941.10.11 PAŽIŪRĖKIT PAŽIŪRĖKIT, mieli broliai, į supiltus Kritusių sukilėlių kapus, Kur jie savo kūnais grindė tiltus, Versdami gyvenimo sukruvintus lapus... Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių Eisenas per tundras ir stepes - Mylimos ir nelaimingosios tėvynės Gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples. Pažiūrėkit, mieli broliai, jos sodybų Ugnimi sulygintų ten su žeme, - Vis tai ji ir vis ant kryžiaus medžio kybo Darganų ir vėtrų šiurpulingam ūžime. Pažiūrėkit, mieli broliai, jos gajumo, Trykštančio iš mėlynų akių, Jos kančių, jos sielvarto ir jos liūdnumo Dėl vis dūžtančių svajonių jos lakių. Pažiūrėkit, mieli broliai, ir tikėkit Jos krūtinėj rusinčia svaja. Pažiūrėkit, mieli broliai, pažiūrėkit Ir tikėkit, ir tikėkit amžinai su ja! Grenoblis. 1941.10.10 MES NELEISIM MES neleisime, brangi tėvyne, niekam Tavo laisvės, tavo žemės po kojų pamint, Pasiryžę mirt, tavo sargyboj liekam Ir išvesti iš pavojų žengiame pirmyn. Ar ne vakar nukamuotai, nukankintai Sutrupėjo sunkūs pančiai, amžiais nukalti? Po tamsios nakties skaisčiai rytai nušvinta Ir sutikti saulės eina debesys balti... Milžinų kapais mūs kelias nužymėtas - Ir šiandieną, kaip kadaise, nepristigsim jų - Tegu šėlsta žiaurios vėtros, tegu mėtos - Nenutrauks tavo gyvybę laikančių gijų... Neprarasi niekad amžinų troškimų, Neužmirši ištesėti savo pažadų: Skelbti laisvę, nors be balso, nors užkimus, Nors merdėjime tepasilikusiu žadu. Vai tikėk, tikėjimo, tėvyne, nepraraski, Sopulingą veidą savo kelki išdidi - Ne nuo šiandien tau gimtinę gūžtą drasko, Ir ne šiandien prasidėjo eisena graudi... Tais keliais praėjo jau gausingos kartos, Tais keliais ir ateitis kaip vandenys tekės - Nesuklupusi tikėjime nė karto, Amžinai jinai į laisvę veršis ir tikės. Pasiryžę mirt, tavo sargyboj liekam Ir išvesti iš pavojų žengiame pirmyn... Mes neleisime, brangi tėvyne, niekam Tavo žemės, tavo laisvės po kojų pamint! Grenoblis, 1941.9.14
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
