en
1957
Anapus ilgesio ir sapno, Anapus ir troškimų ir vilčių Išsineria pasauliai kvapnūs Neišspręstųjų paslapčių... KRISTALINIAM KARSTE KRISTALINIAM karste, ir nublyškus, nugeltus, O miela ir graži, kaip gyva! Ir nėra, kas tave iš to miego prikeltų Ir kas man atgaivintų tave... Tu anapus jau laimės, anapus jau skausmo Ir anapus dienos ir nakties Abejinga esi. Mano sielvarto šauksmas Nenuplėš tau nuo veido rimties! Kristaliniam karste, ir seniai jau be žado, Gilų žvilgsnį uždengus vokais, O rami, tartum viską pažinus ir viską atradus, Prie krūtinės prispaudus laikai... O man sunku aprėpt ir tikėt, kad tai tujen! Kad tos rankos jau nieko neguos, Kad tos lūpos netars anų žodžių šventųjų, Neskambės serapimais danguos.. Kristaliniam karste mano laimė ir lobis, Mano džiaugsmas ir mano prasmė! Šermenų liūdesys mano sielį apgobęs, Šermenų liūdesys ir giesmė... O kaip vienas likau! Be tavęs pasimetęs Vandenuos, kaip "Medūzos" plauste! Tai bežadžiai tekės mano liūdesio metai, Kad jau tu kristaliniam karste... Brooklyn, 1953.4.17 POETO DIEVAS MYLI mane, Dievuli geras, Skliautuose šypsais ir sakai: Tau upės bėga, girios šnera Ir metų keičiasi laikai... Prašai ar neprašai - tau duodu, Ir net, kad duodu, nežinai: Rasos lašely pasirodau Ir skausmo taurėj sklidinoj... Tau leidžiu klyst ir nusidėti Aistrų žieduose ir purve, Kad trauktų vėl skliautai žvaigždėti Manęspi nusidėjusį tave... Ir nesirūstinu, kad paikas Malonių apsto nematai... Tu mano mielas, geras vaikas - Tą patį griauni ir statai... Brooklyn, 1952.9.27 NIMIS PATETICE TU MANO laimė, tu mano vargas, Tu mano džiaugsmas, tu mano viskas. Pasaulis juodas, pasaulis margas, Pasaulis vaiskus akyse tviska. Ar tu svajojai, ar tu tikėjais, Ar tau vaikystės sapne sapnavos, Kad mūsų laimės valtelę vėjai Nuneš, o bangos įsisiūbavę Į aštrią uolą kažkur suskaldys... Kažkur suskaldys, ir nesvetingam Krante užrėktos ges mūsų maldos, Ges klyksmas skliauto stikle sustingęs.. Neges troškimai tiktai ir viltys, Neges svajonės, sparnus iškėtę, - Bekraščio tyro įkaitę smiltys Nušvis miražais dar neregėtais... Nušvis ir akys, darganas margę, Nušvis, kaip naktį žaltvykslės tviska - O mano laime, o mano varge, O mano džiaugsme, o mano viskas! Brooklyn, 1952.7.23 ŽVILGSNIS ĮSMIGO man širdin, tarsi aštrus erškėtis, Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus, Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti Į neįtikimus troškimų miražus... Paskui kenčiau tėvynės laimę, laiko lėtį, O dienos, lyg šešėliai, slinko pamažu: Norėjau verkti, juoktis ir galbūt mylėti, Nes verkt, mylėti, juoktis miela ir gražu! Taip šaukiantį sugrįžti žvilgsnį išnešiojau Po svetimus ir karo nutremptus kraštus, Regėdamas jame ir viltį, ir rytojų, Išnyrančius iš slėgiančių rūkų tirštų... Įsmigo man širdin, tarsi aštrus erškėtis, Mergaitės žvilgsnis neapsakomai gražus, Ir vėl pradėjau trokšt gyventi ir tikėti Į neįtikimus svajonių miražus... Villefranche-sur-Mer, 1941.8.2 * * * TAI SKAUDU ir graudu... O Dievuliau brangus, Kaip man šiandien šiurkšti vienumos ašutinė... O užgriuvo sunkus pilkas švino dangus, O paskendę varpai aimanuoja krūtinėj... Ir taip skamba many, tartum laikas žvangus, Lyg bangų ir uolų neprasmingos grumtynės... Tai skaudu ir graudu! O Dievuliau brangus, Kaip man šiandien šiurkšti vienumos ašutinė... Spengia, ošia tyla tuštumoj begalinėj, Kerta žvarbūs lašai vis anapus langų... Atminimų skaudžių, labirintų, angų Verias vartai plačiai sielvartingon kiaurymėn... Kaip skaudu, kaip graudu, o Dievuliau brangus… Paryžius, 1945.12.2 LIAUPSĖ GARBĖ Tau ir šlovė, o Viešpatie mano, Kad šią dieną išskyrei Tu man iš visų - Neišsineria skausmas virš džiūgesio tvano, Neprašaukia gėla tyro džiaugsmo balsų... Lyg būtumei siuntęs čia angelą savo Išvaduoti mane iš antrosios mirties - Taip niekada laimė dar man nealsavo, Taip toliai nešvito gražios ateities... Paryžius, 1945.7.9 * * * ATEIDAVO, paklupdžiusi ne kartą, Siaubinga sielvarto diena, Ir keikdavau savo likimą kartų, Bet dar taurė nebuvo sklidina... Ir trūko jai to vienų vieno lašo, Kurs netelpa ir liejas per briaunas, - Ir vėl, ir vėl man jį likimas neša, Vėl rauda suspausta širdis mana, Bet perveria ausis skardus metalas: Ne čia dar sielvarto riba ir galas, Ne taip širdis krauju ir ašarom pasrūva. Tačiau, kai liejos taurė sklidina, Kartojo švisdama širdis mana: O fiat, Domine, voluntas tua! Putnam, 1951.10.31 SENOVĖS POETAI JUS, kaip vos išsiskleidusį žiedą, Iš seniai nuskambėjusių amžių skinu: Man dar šiltos jūs ašaros rieda Ir dar skamba nemirę aidai ligi nū Jūsų gyvojo balso ir jūsų sapnų... Ir kinietis, ir persas, ir graikas Nuostabiai artimi, giminingi, savi, Jog net žodžiuose tolis ir laikas Susilieja, ir plaukia nei upė žavi Jie visi - amžinybėj jauni ir gyvi... O nostalgija, meilė, troškimai, Lakūs polėkiai, džiaugsmas, karti neviltis Smelkte nusmelkia visą, ir ima Taip ramint ir taip guost jųjų žodžiai šilti, Jog nušvinta manos kasdienybės naktis... Brooklyn, 1953.7.28 NEMUNO LEGENDA Kažkas kelias, kyla, eina, aidi dainos... Kelias eina iki žvaigždžių nusitiesusiu vaizdu. Kelkis, mylima! gal tavo laisvė eina? Kelkis, kelkis! ne iš miego, iš nelaisvės ir žaizdų! LEDYNŲ, saulės ištirpdytų, Vandens gausumo pilnumu Tekėjo Nemunas į rytus Tvindyti upių svetimų. Ir tai ne pasaka, ne mitas: Kadaise už laikų žaros Tekėjo Nemunas į rytus, Kaip nūn jis teka vakaruos. Nekis srovės kryptis pakitus... Dabar jau niekas netikės, Kad vėlei Nemunas į rytus, O ne į vakarus tekės! Brooklyn, 1953.9.22 * * * KAI niūrų žvilgsnį sukaupiu ir noriu Išgriauti laiko sienas ir vartus, Mintis nušvinta meteoru Ir gęsta vėl staiga, ir vėl kartus, Ir vėl kurtus širdies tiktai plakimas Krūtinėj dunksi gresiančiu griausmu - Baisi likimo baimė ima, Ir nerimas vėl perveria skausmu: Gal nieko jau nebus? gal viskas buvo? Gal tik viena menkystė viešpataus?! Ir Trakai negriauti sugriuvo, Sunyko šiaip - nuo vėjo ir lietaus... Brooklyn, 1953.4.22 SIAUBAS NESTEBINA manęs, nejaudina manęs, Ką tu esi įgijus laikinai, Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, Ką tu esi praradus amžinai... Nejaudina manęs, nestebina manęs Visi tavieji žygiai atlikti, Tik jaudina mane, tik stebina mane, Kad tu prieš amžius vien buvai plati. Nejaudina manęs, nestebina manęs Visa tavo didybė kitados, Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, Kad traukiesi pėda vis po pėdos... Nejaudina manęs, negąsdina manęs Ir ši dalia, ir ši diena karti, Tik stebina mane, tik jaudina mane, Kad lieki tu vis ta ir ta pati. Nejaudina manęs, nestebina manęs, Kad vis tiesos nemėgsti ir pyksti, Tik jaudina mane, tik stebina mane, Kad vis silpsti tolydžio ir nyksti... Nejaudina manęs, negąsdina manęs Šiandien likimas liūdnas ir baisus, Tik jaudina mane, tik stebina mane, Kad vis tirpsti ir liejies į visus... Nestebina manęs, nejaudina manęs, Ką tu buvai įgijus laikinai, Tik jaudina mane, tik gąsdina mane, Ką tu esi praradus amžinai... Brooklyn, 1953.4.29 LIKIMO GIESMĖ NIEKADA tau laimė nebuvo pražydus, Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj - Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas, Vienas Gediminas krito Veliuonoj! Tu ėjai per amžius, lyg per tamsų mišką, Kur nebesimatė palaukių šviesos: Ašaros ir kraujas tau po kojų tiško, Neaprėpus kelio ir savęs visos. O tavo valdovai, didybe apsvaigę, Tik galybės siekė, degė pavydu: Kiekvienas pradėjo, su kiekvienu baigės Tavo kelio tarpas neviltim graudus. Jotvingiai sutirpo, ir neramūs prūsai Gynėsi ir žuvo patys sau vieni - Taip norėjo ir tenai mus vedė mūsų Laimė ir likimo žingsniai kruvini... Neturėjai laimės, kelio nežinojai Ir nebeieškojai tu pati savęs, Tik kur akys vedė, tik kur nešė kojos Eidama galvojai - laimė gal išves! O smarki ir smulki, pavydi, kerštinga Liejai savo tulžį ant savęs pačios Ir, narse apakus, kryžkelių ir vingių Nematei, kaip savo ateities karčios! Ta diena sielojais ir šakas rytojaus Tu pati įnirtus po savim kirtai Ir, pati sau kelią erškėčiais išklojus Ir jų neišbridus, po našta kritai. Savo kunigaikščiais, didžiavais ir gyreis, Kad jie veržės, ėjo į svečias žemes, Tartum pats likimas tau būtų paskyręs, Tau būtų nulėmęs nykti be prasmės... Tu ieškojai garso ant Juodųjų marių, Ant žydro Dunojaus tu pilis statei, Kai iš tavo žemių tave pačią varė, Kai savųjų marių tu jau nematei... Niekada tau laimė nebuvo pražydus, Nebuvai tu niekad sąmonėj pilnoj - Mindaugą nužudė kerštas ir pavydas, Vienas Gediminas krito Veliuonoj... NewYork, 1953.2.13 PAVERGTOJI APRĖDĖ, sese, vėl tave žičkeliais Ir varo eit per aikštes ir gatves: Minėt gegužę, kruvinąjį spalį Ir tyčiotis iš skurdo ir savęs. Kaip baudžiavoj, tau kruvinam valdovui Vėl reikia puoštis, šokti ir dainuot, Savy slopinti karčiąją vergovę, Pražydusią melsvų akių linuos. Bet tu dainuok ir šok sau laisvės gandą, Ir laikas vėl ją laukiamą atves! Ir eik, sesute, eik dantis sukandus Per lygų lauką, aikštes ir gatves... Brooklyn, 1954.1.12 NAŠLAITĖ JĄ VIS matau čiurotais marškinėliais, Kietai nei kviečio varpos supintom kasom Žydrų akių našlaitę piemenėlę, Atbridusią ankstyvo rytmečio rasom. Matau varge užguitą mažametę, Likimo atiduotą valiai svetimų, Ir kaip jinai baiminga, pasimetus Gyvenime, be meilės, džiaugsmo ir namų! Kaip stumdo žmonės abuoji ir skriaudžia, Ir kaip ji pasiskųst neturi kam: Tik vėjas neša jos dainelę graudžią Ir sako sunkų sielvartą tuštiem laukam... O kaip nepameti giedros tu veide? Varge rugiagėlėm pražydusių akių? Kietas kasas tik per petis nuleidus Ji eina, žydi savo polėkiu lakiu... Putnam, 1952.1.12 PASISKUNDIMAS NE DĖL TO, kad ruduo, ne dėl to. Ne dėl to, kad nukando lapus Ir kad rūstauja vėtros piktos Šakose vėl kaukimas kraupus! Ne dėl to man graudu, ne dėl to... Ne dėl to, kad žvarbusis lietus Mums likimo kely nuolatos Veiduose išvagoja metus! Ne dėl to man baisu, ne dėl to... Ne dėl to, kad užgriuvo dangus Ir palaužė mus čia... Ne dėl to, Ne dėl to, o tautieti brangus! Brooklyn, 1953.12.4 PAVASARIO SIMFONIJA Vėl kvepiančios glicinijų kaskados Putodamos nuo stogo žemėn nusileis, Ir vėl pavasaris lakštingalažadis Kuždės žieduos su saulės spinduliais. 1. ADAGIO ŠVELNUS, švelnus vėjelis pūtė, O žemė pašalu kvepėjo - Žydėjo vieniša kvaputė Ir vagose vanduo klegėjo... Klegėjo džiaugsmą dar nedrąsų, Į saulę spindinčią žiūrėjo - Svajonėm driko beržo kasos Ir atsargi sula tekėjo. Prabilo varpas, ir galingai Laukais įmirkusiais nuėjo, Ir supo kvapsnį stebuklingą Pavasario lengvučio vėjo... Ir nešė kvapą, dvelkė, pūtė Švelnus vėjelis pralinksmėjęs - Kvepėjo nuostabi kvaputė Ir žemės pašalas, ir vėjas... Putnam, 1952.1.2 2. ANDANTE ŠNIOKŠČIA vandenys ištvinę, Liejas per krantus, - Vieversėlis krištolinis Virpina skliautus... Ir beržų vytelės juodos Šiaušias pumpurais, Ir lakštingalėlių godos Trykšta vakarais... Thompson, 1946.3.23 3. MENUETAS EISIU, lipsiu ant kalnelio, Rankele iš tolo mosiu Ir pavasarėlį žalią Šauksiu į laukus pilkuosius. Gysta, skamba vieversėlis, Kyla nuo drėgnos velėnos Į skliautų bedugnį mėlį Džiuginti kalnų ir slėnių. Man akyse žemė sukas, Žemė svaigsta, smenga, kelias. O karklų linksmi katukai Sidabrėja prie upelio. Žysiu aš pati ir sprogsiu Pumpurų žaliais lapeliais, Ir vienų viena pašoksiu Ant pradžiūvusios vejelės. Šoksiu aš viena, kaip stoviu, Suksiuos, trypsiu savo gėlą - Pūpsinčią vėje rankovę Virš galvos aukštai iškėlus!.. Putnam, 1952.3.11 4. SCHERZO ŽYDRAME skliaute Žydinti šakelė supas ir Moja kregždutes, Gaidomis ant laidų sutūpusias. Skriskite smagiai Žydrumon, kregždutės-seserys! Jau gelsvi drugiai Plazda, jau visai pavasaris! Thompson, 1948.3.24 5. FINALE BĖGIOJOME, klegėjome tyriau Nei trykštantis vanduo, nei vyturėlis! Šlaituose mėlynos žibutės kėlės, Putojo blizgančios purienos ir jau, Lyg infantės pirštai lesiną balandį, Judėjo dulkdami žirginiai nukarti... Visi, pavasariu apsvaigę ir girti, Stebėjomės: - antai jau gervės skrenda. Grenoblis, 1942.4.5 CHRONOS Iš laiko ūkanų išnyra trys Ir vis tos pačios šmėklos megalomanės: Rūsti dievybė, kruvinas karys Ir visagalė kurtizanė... JIS EINA ir eina - atletiškas, jaunas - Per šaltį ir karštį, per lietų ir vėją... Šaltai, abejingai ir sopulį sėja, Ir neša rūstybę, ir ašaras plauna... Ir džiaugsmo, ir verksmo, ir mūsų rūstybės Nemato, negirdi - visai jam nerūpi, Kad išgąsčiu šaukiam, maldaudami klūpom Ir trupinius renkam didžios amžinybės... Brooklyn, 1953.5.15 ŠEŠTOJI DIENA VEŠLIAI žaliavo žemė neišdžiuvus, O skliautuose spindėjo amžini darbai... Dar žemės dumblas drėgnas, šaltas buvo, Tai lipdomas iš rankų tu sunkus dribai... Ne vergą, žemės viešpatį padarė Tave, sutingusį inertiška mase; Įpūtęs savo kibirkštį nemarią, Tau aitrų ilgesį paliko akyse... Ir, atsistojęs prieš visatos mįslę, Alsuodamas dievybės įkvėptu kvapu, Jauti, kaip tvinksi, teka gyslom Tas nuodėmingas žemės įgeidis kraupus: Iš dumblo kilęs - žemėn nuolatos drimbi, Tik retkarčiais Kūrėjo kibirkštim žibi... Thompson, 1947.7.31 MALDA KODĖL nūn, Viešpatie, esi rūstus ir kietas? Kodėl nepakeli nūn rankos mum sudraust, Kad nebegriūtų miestai, kraujas nesilietų Nuo aklo narso to pamišėlio gudraus, Kuriam liepei kadais pajungti visą žemę - Ore ir vandenyse slypinčias galias, Kad brolio artimo nereiktų skriaust ir žemint, Pamynus jo svajas skausmingas ir valias... Kodėl savosios išminties į jojo protą Neįdiegi, neapšvieti savo šviesa, Kad teistum, lyg rankas nuplovusį Pilotą, Lyg parisėjų klausiantį: o kas tiesa?.. Kodėl nenukreipi į visatos tingumą Jo viso dvasios genijaus ir įstangų, Kad žemės turtų apstųjų daugumą Vis gobtų geras, giedras-mėlynas dangus! Kodėl jam leidi klaidžioti ir klysti? Juk žemės kelias aiškus, tiesus ir platus! Kodėl nepažaboji smurto ir menkystės, Kai mes, lyg žvėrys, draskome vieni kitus? Kodėl jo kūnas ir siela taip greit nužydi Ir greit palūžta trapūs ilgesio sparnai? Ir kodėl jį taip mažą į visatos dydį Siunti gyventi nepasiekiamais sapnais?! Nešips jo kardas, neapykantoj nulietas, Ir jo puikybė veide niekad nenuraus... Nebūki, Viešpatie, jam taip rūstus ir kietas, Pakelk savo galybių ranką ir sudrausk! Putnam, 1949.8.23 * * * AK, KAIP nuostabiai tos žvaigždės žėri. Jų taip nieks nematė, kaip tu jas matai, Nes tik tau naktis akis atvėrė Ir vienam tau žydi ir alsuoja visa tai! Be tavęs nesiaustų marios, šilas Be tavęs neoštų, nekristų rasa, Nespindėtų nei dangaus šviesylai Ir pragaištų, nugarmėtų visata visa... Nors gal nieks tavęs nepastebėjo, Nors gal nieks tavęs čia nepasiges, Bet, kai mirsi, mirs diena ir vėjai, Ir visi, visi žvaigždynai su tavim užges! Thompson, 1946.10.25
< Ankstesnis skyrius
© 1999 - 2026 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
