en
1947
[2]
KLAJŪNAI Antanui Vaičiulaičiui MES NETURIME čia nieko - nei pastogės, Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių, Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu, Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai, Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės, Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę Ir Į mus panašios žvaigždės amžinai žydės... Taip mes einame, prakeikto Kaino sūnūs, Niekur poilsio nei vietos neberasdami, O krūtinėse mūs blaškosi klajūnų Ir benamių nepasotinta širdis ir nerami. Ir mes nešame troškimų sunkią naštą, Ir mes nešam ilgesiu pražydusias akis Į tą neapykantos ir meilės kraštą, Kur nieks blogo, niekas gero mums nepasakys. Bet mes esame sava kančia turtingi, Meilės žodžių mes nesvaidome tuščiom Ir kiekvieną kelio sopulingą vingį Visada paliekam, apsiverkę nejučiom... Visada mūs širdys, tartum lengvos pienės, Vėjo nešamos ir blaškomos, klajos, Mūs svajonės - amžinos vargdienės, Amžinos klajūnės nesuras vejos, Kur galėtų pasakyti: Čia sustosim! Jau pasibaigė klajonės ir vargai! Mes daugiau nesieksim ir nebeklajosim - Būsim patys savo laimę saugantys sargai... Betgi mes neturim nieko - nei pastogės, Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių, Mes neturime gairių nei tikslo, o taipogi Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu, Bet mes einame, klajūnai, pakeleiviai, Kur mūs niekas nebelauks ir nieks nepalydės, Tik skliautai virš mūsų versis nusiblaivę Ir į mus panašios žvaigždės amžinai žydės... Marblehead, 1946.7.7 KAIP GERA JAUST KAIP gera jaust tave, didžiuotis ir ilgėtis, Sunkaus likimo naštą nešt drauge, Svajoti, laukti, šviesią ateitį regėti Su ašara, su šypsena džiugia... Kaip gera prisiminti laimė vakarykštė - Galbūt skurdi, bet kaip miela jinai - Ir kas tada ana skaudi likimo rykštė Bauste bebaudžianti mus amžinai! Ateiki, miela, tad sušilt prie atminimų Nuolat liepsnojančios kaitrios ugnies, Kur tavo karžygiai ant kalavijų rymo Ir kur vaidilų kankliai tau minės Šiaulių ir Žalgirio garbe gėlėtas pievas, Strėvos ir Vorkslos kruvinus krantus... Ir kad ne visada žiaurus tau buvo Dievas, Ne visada tau mindžiojo šventus Jausmus žiauri, beteisė atėjūno koja... Ateik pasididžiuot ir pasiguost... Iš laiko dulkių karžygiai atjoja, Kardų žaibais švytruodami danguos... Ir eina kankiniai išvargę ir išblyškę Iš Sibiro kasyklų ir žiemos, Iš Panevėžio, Rainių ir iš Pravieniškių Sugrįžtantys į prieglobstį mamos... Kaip gera jaust tave, didžiuotis ir ilgėtis, Žiauraus likimo naštą nešt drauge, Svajoti, laukti, šviesią ateitį regėti Su ašara, su šypsena džiugia... Grenoblis, 1942.11.20 MIELAS PRIETELIAU MIELAS prieteliau, ar nepakvimpa kartais Tau nuostabūs anų dienų regėjimai, Kalinami šiam atšiauriam kalėjime Nebesurūdinčiais užraktais ir vartais? Dienos pamažu bergždžiuos laukimuos slenka Erškėčiuose ir dagiuose, ir dilgėse - Ir kalink gi širdy nemarų ilgesį, Net kai jis skliautų erdvėj neišsitenka! Tokia žmogaus dalia - jo svajonės tuščios - O Viešpatie, kaip gražios! - uolosna ūžčios Ištyškančia banga, verpetų sukamos... Pro virbus stebėdamas žvaigždėtą naktį, Mielas prieteliau, aš tau norėčiau sekti Žmogaus aistras, ir polėkius, ir trūkumus... Grenoblis, 1943.8.30 YRA GI YRA GI mūs visų sapnų, visų troškimų Graži ir nuostabi šalis, Kur skausmo, ašarų nepastovaus likimo Nei vardo žvaigždės neišlis... Tenai regėjimų neišmatuoti toliai Mus ves tolydžio ir vilios - Mūs polėkių, svajonių, dužusių ik šiolei, Supančiot niekas nevalios... Yra, yra šalis nevystančios jaunystės, Ir laiko bėgiui abeja - Giedros širdžių kalbos, skaisčios sielų draugystės Ir laimės žydinti veja... Nėra ten purvo, nėr ogios rutinos voro, Nėr sielą varžančių saitų, Nėr žemės įgeidžio ir nuodėmingo noro - Tenai ir gera ir platu... Nėra marinančios prieš laiką kasdienybės, Nėra dienų ėdrios rūdies, Suėdančios troškimą amžiną, beribį, Ištryškusį iš mūs širdies... Yra, yra visų sapnų, visų troškimų Graži ir nuostabi šalis, Kur skausmo, ašarų, nepastovaus likimo Nei vardo žvaigždės neišlis... Paryžius, 1945.7.14 IR AKIMIRKSNIUI IR AKIMIRKSNIUI žaibas, perplėšęs naktį, Ik akiračio viską gražiausiai parodys, Taip širdies gilumoj išsijudina žodis - Įsiamžint jo vieno galėtų pakakti, Bet kaip žaibas bematant suspėja sudegti Ir taip bergždžias palieka troškimas ir godis Išsiplėšt su širdim paslaptingasis žodis Amžinybėn nukrikusią nemigo naktį... O tos nemigo naktys - kartus įnirtimas Nukamavęs akyse žaliuodamas juosta Ir krūtinėje viską ik krislo išgraibo - Atminimai, tarytum sujauktas kirtimas, Apipintas spalvinga vaivorykštės juosta, Ir naktis nusibodus: be žvaigždės, be žaibo! Grenoblis, 1942.7.2 SKAUSMAS TU MANE sekioji nuo pačios vaikystės, Lyg šešėlis, lyg šunelis įkandin - Mėčiau pėdsakus norėdams, kad paklystum, Ar krante paliktum, pasileidus vandenim! Traukiniuose ir laivuose apsimaudęs, Vienumoj šalia tysojai ant vejos, Net kai mylima kadais kuždėti glaudės, Užsispyręs tu stovėjai tarp manęs ir jos... Efemeriški akimirksniai praėjo - Lyg žaibai žaibavo, lyg vanduo tekėjo - Ir lyg dūmas tirpo džiaugsmas ir draugai - Tik tu viens mane sekioji ir slaugai! Taip, širdis nebūna niekad laimės kupina, Tik tavęs, o skausme, vieno visada gana! Villefranche-sur-Mer, 1942.8.7 LEMTIS NUOLATOS ji ateina puošni ir pikta, Nebylė, kaip naktis, ir juoda, aksominė: Tik boluoja graži alebastro kakta, Nuostabi alebastro kakta ir krūtinė. Gi viliojančios akys - piktybės daigai - Lyg palaimą ir amžiną pražūtį pirštų, Ir migdolais nusmailinti aštrūs nagai Kruvini ant mėšlungiškai traukomų pirštų. Ir tada man vaidenas regėjimų dausos! Bet sužėri |nirtusio žvilgsnio žaibai Ir sudūžta vėl mano svajonių stabai, O troškimų sparnai jau manęs nebeklauso. Tik prisimena tąsyk viduramžių bardas Ir Tristanui Izoldą atskyrusis kardas! Paryžius, 1945.10.25 SERENADA KAI nublykšta skliautai ir dar vien tik vakarė Kaip sidabro drugelis plasnoja viena, Sušiurena platano šakelės nukarę Ir iš tolo atplaukusi meilės daina... Ilgesingi nemarūs troškimai atbunda, Tartum žvilgsnio gražaus ir gelmė ir gėla - O kad vakaras virstų į milžiną skundą Ir taip nuolat kuždėtų vakarė tyla... O kad prieteliaus toly paskendusiam lange Suplasnotų sidabro drugelis žvainus - Prakalbėtų visa tad nublyškus padangė, Atminimų vėjelis padvelktų švelnus... O kad tujen tada, rodos, lange rymotum, Atsidėjus klausytum vakarės tylos, Tai sidabro drugeliais tavęsp nuplasnotų Šitie žodžiai pilni nematytos gėlos!.. Grenoblis, 1943.4.19 NUOSTABI DIENA O NUOSTABI diena! Lietaus būriai Skubėdami viens kitą vaikė... Kasdieniškai, šykštuoliškai, žiauriai Išdžiūvęs senis svarstė laiką. O bus jinai, kaip daugelis dienų, Jos niekas negalės išskirti, Bet džiaugsmo štai viršukalnėm einu Ir man vis tiek - gyvent ar mirti! Paryžius, 1945.7.1 RATELIS TAI BUVO sapnas, bet taip anei sapne Nebūna ir nebeįvyksta niekad, O laiko bėgyje tatai palieka, Lyg šviesus krislas žibėti pelene... Ir dūsauti, ir klausti: O kas mane Kartoti verčia, kai neklauso niekas - Tai buvo sapnas, bet taip anei sapne Nebūna ir nebeįvyksta niekad... Nūnai vis tiek tai įvykę būt ar ne - Tik nepasiekiama per laiko tieką Tepatveria ir amžinai palieka Gyva ir tebeskambančia styga, nes Tai buvo sapnas, bet taip anei sapne Nebūna ir nebeįvyksta niekad, O laiko bėgyje tatai palieka, Lyg šviesus krislas žibėti pelene... Grenoblis, 1944.2.26 LOPŠINĖ DANGUM ir žeme karalienė naktis Ateina žvaigždes įsižiebus ik vienai, Išbalus tiktai nuostabi pilnatis Svajingai niūniuoja skaisčioj mėnesienoj: Užmik, mano džiaugsme ir laime, užmik! Tebūna tau miegas saldus ir gaivus, Sapnai nesapnuoti, įvykę svajonės Ir tesupa laimė, kaip jūra laivus, Teskamba tau kalnų viršūnės ir kloniai: Užmik, mano džiaugsme ir laime, užmik! Paryžius, 1945.7.19 IT GYVATĖS GĖLUO MUS vis gelia gėla, it gyvatės gėluo, Ir jos nuodai gyslose kraują stangina - Mus svajonės apvils ir mums laimė meluos, O troškimai mus kalins žiauriai prirakinę... Neužmirštamas valandas laikas nušluos, O akimirksnį džiaugsmo kančia užslopina, Net ir meilės šventovės kolonų šiluos Apgaulingi vitražai vilioja kankynėn... Ir dingojosi laimė saldaus apsvaigimo, Tartum pasiekto džiaugsmo, didingų troškimų Išsvajotas pasaulis nuolat įstabus... Tai klaidinančios liepsnos - žaltvykslės ten matės Ir viliodamos gėlė skaudžiau nei gyvatės - Mes vis garbinam melo ir vyliaus stabus! Paryžius, 1945.12.25 AKYS NUOLATOS tau akys nuo žemės nusprūsta Tau ši žemė svečia - Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta Ilgesys ir kančia... Troškimu nemarios dega ir liepsnoja Kas pasotins gi jas? - Svajai kasdienybė vieškelį pastoja Ir suraizgo gijas... Tartum lino žiedas ilgesys numėlęs - Ak, težydi linai! Ir težėri naktį žvainos ramunėlės Skliautuose amžinai! Nuolatos bodėsis, mušis iš rutinos Tavo žvilgsnis gražus Ir nuolat žvaigždynų žėrinčios platinos Ūkanose pražus... Nuolatos užburtą jos pasaulį regi - Jis vilioja mus vis, - Nors jos žemės laimės nebylės neregės Nesutiks, neužvys... Tą ne žemės žvilgsnį amžių išnešiosi - Tau jis gels ir liepsnos - Vis tu atsižvelgus verksi ir vaitosi Vakarykštės dienos... Nuolatos tau akys nuo žemės nusprūsta Tau ši žemė svečia - Amžinai krūtinėj blaškosi ir gūsta Ilgesys ir kančia... Atlantas, 1946.1.19 TU VIS TU VIS, žmogau, eini erškėčiais, usnėm.. Ir nuostabu! tu žemės kryžių pats imi: Nešies krūtinėj širdį nepaklusnią Ir aidi tavo aimana kimi... Tau menasi, svajojasi ir regis Kažkas didingas, neapčiuopiamai gražus, Bet tavo bokštai, tyruliuos prasmegę, Iš žemės dumblo kyšantys - pražus... Tik sielos atverti langai - mūs akys Netemsta niekad, niekad nedulkėja: Tau rodos - su arais skrendi prieš vėjus, Kai tu krinti jau, polėkio netekęs... Ak, kaip keista ir nuostabi tau žemė ši, Kaip priekaištaudamas gyvenimą neši! Thompson, 1946.3.9 KALNUOSE VIS KOPT, kaip paprastai kalnuosna kopiant Mus stumia ta aitri, svaiginanti aistra Pakilt virš visa ko, pakilt dangopi Ir žvelgti išdidžiam godžia akių kaitra, Kad ten po kojų, išlopinėtas javo Ir pievų bei arimų, sodžių bei miškų Kelių takelių raizginiuose tavo, Kloni žemele, tiestųs veidas išraiškus! Macheny-en-Saint-Sebastien, 1943.7.18 RYTYS PASKUTINJ saldų snūdį snaudė rytas - Nei žolytė, nei lapelis nejudėjo - Vortinkliukuose raselės apvalytės Gijeles įtempusios vos bekabėjo... O kažkur vanduo, šnekus neišpasakytai, Nepaliaujamai užklakdamas klegėjo, Ir sula, lyg skrupulingai atskaityti Laiką, abejojančiais lašais lašėjo... Tik staiga šaunus Rytys rūsčiai nukaitęs Ant viršukalnės staigios užjojo raitas Ir, žąslais tramdydamas neramų širmį, Pasistiepęs apsižvalgė visu pirmu Ir savęsp įtraukęs orą ėmė pūsti - Nenorom pradėjo visa žemėj busti... Villefranche-sur-Mer, 1942.9.14 PAVASARIS SPINDI PAVASARIS spindi, ir teka grioveliais Džiaugsmingai klegėdama pasaka jo, Ir bėga per lauką atsargūs vėjeliai Paskleisti pakvipusios laimės gajos. Dėkodami žemei lašėja sula Beržai vienmarškiniai, kasas išsipynę; Ir aukso svajonėm nusvirę žirginiai Virpėdami gėrisi miško byla. Pavasari mielas! Rods, imsi ir klaupsi, Į mėlyną dangų iškelsi rankas Ir visas virpėsi lyg vieversio liaupsė, Kad džiaugsmas ateina, kad pumpuras kečias, Kad laukiamas, retas ir saulėtas svečias Jau žadina keltis iš miego lankas... Thompson, 1946.3.10 PAVASARĖJANT TAIP NUOSTABIAI pakvimpa kartais žemė, Nors pavasaris dar miega pumpuruos, Nors dar juodos šakos šnekasi neramios, Kad pailgo laukti vasaros kaitros... Kartais gi vytelė dangišku sopranu Gysteli viršūnėj, kartais gi tyla Ir tas žemės kvapas širdį pakutena Nečionykščio džiaugsmo nuostabia gėla. Rausta skliautas, žemė ir arimai juosta, Tyras vandenėlis bėgdamas vaga Spindi, it laimingos mylimosios skruoste Ašara sustingus laime pažydėt... Ak, kaip žemė šiandien nuostabiai nuoga, Kaip skliaute pakibus vieniša žvaigždė! Thompson, 1947.2.3 IN QUO CONTRISTATA ES BŪNA tokie skaudūs saulėlydžiai kartais, Kaip ašara skaidrūs, jautrūs kaip styga, Jog atsiveria troškimų vario vartai Ir rūdėti pančiai nukrinta staiga... Tąsyk mylintys pirštai sielą palyti, Patetiškai suošia marių krantai Ir pradeda žodžiais ir ašarom lyti, O vakaras kužda švelniai ir šventai Apie gražią, tolimą, nuostabią šalį, Kur teviešpatauja svaja visagalė, Kur trykšta į dangų troškimų versmė Ir plaukia šventa, negirdėta giesmė, Lyg pavasario kvapą atnešdamas vėjas... In quo contristata es, anima mea?.. Thompson, 1946.4.24 VIDURNAKČIO TYLA VIDURNAKČIO tylos vargonai gaudė Kažkokį gedulingą maršą už langų Ir ilgesys aitrus krūtinėj maudė, Supančiotas nualpusiųjų įstangų... O taip norėtųsi kraupioj negalioj Nuplėšti milžinišką naktį nuo skliautų, Kad suskambėtų tūkstančiais varpelių Sudužusi tyla už ilgesio krantų... Ir tik matau, kaip kaukolė nugeltus Įsmeigus bedugne juoduojančius vyzdžius, Kaip baltos rankos, skliautuosna pakeltos, Kažko liepsnoja nerimu didžiu. Gal savo sielvartą aukoja gūdų? O gal bečiuopiama svaja išsprūdo! Thompson, 1946.5.28 O DIEVE O DIEVE, kaip graži svajonė, Kurią, kaip saulę danguje, Tu ašarų ir skurdo klonin Siuntei liepsnoti žmoguje! Svajonių polėkiai sparnuoti, Bet opūs, lepūs jų sparnai, Nes leidai siekti ir sapnuoti, Ir nepasiekti amžinai... O Dieve, kaip gražus pasaulis Ir kaip jam pilna ir gausu Nebeužgęstančiųjų saulių Ir nesapnuojamų dausų! Platus pasaulis ir beribis, O širdžiai ankšta it narve, Kur tiek šventumo ir bjaurybės, Žvaigždžių tiek spindinčių purve... O Dieve, kaip gražus tas džiaugsmas, Kai meilės mūs širdis pilna Ir kai jos ilgesio ir šauksmo Tavoji žemė sklidina! Ji efemeriškai nurieda Žvaigžde, nudrikusia skliautu: Nuvysta ji, praskleidus žiedą, Nuskęsta ji prie pat krantų! Thompson, 1946.12.7 TU, KURIS TIKĖJAI TU, KURIS tikėjai, kad atrasi žmogų Su tyra krikštolo, ašaros siela, Atradai aistrų gašlumo liūną ogų, Tyvuliuojantį nebeišbrendama bala. Tu, kuris norėjai, kad šaltiniais trykštų Sielvarto ir džiaugsmo kupina širdis - Pamatai ją šliužą atstumiantį, šlykštų, Jos begėdį piktžodžiavimą girdi. Tu, kuris ieškojai tikro ir prasmingo Siekiančiųjų kelio, kylančio aukštyn - Šunkeliuos paklydus, tau erškėčiais sminga Svajos ir troškimai einantys plokštyn. Tu, kuris svajojai gražią ir nemarią Šios pakalnės meilę, tirpstančią auka, Bet pastūmė geismo gaivalingos marios Maitot šventenybę nešvaria ranka. Tu, kuris ilgėjais, tu, kuris vyleisi Nebenusileisti purvinan geisman... Tu, kuris svajojai, ar tu man atleisi? Tu, kuris tikėjai, ar atleisi man?... Marblehead, 1946.7.14 TRAPI ŠIRDIS TAI LIŪDNAS šios dienos pilkumas Ir vėjo pasaka kraupi Į sielvarto bedugnę stumia Tave, mano širdie trapi! Ten, uolose vanduo alsuoja Ir šaukia sielvarte - sudie! O lyg bures akiratis vilioja Tave, mano trapi širdie! Žuvėdrų veriantis klykimas, Jų desperacija kraupi Į tolį ir erdves jau šaukti ima Tave, mano širdie, trapi! Lengva burė, tartum drugelis, Dangun įsmigus išdidi, Klajūnų ilgesiu nubalus gelia Tave, mano trapi širdis! Marblehead, 1946.7.9 ŠIAURYS BALTA žemėj, tik dangus užgriuvęs Ir prislėgęs kūpančias pusnis, Tik sijoja iš plačios sietuvės Snaigės, žvaigždės negyvas ugnis... Bet pakyla vėtra - mėnesis sumirga Ir paskęsta pūgoj žemė ir skliautai... Tai šiaurys išjoja širmą savo žirgą Ir švytruoja dalgį, jodamas ristai. Tirpsta snaigė stebuklingam veide, Akys dega, kaip žvaigždės, negyvos Liekname kūnely, ištiestam ant morų. Šiaurio žirgas, ją myriop pažeidęs, Nešasi per skliautą vakarą vėlyvą, Viesulas gi rauda veriančiu minoru... Thompson, 1946.9.8 VAI NEDVELK VAI NEDVELK, nedvelk, vėjeli, Vyšnių žiede, vai nešelk, Ir nukrėsdamas žiedelį Mano džiaugsmo neprikelk... Vai nejudinki lapelių, Te šis vakaras kvapnus, Kaip aukas, į dangų kelia Mano džiaugsmą ir sapnus... Te balta, šalta, bejausmė Nusišypso pilnatis - Teužmiega mano džiaugsmas, Teužmiega ši naktis... Thompson, 1946.3.7 TU LAUKI A. Gr. TU LAUKI, ir laukti nusibosta, Bet laukdama nelaukti negali... Akis nuleidi, it beviltį mostą, Ir verda reibsta ratilai žali... O gailesys - ptatesnis ir už žvilgsnį, Netilpdamas krūtinėj ima smaugt: Gyvenimo ir taip nešviesią pilksmę Juodžiausi debesys pradėjo niaukt. Akimirksniui per šitą naktį juodą, Nors sunkiasi širdin aitriausi nuodai, Nusidriekia viltis, it žaibo gijos... O kuo, o kaip nūnai tave paguodus, Tave, gležnesnę už laukų leliją! Tikėk ir lauk - ne tai tikėjime atgijo! Grenoblis, 1941.1.1
< Ankstesnis skyrius Kitas skyrius >
© 1999 - 2024 Antologija.lt. Visos teisės saugomos. Už nemokamą svetainės sprendimą dėkojame UAB Unicumus
Lėšos, gautos iš reklamos, talpinamos svetainėje, yra naudojamos svetainės palaikymo bei priežiūros išlaidoms padengti.
